Vaikų globa skyrybų atveju, taip pat vaikų išlaikymas po skyrybų - tai neretai patys jautriausi ir sudėtingiausi klausimai skyrybų procese. Nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų, kuris turi būti aptartas bei nustatytas - nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Kaip žinia, dažniausiai, vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su mama, tačiau gali būti ir nustatyta ir su tėčiu.
Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų - vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).
Svarbiausi patarimai, kaip padėti vaikams išgyventi skyrybas
Tėvų susitarimas ir teismo vaidmuo
Jeigu santuoka nutraukiama bendru sutarimu, sudarant santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį, kas sudaro maždaug 95 proc. visų santuokos nutraukimo bylų, tokiais atvejais paprastai jau yra sutarta dėl vaikų gyvenamosios vietos. Dažnai sutuoktiniai šiuo klausimu net nediskutuoja, kadangi tvarka jau praktiškai nusistovėjusi, t.y. vaikas jau iki santuokos nutraukimo gyvena su vienu iš tėvų, ir sutuoktinius tokia padėtis tenkina.
Tačiau visi kiti atvejai - sudėtingi. Didžioji dalis konfliktiškų skyrybų būna ne tik dėl turto, bet ir dėl vaikų gyvenamosios vietos.
Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas).
Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis).
Kai santuoka yra nutraukiama bendru sutuoktinių sutikimu teismo tvarka, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų pagal tėvų susitarimą. Atvejais, kuomet sutuoktiniai nesutaria ir kyla ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu.
Valstybės institucijų vaidmuo ir vaiko nuomonė
Valstybės požiūris šiuo klausimu yra gana biurokratinis. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, vaikas turi likti gyventi su tuo tėvu, kurio buities sąlygos yra geresnės.
Abiejų tėvų buities sąlygas nustato Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistas, kuris atvyksta į namus ir surašo buities tyrimo aktą. Akte aprašomi ne tik materialūs aspektai, susiję su gyvenamąja aplinka (baldai, buitinė technika ir pan.), tačiau gali būti pateikiami ir vaiko apklausos rezultatai - tarnybos specialistas gali paklausti vaiko, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų likti gyventi bei tai užfiksuoti akte.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vaidmuo tokio pobūdžio skyrybų bylose turi didelę reikšmę, tačiau galutinį sprendimą vis dėlto priima teismas. Teisėjas atsižvelgia ne tik į buities tyrimo aktą, tarnybos išvadą, tačiau gali ir pats asmeniškai pasikalbėti su vaiku, dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistui bei psichologui.
Jeigu situacija yra sudėtingesnė, pavyzdžiui, vaikas keičia savo nuomonę arba įtariamas poveikis iš tėvų, byloje gali būti skiriama vaiko psichologinė ekspertizė.
Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 4 d.).
Vaiko nuomonė
Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimuose nuosekliai laikosi pozicijos, kad geriausių vaiko interesų įvertinimas apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą, o kuo vaikas brandesnis, tuo kyla didesnis poreikis gerbti jo autonomiją. Tuo atveju, kai sprendžiamas su vaiku susijęs klausimas, vaikas (nepriklausomai nuo jo amžiaus), sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas teisme.
Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais.
Vis dėlto, vaiko noras tėra vienas iš reikšmingų įrodymų byloje ir pati vaiko nuomonė gali ir neatitikti teismo nuomonės, koks sprendimas būtų tinkamiausias byloje. Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai, vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju turi būti išsiaiškinama, ar vaiko norai atitinka jo interesus.
Pažymėtina, kad vaiko apklausos metu dažnai nustatoma, kad tėvas ar motina, siekiantis, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, darė įtaką vaiko apsisprendimui, pavyzdžiui, žadant nupirkti, ko vaikas nori. Tokiais atvejais į vaiko norą, jeigu jis neatitinka vaiko interesų apsaugos, neatsižvelgiama.
Kasmet Lietuvoje santuoką nutraukia apie 8 tūkst. porų, o oficialias tėvų skyrybas išgyvena daugiau kaip 6 tūkst. vaikų. Tokį didelį skyrybų skaičių, be abejo, lydi įvairūs buvusių sutuoktinių nesutarimai, kuriuos vaiko teisių gynėjams tenka padėti spręsti ir nuo jų apsaugoti vaikus.
Dažniausiai besiskiriančios poros nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo dydžio klausimų. Padedant vaiko teisų gynėjams arba nukreipiant pagalbos tėvus į mediatorių, psichologą ir pan., didžiąją dalį tokių nesutarimų pavyksta išspręsti taikiai.
Sudėtingiausi atvejai, kai besiskirianti pora vienas kitą kaltina netinkamu elgesiu su vaiku arba kai vaiku manipuliuojama, vaikas pasitelkiamas skaudinti vienam kitą - prasideda teisminiai ginčai, tada įveikti sunkumus prireikia daugiau laiko.
Dažnai primename, kad skiriasi pora, bet ne tėvai. Tad vaikui gyvybiškai reikalinga iš abiejų tėvų išgirsti, kad jie ir toliau lygiai taip pat myli vaiką, o pokyčiai įvyko tik suaugusiųjų santykiuose - tai niekaip nekeičia tėčio ir mamos santykio su juo.
