Apie ką kalbame, kai kalbame apie laimę ir laimės paieškas? Ar norint kažko siekti reikia žinoti, ko ieškome? Ar psichologijos mokslas turi atsakymą, kas yra laimė? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros lektorius Kęstutis Dragūnevičius teigia, kad pinigai turi įtakos laimei, o jų trūkumas trukdo jaustis laimingam.
Psichologija paprastai nepateikia konkretaus atsakymo, dažniausiai tai tik orientaciniai atsakymai. Tai, kas yra laimė, bandyta įvertinti įvairiausiais klausimais. Vienas įdomesnių skirtumų - kiek esate patenkintas savo dabartiniu gyvenimu apskritai arba kiek esate laimingas savo dabartiniame gyvenime apskritai? Atsakymai į šiuos klausimus gana panašūs. Į klausimą, kiek laimingas buvote vakar (jei tai buvo savaitgalis) žmonės dažniau atsako teigiamai. Būtent savaitgaliais jie jaučiasi laimingesni.
O kas ta laimė? Tai labai subjektyvus dalykas, potyris. Apibendrinti ją taip, kad tai būtų visiems priimtina, sunku. Kiekvienas mokslininkas turi savo nuomonę. Tarsi egzistuoja bendri sutarimai, kaip išmatuoti laimę, į juos galima orientuotis, bet jie nėra tobuli.
Laimės suvokimas ir lyginimasis
Laimė yra gana sudėtingas, sunkiai apčiuopiamas dalykas. Greičiausiai, jis yra subjektyvus, t. y. priklauso nuo objektyvių faktorių - kokia žmogaus socioekonominė padėtis (kokios jo pajamos). Kartais atrodo, kad objektyviai žmogus turėtų būti laimingesnis, nes gyvena geriau nei vakar, užvakar, prieš 20 metų.
Yra pasakymas - „kad būtum laimingas, neužtenka, kad tau pasisektų - reikia, kad kitiems nepasisektų“. Tada žmogus jausis geriau, smagiau. Yra žydų patarlė, kad kuprius yra laimingas tada, kai mato šalia kuprių su didesne kupra. Jei objektyviai gyventume blogai, džiaugtumėmės, jei kažkas gyventų dar blogiau. Lyginimasis yra tas pamatas, ant kurio viską statome.
Dažniausiai tai laimės žudikas. Nelaimė yra tai, kad į savo nelaimes arba praradimus reaguojame daug skausmingiau nei į laimėjimus. Mums apmaudžiau, kai pralaimime, nei tada, kai laimime. Todėl yra klausimas, kuris jausmas stipresnis - ar suradus dešimt eurų, ar pametus. Paprastai atsakymas toks, kad skausmingiau pametus.
Žmonės stengiasi rasti asmeninius receptus, kaip jie galėtų būti laimingi. Yra toks dėsnis, kad kai žmogaus padėtis ne visai adekvati, jis bando rasti bent kokį nors pasiteisinimą. Pavyzdžiui, mokytojai, kuriems mažiau moka, sako, - mano darbas bent jau prasmingas. Jie bando surasti ir pasitenkinti tuo mažu.
Kaip vėl būti laimingam (1/3): 4 įpročiai, padėsiantys per 1 mėnesį tapti laimingesniam
XXI amžiaus laimė
XXI a. remiasi XX a., kai labai stipriai pakilo pragyvenimo lygis, ekonominė gerovė. Yra nuomonė, kad net dabartinė skurstančiųjų klasė gyvena geriau negu XVIII a. aristokratai, nes turi daug geresnes pragyvenimo sąlygas - techninių priemonių, kurios pagelbsti, sutaupo daugybę laiko, išgelbėja nuo daugybės kančių.
Tačiau retas jaučia pasitenkinimą įjungęs skalbimo mašiną. Tai labai greitai praeina. Bėda ta, kad žmogus labai greitai prisitaiko prie gyvenimo pagerėjimo. Tas paradoksas užfiksuotas statistiškai. Tyrėjai pastebėjo, kad nors amerikiečiai turi gerokai daugiau automobilių, skalbimo mašinų, kompiuterių ir t. t., jie vis tiek netapo laimingesni. Jie negyvena taip gerai, kaip Rytų ir Centrinė Europa, bet, palyginus su kaimyninėmis šalimis (išskyrus Japoniją ir vieną iš Korėjų), jie gyvena gerai, tačiau taip pat vien dėl to nesijaučia labai laimingi. Beje, lietuvių taip pat neveikia tai, kad prieš 20 metų gyvenome gerokai prasčiau.
Prie XXI a. Žinoma, tai lemia ir sąlygų pokytis. Pavyzdžiui, ar galėjome lygintis su Vakarų šalimis, kai gyvenome Sovietų Sąjungoje? Tai buvo uždraustasis rojus, kažkokios aukštybės. Sovietų Sąjungoje galėjome lygintis - lietuviai gyvena geriau nei daug kitų sovietinių respublikų, bet dabar nebesilyginame su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, nors vis dar gyvename geriau nei daugelis jų. Dabar lyginame save su vakariečiais - Vokietija, Norvegija, Anglija, Airija.
Tai juntama, kadangi atsiranda pajamų nelygybė. Mes ją matome ir jaučiame. Matome žmones, kurie gyvena geriau už mus. Tai įveikti gali būti sunku.
Kas daro žmogų laimingu?
Daugiau kalbame apie nelaimingumą, nes tam yra kelios priežastys. Tiesiog neigiamų emocijų yra gerokai daugiau nei teigiamų. Evoliucijos požiūriu, tam tikras negerumas sukelia didesnį dėmesį, tai mums gerokai svarbiau. Pavyzdžiui, jei apie kurį nors žmogų sakytume daug teigiamų dalykų, bet paminėtume vieną neigiamą, tas vienas sugadintų visą teigiamą įspūdį. Tačiau tarp daugybės neigiamų dalykų vienas teigiamas taip stipriai nesuveikia.
