Agluonėnai - tai kaimas Klaipėdos rajone, garsėjantis savo gamta, istorija ir kaimo turizmo sodybomis. Viena iš populiariausių vietų šiame krašte yra Jono Čepo sodyba, siūlanti įvairias pramogas ir paslaugas, įskaitant kaimiškas pirtis ir akmeninius baseinus.
Kaimo Turizmo Sodybos Agluonėnuose: Pirties Malonumai
Pasak Kaimo turizmo asociacijos Klaipėdos regiono pirmininkės Daivos Buivydienės, Klaipėdos rajone yra 12 pirčių, kelios iš jų yra kaimo turizmu užsiimančiose sodybose. Jono Čepo Agluonėnų kaime esanti sodyba poilsiautojus pasitinka su kaimiškomis pirtimis ir akmeniniais baseinais.
Pirties Kainos ir Paslaugos
Didžioji pirtis, kurioje telpa iki 14 žmonių, kainuos 50 Lt, o išsinuomoję daugiau nei penkioms valandoms už šeštą valandą nemokės. Mažojoje pirtyje pasivanosite už 30 Lt. Nuolatiniai klientai gauna 10 proc. nuolaidą.
Vasarą daugelis poilsiautojų pirtį iškeičia į jūrą, ežerą ar upę. Šią vasarą saulė nelepina savo spinduliais, todėl šilumos pasiilgę bei linksmai norintys praleisti laiką klaipėdiečiai traukia į pirtis. Garų mėgėjai uostamiestyje iš kelių dešimčių pirčių gali išsirinkti sau mieliausią. Dauguma jų yra įsikūrusios viešbučiuose, baruose, sporto kompleksuose ar kaimo turizmo sodybose.
Pasimėgauti pirties teikiamais malonumais galima ne tik mieste, bet ir gamtos apsuptyje. D. Buivydienė minėjo, jog kai kurie sodybų šeimininkai pirčių nuomų kainas vasarą sumažina beveik dvigubai.
Jonas Čepas: Asmenybė ir Kūryba
Vaikystės įspūdžiai - pati svarbiausia patirtis. Taip mano Jonas Čepas, Agluonėnų garbės pilietis, visą kūrybingą gyvenimą šiam kraštui paskyręs žmogus. Žodžiai apie neišdylančius vaikystės įspūdžius ištarti besižvalgant po Pakruojo dvarą - didžiausią visoje Lietuvoje paminklosauginę XIX amžiaus dvaro sodybą, kurioje net trisdešimt keturi išlikę statiniai, restauruoti Europos Sąjungos lėšomis ir pritaikyti muziejinei veiklai, turizmui bei komercijai.
- Štai čia mano gimtinė, - pasididžiuodamas rodo Jonas, mums stovint prie akvaduko, tokio senovinio ir vienintelio Lietuvoje penkių arkų tilto. - Pokario metais mano tėvai su keturiais vaikais glaudėsi akmeniniame dvaro malūnininko name. Kaip matote, dabar jis nuostabiai atrodo - restauruotas, pritaikytas viešbučiui, pobūviams, kitoms iškilmėms. Malonus vaizdelis mano akims, nes anuomet viskas buvo niokojama ir laužoma, Kruojos užtvanka apleista. Ogi čia buvo garsiausias Šiaurės Lietuvoje baronų fon Ropų giminės dvaras.
Kas dar nežino, priminsiu, jog jis pirmasis šio kaimo vietovėje Lietuvai atgavus nepriklausomybę ryžosi imtis verslo. Pasistatė Vakarų Lietuvai būdingos architektūros sodybą, karčemą su pirtimis, židiniu, baseinu, sporto ir žaidimų aikštelėmis. Žmonės būriais plūdo iki tol neįprastai praleisti poilsio valandų. Vėliau J. Čepo kaimo turizmo sodyboje radosi SPA paslaugos, pirtys su gydomųjų druskų dušu, sūkurinė vonia, pokylių salės ir poilsio kambariai.
Dar sovietmečiu su broliu Vytautu atostogaudami, Ušnėnuose restauruojant Povilo Višinskio namelį-muziejų, jo stogą vieni apdengė nendrėmis. Tai jo rankomis padarytas koplystulpis Baltijos kelyje žymi vietą, kur prieš dvidešimt penkerius metus rankomis susikabinę stovėjo žmonės iš Klaipėdos miesto ir rajono.
