Žemės išpirkimas atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje

Žemės reforma buvo epochinis įvykis nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Tai buvo prieš penkiasdešimt metų.

Neskaitant nepriklausomybės atgavimo ir vėliau jos praradimo, jokie kiti įvykiai tiek nepakeitė Lietuvos ūkinės struktūros ir socialinių santykių ir tiek nesustiprino tautos atsparumo prieš bolševikines ir lenkiškąsias įtakas, kaip įvykdyta žemės reforma. Iš visų Krupavičiaus atliktų darbų svarbiausiu laikoma, tiesiog išskiriama, žemės reforma. Iš Krupavičiaus ir jo žemės reformos dabar jau daroma savotiška legenda. Kada po daugelio metų nebeliko nei anos reformos žymių, nei ją įvykdžiusio prelato Mykolo Krupavičiaus, ji, kaip istorinis įvykis, vis dar jungiama su Krupavičiaus vardu. Daugelio dabar gyvenančių lietuvių supratimu, visa žemės reforma - tai tik Krupavičius.

Tiesa, nuo ano meto jau susidarė reikalinga laiko perspektyva, leidžianti tą reformą kritiškai įvertinti. Penkiasdešimt metų dar nėra didelis laiko tarpas, nėra tolima praeitis. Bet, antra vertus, ta reforma įvykdyta taip netolimoje praeityje, kad vyresnieji dar gerai atsimename tuos laikus ir galime apie ją pasisakyti, remdamiesi savo tiesiogine patirtimi.

Žemės reformos idėjos raida

Atgimstančioje lietuvių tautoje daug kas piktinosi neteisingu žemės paskirstymu. Tokia padėtis jau seniai buvo laikoma nenormalia. Vieni, patys žemės nedirbdami, jos turėjo daug, o kiti, kurie ją dirbo, jos neturėjo ir gyveno skurde. Reikalas bežemius aprūpinti žeme Lietuvoje buvo dažnai pasvarstomas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuo klausimu buvo rašoma visų srovių spaudoje. Katalikų ir pažangiečių (tautininkų) spaudoje buvo svarstoma, kaip nusigyvenusius dvarus išpirkti ir išdalyti juos bežemiams ir mažažemiams prieinamomis sąlygomis išsimokėtinai.

Buvo ir tokių bandymų, kaip dr. Jono Rugio Žemaitijoje ir kun. Jono Vailokaičio Seinų apylinkėje, supirkti dvarus ir iš jų kurti ūkius ir juos perleisti žemės neturintiems. 1904 metų Krikščionių demokratų susivienijimo programa numatė tokį dvarų supirkimą ir jų žemių išdalijimą jų reikalingiesiems. Albinas Rimka 1912 metais buvo paruošęs ir savo partijos (Lietuvių demokratų partijos) būsimos žemės reformos projektą.

Krupavičius žemės reformos idėją pradėjo skelbti drauge su Lietuvos valstybės atstatymo viltimis Rusijoje. Bet žemės paskirstymo pertvarkymo idėja jame brendo jau ilgą laiką. Ir psichologiškai jis nuo vaikystės laikų pergyveno buvusią nelygybės neteisingumą. Socialinę ir ekonominę nelygybę jam teko pergyventi nuo pat ankstyvosios vaikystės. Matant žemės paskirstymo nelygybę, jame formavosi įsitikinimas, kad tą paskirstymą reikia pertvarkyti.

