Kaip nebijoti būti savimi: patarimai paaugliams

Paauglystė - sudėtingas laikotarpis, kai jaunuoliai siekia atrasti savo išskirtinumą ir įsilieti į bendraamžių aplinką. Dažnai kyla klausimas, kaip būti savimi ir nebijoti atrodyti kitaip.

Savęs priėmimas ir pasitikėjimas savimi

Pirmiausia, svarbu suvokti, kad bet koks kitoniškumas reikalauja jį palaikančios grupės žmonių. Panašu, jog nesi tas jaunuolis, kuris gali drąsiai ir laisvai reikšti mintis kompanijoje, kalbėti apie viską ir apie nieką, juokauti ir būti pokalbio vedančiuoju. Matyti ir tai, kad dažniau mąstai apie tai, kuo norėtum būti ir kaip tai įgyvendinti, o ne kas esi.

Tokios mintys natūraliai neleidžia jaustis vertingam bei priimti dabartinius savo ypatumus kaip teigiamus, vertus dėmesio. Būdamas su savo bendraamžiais, greičiausiai jauti didelę įtampą dėl to, kad nemoki elgtis taip, kaip jie. Bandai įsivaizduoti, ko ir kaip galėtum paklausti, įsiterpti, sureaguoti. Tai sukelia nerimą, kuris užkerta kelią laisvumui, kas tarsi dar kartą patvirtina tau, jog bendravimas yra dalykas, kurio nesugebi.

Tad kodėl gi nepamąsčius ne apie tai, kuo negali būti, o apie tai, kuo esi. Minėjai, jog žaidi futbolą, tau pavyksta bendrauti su tėvais, jaunesniais žmonėmis. Esi pakankamai santūrus asmuo. Esu tikra, kad atrasi ir daugiau apibūdinimų sau, kurie padėtų pamatyti savo vaizdą ir su juo pabūti.

Jei tau nepatinka kokia nors tavo savybė, šiuo atveju nedrąsa kalbantis su bendraamžiais, svarbu ją koreguoti. Visgi prieš darant bet kokius savo elgesio, įpročių pokyčius, reikia ko nors, kad padėtų. O didžiausia pagalba esi tu pats, tai yra tavo stipriosios pusės, kurias svarbu pamatyti, norint tobulinti silpnąsias.

Pasitikėjimas savimi ir nebijojimas būti tokiu, koks esi, sumažina baimę būti nesuprastam, nepriimtam, kitokiam, kas ir stabdo pokalbius su bendraamžiais. Labai dažnai atsitinka taip, jog nepasitikėjimas savimi priverčia daug galvoti apie save: „Ar niekas nepastebėjo, kad aš pasakiau nesąmonę”, „Jie visi tikriausiai galvoja, kad aš kvailas”, „Ką čia pasakius, kad atrodyčiau protingas” ir panašiai.

Tokia laikysena apsunkina galimybę išgirsti kitą pašnekovą, susidomėti vykstančiu pokabiu, jei jis tikrai vertas dėmesio, trukdo matyti ką nors daugiau ir vertinti kitaip, nei per savo baimę pasirodyti kitokiu. Jei kiekvieną dieną vis pabandysi atrasti, kuo gali pasigirti, koks tavo paties elgesys, mintys, veiksmai patiko, kokios tavo savybės leido pasiekti tau svarbių rezultatų, ilgainiui pradėsi save matyti pozityvesnėje šviesoje.

Tai reiškia, jog tavo mintyse palaipsniui atsiras vietos ir kitiems žmonės, jų pastebėjimui, galbūt sumažės baimė ne tik patirti nesėkmę draugų būryje, bet ir pristatyti savo kitoniškumą ir priimti savo kaip klausytojo poziciją, nesistengiant tapti didžiu šnekovu.

Bendravimo įgūdžių lavinimas

Visgi bendravimas yra svarbus dalykas ir jo išvengti tikrai nepavyks. Kad buvimas su kitais žmonėmis keltų minimalią įtampą, svarbu įvardinti sau, kokio rezultato norėtum, o kokį realiai gali pasiekti. Greičiausiai iš karto netapsi lengvai bet kokia tema kalbantis vaikinas. Tai reikėtų priimti ir išsikelti sau mažesnius tikslus.

Tarkim, leisti sau kurį laiką būti klausytoju ir domėtis, kuo gyvena kiti žmonės. Atsirinkti, kas tuose pokalbiuose tau patinka, kokios temos, koks bendravimo būdas tau priimtinas, o koks ne. Galbūt yra žmonės klasėje, su kuriais būtų lengviau kalbėtis po vieną, o ne grupėje.

Leidęs sau kurį laiką stebėti žmones ir situaciją, o ne save jų draugijoje, gali pereiti prie bandymų mokytis užmegzti ir palaikyti pokalbį. Įvertinęs, kas rūpi tavo bendraamžiams, gali daugiau pasidomėti tomis temomis: pasižiūrėti tuos pačius filmus, perskaityti tas pačias knygas ar pasigilinti į kitas temas, kurios iš esmės priimtinos ir įdomios tau, išsikelk sau uždavinį pasakyti trumpą savo nuomonę vieną kartą per pokalbį, po kurio laiko, kai viena replika nebekels didelės įtampos, galima iš savęs reikalauti dviejų, trijų, keturių sureagavimų.

