Dainiaus sodyba - tai ne tik vieta netoli Panevėžio, bet ir istorijos, prisiminimų bei naujų galimybių sankirta. Nuo senovinių daiktų muziejaus iki modernaus ūkininkavimo, ši sodyba pasakoja įdomią šeimos istoriją.
Panevėžio apskrities žemėlapis.
Sodybos Vieta Ir Privalumai
Dainiaus sodyba įsikūrusi visai netoli Panevėžio - 0,5 km už Karsakiškio. Išvažiavę iš Panevėžio, sodybą pasieksite per 10 minučių. Miške, ant upės kranto, rasite patogiai įrengtus erdvius svečių namus su pokylių sale ir miegamaisiais kambariais.
- Pokylių salė: Gali priimti iki 100 svečių.
- Apgyvendinimas: Galima apnakvindinti 44-56 žmones.
- Pirtis: Atskirame namelyje yra pirtis su gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte (3 miegamieji).
- Gamta: Lėvens upė, miškas, vaikų ir tinklinio žaidimų aikštelė.
- Patogumai: Erdvi automobilių parkavimo aikštelė, priimami naminiai gyvūnai (įrengti 2 aptvarai).
Lėvens upė, kurioje smagu irstytis valtele, maudytis ir meškerioti, grybais ir uogomis turtingas miškas, vaikų ir tinklinio žaidimų aikštelė, žydinčios gėlės ir gražiai sutvarkyta aplinka suteiks džiaugsmo kiekvienam svečiui. Priešais pastatą yra erdvi automobilių parkavimo aikštelė. Priimame naminius svečių gyvūnus, kuriems įrengti 2 aptvarai. Dainiaus sodyba atvira ištisus metus.
''Ekskursija su Gabija'': 58 įdomiausios architektūros pastatai ir jų istorijos
Šeimos Istorija Ir Muziejus
Dainius ir jo žmona yra kilę iš Smilgių. Po santuokos jiedu išvažiavo gyventi į miestą, tačiau kone kiekvieną savaitgalį sugrįždavo į Smilgius, pas tėvus. Galiausiai nutarė patys ieškotis namo. Apleistą ir griūvantį pastatą, kuriame įkurtas nedidelis muziejus, D. Jurevičius įsigijo 2006 metais, kai amžinybėn iškeliavo paskutinė jo šeimininkė.
Ne tik žmonės, bet ir daiktai turi savo pradžią ir istoriją. Dainiui pavyko sužinoti, kad 1916-aisiais šį nedidelį namą ūkininkas pastatė savo dviem dukterims. Vėliau savininkai keitėsi, čia apsigyveno kiti žmonės. Tvarkydamas namo palėpę, D.Jurevičius rado seną nuotrauką, iš kurios žvelgia dvi jaunos ir tikro grožio moterys. D.Jurevičius su žmona ketino rekonstruoti daugiau nei prieš 100 metų pastatytą namą, tačiau šeimai, auginančiai du vaikus, jis buvo per kuklus: senas, mažas, be pamatų, dar ir papuvusiais sienojais. Tik pernai šeimininkas jį perdažė. „Nutariau jame įrengti muziejų, o šeimai skirtą namą pasistatėme kieme“, - sako D. Jurevičius.
Dainiaus muziejus.
Eksponatai Ir Istorijos
Taip visiškai neplanuotai atsirado erdvė Dainiaus pomėgiui - seniems daiktams. Juos kolekcionuodavo ir seniau, tik ne tiek daug, nes neturėjo kur laikyti. Dabar Dainius į muziejumi virtusį namą užeina kasdien, nuvalo dulkes, iš vienos vietos į kitą dėlioja daiktus. Be to, karštą dieną čia taip vėsu, lyg nematomoje vietoje būtų įrengtas kondicionierius.