Iš tėvų ir ypač iš savo senelio jis buvo daug girdėjęs apie sunkius, dar jo tėvų patirtus baudžiavos laikus ir apie poir neteisingumą. Su tokiu ponų - dvarininkų supratimu jis augo ir jų visada nemėgo. Žemės paskirstymo nelygybė ir jo matytas kumečių ir mažažemių skurdas visada jo buvo jaučiamas kaip neteisybė, kurią reikia atitaisyti. Jis augo ir brendo su mintimi, kad Lietuvoje reikia pertvarkyti žemė* paskirstymą ir kad ta reforma bus galima įvykdyti, tik lietuviams išsilaisvinus iš rusų valdžios. Be abejo, jis buvo girdėjęs ir skaitęs apie kairiųjų ir dešiniųjų partijų siūlomus žemei pertvarkyti projektus ir jų vieniems ar kitiems pritaręs. O 1907 - 08 metais, būdamas mokytoju Papilėje, jis ir pats žmonėms įrodinėjo, kad jų žemės naudojimą reikia pertvarkyti - iš kaimų keltis į viensėdžius.

Kada Krupavičius vėliau susipažino su krikščionių demokratų sąjūdžiu ir vėliau pats į jį Įsijungė, tarp kitų motyvų, vedusių jį į tą partiją, buvo ir jos nusistatymas pagerinti žemės paskirstymą, panaikinant žemės darbininkų skurdą ir socialinę nelygybę. Krupavičiui ypač artimas buvo kunigo V. Aleksandravičiaus 1905 metų Vilniaus seime krikščionių demokratų vardu pasiūlytas žemės reformos principas, kad žemė priklauso tiems, kurie ją dirba. Žemės reformos reikalu Krupavičius buvo užangažuotas, 1917 m. priimant Petrapilio konferencijoje partijos programą.

Ši programa turėjo ir žemės reformos planą, kuris atitiko vėliau Lietuvoje vykdomos žemės reformos turinį ir kryptį. Išrinktas partijos centro komiteto pirmininku, jis, tą planą smulkiau aptaręs, 1918 m. išspausdino knygelėje "Kas yra krikščionys demokratai ir ko jie nori". Nuo to meto Krupavičius Lietuvos valstybės atstatymą visur siejo su reikalinga Lietuvoje pravesti žemės reforma, kaip viena Lietuvos atstatymo dalių. Kada jis, Valstybės tarybos įgaliotas, važinėdamas po Lietuvą, skelbė žmonėms Lietuvos valstybės atstatymą, jis savo kalbose vaizdavo jiems nepriklausomą Lietuvą su joje įvykdyta žemės reforma ir panaikinta socialine nelygybe.

Krupavičiaus radikalios žemės reformos reikalavimas pradžioje atrodė nepriimtinas ir daliai krikščionių demokratų. Ypač jis atrodė radikalus vokiečių okupaciją Lietuvoje praleidusiems partijos nariams. Lietuvoje tada buvo kalbama apie daug švelnesnę žemės reformą. Krupavičiaus projektas atrodė daug kam svetimas ir iš pagrindų neteisingas, turėjęs sugriauti Lietuvoje žemės ūkį. Dvarų nusavinimo reikalavimas, paliekant jų savininkams tik 80 hektarų, atrodė per daug radikalus Rusijos revoliucijos išauklėtų žmonių nusiteikimas. Krupavičius atmetė tokius priekaištus, nes jį ne revoliucija, bet Lietuva išauklėjusi, ir jis pasiryžęs dirbti ir toliau, kaip ir ligi tol, vardan katalikybės ir demokratybės idealų dėl tautos laisvės.

Krupavičius buvo matęs Rusijos revoliuciją ir geriau suprato, kad ir Lietuvoje pramonės ir žemės ūkio darbininkų padėtis buvo reikalinga skubaus ir radikalaus pagerinimo ir kad žemės reforma buvo neatidėliojama. Bolševikams Lietuvą puolant, Krupavičiaus pirmininkaujamas Krikščionių demokratų partijos centro komitetas 1919 sausio 1 nutarė, kad, nelaukiant nė Steigiamojo seimo susirinkimo, Lietuvos dvarų žemė turi būti tuojau skirstoma bežemiams ir mažažemiams ir atiduodama jiems nuosavybėn. Tokį pat pasiūlymą Krikščionių demokratų partijos vardu, jos pirmininko Krupavičiaus pavestas, padarė Juozas Petronis Antroje valstybės konferencijoje Kaune 1919 vasario 21, kur tas siūlymas buvo priimtas, niekam prieš jį nebalsuojant. Žemės klausimas ir ypač jos padalijimo reforma buvo ano meto krikščionių demokratų veikloje vyraujantis motyvas.

