Jono Basanavičiaus Sodyba Ožkabaliuose: Tautos Atgimimo Židinys

Vienas žinomiausių, laisvą Lietuvą mums dovanojusių - daktaras Jonas Basanavičius (1851-1927) - gydytojas, tautosakininkas, antropologas, publicistas, ryškiausias XIX a. pabaigos ir XX a. J. Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra, parengė nemažai straipsnių lietuviškai spaudai.

Šiame straipsnyje apžvelgsime Jono Basanavičiaus gimtinės istoriją, jos atkūrimą bei reikšmę Lietuvos kultūrai ir tautiniam atgimimui.

Jono Basanavičiaus veikla ir indėlis Lietuvai

1883 m. J. Basanavičiaus rūpesčiu buvo pradėtas leisti, jo kurį laiką redaguotas, lietuviškas laikraštis „Aušra“, kuris ugdė pagarbą gimtajai kalbai, tėvynės istorijai ir papročiams. Rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos steigimu, o 1907 tapęs jos pirmininku - draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. 1898-1926 m. išleido tautosakos rinkinius ir studijas „Lietuviškos pasakos įvairios“, „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“, „Ožkabalių dainos“, „Vilnius lietuvių dainose“, „Lietuvių raudos“ ir kt. Redagavo leidinį „Lietuvių tauta“.

Basanavičius buvo vienas svarbiausių tautinio judėjimo ideologų subūrusių lietuvių inteligentiją į Didįjį Vilniaus seimą, kurio pagrindinis siekis buvo Lietuvos autonomija. 1919 metų sausio-balandžio mėnesiais Basanavičius vadovavo Istorijos ir etnografijos muziejui.

Sodybos istorija

Autobiografijoje dr. J. Basanavičius rašo, jog jo seneliai buvo labai turtingi ūkininkai, turėję 90-100 margų (60 ha) žemės, laikę aštuonetą arklių, kas tais laikais buvo retenybė. Jų ūkis buvo stambių ūkininkų sodyba: 1832 metais pastatyta dviejų galų medinė gyvenamoji stuba, netoli jos požeminis rūsys kelnorė, didelis senos architektūros kluonas su didelėmis palėpėmis ir pelude, dviejų dalių klėtis su prieklėčiu, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau - medinė jauja linams džiovinti ir joje įrengta pirtis.

J. Basanavičius savo atsiminimuose mini buvus dar vieną pastatą: iš ano laimingesnio laiko, dar man mažam esant, apie 1858 m. už trobų pakalnėje stovėjo „gluosnyne“ didelis „pravoras“ - aukšta plati troba, pilna kubilų ir k. Bėgant laikui, dėl įvairių priežasčių Basanavičių sodyba nyko.

Basanavičius mena dar vieną sodybos gaisrą buvus 1867 metų birželio 29 dieną. Autobiografijoje J. Basanavičius aprašo 1921 metų balandžio 3 dieną tėviškėje kilusį gaisrą. Sudegė visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą. Basanavičius dėl šio įvykio labai išgyveno ir kiek galėdamas padėjo brolio vaikams atstatyti tėviškę.

Apie labai prastą sodybos pastatų būklę byloja 1938 m. rugsėjo 7 dienos brolio Vinco dukros Konstancijos Šmulkštienės prašymas Lietuvos prezidento Antano Smetonos kanceliarijai skirti valstybės pašalpą „namui pataisyti“. Nustatyti pastatų būklės į Ožkabalius buvo atsiųstas Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus etnografinio skyriaus vedėjas muziejininkas Antanas Rūkštelė. Jis apmatavo gyvenamąjį namą, padarė jo nuotraukas ir 1939 m. birželio mėn. 5 d. pranešime (ataskaitoje) aprašė labai prastą namo būklę.

Apleistą sodybą buvo siūloma sutvarkyti nugriaunant seną namą ir pagal jo pavyzdį pastatant naują pastatą, tačiau prasidėjo karas, vokiečių ir sovietų okupacijos, o 1944 metais visi Basanavičių sodybos pastatai sudegė. Brolio duktė Konstancija dar ilgai gyveno apirusioje molinėje kiaulidėje, kurioje kaimynai jai įrengė gyvenamąją patalpėlę.

