Jono Davidavičiaus kaimo turizmo sodyba įsikūrusi vaizdingose Panerių apylinkėse, kur gamta ir istorija susipina į harmoningą visumą. Ši vietovė, turtinga kultūros paveldo ir mitologinių pasakojimų, siūlo unikalią patirtį ieškantiems ramybės ir gamtos grožio.
Neries upė netoli Kernavės
Neries Upės Svarba Ir Velniakampio Kilpa
Senovės baltų ir slavų pasaulėžiūroje Neries upė užėmė labai svarbią vietą. Palei jos krantus iki šiol yra išlikę nemažai laidojimo vietų, pilkapių, šventųjų ąžuolų giraičių, mitologinių akmenų.
Ties kairiuoju Neries krantu besidriekianti kilpa yra vadinama Velniakampio kilpa. Beje, tai didžiausia per visą upės tėkmę kilpa, sudaranti 25 kilometrų ilgio kairiojo Neries kranto turizmo trasą.
Velniakampio kilpoje pamatysite „Raganos šluotą“, „Raganų ratą“, kelis pilkapynus, pakvėpuosite Vakarų taigos spygliuočių aromatu, išvysite upėje skendinčius mitologinius akmenis.
Įdomioji Lietuvos Istorija | Ką Kryžiuočiai 40 Metų Veikė Kaune?
Neries vingis prie Kernavės
Panerių Dvaro Istorija
Panerių dvaro ištakos galbūt siekia XVI a., nors vietos vardas senas - de Ponary. Paneriai istoriniuose dokumentuose tapatintini greičiau su Karageliškėmis - to paties pavadinimo dvaru ir kaimu, Baltamiškio, Paaliosės ir Grabijolų kaimais.
Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738-1811 m.). Iš kunigaikščių Oginskių šią valdą įsigijo Gutakauskai, tik nežinia, ar tai atsitiko 1785 m. gruodžio 23 d., mat jau 1738 m. Karageliškėse gimė žymus Abiejų Tautų Respublikos politikas Liudvikas Simonas Gutakauskas.
Žlugus Žečpospolitai, kai Lietuva pateko carinės Rusijos įtakon, 1795 m. dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S. Puzina. Jo dukra ištekėjo už J. Riomerio, jų palikuonys valdė dvarą 100 metų.
Savininkai daug kartų keitėsi, dvare gyvenimas apmirdavo ir vėl atgydavo. 1922 m. po žemės reformos žemės išparceliuotos, dvarą pirko S. Kairiūkštis. Vėliau prie sovietų jis su žmona buvo išvežti.
Iš 2007 m. Dar stovi mūrinis stulpelis, prie kurio buvo kaustomi arkliai. Dar auga labai seni ąžuolai, vienas jų labai drevėtas. Kai apkapojo šakas, jis prarado buvusį grožį. Sakoma, po juo yra užkastas lobis.
Vienu tarpu dvaras priklausė Rašytojų sąjungai, čia mėgdavo atvažiuoti rašytojai. Sako, Liudas Gira čia atvažiuodavo su panelėmis, sako, jis buvo didelis merginykas, mėgo žaisti kroketą, bet vieną kartą bežaidžiant jam iškrito dirbtiniai dantys, visos jo panos išsilakstė ir jį paliko.
Dvaro rūsiuose buvo paslėpti 1863 m. sukilimo dokumentai, kažkas juos suradęs ir išvežęs. Dabar rūsiai užtinkuotais akmens lubų skliautais, įrengta svetainė, o gaila.
Dvare buvo įrengta irigacinė sistema. Už dvaro priekalnėse buvo daug šaltinių, jie upeliukais tekėjo žemyn nuo kalnų, tenai iškasė duburius, juos pripildė vandens, o iš jų į tvartus buvo nutiesti mediniai vamzdžiai, kuriais tekėjo vanduo.
Dar tebestovi senovinė ledainė. Po plytiniu keturkampiu pastatu yra labai gilus rūsys. Žiemą, kai Neris užšąla, prikerta ledo luitų, juos veža ir krauna ant žemės, ant smėlio be grindų. Tenai laikė įvairius maisto produktus - mėsą, pieną ir kt. Ledai per vasarą pamažu tirpdavo, sunkėsi į smėlį, bet ledo luitai išsilaikydavo iki kitos žiemos.