Dvarų žemės nusavinimą ir žemės reformos pravedimą lengvino dvi to meto aplinkybės. Pirma, per karą dauguma dvarų savininkų buvo pasitraukę nuo artėjančios vokiečių okupacijos į Rusiją, ir jų palikti dvarai buvo labai apleisti, apnaikinti ir apiplėšti; po karo jie neturėjo reikalingų gyvulių, trūko inventoriaus, ir jų savininkai sunkiai vertėsi. Antra, dalis sulenkėjusių dvarininkų priešinosi nepriklausomos Lietuvos atkūrimui, iš Rusijos pasitraukė į Lenkiją ir ten veikė prieš Lietuvą, agituodami už jos įjungimą į Lenkiją ir tuo pasidarydami Lietuvos priešais.

Visos partijos sutiko, kad Lietuvoje žemės valdymo sutvarkymas buvo nepakenčiamas ir kad reikia aprūpinti žeme jos norinčius arba jos turinčius nepakankamai, kad jie galėtų iš jos pragyventi, patys ją apdirbdami. Taip pat visi sutiko, kad tam tikslui turi būti priverstinai paimtos žemės dvarų, valstybės ir kitų, kas ne iš jos minta. Bet įvairių srovių projektai skyrėsi keliais požiūriais, būtent: kiek žemės turi būti palikta jos buvusiems savininkams, kaip jiems atlyginama už nusavintą jų žemę, kiek ir kokiomis sąlygomis jos duodama jos neturintiems. Visais tais klausimais skirtumai tarp dešiniųjų ir kairiųjų partijų buvo dideli ir nesuderinami. Krikščionys demokratai, tautininkai ir Valstiečių sąjunga sutiko, kad, vykdant žemės reformą, žemė turi būti duodama nuosavybėn. Socialistai liaudininkai demokratai ir socialdemokratai reikalavo, kad žemės savininku būtų valstybė, kitaip tariant, jie buvo priešingi principui, kad žemės savininkais pasiliktų tie, kurie ją dirba ir iš jos pragyvena. Todėl jie nenorėjo žemės duoti bežemiams ir mažažemiams nuosavybėn, o tik leisti jiems ją nuomoti.

Partijos, kurios norėjo žemę duoti nuosavybėn, numatė reikalauti už ją išsimokėti prieinamomis sąlygomis. Krikščionys demokratai ir tautininkai reikalavo, kad už žemę jos buvusiems savininkams būtų atlyginama valstybės nustatyta kaina. Socialistai norėjo visas žemes paimti be jokio atlyginimo. Dėl duodamos žemės kiekio visi sutiko, kad reikia jos duoti tiek, kad jos gavusioji šeima galėtų iš jos pragyventi. Bet dėl paliekamos normos jau nebuvo sutarimo. Tautininkai siūlė palikti 300 ha, krikščionys demokratai apie 80 ha, Valstiečių sąjunga 40 ha, o socialistai liaudininkai - 20 ha.

Lygindamas įvairių politinių srovių nusistatymus žemės reformos atžvilgiu, Krupavičius pamatė, kad jo žemės reformos projektas visiškai nebuvo toks radikalus, kaip kai kam atrodė. Jis buvo artimesnis konservatyviai tautininkų pažiūrai, negu socialistų reikalavimams. Jei jo projektas ir buvo radikalus, tai jis matė, kad jis buvo nuosaikiai redikalus. Dirbdamas su Rimka Žemės reformos valdyboje, su juo nesutarimų neturėjo. Skyrėsi nuomonės tik klausimais, kiek reikia žemės palikti buvusiems dvarų savininkams ir ypač kokiu tempu ta reforma turėtų būti vykdoma. Rimka siūlė ją įvykdyti per keliolika metų, o Krupavičius reikalavo ją baigti per keletą metu. Žemės reformos klausimui populiarinti ir visuomenei apie jos ruošimą informuoti jie abu parašė knygelę "Žemės reformos sumanymas". Krupavičius, informuodamas visuomenę apie ruošiamą žemės reformą, išleido dar tris brošiūras: "Žemės klausimas Lietuvos politinių partijų programose", "Žemės klausimas Lietuvoje" ir "Kova už žemę ir laisvę".