Nelaimę gali „sukelti“ labai daug priežasčių: fizinė, psichologinė sveikata, materialinis būvis, asmeninis gyvenimas, santykiai, šeima. Bet kuris iš tų dalykų gali sugriauti laimės pojūtį. O kas sukelia laimę? Tai toks ginčytinas veiksnys. Ar pinigai atneša laimę? Tai priklauso nuo požiūrio. Ne visi pritartų, bet viena aktorė yra pasakiusi: „buvau vargšė, buvau turtinga ir galiu pasakyti - būti turtingai geriau“.
Uždarbio teorijas nagrinėję Vakarų psichologai daro išvadą, kad pinigai nebūtinai motyvuoja, todėl žmones reikia motyvuoti kitais dalykais, galbūt duoti jiems prasmingą darbą, skatinantį tobulėti, turintį iššūkių. Bet reikia atskirti tokius dalykus, kaip optimalus (bazinis) lygis. Abrahamo Maslowo piramidės teorija sako, kad svarbiausias - bazinių poreikių patenkinimas: maisto, saugumo poreikių patenkinimas. Antroje vietoje - bendravimas ir tik vėliau kreipiamas dėmesys į savęs realizavimą.
Ko gero, kalbant apie pinigus, yra panašu - kai pasiekiame tokį lygį, kad mums nebereikia kiekvieną dieną galvoti apie pinigus, o dalį jų galime leisti ir savo malonumui, tie pinigai nebėra motyvuojantis veiksnys. Yra ir kitų faktorių. Vienas jų - šeima, santykiai, santuoka. Statistiškai pastebėta, kad žmonės santuokoje yra laimingesni nei nesusituokę. Tai jaučiama apie 40-uosius metus, kai žmogus pradeda vertini savo gyvenimą, gali pasižiūrėti į savo gyvenimo perspektyvą, kas jam teikė laimę. Jei žmogus turi šeimą, jei gyvena santuokoje, turi vaikų, tai jam sukelia tam tikrą prasmės pojūtį. Dėl to jis gali jaustis laimingesnis.
Kitas dalykas, galintis suteikti laimės, - darbas. Tai irgi priklauso nuo to, ar darbas prasmingas. Jei prasmingas (o darbe juk praleidžiame apie trečdalį savo gyvenimo), tai mums suteikia pasitenkinimą. Tokiu atveju žmogus jausis laimingesnis. Žinoma, ne visiems jų darbas patinka. Kai kuriems tai būdas pragyventi. Tokiame darbe sunku atrasti prasmę.
Laimės hormonai gali aktyvuotis ir jų aktyvavimasis priklauso nuo to, ką mes darome su savimi ir savo gyvenimu atsibudę ryte. Todėl labai svarbu turėti kiekvienos dienos programą, pavyzdžiui, „šiandien būsiu laimingas“.
Mitas apie laimę
Šiuolaikinis mokslas sako, kad žmogus gali būti laimingesnis netgi ir be tam tikrų sąlygų, t. y. nebūtinai reikalingos tam tikros išorinės sąlygos, kad žmogus būtų laimingas. Kitas momentas - žmogus labai dažnai pervertina išorinių faktorių poveikį savo paties laimei.
Tyrimai rodo, kad pinigų suteikiamas pasitenkinimas gyvenimu yra labai trumpalaikis ir kad labai greitai prie pinigų kiekio priprantama. Taip, kurį laiką žmogus jaučiasi labai gerai, bet, net jei materialiai jo gyvenimas pagerėja dešimt kartų, po dviejų trijų mėnesių jis vėl gali būti nebepatenkintas, vėl ieškoti, kuo tas jo dabartinis gyvenimas nėra toks, kad jis jaustųsi laimingas. Kitaip tariant, tai pripratimo efektas - fenomenas, kuris gali pasireikšti ir santykiuose, ir darbe, ir laisvalaikyje.
Apribojimai ir laimė
Dažnai tas laimingo gyvenimo receptas susijęs su mūsų pačių susikurtais apribojimais, į kuriuos įlendame tarsi į tramdomuosius marškinius, neleidžiančius kvėpuoti visa krūtine, džiaugtis gyvenimu ir kurti. Vidiniai apribojimai atkeliauja iš mūsų vaikystės, kai siekdami atitikti tėvų lūkesčius susikuriame įsitikinimus, kuriais nepastebimai ribojame save ir pagal kuriuos matuojame savo vertę visą gyvenimą.
| Apribojimas | Pasekmės |
|---|---|
| "Turiu būti geriausias" | Perdėtas savęs kritikavimas, nuolatinis nepasitenkinimas |
| "Mano vertė priklauso nuo kitų pripažinimo" | Nuolatinės pastangos įtikti, savęs užmiršimas |
Žmonės, genami tokių vidinių įsitikinimų, daug dirba ir daug pasiekia, tačiau kaina, kurią jie už tai moka, didžiulė: viskas nuolat nepakankamai gerai, nepakankamai tobulai, niekada nėra tikro pasitenkinimo, nes vis tiek atsiras kas nors, kas pasiekė daugiau.
Svarbiausia, nemeluok sau. Turėk ilgalaikę strategiją, o ne taktiką. Suprask, kur eini ir nebėk nesidairydamas aplink. Būk atviras aplinkai. Nesmerk nei kitų nei savęs. Suprask, kad laimė laikina ir naudokis ja savo tikslams pasiekti, bet netapk priklausomas nuo šio narkotiko.