Gyvenimas vienkiemyje: atsiliepimai, patirtys ir iššūkiai

Vis daugiau žmonių Lietuvoje svarsto apie gyvenimą toliau nuo miesto šurmulio, gamtos apsuptyje. Gyvenimas vienkiemyje - tai pasirinkimas, kuris žavi ramybe, grynu oru ir galimybe ūkininkauti. Tačiau, prieš priimant tokį sprendimą, svarbu išgirsti tų, kurie jau gyvena kaime, patirtis ir atsiliepimus.

Svajonė ir realybė: G. Kancytės istorija

G. Kancytė pasakoja nuo mažens mylėjusi gamtą ir visada norėjusi gyventi jos apsuptyje.

„Ieškojome nedidelio, nenaujos statybos namo, kurio kaina būtų tinkama pagal mūsų finansus. Taip pat buvo svarbu, kad sodyboje būtų didelis kiemas, būtų nutolusi nuo kaimynų, bet ne per daug toli nuo Panevėžio, kad būtų galima lengvai nuvažiuoti į darbą, parduotuvę ar vaikų darželį, - vardija G. Kancytė.

Kelis kartus per dieną vis peržiūrėdami skelbimus atradome tai, ko ieškojome. Nuvažiavę apžiūrėti sodybos, iškart ją įsimylėjome ir supratome - čia bus mūsų namai.

Įsigijusi sodybą praėjusių metų pradžioje, pora šių metų vasarį jau įsikėlė čia gyventi. Darbo būta išties nemažai.

Tarpukariu statyto namo stogas buvo renovuotas, apšiltintas jo fasadas, tačiau vidus rimtesnio remonto buvo nematęs ilgus dešimtmečius.

Daugiau kaip du mėnesius savomis rankomis, aplipę dulkėmis ir purvu, name viską griovėme. Nuplėšėme penkiais sluoksniais išklijuotus tapetus, nugriovėme dvi sienas, išlupome grindis. Namo viduje liko tik rąstai ir žemė.

Viską išgriovus, atėjo laikas renovacijai. Norėjome savomis rankomis atlikti viską, ką tik galime, tad ieškojome patarimų internete.

Vis dėlto, supratome, kad tai pernelyg atsakingas darbas, tad kreipėmės pagalbos į mano tėtį, kuris mums daug padėjo, pamokė ir mus prižiūrėjo, - šypsosi Gabrielė.

Padedami tėčio name išvedžiojome nulinę kanalizaciją, vandentiekį, įrengėme šildymo sistemą, grindų šildymą, išbetonavome grindis.

Pasak Gabrielės, tarpukariu statyto namo kaina nebuvo labai didelė, tad porai gana lengvai pavyko gauti banko paskolą ir įsigyti svajonių būstą.

Jei visiems darbams būtume samdę meistrus, dėl lėšų trūkumo viskas būtų vykę kur kas lėčiau ir šiandien sodyboje dar negyventume, - sako ji.

Įsigijus sodybą, abiejų mūsų atlyginimai ėmė tirpte tirpti ir iki šiol tebetirpsta, nes kiekvieną centą skiriame namui renovuoti. Dėl savo svajonės teko pakentėti, atsisakyti daugybės kitų pirkinių, skanesnio maisto kąsnelio.

Griežtai užsispyrus, porai pavyko pagrindinius renovacijos darbus užbaigti ir sodyboje apsigyventi mažiau nei per metus. Praėjusių metų sausį Gabrielė su Benu įsigijo būstą, balandį pradėjo remontą, o šių metų vasarį jau įsikūrė naujuosiuose namuose.

Labai norėjome kuo greičiau įsikelti į savo būstą. Be to, baigėsi mūsų buto nuomos sutartis, o jos pratęsti dar vieniems metams nenorėjome. Tad į sodybą įsikėlėme tik su pačiais būtiniausiais daiktais.

Šiandien čia turime viską, ko mums reikia: skalbyklę ir džiovyklę, lovą, spintą, televizorių, sofą, šaldytuvą. Tiesa, orkaitės dar nėra, - šypteli pašnekovė.

Taip pat name kol kas dar nesujungti visi kištukiniai lizdai, prijungti ne visi šviestuvai, tačiau gyventi tai mums netrukdo.

Vis dėlto, patarčiau šios klaidos nekartoti ir apsigyventi naujame name tik tada, kai jį visiškai įrengsite.