Žemės reformos projektas Steigiamajame seime

Krupavičiaus ir Rimkos bendrai paruoštas ir Rimkos galutinai suredaguotas Žemės reformos įstatymo projektas buvo įteiktas Steigiamajam seimui. Žemės reformos komisijos seime pirmininkas buvo Krupavičius, sekretorius Rimka. Dar prieš pagrindinio Žemės reformos įstatymo svarstymą 1921 m. Rimka pasitraukė iš komisijos sekretoriaus pareigų.

Visa Steigiamojo seimo pravesta žemės reforma nebuvo vien tik dvarų žemių išdalijimas bežemiams ir mažažemiams, o apėmė visą žemės tvarkymo, valdymo ir naudojimo klausimų junginį. Atskiriems klausimams sutvarkyti buvo išleista dar visa eilė įstatymų. Atskirais įstatymais buvo sutvarkytas žemės įgijimas, perleidimas ir keitimas, privatinių ūkių nuomojimo teisė, karių žeme aprūpinimas, miškų ir vandenų nusavinimas, privatinių savininkų žemių naudojimas ir kiti žemės tvarkymą liečiantieji įstatymai.

Dėl žemės reformos Steigiamajame seime vyko ilga ir kieta kova. Kiekvieną tų įstatymų svarstant, vis atsirasdavo jiems nepritariančių atstovų su skirtingomis pažiūromis apie nuosavybę ir jos tvarkymą. Kiekviena partija bandydavo kiekviena proga apginti savo programų principus ir sukritikuoti komisijos pateiktą projektą. Krupavičiui tekdavo atremti kitų partijų atstovų svarstomam projektui daromus priekaištus, sukritikuoti jų siūlomas pataisas. Jam tekdavo dažnai kalbėti ir keletą kartų pasakyti ilgesnes kalbas. Kartą jam net leista kalbėti laiko norma išsibaigė, ir tą pačią kalbą teko tęsti kitame posėdyje. Reikėdavo jam apginti ne tik tą ar kitą projekto paragrafą, bet ir tuos principus, kuriais jie pagrįsti. Gindamas savo pažiūras, jis rėmėsi krikščioniškosios socialinės doktrinos autoriais.

Žemės reformos įstatymui pravesti buvo labai daug dirbta ir kovota. Kiekviena srovė norėjo jam padaryti įtakos, kad jis labiau atitiktų jos politinę programą ir socialinius principus. Vadovaudamas krikščioniškojo bloko daugumai, Krupavičius rūpestingai žiūrėjo, kad jis neprieštarautų krikščioniškos pasaulėžiūros dėsniams ir sukurtų sąlygas žmonėms sau siekti gerovės. Įstatymas buvo priimtas tik krikščioniškojo bloko ir vieno nepartinio atstovo balsais. Valstiečių liaudininkų ir žydų atstovai susilaikė nuo balsavimo, o socialdemokratai balsavo prieš jį.

Žemės reformos įstatymas buvo svarstytas Steigiamojo seimo 27 posėdžiuose. Jis buvo ruoštas bei svarstytas Žemės reformos komisijos 81 posėdyje, Teisių komisijos 13 posėdžių ir Redakcijos komisijos 16 posėdžių. Jo projektas, daug kartų svarstomas, buvo kiek papildytas, taisomas bei keičiamas ir tuo būdu išėjo skirtingas nuo pirmojo Steigiamajam seimui įteikto projekto.

