Delfi Europa Ryga Varžytinės: Išsami Apžvalga

Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aspektus, susijusius su "Delfi Europa Ryga Varžytinėmis".

Nuo pat pirmųjų žinių apie mūsų karalius ir Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje, aiškėja, kad dar iki Mindaugo karaliaus kai kurie baltų protėviai, tarp jų ir lietuviai, jau turėję savus karalius ar bent taip ir panašiai juos vadino ar titulavo.

Anglosaksų jūrininkas Vulfstanas, lankęsis prūsų žemėje į rytus nuo žemutinės Vyslos Elbingo srityje apie 880-890 m. rašo, jog ten buvę daug karalių, tarp kurių buvę daug vaidų (Lietuvių enciklopedija, t.15, p.282. Boston, JAV, p.282.).

1009 m. - svarbiausias įvykis mūsų tautai - pirmą kartą istorijoje plačiausiuose - Viperto ir šv. Petro Damianio - šv. Brunono (Bonifaco) misijos aprašymuose pirmą kartą paminimas Lietuvos ir karaliaus Netimero vardas bei pirmas krikštas Lietuvoje.

XIII a. pradžioje Kuršių kilmingasis Lamikis, vadinamas Kuršo karaliumi, popiežiaus Grigaliaus IX-jo legato Otonio įgaliotinio Balduino raginamas, anksčiau už Lietuvos valdovą Mindaugą, pasižadėjo priimti krikštą. Lamikis (Lamichinus rex) drauge su kitais Kuršo pagonimis 1230 metais su popiežiaus vicelegatu sudarė krikšto sutartį. Tačiau vėlesniuose dokumentuose ir eiliuotoje Livonijos kronikoje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad Kurše buvusi pastovi karaliaus ar vieno vyresniojo kunigaikščio valdžia ( Liet. E.t.14. Boston, JAV, p.128).

Mindaugas, kaip pirmasis Lietuvos valdovas, vėliau karalius, iškilo apie 1240-sius metus, suvienijęs Lietuvą į valstybę. Dėl jo karūnos, karūnavimo karaliumi ir karaliaus titulo klausimų, abejonių ar kokių dvejonių, atrodo, nėra. Tai - nenuginčijamas faktas mūsų istorijoje, nors dėl karūnavimo datos ir vietos istorikai dar ir šiandiena plačiai diskutuoja ir vieningai nesutaria.

Tačiau mažai kas atkreipia dėmesį į tai, kad visi neaiškumai su karalių ir kunigaikščių titulais prasidėjo dar gerokai iki Mindaugo karūnavimo, tada, kai Mindaugas pradėjo Lietuvą vienyti į valstybę ir įsigalėjo tarp silpnesniųjų lietuvių kunigaikščių.

Jau tada 1235 m. rusų metraštininkas užsimena apie "Mindaugo Lietuvą”, o rytiniai kaimynai rusai ima jį vadinti didžiuoju kunigaikščiu - rašo mūsų istorikas prof. E.Gudavičius „Lietuvos istorijoje“ (Vilnius,1999 m. p. 46; 48.).

Apie 1245 -1246 m. vokiečių kronikininkas dar nekarūnuotą Mindaugą pavadino "aukščiausiuoju karaliumi" ( ten pat p.46.), o kaip rašo lenkų istorikas Oscar Halecki knygoje “Jadwiga of Anjou and the rise of east central Europe” (USA.1991. p.35.), popiežius jį tituluoja “primus rex Lethoviae”.

Karalius - labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (karalius: čekišk.- kral; lenkišk.- krol; vengrišk.- karaly, o moterišk. titulas karalienė: vengr. - karalyne, karalyno), bet ne iš rytinių slavų kaip klaidinančiai teigia kai kurios net ir lietuviškos enciklopedijos.

Ko gero, Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo. Kaip rodo istorija bei dauguma rašytinių šaltinių, savus ir kaimynų valdovus jie vadino tik „kniaziais“.

Iš tiesų su rusišku titulu „kniazius“ dar ir dabar yra šiokios tokios painiavos, nes šio žodžio kilmė rusų istorijoje yra mistiška, o jo atsiradimas dar nėra galutinai moksliškai paaiškintas, tai reiškia, kad nėra iki šiol aišku, ką tas titulas iš tikrųjų reiškia. (Энциклопедия Российской Монархии, Екатеринъург, 2002, cтp.166-167.).

Vis gi, į naujojo stipraus valdovo iškilimą Lietuvoje ir naujos Mindaugo valstybės atsiradimą Europoje tuoj pat sureagavo ir vakarai, ir rytai. Kad rusai Mindaugą vadino didžiuoju kunigaikščiu, vokiečiai - aukščiausiuoju karaliumi, popiežius - pirmuoju karaliumi rodo, kad jau tada atsirado didelis abiejų pusių interesas Lietuvai, susikirto dviejų skirtingų kultūrų samprata, vakarietiškai-europietiškas ir rytietiškai-slaviškas požiūris bei skirtingas besiformuojančių tradicijų vertinimas.