Svarbiausia daryti tai dėl savęs, o ne tik dėl galimybės įsitraukti į grupę ar tapti lyderiu. Taigi tavo amžiaus uždavinys - sukurti ir palaikyti prasmingus santykius - tikrai susijęs su gebėjimu bendrauti. Tačiau čia svarbu susidomėti žmonėmis, aplinka ir joje vykstančiais dalykais, kurie natūraliai leis turėti savo požiūrį, mintis apie įvairias situacijas ir augins poreikį jomis pasidalinti.

Tai yra, šiek tiek svarbiau nei išmokti ilgai ir be perstojo linksmai kalbėtis, kas neretai virsta tuščiažodžiavimu.

Kaip įvertinti save?

Gebėjimas įvertinti save yra tiesiogiai susijęs su žmogaus saviverte, t. y. nuomone apie save, kiek jis yra vertingas. „Per didelis pasitikėjimas savimi veda į puikybę, „susireikšminimą“. Žmogaus pasitikėjimą turi stiprinti jo pasiekti veiklos rezultatai, visuomenės, kolegų įvertinimas.

Dažnu atveju pasitikintys savimi žmonės, mano galva, yra laimingesni, atviresni, mažesni skeptikai, didesni optimistai, o tai pritraukia gerus žmones, puikią komandą, kurie padeda užauginti dar stipresnį lyderį ir taip sustiprinti žmogaus pasitikėjimą savimi“, - įsitikinusi I.Radavičienė.

Taigi, nuo ko pradėti, norint išmokti save įsivertinti? Kokie aspektai čia turėtų būti svarbūs?

Svarbu išmokti pamatyti save iš šalies, „take a big picture“. Juk jūs idealūs, jei lyginate save su savimi. Tačiau, kai pradedi lyginti save su kitais, gali išsivystyti nevisavertiškumo kompleksas. Dažnu atveju reikia rasti pusiausvyrą. Reikėtų stengtis išmokti mėgautis tuo, ką darai šiuo metu, ir tai daryti iš visos širdies, kiekvieną akimirką išgyventi, stebėti, ieškoti naujų galimybių ir bandyti atrasti, kas tau yra įdomu, kas suteikia energijos, kas skatina rytoj būti kitokį.

Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką darai. Išmokti ne tik kalbėti, bet ir girdėti. Išmokti ne tik jausti, bet ir įsijausti. Tada galima augti ir matyti tą disonansą, kuris tau nepatinka ir kurį nori keisti. Pirmiausia reikia keisti save, o ne pasaulį. Labai svarbu suprasti, kad, jei tu nekalbėsi, už tave kalbės kiti. Todėl svarbu nebijoti pasakyti, ką turi geriausia šiandien.

Kaip pabrėžti savo privalumus?

Atsakymas labai paprastas - nebijoti komunikuoti, mylėti save tokį, koks esi. Nebijoti būti keistam, kartais nesuprastam. Išmokti klausti. Labai svarbu suprasti, kad, jei tu nekalbėsi, už tave kalbės kiti. Todėl svarbu nebijoti pasakyti, ką turi geriausia šiandien. Juk tavo gyvenimo versija yra unikali, ji nepakartojama, ji jau išskirtinė ir verta kitų dėmesio.

Aš už mokymąsi visą gyvenimą! Kai tik žmogus pasako, kad jis jau viską žino, jam nieko nebereikia, jis sustoja. Sustoja ne tik jis, bet ir jo gal neįgyvendintų svajonių siekiai, viltys, net pasitikėjimas savimi.

Jei norime tam tikros darbo pozicijos, pirmiausia turime išmokti patys belstis į duris, ir jos bus atidarytos. Dažnai svarbesnė yra žmogaus didelė energija, noras nei aukšta kompetencija ar patirtis. Svarbu nebijoti, nepamiršti, kad šioje žemėje daug laiko neturime.

Mano nuomone, pasitikėjimas neturi ryšio su amžiumi, jis didesnę sinergiją turi su žmogaus kompetencija, noru augti, tobulėti, patirtimi. Pasitikėti savimi galime kiekvienas, tačiau panaudoti pasitikėjimą savimi kryptingai profesinėje veikloje galime ne kiekvienas. Kodėl? Dažnu atveju - nes matome geresnius už save. Nustokime. Jie tokie pat kaip mes, geriau mokykimės iš jų, dalykimės su jais savo mąstymu, energija ir būkime drauge dar stipresni.

Pastebiu, kad jaunesni turi didesnį pasitikėjimą savimi, bet ir didesnį norą augti, tobulėti, išgirsti, įsiklausyti, priimti. Dažnu atveju jie greičiau tampa lyderiais nei vyresni.

Kaip būti išgirstam?

