Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". 1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva.
Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika
Tarnystės pradžia Prienuose
Jau penktas mėnuo tarnauju Prienų parapijoje. Ji pakankamai gyva: sekmadieniais Mišias aplanko daug tikinčiųjų, klausykloje darbo visada būna dviem kunigams. Klebonas kun. Motiejus Pudzimskas yra daugiau administratorius, ne sielovadininkas; altaristas kun. Antanas Zakaryza - labai uolus dvasiškis, su juo surandu kalbą visais sielovados klausimais.
Klebonui pasiūliau, kad galėčiau sekmadieniais po votyvinių mišių ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Po Sumos zakristija buvo pilna vaikų. Aiškinau katekizmą ir diaprojektoriumi ant sienos rodžiau katechetinio turinio paveikslus. Atrodo, kad vaikai klausėsi atidžiai. Visus juos apdalinau naujomis maldaknygėmis. Jos išleistos pogrindyje, kažkam rizikuojant laisve. Kol kas KGB neužtiko šių maldaknygių šaltinio Utenoje. Kun. Vladas Rabašauskas įkūrė pogrindinę spaustuvėlę gyvenamojo namo rūsyje ir sėkmingai spausdina maldaknyges. Jam talkininkauja viena spaustuvės darbuotoja, surenkanti maldaknygės tekstus.
Neatsiginu abejonių, ar teisingai elgiuosi atvirai mokydamas vaikus. Ar ilgai rajono valdžia pakęs vaikų mokymą? Ar ne per daug rizikinga? Ką daryti? Meldžiuosi: Dieve, duok išminties ir tvirtumo!
Susidūrimai su valdžios atstovais
Išsikvietė Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvoje Justas Rugienis, buvęs Kėdainių m. NKVD viršininkas, ir barė, kad aš blogai sakau pamokslus ir juose kalbu prieš valdžią. Bandžiau aiškinti, kad jei pamoksluose ir kalbu apie ateizmą, tai nėra kalbėjimas prieš tarybinę valdžią.
Paskambino kurijos kancleris ir paprašė mane atvykti pas vyskupą. Kitą dieną nuvykau. Širdyje buvo šiek tiek neramu, nes atrodė, jog pokalbis vyks ta pačia tema, kaip pas įgaliotinį. Vyskupas Juozapas Labukas-Matulaitis aiškino, kad nereikia užkabinti tų temų, kurios nepatinka valdžiai, ir pranešė, kad man yra uždrausta sakyti pamokslus Prienų bažnyčioje. Atsakiau, kad tokio įgaliotinio draudimo aš neklausysiu.
Sugrįžęs papasakojau klebonui apie pokalbį ir pasakiau, kad vyskupas neturi teisės man uždrausti sakyti pamokslus ir aš pasiruošęs juos sakyti. Klebonas tiesiog puolė į paniką ir pareiškė, kad jei jau vyskupas uždraudė, tai jis, klebonas, tikrai neįeisiąs man sakyti pamokslų.
Kadangi vaikai nesutilpo zakristijoje, pradėjau juos mokyti pačioje bažnyčioje. Dešinė bažnyčios nava pilna vaikų. Jie sėdi suoluose, o tėveliai supa juos iš visų pusių. Visai gražus vaizdas.
Bandymas paveikti situaciją
Jau antras mėnuo, kaip Prienų vikaras kun. S. Tamkevičius dėl neaiškių priežasčių nesako bažnyčioje pamokslų. Parapijoje yra didelis sumišimas. Žmonės kreipiasi į parapijos komitetą klausdami, kas ir dėl ko uždraudė kunigui sakyti pamokslus. Niekas netiki, kad tai galėjo padaryti vyskupas, nes pats Kristus įsakė apaštalams mokyti žmones.
Pasitariau su parapijos komiteto pirmininku Antanu Loda, ar nesutiktų važiuoti pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį ir papasakoti, kad, uždraudus kunigėliui sakyti pamokslus, parapijoje kilęs didelis pasipiktinimas. Sutarėme, kad važiuosime į Vilnių poryt ir aš vyrus palydėsiu iki įgaliotinio durų. Kelis kartus parepetavome, kaip reikėtų atsakyti į galimus įgaliotinio klausimus.