Kai Agluonėnuose kalvelėje už tvenkinio 1989 metų rudenį pradėta sodinti ąžuolų giraitė žymiems lietuvininkams atminti, vienas šio paminklinio komplekso iniciatorių buvo etnokultūrai ir šiam kraštovaizdžiui neabejingas iš Lietuvos šiaurinio pakraščio kilęs J. Čepas.
Pats Jonas dažnai būna gidu atvykusiems į Lietuvininkų parką ir ieškantiems šio unikalaus krašto atpažinimo ženklų. Ypač vaikams ir moksleiviams jo sodyboje verta pasidairyti: tai ir simbolinė medinė pilis su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių herbais - kone istorijos pamokėlė po atviru dangumi. Kitąmet šalia tvenkinėlio baigs statyti atvirą estradą su pavėsine žiūrovams, poilsio nameliu. Bus dar viena pramoga besiplečiančiame J. Čepo „dvare“.
Laima Tučienė, Agluonėnų seniūnė:
"Agluonėnus daug kas vadina pirčių kraštu. Jų išties daug, tačiau ir kitokių pramogų, poilsio paslaugų pas mus nemažai. Kaimo turizmas vis populiarėja, siūloma vis daugiau paslaugų. O ir pasižvalgyti yra į ką. Vien ko vertas išlikęs Mažosios Lietuvos kultūros paveldas: bažnyčios, sodybos, kapinaitės - jį išties verta pamatyti".
Pavyzdžiui, per keliolika metų agluonėniškio J. Čepo kaimo turizmo sodyba nuo mažutės karčemos išaugo iki poilsio - pramogų komplekso: pirčių, viešbučio, banketinių salių su nakvynės nameliais.
Petras Alvydas Treigys, Agluonėnų seniūnijos garbės pilietis:
Šiandien Agluonėnų gyventojai ir gausūs jų svečiai nebeįsivaizduoja Agluonėnų be etnografinės sodybos, kurioje vyksta šventės, klojimo teatro spektakliai, rengiamos parodos. Čia viskas dvelkia Mažosios Lietuvos istorija, čia visiems laikams apsigyveno Klaipėdos krašto metraštininkės Ievos Simonaitytės dvasia.
A. Treigio pirmininkavimo laikais įsteigta kasmetinė I. Simonaitytės premija ir dabar tenka kūrybingiems rajono gyventojams. Praėjusiais metais ja apdovanota agluonėniškė dr. A. Pocytė, Klaipėdos universiteto Istorijos ir archeologijos instituto direktorė, šiemet - Agluonėnų kultūros namų kolektyvas.
Etnografinės sodybos klojimo teatre vyksta šio žanro teatrų šventės, išgarsėjo Lietuvoje pačių agluonėniškių klojimo teatras. Jo režisierius, Egidijus Kupčiūnas įsitikinęs, jog nieko nebūna be pradžios. Jei tuometis kolūkio pirmininkas nebūtų paskubėjęs pirkti seną sodybą, ieškojęs lėšų ir žmonių muziejui steigti, nežinia, kur rinktųsi agluonėniškiai, nežinia, kur šio krašto istorijos puoselėtojai dr. S. Pocytė ir pirmasis Agluonėnų seniūnijos garbės pilietis, Vilniaus universiteto profesorius, dr. D. Kaunas bei kiti čia besiburiantys tyrinėtojai supažindintų žmones su Mažosios Lietuvos istorija. Nebūtų tikriausiai ir klojimo teatro.
Antanas Bučys, etnografinės sodybos Žvelsėnuose šeimininkas:
"Norinčių miegoti ant senos lietuviškos krosnies tikrai nestinga",- šypsojosi Antanas Bučys, etnografinės sodybos Žvelsėnuose šeimininkas. Šioje sodyboje senojo lietuviško rėžinio kaimo dvasia jaučiasi kaip niekur kitur. Jau pats šeimininkas pasitinka svečius, pasipuošęs šiaudine skrybėle, lininiais marškiniais. Medinėje troboje ir pirtelėse, įsikūrusiose Minijos slėnio kraštovaizdžio draustinyje, poilsio kaime mėgėjų netrūksta ištisus metus.
Genio Vėjo Malūnas Agluonėnuose
Agluonėnų seniūnijoje Kantvainių kaime, prie kelio Agluonėnai - Priekulė stovėjo Genio vėjo malūnas. Jis vienintelis toks Lietuvoje stovėjo ant ratukų ir buvo valdomas vėjo rožės, o ant sparnų sumontuotos žaliuzės reguliavo jų sukimosi greitį.