Visi muziejaus eksponatai, išskyrus kelis senovinius ąsočius, yra dovanoti arba surinkti iš artimųjų, giminių. Čia užsuka ir Dainiaus šeimos draugai. Vos įėjus į namą ir pasisukus į kairę, kabo „senoviniai kedai“ - vyžos. Seną komodą, kaip ir suolą, Dainiui atidavė šeimos nariai. Įrankiai priklausė seneliui, buvusiam staliui.
Prieš kurį laiką Dainiaus namuose savo vietą rado daiktas, apie kurį jis svajojo jau seniai - jo sodybą papuošė nuostabi skrynia. Dainius skaičiuoja, kad ši skrynia buvo pagaminta maždaug 1880 metais. Iš nuotraukos žvelgia skrynios savininkė, dar jauna Dainiaus močiutė su savo vyru. „Gavau dovanų močiutės pasoginę skrynią, kurią jai dovanojo jos močiutė. Skrynioje radau su jos mergautiniais inicialais E.S. (Elžbieta Svirplytė) išaustus lininius rankšluosčius ir pagalvių užvalkalus. Skrynios rakinimo mechanizmas veikia puikiai. Dar keturios kėdės, šakės ir keli smulkūs eksponatai papuoš mano muziejų“, - socialiniame tinkle pasidžiaugė D. Jurevičius.
Muziejuje kabo senelių iš mamos ir tėvo pusės nuotraukos. Geresnės kokybės daiktai Dainiaus namų muziejuje galima rasti jo senelės rankinę, pavartyti 1936 metais išleistą knygą apie baudžiavą. Muziejaus savininkas rodo metalinį krepšį, kuris iš šalies atrodo kaip paprastas krepšys, į kurį kaime kasdavo bulves, tik didesnis. Tačiau jo paskirtis - ne ta. Pasirodo, metaliniuose krepšiuose žmonės laikydavo lašinius, kad nepragraužtų pelės. Pats muziejaus įkūrėjas nežino medinio daikto, kuris buvo naudojamas sviestui sverti, pavadinimo.
Giminės Šaknys
„Iš vieno senelio kiek daugiau sužinojau, jis mirė 2008 metais. Senelio tėvas buvo išvažiavęs į Ameriką, Čikagoje turėjo duonos kepyklą. Paskui grįžo į Lietuvą ir Pasvalio rajone nusipirko apie 20 hektarų žemės, pasistatė namą“, - sako Dainius. Tačiau giminės istorijos neretai yra tik mūsų gyvenimo epizodai, kapinės, senos nuotraukos… „Dabar gailiuosi, kad ne visko išklausinėjau. Dažnai kyla klausimų, į kuriuos niekas negali atsakyti“, - apgailestavo muziejaus įkūrėjas.
Savo šeimos atmintį vyras nusprendė gaivinti pats, tyrinėdamas savo ir žmonos genealoginius medžius, bažnytines knygas, suskaitmenintus įrašus Lietuvos kultūros paveldo platformoje epaveldas.lt. Šeimos istorija siekia maždaug 1790-uosius. Dainiaus teigimu, ieškoti savo šeimos šaknų labai įdomu, tačiau nelengva. Pavyzdžiui, iki 1820 metų dokumentai parašyti lotynų kalba, paskui - lenkų, o nuo 1840-ųjų - rusų.
Gyvenimas Lietuvoje Po Emigracijos
Trejus metus vėl Lietuvoje gyvenantis vyras dirba tai, ką dirbo ir Anglijoje - atlieka pastatų vidaus remonto ir apdailos darbus. Vyras neslepia, kad uždarbis Lietuvoje mažesnis, nei Londone, tačiau šeimos poreikiams liekančių pinigų suma gaunasi didesnė. Gyvena šeima už santaupas įsigytoje sodyboje, todėl nereikia nuomotis brangaus būsto ir mokėti didelių mokesčių, ką teko daryti Anglijoje. Vaikai gali lankyti lietuvišką mokyklą ir mokytis lietuvių kalba, o svarbiausia - žaisti erdviame sodybos kieme, gamtos apsuptyje, o ne spraustis 35 kvadratinių nuomojamo namo kieme smogo kankinamame Londone.