Matydamas, kad įgaliotinis Rugienis nereaguoja, nutariau vykti į Religijų reikalų tarybą Maskvoje. Pasiruošiau rusų kalba reikiamą pareiškimą. Bilietą nusipirkau iš anksto ir šiandien keliauju į Maskvą.
Po pietų atėjau į Religijų reikalų tarybą. Priėmė jos vyr. inspektorius Rumiancevas. Papasakojau apie savo skriaudas, kad Lietuvos įgaliotinis Rugienis mane neteisingai apkaltino priešiškumu tarybų valdžiai. Nurodžiau ir priežastį: pamokslo metu paminėjau, kad JAV prezidentai Kenedis ir Džonsonas yra tikintys vyrai ir lanko bažnyčią. Rumiancevas iškart pastebėjo, jog tokia kalba jau yra politinė, tačiau sutiko, kad įgaliotinis negerai padarė uždrausdamas man sakyti pamokslus. Rumiancevo nuomone, įgaliotinis galėjo atimti registracijos pažymėjimą.
Parašiau vyskupui J. sausio mėnesį Jūs įgaliotinio Rugienio įsakymu man uždraudėte sakyti pamokslus. Pamokslų uždraudimo klausimų diskutavau su daugeliu kunigų. Nė vienas nepasakė, kad tai buvo teisingas žingsnis, kurį Jūs padarėte. Tiek jaunesnieji, tiek vyresnės kartos kunigai stebėjosi, o daugelis atvirai piktinosi. Tuo pačiu prašau Jus nuo ateinančio sekmadienio nedrausti man sakyti pamokslus. Jeigu reikės prarasti registracijos pažymėjimą, esu tam pasiruošęs.
Nuvykau į kuriją ir vyskupas grąžino man teisę sakyti pamokslus. Sakė, kad įgaliotinis Rugienis serga, tai vyskupas savo vardu duoda tokį leidimą. Sunku patikėti, kad be Rugienio leidimo vyskupas būtų turėjęs drąsos duoti leidimą.
Vyskupas paminėjo, kad mane kviesis Rugienis, ir patarė atsiprašyti. Važiuoju pas Rugienį. Rugienis ilgai įtikinėjo, kad reikia klausyti klebono, o pamoksluose kalbėti tik apie Dievą; reikia branginti registracijos pažymėjimą. Šitaip elgdamasis Bažnyčiai padarysiu daug gero. Neapleido mintis: šėtonas moko kalbėti apie Dievą. Tačiau Rugienis visą laiką kalbėjo labai mandagiai, kartais net nusišypsodamas. Ir aš klausiausi, neprieštaravau ir taip pat kartais šypsojausi.
Maldos skydas││Algirdas Toliatas││JŪS PAŽINSITE TIESĄ, IR TIESA PADARYS JUS LAISVUS
Perkėlimas į Vilkaviškį
Susiradau sunkvežimį ir po Mišių nešu į jį savo kuklią mantą. Išlydėti susirinko daug vaikų. Klebonas išsigando ir net pyktelėjo, kad tai gali jam pridaryti daug bėdų. Kokios didelės baimės akys!
Vilkaviškio klebonijos kieme pasitiko naujas mano klebonas dekanas kun. Konstantinas Ambrasas. Priėmė draugiškai, bet atrodė labai susirūpinęs. Galiu tik spėti, kad vysk. Klebonas įsitikinęs, jog mane atkėlė į Vilkaviškį tik tam, kad sudaryčiau progą jį nubausti ir iškelti iš Vilkaviškio. Jei tik aš nesilaikysiu sovietinės valdžios draudimų, valdžia apkaltins dekaną, kad manęs nesuvaldė, ir jis bus baudžiamas.
Vasaros sekmadieniais važiuoju į aplinkines parapijas ir atlaidų metu sakau po kelis pamokslus. Vaikus mokyti katekizmo netenka, nes juos moko Šeimos kongregacijos ses. Janina Buzaitė.
tags: #debreceno #23 #namo #valdytojas