Žemės ūkio paskirties žemė yra didelės vertės nekilnojamojo turto objektas. Siekiant, kad ji būtų naudojama racionaliai, skatinant konkurencingą žemės ūkio veiklą, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme numatyti tam tikri ribojimai dėl jos įsigijimo.
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimai
Tačiau praktikoje būtent šį ribojimą, t. y. įstatyme nustatytą pirmumo teisę turinčių asmenų eilę, bene dažniausiai bandoma apeiti. Kadangi ribojimas netaikomas dovanojimo sutartims, vienas labiausiai paplitusių būdų tai padaryti yra fiktyvios dovanojimo sutarties sudarymas. Kitaip tariant, nors žemės sklypo savininkas deklaruoja, kad žemės sklypą dovanoja, faktiškai sudaroma pirkimo- pardavimo sutartis (pirkėjas žemės sklypo savininkui sumoka žemės sklypo kainą).
Kaip apginti savo interesus?
Šioje situacijoje kyla klausimas, kaip asmuo, kurio pirmumo teisė pažeista, gali apginti savo interesus? Teisių ir pareigų perkėlimas šiuo atveju suprantamas kaip nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę įgijimas ir kainos už šią žemę sumokėjimas.
Kaip teisingai pasirinkti žemės sklypą?
Pasirinkus bet kurį iš nurodytų teisių gynimo būdų, būtina įrodyti faktą, kad iš tikrųjų buvo sudaryta ne dovanojimo sutartis, o pirkimo-pardavimo sutartis. Vis dėlto tam tikrais atvejais įmanoma surinkti ir tiesioginio pobūdžio įrodymų. Tokiu įrodymu gali tapti garso įrašas, kuriame užfiksuojamas vienos ar abiejų dovanojimo sutarties šalių patvirtinimas ar prisipažinimas, kad iš tiesų buvo sudaryta pirkimo-pardavimo, o ne dovanojimo sutartis.
Tačiau tokius ir kitus tiesioginius įrodymus surinkti pavyksta retais atvejais, todėl šiose situacijose paprastai remiamasi netiesioginio pobūdžio įrodymais. Antai vienoje iš bylų, kurioje buvo ginčijama dovanojimo sutartis, nustatyta, kad apdovanotojo (pirkėjo) artimas giminaitis keletą dienų prieš dovanojimo sutarties sudarymą išsigrynino pinigų sumą, atitinkančią perleistos žemės ūkio paskirties žemės vertę. Teismas sprendė, jog, nepaisant to, kad nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad išsigryninti pinigai buvo sumokėti dovanotojui ir to, kad mokėjimą už žemės sklypą atliko ne pats apdovanotasis, o trečiasis asmuo, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad už perleistą žemės ūkio paskirties žemę buvo mokama.
Ne mažiau svarbus aspektas sprendžiant dėl fiktyvios dovanojimo sutarties ginčijimo yra tai, kad pagal Lietuvos teismų praktiką pripažįstama, jog dovanojimo sutartys paprastai sudaromos tarp asmenų, kuriuos sieja artimi ryšiai. Kilus ginčui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, šios sutarties šalys, nepaisant to, kad jų nesieja jokie artimi ryšiai, įvairias būdais šiuos artimus ryšius bando pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, asmuo, kurio pirmumo teisė įgyti žemės ūkio paskirties žemę yra pažeidžiama, turi dėti pastangas, kad šie deklaruojami artimi ryšiai būtų paneigti.
Artimų ryšių neegzistavimo faktas gali būti įrodinėjamas įvairiais būdais. Kalbant apie įrodinėjimo standartus pabrėžtina ir tai, kad nagrinėdami bylas teismai taiko įrodymų pakankamumo taisyklę, grindžiamą tikimybių pusiausvyros principu. Šios taisyklės esmė, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių.
Išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas atskiras įrodymas teismui neturi esminės reikšmės, kadangi teismas vertina visų byloje surinktų įrodymų visumą ir sprendžia, ar nustatytos aplinkybės patvirtina, kad faktiškai buvo sudaryta pirkimo-pardavimo, o ne dovanojimo sutartis.
Taigi nereikėtų atsisakyti savo pažeistos pirmumo teisės gynimo galimybių, jeigu neturima labai aiškių ir konkrečių įrodymų. Įstatymas numato, kad asmuo teise reikalauti jam perkelti pirkėjo teises ir pareigas turi pasinaudoti per 3 mėnesius nuo tada, kai sužinojo apie savo pirmumo teisės pažeidimą. Taigi, sužinojus apie savo interesų pažeidimą ir pageidaujant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, būtina per nustatytą 3 mėnesių terminą kreiptis į teismą.
