2012 m. sausio 12 d. konferencijoje buvo prisiminti tragiški Sausio 13-osios įvykiai, vykę prieš 21 metus. Konferencijos tema buvo pavadinta „Atmintis gyva“.
Konferencijoje buvo bandoma trumpai apžvelgti, kas vyko ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje, kai buvo organizuotas miesto gynimas. Taip pat buvo prisimenamas tuometinis suvokimas būti kartu ir vienybė. Buvo bandoma padiskutuoti apie istorinės atminties išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms.
Sausio 13-oji palietė turbūt kiekvieną Lietuvoje tada gyvenusį žmogų. Jaunimas, gimęs po to, prisimena iš tėvų ir senelių pasakojimų.
Istorijos vadovėlių apžvalga
Vakar buvo pabandyta išstudijuoti Lietuvos mokyklų istorijos vadovėlius, kas juose rašoma apie Sausio 13-ąją, kaip vaikai yra mokomi, kaip jiems pateikiama medžiaga apie tai, kas tada vyko Lietuvoje. Su dideliu liūdesiu tenka konstatuoti, kad tik keliuose vadovėliuose yra konceptualiai parašyta teisinga informacija. Kitur, kai skaitai, suvoki tarp eilučių dvelksmą, kad buvo ginamas Vilnius, buvo ginama respublika, bet nebuvo ginama valstybė.
Apie Sausio 13-ąją mokiniai mokykloje nėra mokomi iki dešimtos, vienuoliktos klasės, nes iki to Lietuvos istorijos kaip tokio vientiso dalyko nėra, yra mokoma atskirais periodais, tai elementariai apie tai nėra mokoma pagal vadovėlius.
Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos XI-XII klasei, išleistoje „Vagoje“ 2000 m., apie Sausio 13-ąją parašyta taip:
„Sausio 13-osios dieną KGB daliniai užgrobė Lietuvos televiziją ir sušaudė bei tankais išblaškė Televizijos bokštą gynusius beginklius žmones. Sovietinei KGB smogikai sužeidė kelis šimtus žmonių ir 13 nužudė. Lietuviai panaudojo rezervinę televizijos transliavimo aparatūrą ir sukėlė visus Lietuvos nepriklausomybės šalininkus į pilietinio pasipriešinimo okupantams ir kolaborantams akciją. Priešprieša tarp Lietuvos ir SSRS tapo nesutaikoma. Žudynės Vilniuje buvo išgrasintos pasaulyje. SSRS, vengdama kraujo praliejimo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, kurią gynė ir taikūs gyventojai, ir savanoriškos Lietuvos kariuomenės užuomazgos, nešturmavo. Sausio įvykių metu antrasis atkurtos Lietuvos Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas paliko Vilnių, todėl nauju premjeru tapo Gediminas Vagnorius. Lietuva nepripažino jokių okupantų institucijų, organizacijų bei įstatymų ir jų atvirai nevykdė. Priešprieša tarp Lietuvos bei SSRS tęsėsi iki 1991 m. rugpjūčio 22 d. kai konservatyvi aukštų SSRS veikėjų grupė bandė surengti valstybės perversmą ir M. Gorbačiovas buvo izoliuotas Kryme. Pučistai paėmė valdžią į savo rankas ir įvedė nepaprastąją padėtį.“
Kitame vadovėlyje, kur jau rašoma ir apie Sausio 13-tą, ir apie Lietuvos Respublikos raidos bruožus, pasirodo, kad po Adolfo Šleževičiaus atsistatydinimo, kas įvyko 1996 m. vasario 8 d., yra toks sakinys, kuris teigiamas vadovėlyje: „Pereinamuoju laikotarpiu, iki 1996 m. lapkričio 19 d., Vyriausybei vadovavo Laurynas Mindaugas Stankevičius.“
Šiuose vadovėliuose apie valstybės struktūras rašoma: „Valstybės aparatas per kelis nepriklausomybės metus buvo iš pagrindų pertvarkytas, sukurta daugybė naujų institucijų bei suderinta jų tarpusavio veikla.“ Suprask, lyg anos SSRS sudėtyje kažkokia Respublika toliau sėkmingai veikė. Vienas žymiausių permainų buvo Prezidento institucijos įkūrimas siekiant ryškesnio valdžių pasidalijimo.