XIX a. pabaigoje pastačius malūną į jį vokiečių valdžia pristatė mechanizmus, sumontavus kuriuos malūnas netrukus pradėjo veikti. Pirmasis malūnininkas Jonas Genys malė daugiau nei pusę amžiaus, iki 1948 metų, tačiau užėjus sovietų valdžiai ir prasidėjus kolektyvizacijai kaip liaudžiai kenksmingas elementas buvo ištremtas į Sibirą iš kur jau nebesugrįžo.
Devyniolika metų malūnas vienišas ir niekam nereikalingas, lietaus ir vėjo plakamas stovėjo šalia kelio. Atradau tik paruoštus malūno atstatymui aptrupėjusius pamatus bėgiams. Pabendravęs su muziejaus valdžia išsiaiškinau - malūnas „nurašytas“.
2020 m. parašytas projektas gavo finansinę paramą iš ES ir Norvegijos struktūrinių fondų Agluonėnų etnografinėje sodyboje padaryti malūno mechanizmų ekspoziciją pritaikant ją edukacijai. Intencijos geros ir reikalingos.
Nors kai kurios malūno dalys, ypač karkasas, supuvo, tačiau beveik visą mechaninę dalį pavyko išsaugoti. Tikiuosi, kad kito etapo nereikės laukti 20 metų, kai vienintelis iš daugelio Mažosios Lietuvos vėjo malūnas džiugins mūsų ainius sukdamas savo sparnus.
Kaimo Turizmo Kooperacija
Nors kaimo turizmas - perspektyvus verslas, kaimo verslininkams mėgautis sėkme nėra kada. Tad kaimo turizmo versle jau kalasi pirmieji kooperavimosi daigai - poilsio kaime paslaugas ir pramogas ima siūlyti ne tik atskiros šiuo verslu užsiimančios sodybos, bet į verslą įtraukiama vis daugiau bendruomenės narių.
KOOPERAVIMASIS turizmo paslaugų sferoje ne tik didina pelną, bet kasmet leidžia teikti vis daugiau tokių paslaugų, kurių pageidauja turistaiKooperacija - naudingaKaimo turizmo paslaugų kooperavimosi pavyzdžiu tampa Klaipėdos rajono Lapių ir Žvelsėnų gyventojai.
Pavyzdžiui, į vieną sodybą atvykus poilsiautojams, jiems pasiūlomos ir kitos sodybos paslaugos - tarkim, paplaukiojimas upe baidarėmis. Be to, prie šios veiklos prisideda ir kiti gyventojai, nes vietinė bendruomenė yra labai aktyvi. Turizmo entuaziastai planuoja išsileisti ir atskirą informacinį leidinį apie poilsio bei turizmo galimybes šiuose kaimuose.
Šių sodybų šeimininkai poilsiautojų maitinimu neužsiima, tačiau būtinai pavaišins pačių pagaminto pienių vyno taurele, naminiu sūriu, kvapnia žolelių arbata.
Seniai žinomos ir lankomos Jono Čepo, Petronėlės Račkauskienės turizmo sodybos gamtos prieglobstyje. Tačiau ir visa bendruomenė nesnaudžia. Jeigu reikia galima, pavyzdžiui, svečiams suorganizuoti nuotaikingą Agluonėnų klojimo teatro spektaklį arba surengti senųjų liaudies amatų kiemelį, ekskursiją po apylinkes.
Agluonėnų seniūnija sulaukia dar nemažai ir vadinamųjų nostalgijos turistų iš Vokietijos, lankančių savo gimtąsias vietas. Pasak Vanagų liuteronų bendruomenės pirmininko Manfredo Sprogio, į gražiąją Vanagų kaimo bažnytėlę, atsatatytą bendruomenės jėgomis, nemažai atvažiuojama ir susituokti.
Gali būti, kad ateityje dar vienu traukos centru Agluonėnuose taps senoji etnografinė sodyba - unikalus medinės architektūros statinys, kurių rajone išlikę labai mažai. Gargždų krašto muziejus, kurio globon ši sodyba perėjo šiemet, parengė paraišką vienam iš Europos Sąjungos paramos fondų su prašymu skirti 20 tūkst. eurų šios sodybos restauravimui ir pritaikymui platesnei kultūrinai bei bendruomeninei veiklai.
tags: #cepo #sodyba #agluonenai