Tiek profesinėje srityje, tiek namuose moterys vis dar atsiduria situacijose, kai į jų nuomonę neįsiklausoma, pasiūlymai praleidžiami pro ausis, o pastabos laikomos nereikšmingomis.

Ilgametę patirtį turinti edukologė sako pastebinti, kad šiuolaikinėje visuomenėje vis dar neretai pasitaiko perdėto moterų nuolankumo pavyzdžių. Pasak A. Landsbergienės, nuolankumas yra puiki ir moterų, ir vyrų savybė, tačiau hiperbolizuojamas, jis tampa nebe nuolankumu, bet priespauda ir paklusnumu.

„Manau, jei moters svajonių tikslas visada buvo šeima ir dėl šeimos ji pati pasirenka aukoti karjerą, tai yra puiku. Abu žmonės to nori, sutarė ir gyvena. Tačiau, jei moteris nori daryti karjerą ir jos vyras klausia, kas dabar bus su šeima, man kyla klausimas, tai kokios tada vyro atsakomybės? Juk visuomet galima pasiskirstyti pareigomis, sutarti, kas kada vaikus prižiūri, į mokyklas, būrelius nuveža, valgyti pagamina.

Yra moterų, kurios sako, kad jas vyrai išleido dirbti ar dar gražiau - pagaliau išleido išeiti vakare vieną. Kokia laimė! Laisvas žmogus, galintis rinktis, naudoja žodį „išleido“. Su moterimis elgiamasi kaip su mažais vaikais, kai jos pačios tokį elgesį pateisina, - atkreipia dėmesį pašnekovė.

Turime nebijoti pasakyti, kas mums netinka ar ko nenorime, nes tai yra visiškai normalus dalykas. Visada apie savo planus reikia kalbėtis su antrąja puse. „Įsiklausymas, gebėjimas iš tiesų išgirsti kitą žmogų yra pagarbos ir palaikymo forma, kuri itin svarbi siekiant savo tikslų.

Kad būtum autoritetingas, nebūtinai privalai būti geriausias ekspertas Lietuvoje, ar geriausia mama pasaulyje (šypsosi). Autoritetą augina mūsų elgesys ir vertybės: mokėti pagarbiai išsakyti savo idėją, gražiai diskutuoti, visada tesėti duotą žodį, girdėti kitą žmogų, o ne tik stengtis „prakišti“ savo nuomonę. Autoritetą galima užsitarnauti ne tik specifinėmis, ekspertinėmis žiniomis, bet kasdieniu elgesiu su kitais žmonėmis.

Anot pašnekovės, tai, kad moterys profesiniame ir asmeniniame gyvenime girdimos prasčiau nei vyrai, gali būti nulemta daugybės gajų stereotipų apie tai, kaip moteris turėtų elgtis ir kalbėti. Jeigu patriarchalinės visuomenės apriboja vyrų emocinę raišką, nes emocijos yra neva „ne vyriška“, taip pat tokios visuomenės apriboja moterų ryžtingumą, savo tikslų siekimą, karjeros siekius, aiškų savo norų ir prioritetų išsakymą, nes tai stereotipiškai yra „ne moteriška“.

Tokių visuomenių stereotipų neatitinkantiems vyrams ir moterims reikia įdėti daugiau pastangų siekiant išlaviruoti tarp vyraujančių nuostatų savo veiklose ir asmeniniame gyvenime. Pradžiai dažniausiai pritrūksta drąsos atsiverti vieni kitiems, nes bijome nepriėmimo, bijome pasirodyti pažeidžiami, o tada atsivėrus pritrūksta empatijos priimti žmogų tokį, koks jis yra. Žmonėms vis dar baisu atsiverti vieni kitiems, nevaidinti, neprisidengti kaukėmis, nes tai darydami jaučiamės nesaugiai.

Pasakojant savo istoriją, svarbu, kad ji turėtų struktūrą, juk dažniausiai sunku įsiklausyti į pasakojimą, kuris, neaišku, kaip prasideda ir, nežinia, kur baigiasi. Be struktūros svarbus gebėjimas kurti žmonių vaizduotėje tam tikrus vaizdinius, kurie padėtų geriau įsijausti į situaciją, kurią patys perėjome - ne pasiūlyti situacijos rezultatą, bet įtraukti į ją. Ne mažiau svarbu sukurti ryšį su tuo žmogumi, kuriam skirtas tavo pasakojimas, juk kalbame ne sienai ar vaiduokliui, bet konkrečiam žmogui čia ir dabar.

Patarimai, kaip nebijoti būti savimi:

• Atraskite savo stipriąsias puses.
• Priimkite savo ypatumus.
• Nelyginkite savęs su kitais.
• Iškelkite sau mažus tikslus.
• Domėkitės kitais žmonėmis.
• Nebijokite komunikuoti.
• Mylėkite save tokį, koks esate.

Atminkite, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas. Nebijokite būti savimi ir siekite savo tikslų!

tags: #mintys #apie #nebijojima #buti #savimi