Legendos ir Mitai
Sako, seniau gyvenęs baisus slibinas devyniom galvom. Kiekvieną dieną jis surydavo po devynis žmones. Atsirado jaunikaitis, kuris kovėsi su slibinu ir nukirto visas devynias galvas. Iš nukirstų jo galvų tekėjo ne kraujas, o vanduo.
Yra pelkės, klampynė. Sakoma, seniau ten buvo prūdas ar ežeras. Pasakoja, kad jis dingo staiga, niekur nenutekėjo, tiesiog prasmego žemėsna, liko tik pelkėta šlapia vieta.
Mūrinės, galbūt mauzoliejinės Panerių koplyčios ant aukšto Neries kranto ir iš slėnio jos link vedančių laiptų istorija nežinoma. Sprendžiant iš pasakojimų, jos čia būta seniai, galbūt net tada, kai apie XVI a. ant Neries kranto kūrėsi dvaro sodyba.
Buvusios koplyčios vietoje žiojėja apie 4 m. skersmens duobė, kur vietos gyventojai nuo seno ieško turtų, tačiau randa vien raudonų plytų duženas, kaulus ir regi nematytus vaiduoklius. Koplyčios kalne dar dabar yra plytų, piemenys rasdavo kokių tai daiktų metalinių. Tėvelis pasakojo, kad ten laidojosi kokie tai grafai.
Dar kol nebuvo užaugęs miškas, matėsi koks tai lyg takas tan kalnan, buvo lyg išvaikščiota. Ipolitas naktį ganė arklius ir pamatė užkerėtą panelę, kurią saugojo baisūs šunys. Jis taip išsigando, kad parlėkė namo ir pradėjo garsiai belst duris.
Buvo piktas ponas, jis rinkdavo mergaites, kurios gražiai dainavo, ir nuplukdęs į salą liepdavo joms dainuoti per naktis.
Yra pasakojimas, kad viename krante gyveno merga, kitame - bernas. Jie įsimylėjo ir sumanė ženytis. Motinai nepatiko žentas, tai kai jie važiavo per Nerį, ji prakeikė visas vestuves. Taip jie visi - keturios pomergės ir keturi pabroliai - pavirto akmenimis ir stovi Neryje.
Vietovardžiai ir Gamtos Ypatybės
Tėvas sakydavo, kad anksčiau čia buvo Lietuva. Yra akmenų kalnas, tenai daug akmenų, yra erškėtynė, yra ir Sušnerova, tenai grioviai, šaltiniai teka, Vambrina, Gojai, tenai irgi grioviai. Smolnica - tenai smalą virė, paskui didelė apvali pieva - Kruglelonka. Zapalynė - didelis kalnas, stačiai į Nerį. Petrinka -- kapinių kalnas, Kaplica - kalnas. Čia buvo užkerėtas auksas, buvo kaulų, plytų.
Akmenų kalnas. Jis visas molio su daug smulkių akmenukų, Baravykynė - prie Ausiutiškių 12 ha ariamos žemės,Trakeliai - pieva prie Klimo Pusbankio, Sušny rov - prie Jurevičiaus griova, auga eglės, daug šaltinių, Zapaline - kalnas netoli Gulaičių, Kačerga - ponų žemė prie Vongos, Krongla - pieva netoli Gulaičių, Kozacka lonka - pieva prie Vongos. Taip vadino, nes kazokai su arkliais stovėjo.
Apskrita - buvęs viensėdis 8 km į šiaurės rytus nuo Vievio, Panerių miškuose, ant kairiojo Neries kranto. Ties Apskrita upėje yra Ausiutiškių konglomeratas ir kitos „uolos“, stūkso akmuo Karvutė (garsėja žuvingomis apylinkėmis). Žapnickos beržynėlis, Šukštų pušynėlis, Zambrinka - karves ganydavo. Gaj - lapuočių miškas, Vaukuni rov - griova link Apskritos, gal vilkų buvo, Sivyrum - vieta prie Peklynės kalno, Krovka - akmuo Neryje, Skaly - konglomeratai prie Neries, Varsaniški - Karageliškių dalis.
