Ši knyga - tai pasakojimas apie nepaprastai turtingą ir įdomią biografiją turintį, universalių sugebėjimų ir nepalaužiamos valios žmogų Stepą Grybauską (gim. 1925 m. spalio 23 d.). Jis - buvęs Telšių vysk. M. Valančiaus valstybinės gimnazijos auklėtinis, pasižymėjęs dailininko ir skulptoriaus gabumais, talentingas sportininkas, vienas iš geriausių Telšių „Džiugo“ sporto klubo krepšininkų ir futbolininkų, LLA antinacinio pasipriešinimo narys, vėliau Žemaičių legiono vado adjutantas, patyręs daug rizikingų partizaninių nuotykių.
Tai tik dalis Stepo biografijos faktų, apimančių ir dalyvavimą mūšyje Kunigaikštynės miške, vadovaujamame mjr. J. Semaškos-Liepos, kurį galima laikyti partizaninės kovos taktikos etalonu. Jo atsiminimai pateikiami plačiame istoriniame kontekste, o naudojant daug papildomos istorinės medžiagos siekiama atskleisti to laikotarpio žmonių pasaulėžiūrą, mąstymą, moralines nuostatas, politines pažiūras, ateities politinę viziją, parodant, kokios vokiečių nacistinio ir sovietų politinio totalitarinio okupacinio režimo sąlygos ir tarptautinės politinės priežastys lėmė vienokius ar kitokius žmonių sprendimus, veiksmus ir pasirinkimą.
Augau didelėje šeimoje. Buvome keturi broliai: aš - Stepas, kartais žemaitiškai vadinamas Stapiu, dviem metais vyresnis Vytautas ir du jaunesni už mane broliai - Aleksas (vadinamas Oliu) ir Antanas (žemaitiškai Unta). Taip pat dvi sesutės - mažoji Aldutė ir vyresnioji Valė. Mama buvo namų šeimininkė. Šeimą išlaikė tėvas, dirbdamas įvairius darbus. Taip pat jis buvo ir miestelio gaisrininkas savanoris.
Nors ir be didelės prabangos, buvome ir aprengti, ir pamaitinti. Mokiausi pradinėje mokykloje, baigęs ją -Telšių vysk. M. Valančiaus valstybinėje gimnazijoje. Joje dirbo labai geri mokytojai - jie suformavo mūsų pagrindines žmogiškąsias vertybes: dorumų, tiesos ir garbės supratimų, meilę ir pasiaukojimų, ištikimybę ir patriotiškumų. Pagal tai supratome ir žmogaus vertę, jo vietą visuomenės gyvenime, kur kiekvienas privalėjome nesavanaudiškai duoti naudos tautai ir Tėvynei. Mums niekada nekildavo abejonių, kas yra gėris, kas yra blogis, anksti suformuotos ir įdiegtos vertybės greitai mus subrandino ir tapo gyvenimo kelrodžiu. Visam gyvenimui atmintyje išliko Rainiuose nukankintas mokytojas A. Čiurinskas kaip doro, teisingo, Tėvynei ir tautai atsidavusio žmogaus pavyzdys.
Labai anksti pradėjome sportuoti: žaisti futbolų, krepšinį, stalo tenisų. Vasarą plaukiodavome Masčio ežere, o žiemą žaisdavome ledo ritulį. Aišku, gerai mokėmės, sportavome nuo mokslo atliekamu laiku. Man gerai sekėsi ir meno dalykai - dailė ir skulptūra. Piešinius spėdavau nupiešti ne tik sau, bet ir savo draugams. Todėl mokytojas, tai žinodamas, jiems parašydavo penketus, o man visada (aišku, auklėjimo tikslais) - tik ketvertų. Mūsų gyvenimas buvo labai aktyvus.
Tuo metu namų durų niekas nerakindavo - tik priremdavo kokiu nors šluotkočiu, norėdami parodyti, kad šeimininkų nėra namuose. Vagių tais laikais nebuvo, net pasisavinti pamestą kieno nors daiktą atrodė labai nedoras poelgis. Mes tik parbėgdavome į namus, greitomis užkąsdavome, priremdavome duris ir vėl išbėgdavome savo reikalais: buvome užimti mokslais, įvairių sporto šakų treniruotėmis ir varžybomis, gimnazijoje organizuojamais renginiais, gimnazistų vakarėliais. Aš dar suspėdavau ir pažvejoti - nuo pat mažens buvau „užkietėjęs“ žvejys. Kartais užbėgdavome į greta esančią žydo parduotuvę, pasiimdavome „bulkutę bargan“ (skolon), šis pasižymėdavo savo sąsiuvinyje, o mėnesio gale tėvas sumokėdavo pinigus.