Praleidus šį terminą reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo gali būti atmestas vien remiantis šio termino praleidimu. Kitas svarbus aspektas, susijęs su siekiu dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, yra įvertinti, ar nėra kitų pagal įstatymą aukštesnės eilės pirmumo teisę turinčių asmenų. Jeigu tokie asmenys egzistuoja, pirkėjo teises ir pareigas perkelti gali būti atsisakyta.
Pavyzdžiui, jeigu asmuo, kurio pirmumo teisė pažeista, turi žemės sklypą, kuris ribojasi su perleista žemės ūkio paskirties žeme (trečioji eilė), tačiau egzistuoja perleisto žemės sklypo bendraturčiai (pirmoji eilė) ar naudotojai (antroji eilė), esama rizikos, jog reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo teisme bus atmestas. Pagal teismų praktiką pakanka, kad aukštesnės eilės pirmumo teisę turintis asmuo pareikštų, kad galbūt norėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, jeigu dovanojimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, t. y.
Pastaroji aplinkybė yra itin reikšminga, kadangi nesąžiningoms dovanojimo sutarties šalims suteikia galimybę siekti išvengti pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo savo teises ginančiam asmeniui. Šiuo atveju nesąžiningi pirkėjas ir pardavėjas gali įtikinti kitą asmenį, turintį aukštesnės eilės pirmumo teisę, jiems padėti teismo procese, t. y. jog šis asmuo, nors ir neturėdamas jokių realių ketinimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, dėl kurios vyksta ginčas, teisme pareikštų formalią poziciją, kad taip pat norėtų įsigyti šią žemę.
Tokiu atveju pagal galiojančią teismų praktiką asmens, siekiančio apginti savo interesus, reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo būtų atmestas. Atsižvelgiant į tai, prieš priimant sprendimą ginti savo pirmumo teisę ir reikalauti pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, reikėtų įvertinti, ar konkrečioje situacijoje yra aukštesnės eilės pirmumo teisę turinčių asmenų ir tai, ar egzistuoja tikimybė, kad pirkėjas (apdovanotasis) ir pardavėjas (dovanotojas) sugebės (pavyzdžiui, dėl giminystės, bičiulystės ar kt.
Teismų praktika
Byloje buvo nuspręsta, kad ieškovo reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo negali būti tenkinamas, kadangi ieškovas neprašo priteisti iš jo (nesutinka sumokėti) žemės sklypo, kurio savininku prašo teismo jį pripažinti, kainos. Pripažinus 2019 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sandorį apsimestiniu ir nustačius, kad negali būti tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, spręstina, kokios turi būti taikomos apsimestiniu pripažinto sandorio negaliojimo teisinės pasekmės.
Sprendžiant, ar gali būti taikomos sandorio, kurį pridengia apsimestiniu pripažintas sandoris, teisinės pasekmės, t. y. ar gali būti palikta galioti dovanojimo sutartimi atsakovų pridengta de facto sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, reikšmingas ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį išskiriami šie žemės sklypo pirkimo pirmumo teise procedūros esminiai etapai:
- Žemės sklypo savininkas turi pranešti (pateikdamas informaciją pasirinktam notarui ar Nacionalinei žemės tarnybai) šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantiems asmenims apie ketinimą parduoti žemės sklypą, nurodydamas pardavimo kainą ir kitas sąlygas.
- Šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantys asmenys per šio straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą turi pateikti sutikimą arba atsisakymą pirkti. Jei sutinka keli asmenys, tuomet pirmumas suteikiamas pagal ŽŪPŽĮĮ nustatytą eilę, o jei sutinka keli toje pačioje eilėje esantys asmenys, tai parduodamo žemės sklypo savininkas sprendžia, kuriam iš jų parduoti žemės sklypą. Jei suinteresuoti asmenys atsisako pirkti arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, tada Nacionalinė žemės tarnyba išduoda pažymą ir žemės sklypo savininkas gali žemės sklypą perleisti kitiems asmenims.
- Kitiems asmenims žemės sklypas turi būti parduodamas tokiomis pačiomis sąlygomis, nes, keičiant sąlygas, pavyzdžiui, sumažinant pardavimo kainą, turi būti kartojama visa pirmiau nurodyta siūlymo pirmumo teisę turintiems asmenims procedūra.
Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2019 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi pridengta žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvią ŽŪPŽĮĮ nustatytą žemės sklypo pirkimo pirmumo teise procedūrą, pažeidžiant, be kita ko, ieškovo pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, negali būti palikta galioti dovanojimo sutartimi atsakovų pridengta de facto sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nustačius, jog ieškovo reikalavimas dėl ginčo žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo negali būti tenkinamas, kadangi ieškovas neprašo priteisti iš jo (nesutinka sumokėti) žemės sklypo, kurio savininku prašo teismo jį pripažinti, kainos (sutinka mokėti tik dalį kainos), o dovanojimo sutartimi atsakovų pridengta de facto sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis negali būti palikta galioti, kadangi ši sutartis yra neteisėta dėl to, kad ji sudaryta pažeidžiant ŽŪPŽĮĮ nustatytą imperatyvų žemės sklypų pirkimo pirmumo teise reguliavimą, pripažinus 2019 m. gruodžio 31 d.
Jurisdikcija šeimos bylose su tarptautiniu elementu
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo klausimą, priminta, kad Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ yra pateiktas išaiškinimas, kad, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose pakeičia Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos su sąlyga, kad tiek ES (ES valstybės narės), tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys.
2011 m. kovo 31 d. ES Taryba priėmė sprendimą dėl 2007 m. Hagos konvencijos pasirašymo ES vardu. Šio sprendimo preambulėje nurodyta, kad Jungtinė Karalystė dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą. Taigi, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, yra sprendžiami nacionalinės teisės normų ir atitinkamai 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje bei 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo, kurių dalyvės yra ir Lietuva, ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.
Taigi, ES teisės aktuose nustatytos taisyklės, konkrečiai Reglamento Nr. 4/2009 nuostatos, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos. Skirtingai nei Reglamente Nr. 4/2009 nustatytos tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Šiame straipsnyje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje.
Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija (skirtingai nei Reglamento Nr. 4/2009 taikymo atveju - kai sprendimas pripažįstamas ir vykdomas pagal Reglamentą, nereikia tikrinti sprendimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos jurisdikcijos). 2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos terminas yra aiškinamas autonomiškai, t. y. šios sąvokos turinio atskleidimas negali būti siejamas su tuo, kaip nuolatinės gyvenamosios vietos institutas aiškinamas nacionalinėje teisėje, todėl, taikant 2007 m. Hagos konvenciją, CK antrosios knygos I dalies 1 skyriaus ketvirtojo skirsnio „Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta“ normos (CK 2.12-2.17 straipsniai) bei šias nuostatas aiškinanti nacionalinių teismų praktika netaikomos.
2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos kriterijus aiškintinas nepriklausomai ir nuo šios sąvokos aiškinimo pagal kitas Hagos konvencijas. Nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka 2007 m. Hagos konvencijoje nėra apibrėžta, todėl aplinkybė, ar atsakovas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, nustatytina atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines aplinkybes, individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį.
Taigi, nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą ieškinio pateikimo momentu faktiškai susiklosčiusią (esančią) situaciją. Aptariama teisinė kategorija nusako pakankamą asmens ryšį su valstybe, kurioje priimtas teismo sprendimas (nagrinėjamu atveju - siekiama tokio sprendimo) dėl išlaikymo. Apskritai įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) arba lanko mokyklą.
Vien asmens buvimas aktualiu metu vienoje ar kitoje valstybėje nėra pakankamas pagrindas (argumentas) jo nuolatinei gyvenamajai vietai toje valstybėje nustatyti. Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, reikšmingi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai. Svarbu ne tik turėti ryšių su konkrečia valstybe, t. y. gyventi joje, turėti šeimą, dirbti, bet lygiai tiek pat svarbus ir asmens apsisprendimas konkrečią valstybę laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, ketinimas joje pasilikti.
Tai valstybė, su kuria asmuo turi tvirtesnį (artimesnį, ilgalaikį) subjektyvų ryšį negu su bet kuria kita valstybe, vieta, kurią asmuo laiko pagrindiniu savo interesų centru ir kuri skiriasi nuo vietos, į kurią laikinai pritraukia verslo, atostogų ar kiti reikalai. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai klausimą, kuri valstybė (Lietuvos Respublika ar Jungtinė Karalystė) yra (ir buvo ieškinio reikalavimų pareiškimo teismui momentu) atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, išsprendė pagal aptartus kriterijus.