Naujausių laikų istorija X klasei irgi apie sausio įvykius rašo: „Baltijos šalių ir Krembliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicija nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Tapo visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti. Sovietai ginkluotam puolimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje, sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. Ne valstybes, bet respublikas.“
Toliau rašoma, kaip buvo užgrobta Ryga. Ir štai Vilnius: „Sausio 11 d. jie (tai yra aukščiau įvardinti), šaudydami į orą užėmė Vilniaus Spaudos rūmus. 4 žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti parlamentą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis.“
Pabaigai šiam periodui apibrėžti, kadangi šitas istorijos vadovėlis apima ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, Estiją, paskutinė pastraipa šitam momentui yra tokia: „Užgrobusi kai kuriuos svarbius pastatus ir nužudžiusi keliolika žmonių Maskva nieko nepasiekė. Baltijos Respublikose ji ir toliau nekontroliavo padėties. Griebtis platesnio masto teroto ar numalšinti teisėtai išrinktą valdžią Michailas Gorbačiovas neišdrįso.“
Signataras Kazimieras Motieka aiškiai pasisakė apie tai, kodėl neturime šių įvykių parašytos istorijos, kuri būtų išnagrinėta, išanalizuota dokumentų. Visi dokumentai yra prieinami. Reikia aiškiai, konkrečiai, skaidriai nušviesti įvykius, kad neprasidėtų jokios interpretacijos.
Lietuvos valstybė ir visi esame abejingi savo valstybės ir tautos istorijai. Jeigu vidurinėse mokyklose jau nemokiname vaikų mūsų valstybės priešistorės, o mūsų istorija prasideda nuo 1219 metų, o iki to apskritai vaikų nemokome istorijos, tai turbūt tai, ką aš dabar perskaičiau, lyg ir turėtume taip suvokti, kad tai normali tąsa, bet mano galva, mes turime padaryti viską, kad šitokie dalykai nebesikartotų ir mes pagaliau įvykių apie Lietuvos valstybę atkūrimą neuždėtume tik ant istorijos mokytojų pečių, kurie buvo dalyviai, kurie dalyvavo, kuriems šiandien skauda, kurie žino, išmano ir patriotiškai auklėja mūsų jaunąją kartą.
Viskas turi būti istoriškai tvarkingai surašyta ir padėta į knygas ir į kitas laikmenas todėl, kad mes išeiname, o ateina žmonės, kurie nebuvo, nedalyvavo šitame procese ir todėl prasideda interpretacijos tokių, kokių turbūt nė vienas šitoj salėj sėdintis elementariai nepageidaujame, kad tokie dalykai būtų.
Todėl salėje sėdi labai daug gražaus jaunimo, kuris dalyvauja savanoriškose jaunimo sukarintose struktūrose, tiek jaunimo iš mokyklų, kurie atvyko čia. Net ir jeigu tame vadovėlyje, kurį jūs skaitote, yra parašyta šitaip, jūs puikiai suprantate, kad Lietuvos Respublika… Taip, mūsų oficialus pavadinimas - Lietuvos Respublika, bet tuo metu 1991 metais - LTSR ir Lietuvos Respublika, patikėkit manim, šiandien po 20 metų yra aiškiai sovietinis prieskonis išlikęs. Reikia padaryti viską, kad tą prieskonį mes pašalintume iš mūsų istorijos.
Konferencijos dalyviai sugiedojo Lietuvos valstybės himną.
Po himno Dalia Tarailienė priminė žuvusius tą naktį: Loretą Asanavičiūtę, Virginijų Druskį, Darių Gerbutavičių, Rolandą Jankauską, Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapicką, Algimantą Petrą Kavoliuką, Vytautą Koncevičių, Vidą Maciulevičių, Titą Masiulį, Alvydą Matulką, Apolinarą Povilaitį, Igną Šimulionį, Vytautą Vaitkų ir kitus neįvardintus pokario pasipriešinimo partizanus rezidentus, per visą tą okupacijos laiką, kurie žuvo, kurie buvo įvardinti, kaip tragiškai žuvę, nors iš tikro mes žinome, kad specialios tarnybos sovietų laikais dirbo savo darbą ir niekšišką darbą. Kai susirinkome ginti Aukščiausiąją Tarybą, mūsų mintyse tai ir buvo Lietuva.