1940 m. Atgavus Vilniaus kraštą ir į Lietuvą įsileidus rusų kariuomenės įgulas, per Kauno radiofoną Pupų Dėdė uždainavo: „Vilnius mūsų, o mes rusų.“ Jis buvo visiškai teisus. Visuomenėje tvyrojo įtampa ir laukimas, kas bus toliau. Praėjus septyniems mėnesiams, Lietuvos Vyriausybę sovietų valdžia apibėrė visokiais nepagrįstais kaltinimais ir reikalavimais, kurie baigėsi ultimatumu per 10 valandų atsakyti dėl sutikimo įvesti papildomą rusų kariuomenės kontingentą į Lietuvą ir pakeisti esamą vyriausybę. Prezidentas A. Smetona, gerai suprasdamas, kad tai Lietuvos valstybingumo galas, tam priešinosi, tačiau daugumos ministrų, taip pat ir kariuomenės vado, nuomonė buvo jam priešinga. Tiksliau sakant, įvyko išdavystė, priešinimosi rusų kariuomenei ginklu jie nepalaikė. Protestuodamas ir nenorėdamas būti prievartinės bolševikizacijos įrankiu, Prezidentas A. Smetona pasitraukė į Vokietiją. Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta „draugiškai sutikti sovietų kariuomenę ir užtikrinti jos saugumą“.
Telšiuose naujai pastatytame kariniame miestelyje buvo dislokuotas 6-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Margio pulkas. Išbalę ir įtampos kupini karininkų veidai rodė, kad jokios „draugystės“ su okupantais nebus. Tuoj ir į Telšius įžygiavo rusų kariuomenės daliniai. Mus, pripratusius prie gražiomis, tvarkingomis uniformomis apsirengusių, pasitempusių Lietuvos kareivių, jau nešnekant apie karininkų laikysenų ir išvaizdą, labai nustebino ir prajuokino rusų kariuomenės „paradas“. Tai buvo tikra „driskių“ kariuomenė: apdulkėję, apiplyšę batai, blauzdos apvyniotos nuspurusiais, apsmukusiais autais (toks apavas mums buvo dar niekur nematytas), apiplyšusios milinės, ant nugarų pasikabinę „ter-beles“ (nepavadinsi kuprinėmis) su katiliukais. Ant pečių ilgiausi, su atlenktu durtuvu beveik žmogaus ūgio, šautuvai, kuriuos mes praminėme „kačergomis“. Ant galvų keistos kepurės - „budionovkos“ su kiveriais ir didele raudona žvaigžde. Veidai išvargę, liesi - buvo matyti, iš kokio „rojaus“ atėjo. Juos su gėlėmis sveikino daugiausia žydai.
Bevažiuodamas ties Katedra gatve į statų kalną, vienas rusų sunkvežimis, rusiška „palu-tarka“, Stalino pavadinta „geriausia mašina pasaulyje“, pradėjo „dusti“. Iš kėbulo iššokę kareiviai užstūmė ją į kalną. Toks buvo atėjusiųjų mus išvaduoti nuo mūsų pačių apgailėtinas vaizdas. Telšių Masčio ežere kiekvieną vakarą būdavo pilna valtelių, sklisdavo dainos, akordeono muzika.
Iškart su dideliu entuziazmu pradėjo reikštis komunistai ir jiems prijaučiantys žmogeliai. Labai nemaloniai žmones paveikė žydų „lindimas“ į visokias valdžios, taip pat ir represines, struktūras. Pradėjo plisti tą jų „lindimą“ pajuokiantys liaudies sukurti eiliuoti kupletai, okupantus išjuokiančios dainos ir eilėraščiai. Prasidėjo rinkimų į seimą propaganda, o greitai įvyko ir rinkimai: dalyvavimas rinkimuose buvo privalomas, biuletenyje tik vieno kandidato pavardė, balsavusiajam į pasą dėdavo antspaudą (nebalsavusiajam buvo paminėta galimybė pamatyti „baltąsias meškas“). Paskui senas parsidavėlis J. Paleckis ir jo „kompanija“ išvyko vizito į Maskvą parvežti „Stalino saulės“. Tai buvo Lietuvos valstybingumo „duobkasystė“, Lietuva tapo TSRS dalimi. Iš komunistų ir kolaborantų suformuojama „marionetinė“ vyriausybė.
Lietuvos kariuomenė pervadinama Liaudies kariuomene, o netrukus performuojama į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, įeinantį į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sudėtį. Įvedamas visagalių „politrukų“ institutas, kariuomenėje pradeda vyrauti rusų kalba. Prasideda Lietuvos karininkų paleidimas į atsargą, jų suėmimai. Paleidžiamos ir uždraudžiamos visos visuomeninės ir politinės organizacijos, suiminėjami jų nariai. Uždaromi lietuviški periodiniai leidiniai, laikraščiai, iš bibliotekų išvežamos sunaikinti lietuvių literatūros klasikų knygos. Ypač daug suėmimų (iki kelių tūkstančių žmonių), A. Sniečkaus įsakymu, įvykdyta 1940 m. liepos 11-12 d. ir jau be perstojo tai tęsiasi iki pat karo pradžios.