Iš Luksnėnų (Alytaus raj.) kilęs D.Janulynas Lietuvą paliko vos baigęs vidurinę mokyklą. Jaunuolis patraukė studijuoti į Sankt Peterburgą (Rusija), kur tuo metu statybose uždarbiavo jo tėvas. Vaikinas gan greitai studijas iškeitė į darbą tėvo brigadoje. Ėmus dirbti, studijos baigėsi. „Jaunas buvau, labiau pinigų reikėjo nei mokslų“, - atviravo D.Janulynas. Taip Sankt Peterburge prabėgo treji metai, o Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir atsivėrus sienoms, Dainius iškart patraukė į Angliją. Patirties jau įgyti spėjęs jaunuolis greitai tapo geidžiamu meistru.
Dainius Janulynas su šeima.
Ūkio Kūrimas Ir ES Parama
Airos Janulynės ūkio valdose bręsta neseniai pasodintų lazdynų ir svarainių plantacija, kuri ateityje turėtų tapti svariu šeimos biudžeto šaltiniu. Šią plantaciją šeima galėjo užveisti gavusi jauniesiems ūkininkams skirtą Europos Sąjungos paramą.
Sodybos savininkai buvo iškėlę sąlygą kartu su sodyba pirkti ir apie tris hektarus ją supančios žemės. Mintis, kaip panaudoti kartu su sodyba atitekusią žemę, atsirado jau grįžus į Lietuvą. Grįžome 2021 metų birželio mėnesį. Namą teko vos ne pastatyti iš naujo. Remontuojant namą sukome galvą, ką daryti su žeme. Kadangi tai buvo pievos, reikėjo pjauti žolę, o jos dėti nėra kur, nes kaimynai savos turi į valias. Perspektyva pirktis traktoriuką ir tik važinėtis su juo pjaunant žolę manęs neviliojo. Apie gyvulių auginimą niekada negalvojome. Nusprendėme paieškoti tokių naudingų augalų, kuriems reikėtų mažesnės priežiūros.
Vyras sakė visada svajojęs turėti savo riešutyną. Jam priežiūros nedaug tereikia - tik patręšti, žolę aplink juos nupjauti ir kas trejus metus genėti. Žmona norėjo sodinti svarainius. Jiems taip pat nereikia didelės priežiūros. Be to, žmona labai mėgsta nealkoholinį „Vorutos“ svarainių vyną ir visada svajojo pati tokį daryti. Peržiūrėję skelbimus pastebėjome, kad svarainių paklausa gerokai viršija jų pasiūlą.
Nors daug kas gąsdino, kad paramos iš Europos sąjungos fondų savo sumanymo įgyvendinimui gauti nepavyks, naujakuriai nusprendė pamėginti. Jie parašė verslo planą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų plėtros programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“. „Paramos gavome daugiau negu tikėjomės. Už paramos bei savo pinigus įveisėme maždaug dviejų hektarų lazdynyną, apie pusę hektaro apsodinome svarainiais ir dar liko vietos kelioms šitaki grybų lysvėms. Į ūkį investavome apie 50 tūkstančių eurų. Didesniąją jų dalį sudaro parama. Be paramos savo svajonės nebūtume įgyvendinę“, - džiaugėsi D. Janulynas.
Planuojama Ūkio Plėtra
Šeima planuoja auginti ir šiitaki grybus. Lazdynų sodinukus šeima pirko iš jų auginimu ir pardavimu besiverčiančių Lietuvos ūkininkų. Svarainius taip pat sodinome per kelis kartus, kaip ir šiitaki grybus. Pastarieji auga rąsteliuose išgręžtose skylėse. Grybai iš rąsteliuose išgręžtų skylių ima lįsti lauk maždaug po 18 mėnesių, todėl grybų derliaus dar teks palaukti.
