Česlovas Milošas - lenkų ir lietuvių rašytojas, poetas, literatūros mokslininkas. Jo kūryboje, ypač romane ,,Isos slėnis“, atsispindi vaikystės Šeteniuose prisiminimai, to meto gyvenimo reiškiniai, buitis, Isos (Nevėžio) slėnio gamtos grožis, atskleidžiama bręstančio žmogaus dvasinė savijauta. Šeteniai, kukli mamos Veronikos tėvų Zigmanto ir Juzefos (Sirutytės) Kunatų dvaras, kuriame Česlovas Milošas gimė 1911 m. birželio 30 d., jam visada išliko svarbia vieta. Ši vieta, glaudžiai susijusi su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU), tampa traukos centru intelektualams, menininkams ir visiems, besidomintiems kultūriniu paveldu bei jo puoselėjimu.
Česlovas Milošas
Sugrįžimas į Gimtinę
Česlovas Milošas Isos slėnyje, poezijoje, esė byloja apie LDK kaip apie seniai iš žemėlapio išnykusį, bet žmonių sąmonėje išlikusį kraštą. Tie žmonės - tai XX a. pradžios bajorija, kuriai priklausė ir pats Milošas. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, lenkų poetas sugrįžo į gimtuosius Šetenius. Tai buvo giliausių Milošo išgyvenimų dalis, po kurios poetas parašė eilėraščių ciklą „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“ ir išleido eilėraščių rinkinį „Ant upės kranto“.
1992 m. gegužės pabaigoje - birželio pradžioje Česlovas Milošas pirmą kartą po penkiasdešimt dvejų metų apsilankė Lietuvoje ir atvyko į gimtuosius Šetenius. Sugrįžimą į Šetenius Milošas aprašė eilėraščių cikle „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“ ir esė „Laimė“.
Palyginkime šios esė ištrauką ir vieną iš ciklo eilėraščių „Lanka“:
Skaisčiausiąją birželio saulės dieną. Ten tarpo žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui. Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės. Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.
„Daug vyko mano viduj, apstulbino mane jėga tos srovės, kuriai negalėjo tikti joks vardas. Jaučiausi, lyg būčiau atsibudęs po ilgo sapno ir vėlei tapčiau žmogumi, kuriuo niekada nenustojau būti. Ilgas gyvenimas, išsigelbėjimai paskutinę akimirką, dvi mano santuokos, vaikai, mano triumfai ir pralaimėjimai, visa tai mirgėjo prieš akis pagreitintu tempu tarsi filmo juostoje. Ne, tai nėra tikslus vaizdinys, nes visa tai buvo didžiulė masė, atskira nuo manęs, egzistuojanti savame laiko lygyje, o man iš naujo vėrėsi tąsa, kuri jungė mane kaip vaiką su manimi kaip senu žmogumi. Žiūrėjau į lanką. Staiga suvokiau, kad per visas savo ilgas klajones veltui ieškojau tokios žiedų ir lapų dermės, kokią čia atradau, ir kad visad svajojau sugrįžti.
Iš gimtosios sodybos pastatų buvo likęs vienintelis apgriuvęs baltasis dvaro svirnas, todėl viename iš rinkinio eilėraščių „Sodyba“ Česlovas Milošas apmąsto sugrįžus užfiksuotus pasikeitimus, pabrėžia praeities ir dabarties kontrastą. Eilėraštyje „Sodyba“ atsiskleidžia lyrinio subjekto jausmai, aplankius gimtąjį kraštą. Pirmoje strofoje iškirstų medžių vaizdas įkūnija gyvybę ir šventumą praradusią erdvę. Tuščios - be namų - sodybos epizodas atskleidžia, kad nebėra vietos, kur žmogus gali jaustis saugus.
Česlovo Milošo eilėraštyje „Sodyba“ atsiskleidžia žmogaus ir tėvynės ryšys. Vaizduojamas pasikeitęs aplinkos paveikslas, žmogui sugrįžus į savąjį kraštą: „Senieji medžiai iškirsti ir tankumynas gožia kadainykščio tako žymę.“. Senieji medžiai atspindi užmirštas senąsias žmogaus vertybes, jį supusį žmonių ratą. Apaugęs takelis vaizduoja pakitusį žmogaus gyvenimo kelią. Išvykęs iš gimtojo krašto žmogus keičia ne tik kasdienį fizinį savo kelią, tačiau pakinta ir jo tikslai, planai. Matome ir metaforiškai vaizduojamą pasikeitusį gyvenimo būdą gimtajame krašte: „Bet upės neatpažinau; Spalva it rūdijančio sunkvežimių tepalo“. Vanduo eilėraštyje simbolizuoja gyvybės tėkmę. Ji neatpažįstamai pakitusi, tamsi. Iš šio palyginimo galima spręsti, kad gimtajame krašte pakitęs žmonių gyvenimo būdas. Pasikeitęs gyvenimas gimtajame krašte matomas sklepų iškeitimu i baraką, kamino iškeitimo į vamzdį metafora.