G. Kancytės teigimu, naujasis namas nedidelis, tačiau jame yra viskas, ko reikia. Pirmas jo aukštas - 63 kv. m, o antras - 50 kv. m. Iki šiol antras namo aukštas buvo negyvenamas, naudotas kaip palėpė.

Apsigyvenusi vienkiemyje, pora susilaukė pirmagimės dukros Meilės. Tad G. „Gyvendama sodyboje jaučiu, kad čia net oro kvapas kitoks. Nuostabu ryte girdėti paukščių čiulbėjimą, o ne automobilių variklių burzgimą. Mūsų kaimynai čia - lapė ir stirna, o žmogus įsikūręs gana toli, - džiaugiasi ji.

Sodyboje gera pailsėti, atsiriboti nuo viso pasaulio. Taip įpratome būti vieni, kad jau net tampa sudėtinga nuvažiuoti į miestą apsipirkti. Ten tiesiog per daug žmonių, per daug triukšmo, skubėjimo.

60 a kieme Gabrielė su Benu turi didžiulį daržą, lysvių. Pašnekovė juokiasi, kad turbūt augina viską, ką tik įmanoma rasti lietuviškame darže.

Labai smagu turėti galimybę pačiam užsiauginti šviežių daržovių, nes jų skonis visai kitoks. Žinoma, daržus reikia prižiūrėti, jais rūpintis, o tai kainuoja laiko ir energijos. Tačiau man daržų priežiūra yra puikus hobis, skatinantis discipliną ir atsakomybę.

Skaitydama knygą, G. Kancytė sužinojo, kad nors kaime šiandien stovi tik trys namai, anksčiau čia jų būta arti 30-ies. Pašnekovė pasakoja, kad svajonių būstu tapęs namas buvo pastatytas 1934 m. Prieš beveik 100 metų iškilusi sodyba matė ir šilto, ir šalto.

Apima keistas jausmas, kai suvoki, kad prieš 80 metų į šį namą įsiveržė rusų kariai, norėdami ištremti sodybos gyventojus. Namo istorija dar labiau sustiprino mūsų ryšį su vieta, kurioje įleidome šaknis, - atskleidė ji.

Taip pat skaitydami knygą sužinojome, kad mūsų kaime kurį laiką gyveno Beno močiutė.

G. Kancytė juokiasi, kad dėl savo sprendimo išsikelti į vienkiemį sulaukė daug nuostabos kupinų komentarų. Psichikos sveikatos slaugytoja dirbanti Gabrielė pasakoja iš vyresnių kolegių sulaukusi nuogąstavimų, kad kaime teks labai daug vargti, pjauti žolę, prižiūrėti daržus.

Tokie komentarai kelia juoką, nes man kaip tik keista, kad žmonės renkasi gyvenimą mieste, kur triukšmas, užterštumas, mažai gamtos, - požiūrį išsako pašnekovė.

Su Benu abu vairuojame, turime nuosavus automobilius, tad pasiekti parduotuvę ar kitą reikalingą įstaigą nesudėtinga. Kalbant apie saugumą, man atrodo, kad mieste, kur gyvena daug žmonių, yra didesnė tikimybė būti apvogtam ar užpultam nei ramiame vienkiemyje.

O darbų kaime, žinoma, yra. Tačiau tikrai nebūtina visą laiką dirbti, galima tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis gamta.

Pašnekovė pasakoja, kad jos tėvai visada žinojo apie dukros meilę gamtai, tad labai nesistebėjo pasirinkimu gyventi vienkiemyje. Mylimojo tėvai kiek baiminosi būsimų namo įrengimo darbų ir kiemo tvarkymo.

G. Kancytė pastebi, kad žmonės neretai vis dar laikosi stereotipų ir bijo paklausyti savo širdies. Nors kai kuriems norisi į kaimą, jie vis tiek perka butą mieste, nes taip daro visi.

Pasirinktoje gyvenamojoje vietoje turėsite gyventi jūs, o ne kas kitas. Patariu mažiau bijoti ir daugiau klausytis vidinio balso. Jei jums norisi į vienkiemį ar netgi apsigyventi viduryje miško, pirmyn!

Vienkiemio kasdienybe ir atradimais Gabrielė dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „My Cozy Place“. Norisi paskatinti ir kitus nebijoti svajoti ir kurti namų, kurie atitinka būtent jūsų poreikius“, - šypsosi G.