Sodybos atkūrimas

1975 metais prie gyvenamojo namo buvo pastatytas architekto Vytauto Gabriūno suprojektuotas, o Sigito Jagmino ir Vytauto Markevičiaus padarytas koplytstulpis bei dvi granitinės plokštės. Tai padrąsino imti tvarkyti apleistą Jono Basanavičiaus sodybvietę. 1985 metais tautodailininkas Leonas Juozonis prie kieme augančio kaštono pastatė stogastulpį su dr. Jono Basanavičiaus bareljefu ir gimtinės pastatų maketu.

Idėja atstatyti Jono Basanavičiaus sodybą galutinai subrendo 1988 metų spalį. Atkūrimo idėją iškėlė Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo radijo laidų redaktorė Rima Lipšienė, įmonės savaitraštyje Drobiečių žodis paraginusi atgaivinti gimtąją Lietuvos tautinio atgimimo tėvo sodybą. Atvykę į Ožkabalius „Drobės“ vilnos gamybinio susivienijimo Sąjūdžio rėmimo grupės nariai ne tik padėjo aptvarkyti sodybą, bet ir pasiūlė savo kolektyvo lėšų bei visokeriopą paramą, kad būtų atstatyta dr. J. Basanavičiaus tėviškė bei įsteigtas memorialinis muziejus.

• 1988 metų lapkričio 23 dieną dr.
• Netrukus atsiliepė keleto institutų projektuotojai, susibūrė dr. J. Basanavičiaus tėviškės atstatymo iniciatoriai.
• 1989 metų sausio 9 dieną Bartninkuose susirinkęs Jono Basanavičiaus tėviškės atkūrimo organizacinis komitetas pasirašė Garbės protokolą.

Buvo įsipareigota atstatyti sodybą, įrengti joje muziejų, greta pasodinti Tautinio atgimimo ąžuolyną, nutiesti naują kelią iš Bartninkų į Ožkabalius. Renkant projektavimui reikalingą medžiagą, daug padėjo kraštotyrininkė ir Vilkaviškio krašto muziejaus įkūrėja Gabrielė Karalienė. Ji turėjo užrašiusi apylinkės gyventojų prisiminimų apie Basanavičynę. Daug naudingos informacijos apie gyvenamąjį namą - pastato planą, patalpų matmenis - architektė rado minėtoje A. Rūkštelės ataskaitoje.

1989 metų birželį Paminklų restauravimo projektavimo instituto mokslinė metodinė taryba patvirtino Živilės Mačionienės projektinius sodybos atstatymo pasiūlymus. Atstatymo darbams Kauno „Drobė“ skyrė 100 tūkstančių rublių. Statybos darbus UAB „MeBeta“ pradėjo 1990 metų pavasarį, sovietų paskelbtos ekonominės blokados sąlygomis. 1991 metų lapkričio 23 dieną minint dr. Jono Basanavičiaus 140-ąsias gimimo metines, daugybė į Ožkabalius suvažiavusių svečių išvydo atstatytą stubą su pirmąja ekspozicija, klėtį, naujai pasodintą sodą ir šalia augantį Lietuvos tautino atgimimo ąžuolyną.

1993 metų balandį buvo nuspręsta tėviškėje įsteigti Vilkaviškio krašto muziejaus filialą. Pastačius stubą ir klėtį bei atstačius karvidės pamatus, baigėsi „Drobės“ skirti pinigai. Po ilgų paieškų tolesnius atstatymo darbus finansuoti sutiko SP UAB „Lietuvos paminklai“. 1998 metais buvo atstatyta; gyvenamasis namas, klėtis karvidė, kluonas su pelude, rūsys ir kiaulidė. Liko neatstatyta aliejinė ir jauja-pirtis. Tų pačių metų gegužės 19 dieną LR Vyriausybės nutarimu Nr. 2006 metų kovo 31 dieną po ilgų diskusijų buvo įsteigta Marijampolės apskrities viršininko administracijai pavaldi biudžetinė įstaiga - Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus.