Kaune vykusiame Lietuvos mokytojų suvažiavime visi delegatai protestuodami sugieda ne reikalaujamą „Internacionalą“, o Lietuvos himną. Suvažiavime Lietuvos liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministras M. Gedvilas pareiškia, kad „tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta, kas vakar buvo gražu - šiandien bjauru“. J. Paleckio patvirtintas M. Gedvilo 1940 07 16 raštas dėl ministro pirmininko A. Merkio ir užsienio reikalų ministro J. buvo paskelbti buržuazinėmis atgyvenomis, svetimomis komunistams. Karo mokyklos paskutinės laidos kariūnams nesuteikiami karininkų laipsniai, nes per iškilmes jie gieda „Lietuviais esame mes gimę“, „Marija Marija“ ir Tautos himną. Karo mokykla uždaroma. Įvykdoma finansinė reforma - 1 litas prilyginamas bevertėms 90 kapeikų (iš tikrųjų lito vertė buvo triskart didesnė nei rublio). Tai Lietuvos ūkio krachas. Rusų karininkai už beverčius rublius pradeda „šluoti“ parduotuves: perkama viskas dideliais kiekiais, pašto skyriai „užkimšti“ siuntiniais į Rusiją.
Jau nieko nebestebina gatvėse sutinkami ant rankų dešrų rinkes susivėrę rusai. Parduotuvės ištuštėja. Ateina ir naujos drabužių mados. Visą Lietuvą prajuokina rusų karininkų žmonos, vyrams už parankių išdidžiai vaikščiojančios Laisvės alėjoje Kaune ar Valstybės teatre, pasipuošusios naktiniais marškiniais su „kvarbatkomis“ (jos manė, kad tai madingos suknelės). Keičiasi ir žmonių bendravimas - žmonės tampa uždaresni, įsivyrauja tarpusavio nepasitikėjimas, slėpdami savo nuomonę ir įsitikinimus, žmonės priversti meluoti, veidmainiauti. Vykdoma fabrikų, gamyklų, bendrovių, kooperatyvų nacionalizacija, o vėliau ir masiniai lietuvių valdininkų atleidimai iš darbo. Kadangi vietinių kadrų trūksta, iš „naujosios plačiosios tėvynės“ masiškai siunčiami komunistai partiniam ir ūkiniam darbui Lietuvoje naujais (socialistiniais) pagrindais organizuoti. Prasideda rusifikacija, lietuviškose įstaigose įsivyrauja rusų kalba. Nacionalizuojamos vilos, jose apsigyvena rusų karininkų šeimos. Be jokio pasiruošimo, tik politiniais ir propagandiniais motyvais (siekiant sukiršinti kaimo žmones), dalijama žemė mažažemiams ar bežemiams, dėl to kyla žemės ūkio suirutė. Žemės ūkio produkcijos lygis taip sparčiai (septyniskart) krenta, kad 1941 m. jau pradeda stigti maisto produktų. Už laiku nepristatytas ar ne iki galo įvykdytas prievoles (vadinamąsias pyliavas), kurios buvo labai didelės stambesniems ūkininkams (vadinamiesiems „buožiniams elementams“), jie buvo apkaltinami sabotažu, teisiami ir sodinami į kalėjimus.
1940 m., per Vėlines, Kaune įvyksta masinė gyventojų protesto manifestacija, jos metu giedamas Lietuvos himnas, tautinės giesmės. 1941 m. sausio mėn. boikotuojami rinkimai į TSRS Aukščiausiąją tarybą. Rusiškas NKVD ir NKGB struktūras papildo vietiniai komunistai: lietuviai, vietiniai rusai, žydai. Lietuvių visuomenės dalis sovietinę politiką supranta kaip tautos naikinimą ir visuotinį blogį, su kuriuo reikia kovoti. Prasideda pilietinis pasipriešinimas: kuriasi pogrindinės organizacijos, spausdinama pogrindžio spauda, platinami atsišaukimai. Plinta liaudies „antisovietinis folkloras“: dainos, išjuokiančios sovietinius kolaborantus, padlaižius, prisitaikėlius, pagal sovietinių dainų melodijas kuriami lietuviški eiliuoti sovietus išjuokiantys tekstai. Ir aukštosiose mokymo įstaigose, ir gimnazijose atsiranda komjaunuoliai, komsorgai (pašaipiai vadinamų „kiemsargiais“), kurie iš tikrųjų atlikdavo ir NKVD informatorių darbą. Pradedamas verbuoti NKVD agentų tinklas, vykdomas visuotinis sekimas. Pradedami suiminėti Saulių sąjungos nariai, ateitininkai, studentų korporacijų atstovai, buvusių politinių partijų nariai ir patriotiškai nusiteikę padorūs, išsilavinę, savo nuomonę turintys žmonės, nepadlaižiaujantys inteligentijos atstovai (visuomenės elitas). Dalis Lietuvos aukštųjų karininkų išsiunčiama į „tobulinimosi“ kursus Maskvoje, iš kurių nebegrįžta. Pagal principą „kas ne su mumis, tas prieš mus“ arba „kas ne padlaižys, tas fašistas“ prasideda raudonasis teroras.