Mamos kaime: ar tai tikrai rožėmis klotas kelias?

Daugelis mamų svarsto apie galimybę auginti vaikus kaime. Ar tai tikrai geriau nei mieste? Štai keletas atsiliepimų iš forumų:

• Viena mama rašo: "Aš pati jau ilgą laiką galvoju kaip pabėgti iš miesto į gamtą, kur švaresnis oras ir daugiau erdvės 😊 Žemės darbų pati "gavus"vaikystėj ir man tai patinka, vyras irgi nieko prieš,tai manau ,kad vaikams augti tokioj aplinkoj tik pliusas 😊 neketiname labai nutolti nuo miestelio,savaime aišku reikės ir darželio,mokyklos,o aš pati kirpėja,tai nesunkiai manau rasčiau darbą ir kitur😊"
• Kita mama dalijasi: "mes su vyru gime auge miestuose, bet visada jauciau kad esu kaimo zmogus, man reik tylos, ramybes gamtos kad galėčiau pailseti. tik baigę mokykla su dabar jau esamu vyru pradejom ieskot galimybiu gyvent uz miesto. dabar jau 8 metai kaip gyvenam kaime, mum pliusai tai kad pilnai atitinka musu gyvenimo poreikius. tyla, ramybe. dabar jau turime nama, su savo sklypu ir vaikai auga laisvai. auginames vaisius, darzoves, uogas na vasara tikrai laisvė jauciasi, mum tas tinka. ne visiem kaimo gyvenimas prie sirdies, bet as miesto negaliu pakesti."

Kaimo minusai

• Paslaugų pasirinkimo galimybės (mokykla, darželis, būreliai) gali būti ribotos.
• Atsiribojimas nuo miesto patogumų.

Kaimo pliusai

• Tyla, ramybė ir gamta.
• Vaikai gali laisvai žaisti lauke.
• Galimybė auginti savo daržoves ir vaisius.

Viena mama, jau gyvenanti kaime, sako: "Aš taip džiaugiuosi kad mano vaikai turi šią galimybę, būti lauke tiek kiek nori. Na nesulyginsi miesto žaidimų aikštelės ir nuosavo kiemo. Pvž mieste gyvenant niekaip negalėčiau ir pietus išvirti ir apsitvarkyti kol vaikai žaistų vieni lauke, juk reikėtų su jais lauke būti."

Priemiesčio variantas: aukso vidurys?

Ne visiems patinka visiškas atsiribojimas nuo miesto. Kai kurie renkasi gyvenimą priemiestyje, kur galima derinti kaimo ramybę ir miesto patogumus.

Viena moteris pasidalino savo patirtimi: "Gyvenom 10 m Vilniaus centre. Išsikėlėm į tikrą kaimą. Pragyvenom ten du metus, supratom, kad visgi reikia grįžti. Dabar jau metus gyvename Vilniaus priemiestyje (oficialiai irgi kaime, kuris turi savo seniūniją, ugdymo įstaigas, normalų gatvių tinklą ir pan.), gražioje gamtoje, su dideliu sklypu ir visais kaimo pliusais, taip pat ir miškais šalia. Svarbiausia, kad tokiu būdu nepraradome visko, ką galima turėti mieste, nes iki Vilniaus centro su mašina 20 min."

Ji įvardino tokius tikro kaimo trūkumus:

• Reikalingų paslaugų trūkumas (bankomatų, vaistinių, parduotuvių).
• Ribotas transportas.
• Pramogų trūkumas.
• Ilgos ir tamsios žiemos.

Ievos Šidlaitės patirtis: nuo regioninio parko iki atokaus kaimo

Ieva Šidlaitė su šeima išbandė gyvenimą Neries regioniniame parke ir atokiame Varėnos rajono kaime. Ji pasidalino savo patirtimi ir įžvalgomis.

Pagrindiniai kriterijai renkantis sodybą atokiame kaime:

• Jokio ežero, upės, piliakalnio, parko.
• Dirbama žemė, miškas.
• Nepravažiuojamas keliukas.
• Kuo toliau gyvenantys kaimynai.

Ieva pasakoja: "Mūsų seniai svarstytas planas, ties kuriuo apsistojome, įsigiję sodybą - apynynas. Juk Lietuvoje nėra nė vieno apynių ūkio, o mes pažįstame daugumą mažųjų aludarių. Pasisodinome 350 apynių ir šiuo metu keliame jiems atramas ir tampome trosus."