Tėvams išsiskyrus, esminės vaiko teisės išlieka tos pačios: vaikas turi augti saugus ir mylimas, juo tinkamai rūpinamasi ir užtikrinta vaiko prigimtinė teisė bendrauti su abiem tėvais. Taip pat svarbu sudaryti sąlygas vaikui ir toliau palaikyti įprastą ryšį su seneliais, tetomis, dėdėmis, kitais artimais giminaičiais.
Teismo vertinamos aplinkybės
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas.
Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Teismai, nustatę, kad vaikui užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos bei tenkamos sąlygos būtų užtikrintos ir pas kitą vieną iš tėvų, pažymi, kad esant analogiškoms tėvo ir motinos gyvenimo sąlygoms, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas (atsižvelgiant į jo amžių, turimus socialinius kontaktus, diagnozuotus sveikatos sutrikimus), nepagrįstai sąlygotų visų jo, per itin ilgą laiką, susiformavusių socialinių ryšių nutraukimą.
Adaptacija naujoje gyvenamojoje vietoje gali turėti neigiamų pasekmių tiek vaiko emocinei sveikatai, tiek ir ugdymo procesui, kas visiškai neatitiktų paties nepilnamečio vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos.
Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas
Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios - pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).
Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Vaiko gyvenamoji vieta su abiem tėvais
Viešoje erdvėje dažnai galima išgirsti nuomonių, kad Lietuvos įstatymai ištuokos atveju neleidžia vaiko gyvenamosios vietos nustatyti su abiem tėvais.
Vaiko bendravimo tvarkos nustatymas „po lygiai“ Lietuvoje jau įgauna pagreitį ir dažnas tėvas siekia, kad su savo vaiku, kurio gyvenamoji vieta su juo nėra nustatyta, galėtų bendrauti kas savaitę (ar kitokiais vienodos trukmės intervalais) nepertraukiamai lygiai taip pat, kaip ir tėvas, su kuriuo vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta.
Tokiu būdu susidaro kuriozinė situacija, kai praktiškai vaikas gyvena su abiem tėvais, t. y. pakaitomis tai pas vieną tėvą, tai pas kitą tam tikrais laiko intervalais, tačiau formaliai jo gyvenamoji vieta būna nustatoma tik su vienu iš jų.
Kilus ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismai ne kartą yra pasisakę, jog nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik su vienu iš tėvų, o sprendžiant dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos, gali būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą ir sudarant sąlygas skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku tiek pat laiko, kiek ir su motina (tėvu), su kuriuo nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta.
Šį sakinį kaip mantrą teismai kartoja beveik kiekvienoje teismo nutartyje, net ir tuo atveju, jei ginčo tarp vaiko tėvų nėra, kartais net nesivargindami individualiai pažvelgti į kiekvieną konkretų atvejį.
Civilinio kodekso normos nustato, kad „tėvams gyvenant skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų“.
Esant būtent tokiai įstatymo formuluotei, įstatymą galima taikyti pažodžiui. Taigi, vertinant lingvistiškai ir eliminavus ginčo elementą, vaiko tėvai dėl vaiko gyvenamosios vietos gali susitarti laisva valia, taigi gali susitarti ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su jais abiem.
Deja, kaip jau minėta, ne visada teismai tokią įstatyme įtvirtintą galimybę įžvelgia ar supranta vienodai, kas puikiai atitinka posakį „kiek yra teisininkų, tiek yra ir nuomonių“.
Už vienodos teismų praktikos formavimą yra atsakingas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tačiau teismų patvirtintos tėvų sudarytos sutartys yra tvirtinamos pirmosios instancijos apylinkės teismų ir nesant ginčo tarp šalių, teismų praktiką formuojančio teismo nepasiekia.
Esant nevienodai teismų praktikai ir nevienodam įstatymo interpretavimui, praktikoje tenka elgtis kūrybiškai. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl gyvenamosios vietos nustatymo, siekiant kaip įmanoma labiau prisitaikyti prie teisėjo, kuris nenori tvirtinti tėvų susitarimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su jais abiem, gyvenamoji vieta yra nustatoma rotacijos principu kas pusę metų (ar kitokiais laikotarpiais) keičiant vaiko gyvenamąją vietą tai su vienu tėvu, tai su kitu.
Pasitaiko ir drąsesnių teisėjų, kurie įstatyme neįžvelgia jokio prieštaravimo ir, esant tėvų sutarimui, tvirtina jų sudarytas sutartis, kuriomis jie susitaria dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su jais abiem, būtent tokią formuluotę ir įtvirtinant teismo sprendimu.
Nors tenka apgailestauti, kad Civilinis kodeksas nenumato galimybės teismui vaiko gyvenamosios vietos nustatyti su abiem tėvais esant ginčui tarp jų, tačiau tikėtina, kad skleidžiant informaciją apie išimtinius teismų sprendimus, kuriais yra įtvirtinama tokia praktika nesant ginčo elemento, augtų ir tėvų sąmoningumas neįtraukiant vaiko į jų tarpusavio ginčus.
Teismų praktikos pavyzdžiai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.
Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų - teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku.
Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas).
Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis).
Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų - vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas.
Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios - pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).
Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
tags: #del #vaiko #gyvenamosios #vietos #pakeitimo #nustatymo