Karvute vadinamas akmuo. Praeityje ir dabar šią vietą mėgsta žvejai. „Prie Karvutės sekasi žvejoti. Kaip karvę melžti, taip ten žuvį gaudyti, todėl taip pavadinta vieta. Nes ten sekasi žvejoti, vadino, nes ten daug žuvų. Kaip karvė duoda pieno, tai ten žuvis duoda.
Valius Novikovas iš Karageliškių pasakojo, kad jo senelis Antanas Klimas užutėkyje prie Karvutės, kur būdavo ūsorių ir karpių, nuolat statydavo keturis penkis bučius. Būdavo, nuo viralo lieka kaulų. Ant ugnies jų padegina, kad kvepėtų, įriša į bučių, dar varlių prigaudo. Senelis tikrina bučius kuo anksčiau, būdavo, nusirengia, brenda. Lenktu dviejų dantų kauptuku ištraukia bučių, iškrato. O Jonas Nenartavičius iš Apskritos per naktį prie Karvutės tiek pagavęs žuvų, kad pats nusipirkęs karvę!
Šaltiniai ir Upeliai
Netoli Apskritos į Nerį įsirėžia griova, vadinama Dūkštų ravu, iš kurio išteka šaltinis. Už tai, kad į Saulę tas šaltinis - „Į rytus tekantis vanduo“ - ryškus, reikšmingas senosios pasaulėžiūros vaizdinys. Rytų šalyje pateka Saulė, jos šviesa žymi dienos pradžią, reiškia atbudimą ir gyvybę. Štai kodėl į rytus tekančių šaltinių vanduo ne tik gydo akių ligas, bet ir jaunina, gražina, teikia žvalumo. D. Apskrita - šaltinėlis toks. Ir prausdavom su tuo vandeniu. Nu kad akim labai sveika. O dėl ko, aš nežinau, kad geriau matytų. Kad veidą gerai praust. Sakė, sakė, kad už tai, kad į saulę tas šaltinis, ten buvo gražus anksčiau labai tas šaltinis. Asiutiškių viensėdis. Leidžiantis šlaitu iki pat Neries pakrantėje rasite Ausiutiškių konglomeratą, kuris susilaukia dėmesio, nes Lietuvoj toks darinys nėra itin dažnas.
Smėlingas Ausiutiškių skardis virš vandens iškilęs 34 m. Nuo čia iki pat Kernavės tarpukariu ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija: dešinysis krantas priklausė Lenkijai, o kairysis - Lietuvai. Į šiaurę nuo Ausiutiškių demarkacinė linija iki pat Kernavės ėjo upės viduriu (XIX a. viduryje šioje vietoje Neryje buvo Vilniaus apskrities siena, ribojosi Panerių ir Elniakampio dvarai). Tekėjimo kryptis - svarbiausia šio šaltinio savybė. Šis, Pinyklos šaltinis, iš kalno teka įsauliui. Vanduo laikomas vaistais. Viensėdija.
Peklynės Kalnas ir Istoriniai Įvykiai
Peklynė - legendomis apipintas kairysis Neries šlaitas netoli Gulaičių kaimo. Peklynės kalno apylinkėse (ties Karageliškėmis) 1812 m. birželio 30 d. per Nerį kėlėsi Napoleono kariuomenės dalis (III prancūzų kariuomenės korpusas, vadovaujamas Mišelio Nėjaus). Šis korpusas iš Kauno žygiavo Neries pakrantėmis ir turėjo išvalyti ir apsaugoti nuo rusų kairįjį Neries krantą.
Karageliškės ir Apylinkės
Buvo labai gražus kalnelis, tai pats Karagelinas tenai pasilaidojo ir kiti pradėjo laidotis. Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet ilgai niekas negyveno. Apsigyveno tada, kai žemę išdalino. Karageliškėse apsigyveno Kargalys.
Pakloniai - pieva, žemė Gulaičiuose, Zapalina - prie Neries krantas, griovys, Akmenų kalnas - griova ir Neries terasa, Šalkine - pieva Karageliškėse, Petrinka - kapinės, Koplyčia - labai seniai buvo ponų bažnytėlė, Petraškų griovys - griova už Malavolės, Žardeliai - toje vietoje iš pono žemės nusipirko Lickūnas, Padūkštos - ten buvo eigulio namas, Purviai - ten buvo pono žemė.