Ji taip pat augina vištas, antis, žąsis, vaikus ir planuoja atsivežti avių.

Ieva dirba iš namų, rašo knygas ir straipsnius, veda mokymus. Vyras riša žvejybines muses, moko žvejoti ir dirba gidu žvejams.

Ieva teigia, kad didelio skirtumo vaikams nebuvo, nes mokykla yra lygiai tokiu pačiu atstumu nuo namų. Ji paminėjo ir lauko tualetą, bet po 10 metų, praleistų beveik kaime, patogumų jau nesureikšmina.

Jos dienotvarkė: "Keliuosi anksti, 5-6 val., kad turėčiau laiko parašyti, kol vaikai miega. Vėliau krosnies kūrimas, pusryčiai, vištos, pietų ruošimas, daržai. Trimetės karstymasis ant sprando, pamokų ruošimas ir visa kita chaotiška dienotvarkė, kaip ir kitų, auginančių 3 vaikus karantino metu."

Ieva teigia, kad jai netrūksta miesto ir ji vengia vietų, kur yra daug žmonių. Su žmonių grupėmis susiduria vesdama mokymus, knygų pristatymuose ir ją jie vargina.

Lilijos Liutkevičienės sūrių verslas kaime

Lilija Liutkevičienė, įkūrusi MB „Lilės sūriai“, gamina saldaus pieno sūrius. Sūrių gamyba jos gyvenime atsirado dar pačioje jaunystėje, kai ji su vyru laikė penkių karvių ūkį.

Lilija išmoko gaminti sūrį iš sūnaus krikšto tėvelio, kuris buvo armėnų tautybės. Ji patobulino armėnišką receptą pritaikydama savo skoniui.

MB „Lilės sūriai“ įkurta prieš dvejus metus, o sūrių gamybos cechas pradėjo veikti prieš pusmetį. Šiuo metu įmonėje dirba 10 žmonių, įskaitant šeimos narius.

Per parą „Lilės sūriai“ pagamina kiek daugiau nei 100 kg įvairių rūšių sūrio.

Populiariausias sūris yra be jokių priedų, bet vasarą auga įvairių sūrių su priedais paklausa.

Lilija pati važinėja su autoparduotuve po ūkininkų turgus ir bendrauja su klientais.

Ji planuoja gaminti varškės, fermentinius sūrius ir tobulinasi mokymuose.

Didžiausias iššūkis yra pieno žaliavos trūkumas. Pieną ji perka iš vietinių Kėdainių krašto ūkininkų.

Darbo galimybės kaime: mitas ar realybė?

Ūkininkai skundžiasi, jog vis sunkiau rasti dirbti norinčių žmonių. Svetainėje Skelbiu.lt šiuo metu ieškoma net 94-ių žemės ūkio specialistų. Ypač - traktorininkų ir melžėjų.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas teigia, kad melžėjos darbas yra labai kvalifikuotas, nes melžimo aparatai yra susieti su robotais, skaitliukais, elektronika.

Palyginus, kiek žadama mokėti mūsiškiams Skandinavijos fermose, skirtumai visai nedideli. Pvz., traktorininkas Danijoje gali gauti 2100 Eur į rankas, o Lietuvoje - 1500 Eur, kombainininkas - iki 3000 Eur į rankas. Aišku, tik sezono metu.

Žemaitijoje gyvenanti Irena Pocienė paaiškino, kodėl, nors tiek darbo pasiūlymų, žmonės vis vien neskuba įsidarbinti. Ji teigia, kad jaunos šeimos pirmiausiai žiūrės, ar netoliese yra mokykla ir darželis. Taip pat traktorininkams dažnai siūlomi tik sezoniniai darbai.

Rui­bių šei­mos dar­ži­nin­kys­tės is­to­ri­ja

Rui­bių šei­mos dar­ži­nin­kys­tės is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 1999 me­tais, kai Ro­lan­das su ma­ma ir bro­liu at­si­kė­lė į Mer­ke­lių kai­mą. Įsi­gi­ję ke­lis hek­ta­rus že­mės, lyg ko­kie plė­ši­nių už­ka­riau­to­jai nau­ja­ku­riai ply­na­me lau­ke sa­vo ran­ko­mis lip­dė gy­ve­na­mą­jį na­mą, dir­bo že­mę ir, ne­pai­sy­da­mi sun­kaus dar­bo, džiau­gė­si iš­trū­kę iš ankš­to bu­to Plun­gė­je.