Buvo pagerbti tylos minute įvardinti pavardėm ir tų, kurių neįmanoma įvardinti, bet kurie didele dalimi prisidėjo prie to, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. Ypatingai tie pokario partizanai, kurie buvo tikras pavyzdys, kai buvome čia, šiuose rūmuose, tikrai buvo pasiryžę padėti galvas už savo tėvynę.
Gerbiamieji signatarai, Seimo nariai, ponai karininkai, moksleiviai, bendražygiai, graži metafora yra gyvoji barikada. Viena vertus, ji teisinga. Išties, jeigu ne tie dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių susirinkę ne tik prie Televizijos bokšto ir Seimo, bet ir visuose miestuose ir miesteliuose budėję, atvažiavę, saugoję savo valstybę ir gynę, nebūtų nepriklausomos valstybės Lietuvos.
Kitas aspektas „Gyvosios barikados“ turi ir tam tikrą neigiamą prasmę kaip ir vadovėliuose, išnyksta pavardės, išnyksta konkretūs žmonės. Atrodo, kad ta gyvoji barikada yra kažkokia bendra masė. Ir joje nėra konkrečių asmenybių, kurios atliko labai konkretų darbą tam, kad būtų apginta Lietuvos nepriklausomybė. Dingsta ir signatarų pavardės, signatarų savanorių pavardės. Labai dažnai dingsta ir savanorių apskritai karių pavardės, pasieniečių, šaulių, Vadovybės apsaugos departamento darbuotojų, žurnalistų, kurie buvo pirmuosiuose apkasuose pirmoje fronto linijoje ir kurių filmuota fotografuota medžiaga perdavė pasauliui tą tragizmą ir tą didvyriškumą tų dienų, ir pasaulis reagavo.
Šių institucijų atstovai ir moksleiviai, kariūnai, jaunieji šauliai, įvairių organizacijų atstovai pabandė pasidalinti savo mintimis. Kunigas Robertas palaimino konferenciją.
Konferencijoje buvo pabrėžta, kad kreipinys "Brangūs laisvės gynėjai" yra skirtas ne tik tiems, kurie 1991 m. kovojo ir apgynė mūsų laisvę, bet visiems, kurie ir šiandien kantriai ir sąžiningai dirba kurdami mūsų valstybę. Visiems laisvės gynėjams, kurie yra šiandien su mumis, reiškiama didžiulė pagarbą. Jų buvimas čia yra įrodymas, jog jų duota priesaika mūsų tėvynei Lietuvai nėra sulaužyta. Jie jos laikosi ir jų darbai skatina kurti gražesnę mūsų tėvynę.
Džiugu matyti nemažai jaunų veidų, kurių didžioji dalis tikriausiai jau yra gimę po 1991 metų. Jie turi puikų pavyzdį, kuriuo turi sekti. Laisvės gynėjai yra pavyzdys, kaip mes turime gyventi šiandien, kad nepaisant bet kokių nelaimių liktume čia, Lietuvoje, ir saugotume mūsų tėvynės Lietuvos laisvę.
1991 metais laisvė buvo iškovota, tačiau ją reikia nuolatos saugoti. Visiems, šiandien dalyvaujantiems šiame renginyje, linkima...
Mūsų Laisvė užaugo. Speciali tiesioginė transliacija Sausio 13-osios trisdešimtmečiui.
- Loreta Asanavičiūtė
- Virginijus Druskis
- Darius Gerbutavičius
- Rolandas Jankauskas
- Rimantas Juknevičius
- Alvydas Kanapickas
- Algimantas Petras Kavoliukas
- Vytautas Koncevičius
- Vidas Maciulevičius
- Titas Masiulis
- Alvydas Matulka
- Apolinaras Povilaitis
- Ignas Šimulionis
- Vytautas Vaitkus
- Kiti neįvardinti pokario pasipriešinimo partizanai rezidentai