Muziejinei veiklai bei Tautinio atgimimo ąžuolyno priežiūrai vykdyti suburtas dešimties žmonių kolektyvas. Gyvenamajame name, kuris šiuose kraštuose vadinama stuba, atkurta XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios pasiturinčio ūkininko gyvenamoji aplinka - su to laikotarpio baldais, interjero detalėmis, tekstile ir keletu dr. Jono Basanavičiaus asmeninių daiktų. Dviejų dalių klėtyje su prieklėčiu eksponuojami įvairūs buities daiktai, namų apyvokos reikmenys, tekstilė ir įrankiai. Vienoje klojimo šalinėje eksponuojami grūdų kūlimo ir vėtymo mechanizmai, įvairūs žemės dirbimo padargai. Pagrindinė klojimo dalis pritaikyta renginiams - įrengta scena, žiūrovų erdvė.

Tautinio atgimimo ąžuolynas

1989 metų balandžio 1, 8 ir 15 dienomis beveik 3500 sodintojų iš visos Lietuvos šalia Jono Basanavičiaus gimtosios sodybvietės pasodino 30 hektarų dydžio Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną (vadinamo trumpai - Ąžuolynu). Ąžuolyno sumanytojai ir sodinimo iniciatoriai - inžinierius Vitalius Stepulis, pedagogas Algimantas Kepežėnas, ekonomistas Vygandas Čaplikas, geografas Rimantas Krupickas, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir Bartninkų kolūkio pirmininkas Vladas Markauskas įkūrė Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno draugiją kuri rūpinosi jo atsodinimu bei globa.

Ąžuolynas lankytoją pasitinka simboliniais vartais, kuriuos 1995 metais pastatė skulptorius Daumantas Kučas. Aukščiausioje ąžuolyno vietoje esantis Aukuro kalnas tapo tradicine atmintinų tautos datų pagerbimo vieta. 1997 metais ant jo buvo atgabentas didžiulis riedulys ir pagal etnologo Liberto Klimkos ir architektės Vitalijos Stepulienės projektą sukurtas aukuras.

Tautos atminties giraitė nusidriekusi ant Aukuro kalvos. Joje žaliuoja ąžuoliukai išskirtinėms mūsų tautos asmenybėms: dr. Jonui Basanavičiui, Simonui Daukantui, Antanui Poškai, Vydūnui, Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui bei kitiems žymiems žmonėms. Represijų aukų giraitė pasodinta Lietuvos žmonėms, patyrusiems represijas ir genocidą. Joje auga vardiniai ąžuoliukai lietuviams emigrantams, nuo represijų pasitraukusiems į kitas šalis.

Po 1991 metų sausio 13-osios įvykių čia pasodinta liepaitė ir trylika ąžuoliukų prie Vilniaus televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastato žuvusiems gynėjams atminti. Baltų giraitė skirta mūsų protėviams atminti. Baltai - indoeuropiečių tautos, kalbėjusios ar tebekalbančios baltų kalbomis. Seniausios rašytinės žinios apie baltus siekia V amžių prieš Kristų. XII amžiuje minimos baltų gentys: prūsai, galindai, skalviai, jotvingiai, sūduviai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, lietuviai ir Dniepro baltai.

Kovo 11-osios giraitė primena, kad penkiasdešimt metų trukusi Lietuvos okupacija baigėsi neįtikėtinai drąsiu ir taikiu Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktu, paskelbtu 1990 metų kovo 11 dieną. Vasario 16-osios Akto signatarų giraitėje per tą pačią 1998 metų talką pasodinta dvidešimt ąžuoliukų, skirtų 1918 m. Valstybės Atkūrimo Akto signatarams atminti.