Su Mindaugu Lietuva, stovėdama kryžkelėje tarp vakarų ir rytų, neabejotinai pasuko link vakarų Europos, tačiau greitą vakarietiškų politinių ir kultūrinių tradicijų įsitvirtinimą Lietuvoje tuo metu aiškiai dar stabdė agresyvi pačių vakarinių kaimynų aplinka.

Tuo tarpu rytietiška slavų tradicijų įtaka į Lietuvą plito nejučiomis, patiems lietuviams didinant savo valstybės teritoriją į rytus, prijungiant prie Lietuvos vis daugiau rusiškų žemių. Toji rusiškų tradicijų įtaka momentais buvusi tokia stipri, jog nematomai įtakojo valstybės vystymąsi, skaldė Lietuvą ir stipriai supriešino joje gyvenusius žmones. Tuo pačiu pagimdė daugybę dviprasmybių, kurios amžių bėgyje negailestingai keitė mūsų valstybės istoriją, veikė tautos sąmonę, įnešė daug sumaišties žmonių protuose.

Tos dviprasmybės tautoje išugdė silpnavertiškumo ir menkinimosi ydas, galiausiai valstybę pavertė tik rytinio kaimyno vasalu, tautą tik liaudimi, o lietuvius tik silpnesniuoju broliu, o vėliau, tiesiog tarybiniu žmogumi. Mūsų istorija liko be garbingai valstybę kūrusių ir gynusių Lietuvos karalių-karžygių. Į jų vietą prasiskverbė apsišaukėliai “kniaziai” ir ubagų karaliai…

Sumaištis dėl titulų. Kur dingo karalystė ir pirmojo karaliaus karūna?

Mindaugo apsikrikštijimas 1251m., vėliau 1253m. ir jo karūnavimas karaliumi, išvedė Lietuvą į Europą, pasuko link jos kultūros ir tradicijų, kur pagal to meto vakarietiškąsias tradicijas po karaliaus mirties jo karūna ir sostas turėjo atitekti jo sūnums arba artimiausiems giminaičiams, dažniausiai ir tapdavusiais naujaisiais to krašto karaliais. Taip buvo daugelyje Europos valstybių. Panašiai buvo Lenkijoje, Vengrijoje. Pats Mindaugas, rūpindamasis, kad jam mirus nežūtų valstybė, iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų….. (Lietuvos istorija, red. A.Šapoka. Kaunas, 1936. p.56.).

Bet taip neįvyko. Istorija taip pat nepasakoja, kas nutiko su karališkąja Mindaugo karūna, kurios likimas iki šiol nėra žinomas taip pat. Vengrai ir lenkai ilgą laiką savo pirmojo karaliaus karūna vainikuodavo vėlesnius savo valstybės valdovus. Vengrai iki šių dienų turi išsaugoję karaliaus Stepono karūną ir ją laiko didžiausia savo šalies relikvija. Lenkų pirmojo karaliaus karūna yra dingusi vėlesniaisiais amžiais, bet lenkai turi išsaugoję nemažai kitų savo šalies valdovų karūnų.

Abi šios šalys labai rūpestingai saugo savo karalių ir jų sukurtųjų karalysčių atminimą, žinoma, niekam neleidžia bet kaip švaistytis su savo valdovų titulais, kaip kad mes darome savo Lietuvoje.

Po karaliaus Mindaugo ir jo sūnų nužudymo prasideda dar didesnė painiava su karaliaus-kunigaikščių titulais mūsų istorijoje. Kuo toliau tuo gražiau.... Lietuvoje po Mindaugo ir jo sūnų žūties nelieka nei karaliaus, nei karalystės. Mindaugo įkurtoji valstybė - karalystė, po jo mirties kažkodėl “perkrikštijama” į didžiąją kunigaikštystę.

Pavyzdžiui, to meto Lenkija, buvo susiskaldžiusi į daugybę kunigaikštysčių, tuo metu net 23 atskiras, Vengrijoje irgi buvo problemų, o Vokietija suskaldžiusi su daugybe karalysčių ir kunigaikštijų išgyveno iki Bismarko laikų. Tačiau, jose, kaip nebūtų keista, po karūnuotojo karaliaus mirties niekas „nesikėsino“ į valstybės statusą ir karalystės “neperkrikštijo” į kunigaikštystę, o karalių palikuonių į kunigaikščius, kaip, kad nutiko senovės Lietuvoje.

Iš tų šalių istorijos žinome, kad vis tiek galiausiai prie valstybės vairo prasigrumdavo tolimi karūnuotų karalių giminaičiai ar asmenys, netiesioginiais giminystės ryšiais susieti su karaliumi, ir net patys pasiskelbdavo naujaisiais tos ar kitos šalies karaliais.