Kol kas iš savo ūkio šeima gavo tik kelis kilogramus svarainių. Šiemet jų turėtų užderėti jau kur kas daugiau. Kur dės svarainius, Janulynai kol kas galvos nesuka. Jų jau yra užsisakę draugai bei pažįstami. Kai subrendę krūmai ims duoti didelį derlių, Dainiaus teigimu, bus galima pagalvoti ir apie žmonos svajonės įgyvendinimą - vyndarystę. O va lazdynų riešutų dar teks palaukti ilgiau. Nuo lazdyno pasodinimo iki derliaus turi praeiti mažiausiai penkeri metai.
D.Janulyną džiugina ir tai, kad dukra mokosi lietuviškoje mokykloje, yra pirmūnė. „Gyvendami Anglijoje, mes vaikams draudėme namuose kalbėti angliškai, todėl mums sugrįžus į Lietuvą vaikams nebuvo šoko dėl lietuvių kalbos. Sugrįžę į Lietuvą per tuos trejus metus nė karto nepasigailėjome dėl savo sprendimo. Pinigine prasme Lietuvoje gal netgi ir geriau gyvenasi, nes nereikia mokėti tokių didelių mokesčių. Čia turime nuosavą namą, daug erdvės, savo ūkį. Čia gyvena artimieji. Iki Alytaus ar Marijampolės - tik pusvalandis kelio automobiliu. Londone į darbą kasryt turėdavau važiuoti pusantros valandos, dar tiek pat užtrukdavau sugrįždamas namo. O svarbiausia - čia patinka vaikams, dėl kurių ir grįžome į Lietuvą“, - sakė D.Janulynas.
Vyras sako galįs paraginti į Lietuvą grįžti tuos emigrantus, kurie svarsto tai padaryti, tačiau tam nesiryžta: „Lietuva jau tikrai nebe tokia, iš kokios jūs išvažiavote. Čia nieko netrūksta. O jei turi rankas ir nori dirbti, tai galimybių realizuoti savo sumanymus tikrai surasi“.
Vestuvės Dainiaus Sodyboje
Panevėžio rajone, netoli Karsakiškio, įsikūrusi Dainiaus sodyba jau ne vienerius metus itin populiari tarp jaunųjų ir kitas šventes švęsti norinčiųjų. Vestuvių šventės vietos pasirinkimas - atsakingas sprendimas. Svarbu įvertinti ne tik pačią sodybą, bet ir tai, kad atvykti iki jos nebūtų pernelyg toli ar painu. Mūsų sodybos privalumas, jog ji yra vos 15 km nuo Panevėžio, o įsukimas - tiesiai iš pagrindinio kelio, todėl tikrai nereikės klaidžioti ar ieškoti su navigacija.
Mūsų sodybą vestuvėms renkasi poros nuo 24-25 iki… 70 metų! Kaimo sodyba, natūralu, savo aplinka nesilygiuoja su dvarais, tačiau pas mus vykstančios šventės labai skirtingos. Vienos poros nori iškilmingų vestuvių, kur viskas - nuo A iki Ž - būna padaryta už juos, tačiau nemažai pageidauja patys organizuotis ir pagalba iš šalies būna minimali. Sodybos pokylių salėje telpa 100 žmonių, o tvarkinga erdvė suteikia galimybę pasidaryti tokią šventę, kokios norisi, be privalomų įsipareigojimų ar pompastikos elementų.