Karvių vardai Bukietka - nes buvo labai graži, Lyska - nes buvo su balta nosim, Juodmargė - pagal spalvą. Akmenų kalnas - einant nuo Karageliškių link Žarnovolkos grioviu į Panerių galą, Arškecyne - kalnas, einant grioviu nuo I Karageliškių sodybos, Petrinka - kalnas, per kurį eina kelias į Karageliškes iš dvaro, Gaji - už Koplyčios link Panerių gražus kalnas, apaugęs beržais, Petraški rov - griovys už Akmenų kalno prieš Malavolę, Zapalina - žemė link Žardelių prie Neries, kitam krante Velniakampio dvaras, Trakeli - sekantis kalnas už Zapalinos, Apskrita - kalnas, ten yra 2 namai, Šalkinė - taip vadino kelią nuo Klimienės namo, Sušny rov - Sausas šaltinis, netoli jų namų buvo, Zambrinuvka - vieta miške, kur buvo senovėje namas.
Baravykinė - vieta miške, Syvy rum - vadino Velniakampio dvaro žemę už upės ties Peklyne. Žargeli - dabar vadinama Žardeliai. Sunykęs kaimas prie Neries. Sivarum - vieta prie Neries priešais Velniakampio dvarą. Zambrinuvka - pievos, kur ganė karves ir arklius. Baravykinė - vieta miške, Varsaniškiai - kaimo dalis, kur yra Onos Klimienės namas, Trakeliai - kaimo dalis, kur yra Vosyliaus, Klimų dviejų ir Ignavicovos namai.
Skaly - konglomeratai prie Neries ties Apskrita, Krovka - akmuo Neryje, Dūkštų ravas - griova prieš Apskritą. Status kalnas, daug urvinių kregždžių lizdų, Voukuni rov - griova prie Apskritos. Sako, kad lietuviškai būtų Vilkų ravas, Žuravelnik - pieva šlapia, daug spanguolių, Gaj - miškas nuo Zambrinuvkos link Baravykinės.
Napoleono Kariuomenė
1812 metais per Nerį link Karageliškių kėlėsi Napoleono armija, kad išvalytų pakrantę nuo rusų. Jie ėjo link Vitebsko, ir sako, kad čia užkasė savo lobį. Tenai vaidenasi.
Kitos Vietovės
Kirmytka - kalnas prie kaimo, Piaskova gura - prie Joteliūnų, Tuneliova gura - link Joteliūnų kelias įkastas, Podžeka - pieva prie Bražuolės, Kalinovska vyspa - pievos prie Bražuolės, Rasimoiča vyspa - pieva, Dziencielina - pieva, Ručaj - pieva.
Akmenys ir Legendos
Apie Karvutės ir Šventą akmenis senis vis sako: „Jis tai čia, Šventas, o ten Karvutė, taip akmuo vadinasi. Tai seni vadino Karvutė, ten jau toliau jis. O apie Verkšionių Veselios akmenis sakė. Važiavo vestuvės. Na, kaip prakeikimas - apsivertė ir visi paskendo. Ar jie ten prakeikti buvo, gal juos kas prakeikė, o gal taip reikėjo, gal taip Dievas davė. Na ir tos visos vestuvės paskendo.
Šaltiniai ir Upeliai
Šaltinis ten vadinosi Alkija, va. Viena Pogoniškoji Alkija, o kita - Šiurmanska. Pagoniškoji ir vienkiemio, Vienkiemis vadinosi, tai matot. Alkija viena Pagoniškoji, o kita Vienkiemio. Bet tas šaltinis į Nerį įplaukia, jis plaukia po žemę, po žemę. O nuo Avsiutiškių arti, arčiau. Arčiau, apačion jis plaukia, apačion, taip į mišką, miške.. Na tai eidavo, ir vandens pasisemdavo žmonės, ateidavo.
Mokykla ir Vietos Gyvenimas
Kaimas buvo gatvinis, paskui dalino žemę. Mokykla buvo Malavolėj. Ten vienkiemis. Sena buvo mokykla, gal dar prie grafų statyta. Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet čia ilgai niekas negyveno, apsigyveno tada, kai žemę išdalino. Dar per Pirmąjį karą tėvas nuėjo kariuomenėn, buvo pažadėta duot’ žemės, dvarus likvidavo. Malavolės dvarą išdalino - tėvui Burevičiui Vladui, Šimoniui Andriui, Vasiliauskui Broniui, Simonaičiui mokytojui. Naujakuriai buvo darbštūs, prasigyveno.
