Daugiabučio Anatomija Lietuvoje: Nuo Sovietinio Standarto Iki Šiuolaikinių Iššūkių

Industriniu būdu pagaminti stambiaplokščiai surenkamieji namai dėl savo masiškumo ir monotoniškumo tapo neatsiejamu sovietinio urbanistinio peizažo simboliu, nors tai ir nebuvo sovietinis išradimas. Daugiau nei pusei Lietuvos gyventojų butas daugiabutyje tapo įprasta gyvenamąja erdve.

Lietuvoje masiškai daugiabučiai gyvenamieji namai ir rajonai pradėti statyti sovietmečiu, kai 6-ojo deš. pabaigoje buvo sparčiai pakeista statybos politika.

Didelio butų trūkumo kamuojamos Sovietų sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas 1957 m. pažadėjo, kad kiekviena šeima bus aprūpinta atskiru butu, o šį utopinį pažadą turėjo užtikrinti gyvenamųjų namų standartizacija ir industrializacija. Buvo paskelbta standartinių daugiabučių su mažais ekonomiškais 1 ar 2 kambarių butais programa.

Butų standartus reglamentavo griežtos statybos normos ir taisyklės (SNIP): 9 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto norma vienam gyventojui, ne daugiau nei 6 kvadratinių metrų ploto standartinė virtuvė, 3,5 kvadratinio metro ploto bendra vonios ir tualeto patalpa.

Naujos politikos atspindys Lietuvos gyvenamojoje statyboje - tai pirmieji tipiniai iš plytų ar blokelių sumūryti trijų-keturių aukštų namai su mažo gabarito butais. Tačiau jau nuo 1959 m. gyvenamoji statyba Vilniuje ir Kaune priverstinai pradėta tik pagal tipinius industriniu būdu pagamintų namų sovietinius projektus, kurie vėliau pritaikyti Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, o netrukus ir mažesniuose miesteliuose bei kaimo vietovėse.

Programai įgyvendinti skubiai buvo pastatyti surenkamojo gelžbetonio kombinatai (pagal tipinės serijos 1-464A parametrus) penkiuose Lietuvos statybos rajonuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Gyvenamojoje statyboje įsivyravo du stambiaplokščių gyvenamųjų namų tipai, laikyti ekonomiškiausiais: ypač paplito horizontalus stačiakampis 5 arba 9 aukštų blokas, vėliau urbanistinei įvairovei sukurti pradėta statyti vertikalius 12-16 aukštų bokštus.

Aštuntajame dešimtmetyje susidomėta monolitinio gelžbetonio namų statybos technologija - ji laikyta labiau tinkama bokštiniams pastatams dėl ekonomiškumo ir galimos architektūrinės įvairovės.

Drauge su industrine gyvenamąja statyba sovietinėje Lietuvoje buvo įdiegta ir nauja daugiabučių komponavimo forma - mikrorajonas - gyvenamojo urbanistinio darinio pakopa, kurią sudarė daugiabučių grupė, skirta 9.000-12.000 gyventojų, sutelkta aplink pirminio aptarnavimo centrą (parduotuvę), mokyklą ir vaikų darželį(-ius) ir apjuosta važiuojamąja gatve.

Tai tapo vieninteliu sovietinių miestų plėtros modeliu, iš mikrorajonų buvo komponuojami gyvenamieji rajonai, kuriais 1960-1990 m. sparčiai apaugo Lietuvos miestų ir miestelių Pavyzdžiui, Vilniaus generaliniame plane buvo numatytos dvi vystytinos teritorijos: šiaurinė, kurioje pastatyti Žirmūnai, Baltupiai ir vakarinė (Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Justiniškės, Pašilaičiai, Fabijoniškės, Pilaitė); tarp jų įsiterpė stambus Šeškinės rajonas.