Užsisakant sodybą, kartu yra teikiama ir maitinimo paslauga. Ruošiamas maistas labai įvairus, be to atsižvelgiama į klientų pageidavimus. Jaunieji dažnai pageidauja, kad ant stalo būtų daug įvairių užkandėlių, kurias svečiams būtų patogu pasiimti ir valgyti. Jei šventė trunka dvi dienas, dažnai šventės kaltininkai suka galvas, kuo užimti svečius antrą dieną. Pirmą šventės dieną veiksmas paprastai vyksta pokylių salėje, o antrąją - šventinę aprangą keičia patogesni rūbai ir dažnai kompanija persikelia į nedidelį namelį prie Lėvens upės.
Maloniai nustebino, kad Dainiaus sodyba priima svečius su gyvūnais. Lauke turime padarę du aptvarus, vieną kartą ten teko priglausti ožką, kurią jaunieji gavo dovanų (juokėsi). Gyvūnai taip pat gali būti gyvenamuosiuose kambariuose (sodyboje yra daugiau nei 50 miegamų vietų).
Dainiaus Karinausko Sodyba Pūkių Kaime
Paįstrio seniūnijoje, nuošaliame Pūkių kaime, glaudžiasi sodyba, kurią vietiniai ir svečiai jau vadina ypatinga energetine vieta. Čia, tarp šimtamečių akmenų ratų, ypatingo kupolo ir ramybe dvelkiančios gamtos, savo gyvenimą bei kūrybą suvienijo Dainius Karinauskas ir jo draugė Rita.Dainiaus kelias į Pūkių kaimą nebuvo atsitiktinis, ir jis pats tai vadina likimo dovana. Kilęs iš Panevėžio rajono (gyveno Uliūnuose, baigė Ramygalos mokyklą), vyras du dešimtmečius praleido Zarasų krašte.
Prieš penkerius metus Dainiaus gyvenimo kelyje įvyko svarbus posūkis, dar stipriau sujungęs jį su Rita. Šis laikas tapo simboline nauja pradžia - Dainius persikėlė į Ritos sodybą, kurioje abu pajuto impulsą kurti kartu. Viskas prasidėjo nuo paprastų pasivaikščiojimų miškuose ir laukuose. Iš pradžių pora rinko mažus akmenukus - tokius, kuriuos lengva pakelti ar įsiridenti į automobilį. Vėliau į sodybą pradėjo keliauti ir didesni akmenys, o kai visas kiemas prisipildė šiuo gamtos grožiu, kilo mintis: kodėl jų neparodžius kitiems?
Dainiui ir Ritai akmuo nėra tik šaltas lauko objektas. Jų pajautimu, akmuo yra galingas laidininkas, kuris iškelia į paviršių tai, kas slypi žmogaus viduje: nuo tyros ramybės iki užslėpto pykčio ar egoizmo. Sodybos širdis - akmenų ratas, sukonstruotas kaip unikali energetinė spiralė, kuri į vieną pusę „įsisuka“, o į kitą „išsisuka“, sukurdama ypatingą tėkmės pojūtį. Antrajame rate stūkso trys esminiai akmenys, tarp kurių ypatingą vietą užima iš Ramygalos laukų atkeliavusi „Širdis“.
Sutvarkę apleistus krūmynus, apgenėję pušynėlį ir iškasę tvenkinį, šeimininkai suprato, kad jiems reikia erdvės susibūrimams. Taip sodyboje iškilo įspūdingas nendrinio stogo kupolas. Jo statybas paskatino draugas Liudvikas, su kuriuo Dainius kartu kopė į Himalajus. Jau dvejus metus stovintis kupolas tapo edukacijų ir garso terapijų vieta. Dainiui ši sodyba nėra tik projektas - tai gyvenimo būdas.
Nors sodyboje jau dabar yra keli tūkstančiai akmenų, surinktų 50 kilometrų spinduliu iš ūkininkų laukų ar senų krūvų, kūryba nesustoja. Dainius ir Rita pabrėžia: šis parkas nėra komercinis. Ateityje čia planuojamos stovyklos vaikams ir šeimoms, dailės terapijos bei molio dirbtuvės.
Akmenų sodyba.