Dar­ži­nin­kys­tė - vie­na sun­kiau­sių, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­ti žem­dir­bys­tės ša­ka. Rui­bių šei­mos ūkis - smul­kus, dek­la­ruo­ti tik 7 hek­ta­rai au­gi­na­mų dar­žo­vių, tad mo­der­niais ir ga­lin­gais trak­to­riais po ne­di­de­lius lau­kus ne­pa­si­su­ki­nė­si.

Ūky­je užau­gin­tos dar­žo­vės - pil­nos na­tū­ra­laus sko­nio. Šiuo­lai­ki­nis ūki­nin­kas tu­ri bū­ti ir tru­pu­tį „inf­luen­ce­ris“.

Ūki­nin­kė, ku­rią pir­kė­jai va­di­na Re­gi­nu­te, tu­ri ne­ma­žai nuo­la­ti­nių klien­tų. Su kai ku­riais taip su­si­bend­ra­vu­si, kad jie, ei­da­mi pro ša­lį, už­su­ka vien pa­si­la­bin­ti, pa­si­do­mė­ti, kaip se­ka­si. Su­lau­kia ir nau­jų pir­kė­jų.

No­rė­da­ma iš­sklai­dy­ti abe­jo­nes, mo­te­ris pra­dė­jo fil­muo­ti, kaip na­miš­kiai ra­vi lau­kus, rau­na mor­kas, ka­sa bul­ves, o vaiz­do me­džia­gą vie­šin­ti feis­bu­ke. „To­kio vie­ši­ni­mo nau­da aki­vaizdi - ne vie­na į pre­ky­vie­tę atė­ju­si pir­kė­ja tei­rau­ja­si, ku­ri čia Re­gi­nu­tė? O ir rea­li­zuo­ti dar­žo­ves di­des­niais kie­kiais pa­pras­čiau.

Vers­li ma­ma vers­lu­mo mo­ko ir at­ža­las. Re­gi­na siū­lo ne tik švie­žių dar­žo­vių ar na­mi­nių kiau­ši­nių. Pra­si­dė­jus agur­kų se­zo­nui, ji už­rau­gia agur­kų, kaip pa­ti sa­ko, sku­ban­tiems. Ru­de­nį su­spau­džia obuo­lių sū­rį. Ne­tu­rin­tiems lai­ko šei­mi­nin­kau­ti prieš Ka­lė­das - na­muo­se kep­ti im­bie­ri­niai sau­sai­niai, kū­čiu­kai, me­duo­li­niai na­me­liai, na­mi­nė duo­na.

Rui­biams te­ko tai­ky­tis prie laik­me­čio ypa­tu­mų, pri­si­de­rin­ti prie pa­ki­li­mų ir kri­zių. Ro­lan­das ne­sle­pia vi­sa­da ieš­ko­jęs ga­li­my­bės už­si­dirb­ti: kai „ant ban­gos“ bu­vo sta­ty­bi­nin­kai, sta­tė na­mus, kai rei­kė­jo sta­lių - dir­bo sta­liu­mi.

Šį ru­de­nį vy­ku­sio­je Plun­gės ra­jo­no žem­dir­bių ir kai­mo žmo­nių šven­tė­je mer­ke­liš­kiai Rui­biai bu­vo ap­do­va­no­ti no­mi­na­ci­ja už ne­tra­di­ci­ninį ūki­nin­ka­vimą.

Že­mės dir­bi­mas rei­ka­lau­ja ne tik ran­kų stip­ry­bės, bet ir šir­dies kant­ry­bės, at­kak­lu­mo, pa­siau­ko­ji­mo, ti­kė­ji­mo tuo, ką da­rai.

Apibendrinimas

Gyvenimas vienkiemyje - tai pasirinkimas, kuris reikalauja drąsos, ryžto ir meilės gamtai. Tai gali būti puikus būdas auginti vaikus, užsiimti ūkininkavimu ir mėgautis ramybe. Tačiau svarbu įvertinti visus privalumus ir trūkumus, kad šis pasirinkimas atneštų tikrą pilnatvę.

tags: #darbas #vienkiemyje #vinted