Nepaisant griežtų planavimo normų ir reglamentų, Lietuvos gyvenamųjų rajonų projektuotojai stengėsi komponuoti gyvenamuosius namus vaizdingoje aplinkoje ir daug dėmesio skyrė kraštovaizdžiui, tad lietuviškoji gyvenamosios urbanistikos mokykla (Žirmūnai, Lazdynai, Pašilaičiai Vilniuje, Kalniečiai Kaune, Gedminai Klaipėdoje) savo architektūra pagarsėjo visoje SSRS.

Vis dėlto, net ir totalitarinėje gyvenamųjų namų planavimo ir statybos sistemoje Lietuvoje architektai ieškojo netradicinių sprendimų. Vilniaus „Miestų statybos projektavimo institute“ įsteigtame eksperimentinio projektavimo skyriuje architektai rado galimybę tobulinti gyvenamųjų butų planus ir pastatų eksterjerus bei daugiabučių komponavimą gyvenamajame rajone, vėliau prie jų prisijungė Kauno projektuotojai.

Eksperimentiniai daugiabučiai - tai vienas įdomiausių atvejų, kuriame atsiskleidžia sovietinio laikotarpio architektų norai kurti nestandartines gyvenamąsias erdves.

Įprasta, kad sovietinių metų gyvenamųjų namų statyba glaudžiausiai asocijuojasi su industriniu būdu gaminamų surenkamų gelžbetonio plokščių namais, kuriais ir buvo masiškai užstatinėjami gyvenamieji rajonai. Mūriniai ar mišrios konstrukcijos daugiabučiai namai sudaro mažesniąją masinės statybos dalį.

Tuo tarpu pavieniai sovietinės daugiabutės gyvenamosios statybos pavyzdžiai siejasi su konstruktyvinėmis arba vidinių pastato erdvių inovacijomis, o tokie pastatai vadinti eksperimentiniais.

Kokybinių inovacijų eksperimento grupę atstovauja įprastų konstrukcijų stambiaplokščiai ir mūriniai daugiabučiai namai, kuriuos projektuojant ieškota naujų vidinės buto erdvės sprendimų ir tokiu būdu bandyta nutolti nuo tipinio, griežtai reglamentuoto išplanavimo.

Kai kurie eksperimentinių namų projektai liko tik brėžiniuose, o dauguma įgyvendintų eksperimentinių projektų vis gi netapo masinės statybos pavyzdžiais. Dalis eksperimentų nepasiteisino arba užsimiršo, suteikus prioritetą kitai eksperimentinei krypčiai; kita dalis taip ir neįgavo platesnių mastų, užsibaigdami kartu su sovietine era, ir šiandien šie pastatai reprezentuoja „pagerintų“ sovietmečio daugiabučių namų klasę.

Eksperimentiniuose namuose buvo išbandomos ir konstruktyvinės inovacijos. Šią grupę geriausiai iliustruoja monolitinio gelžbetonio pastatai. Būtent su šia medžiaga, suteikusia daugiau galimybių architektams ir konstruktoriams projektuoti kitokius pastatus, eksperimentuota siekiant tipinių stambiaplokščių daugiabučių namų monotoniją rajonuose paįvairinti aukštais, įdomesnės architektūros namais.

O tam, kad kitokie vėl gi netaptų tipiniais pastatais, užsibrėžta aukščiausius pastatus kiekviename naujame gyvenamajame rajone statyti tik pagal šiam rajonui individualiai sukurtą daugiaaukščio namo projektą ir jo nebekartoti kituose miesto rajonuose.

Naudojant monolitinio gelžbetonio konstrukcijas Vilniuje pastatyta apie devyniasdešimt daugiabučių namų ir nuo pat statybos pradžios juos imta vadinti monolitais. Jais ir prasidėsime demonstracinį daugiabučio „skrodimą“.

Pagrindiniai Daugiabučių Statybos Etapai ir Ypatumai Lietuvoje

tags: #daugiabucio #anatomija #bergaite