Žemės reformos įstatymo svarstymai:

Jis pelnė tautos dėkingumą

Žemės reformos Lietuvoje norėjo visos politinės partijos bei srovės. Žemės paskirstymo nenormalumą jautė visi. Išskyrus dvarininkus ir iš jų tarpo kilusius valdininkus, kurie žemės reformai prieštaravo, dauguma visų pasaulėžiūrų bei krypčių veikėjų ją laikė būtina. Būdingas ano meto nusiteikimui buvo prel. A. Dambrausko - A. Jakšto pasisakymas. Susirinkus Steigiamajam seimui, jis parašė "Draugijoje" straipsnį, primindamas, kad pirmoji Steigiamojo seimo pareiga yra pravesti žemės reformą. Gerai suprasdamas negerą žemės paskirstymą, kur didžiausi žemės plotai tebeval-domi nedaugelio dvarininkų - lenkų, o šimtai tūkstančių lietuvių neturi nė kvadratinės pėdos, jis rašė, kad visuomenės gerovė ir teisybė reikalauja greitos ir radikalios reformos, kurią seimas privalo įvykdyti.

Pradėjus svarstyti žemės reformos reikalą, Krupavičiui teko ją ginti ne tik seime, bet ir visuomenėje iš dešinės ir iš kairės. Nežiūrint to, kad ta reforma iš esmės buvo ekonominis reikalas, jos svarstymą buvo stengiamasi paveikti ne ekonominiais motyvais, o daugiau remiantis pasaulėžiūriniais bei moraliniais principais. Lyginant tada Krupavičiaus ginamą žemės reformos projektą su kitų srovių bei partijų pasisakymais šiuo klausimu, jo reforma nebuvo nei labai radikali, kaip ji atrodė konservatyviesiems visuomenės sluoksniams, nei konservatyvi, kokia ją norėjo laikyti radikalieji sluoksniai. Tautininkų ir konservatyvių katalikų pažiūros tos reformos atžvilgiu buvo, palyginti, daug konservatyvesnės, o kairiųjų partijų radikalesnės. Tautininkų laikraščiai, seimui svarstant tos reformos įstatymo projektą, visą laiką jį kritikavo, numatydami, kad dvarų išdalijimas bežemiams ir mažažemiams liūdnai baigsis ūkine katastrofa. Tuo pat metu socialistai kritikavo dvarų išdalijimą, siūlydami juos tvarkyti taip, kad jie palaipsniui pavirstų kolektyviniais ūkiais.

Tokios tautininkų ir socialistų pažiūros Krupavičiui daug rūpesčių nesukėlė: tai buvo du kraštutinumai, kurie iš dalies kits kitą atsvėrė ir kurie seime neturėjo pakankamai balsų sutrukdyti jo projektui. Daugiau jam rūpesčių sukėlė skirtingos tuo klausimu pažiūros pačių katalikų tarpe. Katalikų teologijos pripažįstamas ir ginamas nuosavybės principas daug kam atrodė sunkiai suderinamas su Krupavičiaus reformos dvarų nusavinimu. Buvo daug kur abejojama, ar bežemiai ir mažažemiai, gavę žemės, sugebės ją įvertinti ir reikiamai panaudoti. Ir prel. A. Dambrauskas, kuris skatino seimą pravesti greitą ir radikalią žemės reformą, kartu įspėjo, kad, ją vykdant, reikia vengti dviejų kraštutinumų: neskriausti be reikalo didžia-žemių ir nežadinti per didelių apetitų mažažemiuose ir bežemiuose. Ir kada iš seimo darbų paaiškėjo, kad dvarų žemių dalijimas bus daugiau, negu jų išpirkimas rinkos kaina, daugeliui konservatyviųjų katalikų atrodė, kad čia jau iš via nebepaisoma nuosavybės princi...

tags: #butu #issipirkimas #po #nepriklausomybes