Telšiuose po nakties ant namų sienų, stulpų pradeda rastis atsišaukimų, raginančių kovoti ir nepasiduoti sovietinei priespaudai. Tuo metu pilnėja ir Telšių kalėjimo kameros: tiesiog gimnazijos klasėje buvo suimti mokinių gerbiamas mokytojas A. Čiurinskas, mūsų krepšinio komandos žaidėjas gimnazistas Hermenegildas Žvirgždinas, skautas ir gimnazistų poetas Zenonas Tarvainis, gimnazistas Juozas Antanavičius. Suiminėjami amatų mokyklos moksleiviai, jaunieji ūkininkai. Jau 1941 m. Mes gyvenome trijų kambarių bute, bet mūsų aštuonių žmonių šeimai teko susispausti: į vieną kambarį atkėlė du rusų karininkus. Kiekvieną rytą jie prašydavo mamos iškepti kiaušinienės su kumpiu arba dešra ir valgydami girdavo, kad tokio skanaus maisto dar niekada nėra ragavę. Lietuva jiems buvo kaip „mažoji Amerika“. Kartą pas mus dviračiu atvažiavo mamos brolis. Karininkai ilgai vaikščiojo aplink, apžiūrinėjo dviratį ir stebėjosi: „kakaja mašina!“ Aišku, dviračių jie negamino, tačiau tankų, patrankų ir lėktuvų turėjo daugiau negu visos kitos, įskaitant ir Vokietiją, valstybės.
Pagrindinis partizaninio karo postulatas, suformuluotas Ernesto Če Gevaros, teigia: „Niekada nestok į mūšį ten ir tada, kur ir kada to nori priešas.“
1941 m. birželio 14-oji. Karo pradžia. Telšių bombardavimas. Visuotinis birželio sukilimas. Apie vokiečių okupaciją. Telšiai vokiečių okupacijos metais. Gen. Futbolo rungtynės su vokiečiais. 1944 m. LLA Vanagų Platelių mokymo stovykla. Ryšiai su Abveru. Plk. ltn. P. Tautos apsaugos rinktinė (TAR). Jurčių sodyboje. Gyvenimas Pakutuvėnuose. Gyvenimo Pakutuvėnuose pabaiga. Štabo veikla. Ryšių punktas prie Babrungo. Kovo pabaiga. Štabe pradedama dokumentų „gamyba“. Žemaičių legiono štabas. 1945 m. balandis. Legiono vado A. 1944 m. balandžio 28-oji: pasala Pocių sodyboje. Plokštinės miške. Mūšis Kunigaikštynės miške. Apie mjr. Rietavo miškuose. Atsitiktinis šūvis. Legalizacija Šilutėje. Kauno kalėjime. Sudiev, Lietuva. Laimingas gyvenimo posūkis. Balchašo griežtojo režimo lageryje. Atsitikimas kolonoje. Apie lagerio kriminalinius nusikaltėlius. Vėl Balchašo lageryje. Tremtis. Jau Lietuvoje. Eišiškės. Sugrįžimas į Klaipėdą. Darbas. Sportas. Šeimos pagausėjimas. Nepriklausomos Lietuvos atstatymas. LLKS atkūrimas. Einu Žemaičių apygardos vado pareigas. 1 priedas. 2 priedas. Rusijos karo istorikų ir spec. tarnybų karininkų Lietuvos partizaninio judėjimo analizė ir įvertinimas praėjus pusei amžiaus... 3 priedas.
| Metai | Įvykis | Pasekmės |
|---|---|---|
| 1940 | Lietuvos okupacija | Valstybingumo praradimas, represijos, trėmimai |
| 1941 | Birželio sukilimas | Bandymas išsilaisvinti nuo sovietų valdžios |
| 1944-1953 | Partizaninis karas | Ginkluotas pasipriešinimas okupacijai |
Šis laikotarpis Lietuvos istorijoje paženklintas dideliais išbandymais ir netektimis. Stepo Grybausko atsiminimai ir patirtis atspindi to meto žmonių ryžtą ir pasiryžimą kovoti už savo šalies laisvę. Jo istorija - tai liudijimas apie tai, kaip svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir perduoti ją ateities kartoms.