Knygnešių giraitėje pasodinti ąžuolai įprasmina pagarbą mūsų protėviams, rūsčiais lietuviškos spaudos draudimo laikais pasiaukojamu darbu sudariusiems sąlygas šviestis ir eiti tautinio atgimimo keliu. Knygnešiai, 1864-1904 metais gabendami lietuviškus spaudinius iš Prūsijos, padėjo išsaugoti gimtąją kalbą. Giraitėje auga apie 150 ąžuoliukų, 115 iš jų - vardiniai.

Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitė, pradėta sodinti 2014 metų balandžio 26 dieną, užima 1,5 hektaro plotą šiaurinėje Ąžuolyno dalyje. Per ketverius metus pasodinti penki 25 ąžuolų guotai Lietuvos regionams - Aukštaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai, Žemaitijai ir Mažajai Lietuvai.

2023 metų Lietuvos medis - Basanavičynės kaštonas

Apie du šimtus metų Jono Basanavičiaus gimtojoje sodyboje augantis kaštonas praėjusią savaitę tituluotas 2023 metų Lietuvos medžiu. Muziejaus lankytojus pasitinkantis kaštonas išties įspūdingas: aukštis siekia 19 metrų, o lapų lajos skersmuo plačiausioje vietoje - 21 metrą. Kamieno apimtis daugiau nei metro aukštyje viršija tris metrus.

Muziejaus atstovai neabejoja, jog Basanavičynės kaštonas yra pats autentiškiausias sodybos objektas. Kartu su įvertinimu Basanavičynės kaštonui atitenka teisė kitais metais atstovauti Lietuvai Europos metų medžio rinkimuose. Basanavičynės paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum L.) 2023 metų Lietuvos medžio titulą laimėjo surinkęs daugiau nei penktadalį visų balsavusiųjų balsų ir nurungęs 12 kitų stiprių kandidatų.

Tradiciškai Lietuvos metų medžio rinkimų nugalėtojui suteikiama teisė kitų metų Europos medžio rinkimuose atstovauti šaliai. Konkurse dalyvauja nacionalinius konkursus laimėję metų medžiai. Jų aktyvumas nulemia, kuris medis tais metais tampa nugalėtoju.

Sodyba, turinti ypatingą aurą, svečius nukelia į protėvių laikus ir šventės dalyviai patiria ypatingus jausmus bei itin pakilią nuotaiką. Verta priminti, kad šioje sodyboje tautos patriarchas gimė ir gyveno iki 11 metų, kol augo ir mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje. Yra išleista jo surinktos tautosakos knyga „Ožkabalių dainos“.

Muziejaus veiklos

Šiandien Jono Basanavičiaus gimtinė, pristatanti turtingo suvalkiečio sodybą, yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Čia vyksta daug tradicinių renginių ir dar daugiau tikimasi lankytojų, minint Sūduvos (Suvalkijos) metus. Pačios populiariausios yra susijusios su kulinariniu paveldu ir etnine kultūra. Ypač pamėgtos gilių kavos, giros, razavų blynų gaminimo edukacijos su degustacijomis.

Vyksta šeimos šventės, ypač populiarios edukacijos pagal senovinius papročius: krikštynos, mergvakariai, vestuvės - tarsi tiltas, sujungiantis su protėvių pasauliu.

Lankytojų patirtys

Iškiliojo sūduvio gyvenimo vingius narplioja protmūšių apie Joną Basanavičių, Suvalkijos signatarus, etninę kultūrą dalyviai. Juose sudalyvauti - ir garbė, ir smegenų mankšta. Įvairias edukacijas pamėgo ir šeimos, nes muziejus priima grupes nuo 5 žmonių. Rudenį šeimos su vaikais atvyksta prisirinkti gilių iš Tautinio atgimimo ąžuolyno ir čia pat išmoksta pasigaminti iš jų kavą.

Vaišinu draugus, o jie aikčioja, kaip tu taip sugalvojai.

Jono Basanavičiaus sodyba Ožkabaliuose - tai ne tik muziejus, bet ir gyvas istorijos paminklas, primenantis apie tautinio atgimimo svarbą ir didžių asmenybių indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą.

tags: #daina #kastonas #sodyboje