Česlovo Milošo Centras
Česlovo Milošo centras - Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tyrimų ir edukacijos centras. Centro tyrinėjimų sritis - tai tarptautiniai, dvišaliai ir daugiašaliai santykiai, istorijos, kultūros, visuomenės, ekonomikos, pasienio bendradarbiavimo ir kitos susijusios problemos. Kiekvienais metais Č. Milošo centras kartu su politinių tyrimų institutu „Politinė sfera“ organizuoja Tarptautinį Baltarusijos tyrėjų kongresą.
Česlovo Milošo rezidencinis konferencijų centras priklauso Vytauto Didžiojo universitetui, dėl lankymosi tartis iš anksto telefonu. Bendrovė ,,Lifosa“ skyrė lėšų ir Baltasis svirnas buvo atstatytas kaip nedidelis konferencijų centras. Čia įrengta ekspozicija, skirta Č. Milošui.
Česlovo Milošo centras Šeteniuose
Leonido Donskio Svajonės Šeteniuose
Šeteniuose ėmė burtis Kėdainių intelektualai, kalbėta, svajota įkurti Šeteniuose Dialogo centrą. Kaip L. Leonidui Donskiui ir jo žmonai Jolantai visada patiko Kėdainiai ir ypač Šeteniai. Donskiai svajojo bendradarbiauti su Kšištofu Čiževskiu ir keistis renginiais, kartu juos rengti. Česlovo Milošo kultūros centre būtų vykę tarptautinio lygio kultūros renginiai. O Donskių namas būtų buvęs lyg tęsinys. Donskis svajojo šioje vietoje galėsiąs rašyti. Jis ir rašė čia savo publicistiką, esė.
Siekiant įamžinti Leonido Donskio atminimą, buvo surengtas žygis „Camino Lituano“ keliu. Žygis prasidėjo nuo Paberžės. Po žygio, Šeteniuose, Česlovo Milošo centre, surengtas renginys ‒ pokalbiai „Linksmoji Leonido Donskio biografija“.
Žygis Camino Lituano keliu
Kaimyniniai dvarai
Šetenių - Česlovo Milošo gimtinės - kaimyninių dvarų sodybų, t.y. Apytalaukio, Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarų sodybų istorinė raida, atskleidžiami pagrindiniai kultūros, architektūros, genealogijos bruožai ir tarpusavio ryšiai. Visi dvarai yra įkurti prie pagrindinių kelių Kėdainiai - Krekenava, Kėdainiai - Panevėžys patogioje vietoje. Mišraus plano parkas su geometriškai sutvarkyta parterine dalimi ir peizažiniu komponavimu toliau nuo rūmų yra bendras visus dvaro ansamblius vienijantis bruožas.
Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarams daugiau būdingi klasicistiniai sodybų planavimo principai, o Apytalaukio sodybos planavimas yra laisvesnis, labiau peizažinis. Apytalaukis, Lančiūnava ir Sirutiškis yra istorizmo sodybos, kuriose atsispindi itališkojo ar šiaurietiškojo neorenesanso, neoklasicizmo bruožai. Didelių, produktyvių ūkių, gausiai apstatytų ūkiniais trobesiais, kuriuose atsiskleidžia viduramžių retrospektyvinės architektūros formos, būta visuose dvaruose. Rūmai buvo projektuojami sekant geriausiais Vakarų Europos pavyzdžiais iš Lenkijos atvykusių architektų. Apytalaukio, Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarai daugiausia buvo susiję su Zabielų, Tiškevičių giminėmis. Šie dvarai, kaip ir Šeteniai, liudija turtingą Lietuvos istoriją ir kultūrą, kurią svarbu išsaugoti ateities kartoms.
Česlovas Milošas gimė Lietuvoje, bet 1937 m. išvyko į Lenkiją. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Lenkijos diplomatinėse atstovybėse Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Prancūzijoje, kur 1951 m. ir apsigyveno. Nuo 1960 m. gyveno ir kūrė Berkeley mieste, ilgą laiką dėstė Kalifornijos universitete. Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio jis gyveno Krokuvoje. Ten ir mirė 2004 m. rugpjūčio 14 d.
Česlovas Milošas (1911-2004) 1980 metais buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Pasak M. Kvietkausko, „Č. Milošo lyrika kupina tolerancijos, darnos su kitais žmonėmis ir gamta. Jo kūryba XXI a.
| Pavadinimas | Aprašymas |
|---|---|
| Česlovo Milošo centras | VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tyrimų ir edukacijos centras. |
| Tarptautinis Baltarusijos tyrėjų kongresas | Reprezentatyvus mokslinis renginys, organizuojamas kartu su politinių tyrimų institutu „Politinė sfera“. |
| Stovykla „Medijų laboratorija“ | Stovykla 16-18 metų jaunimui, skirta audiovizualinių produktų kūrimui. |