Padūkštų Pilkapynas
Padūkštų kaimas Vievio seniūnijoje, gyventojų nelikę. Kaimo aplinkoje rasti pilkapiai. Archeologas Aleksejus Luchtanas yra rašęs apie 2004 m. tyrinėtą Padūkštų pilkapyną (VI-VII a.). Šis pilkapynas yra keli šimtai metrų į vakarus nuo kaimo ir buvo atrastas apie 2004 m., jį aptiko ir nurodė Vievio girininkijos darbuotojai.
Pilkapyną sudaro 28 pilkapių grupė. Pilkapynai prižiūrimi, įrengtas informacinis stendas. 2004 m. archeologai tyrinėjo vieną pažeistą pilkapį, datuojamą VI a. Surasti 3 degintiniai kapai - dviejų vyrų ir moters. Vyrų kapuose buvo ietigalis, peiliai, kovos kirvis bei diržų sagtys.
Bražuolės Apylinkės
Šiuo vardu vadintas kaimas kairiajame Neries krante. Bražuolės žemupyje veikė 3 Zaviesų vandens malūnai, buvo keltas per Nerį. Patenka į Neries regioninį parką. Ties Papiškėmis Neries upėje yra keletas rėvų, iš kurių didžiausia - Zaviesai, čia Bražuolė įteka į Nerį. Kaimas - kairiajame Neries krante (Zawiesy). Galimas daiktas, tai senasis, istorinis Papiškių kaimo pavadinimas.
Prie Bražuolės upės yra gyvenvietės: Bražuolė, Strazdiškės, Baltamiškis. Bražuolės upės kairiajame krante yra Bražuolės piliakalnis, Bražuolės akmuo, Bražuolės tufų atodanga. Bražuolės žemupyje yra daugiau regimų šventumo ženklų - nedidelė Alkijos pieva kairiajame upės krante, netoli mažo Kragžlių kaimelio, o ant aukšto ir stataus upelio kranto, prie kryžkelės, - du pilkapiai. Gali būti, kad Kragžlė arba Kregžlė, „aštrus gruodas“.
Pastaraisiais metais į pietryčius nuo Neries ir Bražuolės santakos buvo aptikta viena iš nedaugelio akmens amžiaus stovyklaviečių prie Neries. Pugainių 1-ojoje (Papiškių) stovyklavietėje rastas apie 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su titnaginiais rėžtukais, gremžtukais, įkotiniais strėlių antgaliais, skeltėmis ir nuoskalomis, būdingomis senajam akmens amžiui (apie XI tūkst. pr.
Bražuolės apylinkių kraštovaizdis
Pugainiai
Pugainiai - kaimas Elektrėnų savivaldybėje, 3 km į šiaurės rytus nuo Lazdėnų, Neries regioniniame parke. Įsikūrę Pugainiai tarp Neries kairiojo kranto ir Panerių miškų. Šalia Pugainių Neries vagoje riogso akmenys „Piemuo“ ir „Šventas“, ant kurio esą pasirodžiusi Mergelė Marija. Platusis akmuo stūkso seklumoje prie kairiojo Neries kranto.
Salos ir Žemės
Galbūt K. Krupiški - pieva, Vyspa - žemė prie šlaito, čia kažkada buvo upė ir sala, po to pakeitė vagą ir teka arčiau Šiurmonių, Grudak - sala Ausiutiškių. Iki 1939 metų ta žemė priklausė Šiurmonims, upė pakeitė vagą, nunešė namą ir svirną ir atsirado sala, Smalnica - miškas, Mogilnik - vieta kaime, dabar pušynėlis, seni žmo...
Šis aprašymas atskleidžia Jono Davidavičiaus kaimo turizmo sodybos aplinkų unikalumą ir turtingą istoriją. Kiekvienas kampelis čia alsuoja praeitimi, gamtos grožiu ir vietos legendomis, kviesdamas lankytojus patirti nepamirštamų įspūdžių.
tags: #davidavicius #jonas #kaimo #turizmas #sodyba