Antai Lenkijos kunigaikštis Vladislovas Uolektinis (Lokietka), nesulaukęs popiežiaus palaiminimo, nei karūnos, lenkų bajorams pritariant, pats pasiskelbė karaliumi ir buvo pašventintas vietinio vyskupo net ne senoje Lenkijos sostinėje Gniezne, o Krokuvoje - dar tik būsimoje valstybės sostinėje (M.Bogucka. Dawna Polska. Warszawa, 1998.p.92).

Mūsų istorijoje viskas kitaip. Po Mindaugo, kai kuriuose istoriniuose dokumentuose įsigudrinta Lietuvos valdovus minėti jau net ir be kunigaikščio titulų. Būta atvejų, kai metraštininkai Lietuvos valdovus istorijai pristatė tiesiog paprastais vardais: Treniota, Vaišelga, Traidenis, Vytenis…, kartais šaltiniai mini tik Lietuvos valdovą, jau ir be jokio vardo.

Kaip suprasti „Allegro“ pirkėją ir ką jis vertina labiausiai?

Verslai, žengiantys į „Allegro“, greitai pastebi, kad čia pirkėjai itin vertina kokybišką pateikimą ir patikimumą. Šioje rinkoje neužtenka vien egzistuoti - reikia būti aiškiai matomam, suprantamam ir patikrinamam. Pirkėjas nori tiksliai žinoti, ką perka, kada prekė atkeliaus ir ar pardavėju gali pasitikėti.

Pirmas dalykas, kurį būtina suprasti, yra matomumas. Didžioji dalis „Allegro“ pirkėjų savo kelionę pradeda paieškos lange, todėl svarbu, kad pasiūlymas būtų nepriekaištingai sutvarkytas. Aiškūs aprašymai, kokybiškos nuotraukos, konkurencinga kaina ir tikslios specifikacijos yra pagrindas, be kurio patekti tarp pirmųjų paieškos rezultatų tiesiog neįmanoma. Tai viena iš priežasčių, kodėl profesionaliai parengtas pasiūlymas čia dažnai turi didesnę įtaką nei pati produkto kategorija.

Kitas svarbus elementas - pristatymas. Lenkijos pirkėjai įpratę prie greito tempo, todėl vienos ar dviejų dienų pristatymas yra norma, o ne išskirtinė paslauga. „Allegro“ logistikos sprendimai padeda pardavėjams šį tempą užtikrinti, tačiau verslams vis tiek tenka nuosekliai planuoti sandėlio procesus, prekių likučius ir siuntimo srautus. Čia nuoseklumas tampa pagrindiniu konkurenciniu pranašumu.

Trečias aspektas - reputacija. „Allegro“ pirkėjai itin akylai vertina atsiliepimus ir pardavėjo reitingą. Vienas aiškiai išspręstas klausimas ar greitas atsakymas klientui gali turėti didesnį poveikį nei brangiausia reklaminė kampanija. Pirkėjai nori matyti, kad pardavėjas reaguoja į situacijas ir rūpinasi jais po pirkimo, o tai tiesiogiai formuoja pasitikėjimą.

Kita vertus, į reklamą investuoti taip pat verta - platformos vidiniai reklamos įrankiai padeda prekei iškilti paieškoje ir greičiau pasiekti potencialius pirkėjus. Tai nėra tik papildoma galimybė - daugeliu atvejais tai tampa realiu būdu pasiekti kritinį matomumo lygį, be kurio sudėtinga įsitvirtinti. Pirkėjų elgsena „Allegro“ yra aiški: jie renkasi tai, ką mato, todėl investicija į matomumą atsiperka greitai.

Galiausiai, verslai, dirbantys su „Allegro“, sutinka, kad rinkos logika čia yra paprasta: jei pasiūlymas aiškus, pristatymas sklandus, o komunikacija su klientu - greita ir žmogiška, Lenkijos rinka tampa ne tik pasiekiama, bet ir pelninga. Šios patirtys dažnai tampa pagrindu tolimesnei plėtrai - į Čekiją, Slovakiją ar Vengriją, kur „Allegro“ taip pat plėtoja savo platformas ir siūlo panašią vartotojų elgseną.

Lenkijos pirkėjų aktyvumas

Lenkijos pirkėjų aktyvumas taip pat leidžia greitai pamatyti, kuriose produktų kategorijose atsiveria didžiausios galimybės. Šiuo metu ryškiausi segmentai - baldai, elektronika, sporto prekės, vaikų prekės bei namų ir sodo kategorija. Šios sritys nuosekliai auga visoje „Allegro“ ekosistemoje, todėl naujiems pardavėjams jos gali tapti natūraliais pirmojo žingsnio pasirinkimais.

Šioje lentelėje apibendrinami Lenkijos rinkos privalumai ir galimybės:

tags: #delfi #europa #royale #riga #varzytines