Šildymo Vamzdžių Tipai: Privalumai, Trūkumai ir Modernizavimo Galimybės

Kompleksiškai modernizuojant daugiabutį namą, būtina sutvarkyti ir inžinerines sistemas. Renovuojant senos statybos namus, vienvamzdes sistemas rekomenduojama perdaryti į dvivamzdes. Tačiau ar tikrai to reikia? Gal užtektų modernizuoti esamą sistemą? Kokie kiekvieno šildymo sistemos tipo privalumai ir trūkumai? Kaip šios sistemos veikia ir ką reikėtų žinoti apie jų atnaujinimą arba pertvarkymus?

Į tai padėjo atsakyti Kauno technologijos universiteto (KTU) Pastatų energinių sistemų katedros vedėjas, docentas dr. Andrius Jurelionis bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros docentas dr. Gintautas Šiupšinskas.

Vienvamzdė Šildymo Sistema

Tai - dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. Jos populiarumą sovietiniais laikais greičiausiai lėmė pagrindinis privalumas - tokiai sistemai reikia mažiau vamzdyno, paprastesnis ir greitesnis jos montavimas.

„Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, - mano dr. Andrius Jurelionis.

Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų. Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau.

Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti - mažiau. Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų. Pakanka tik vienoje grandyje padidinti radiatorių plotą ar pakeisti hidraulinį režimą, ir sistema išsibalansuoja.

KTU docentas pritarė: jeigu yra galimybė, geriau vienvamzdę sistemą pertvarkyti į pažangesnę. „Vienvamzdę įmanoma modernizuoti, bet tai padarę galbūt išspręsime ne visus klausimus. Iškyla šioks toks pasitikėjimo gyventojais klausimas. Jeigu kuris nors ateityje nuspręs ką nors savo bute pakeisti, pertvarkyti, tai gali paveikti kiekvieną“, - pažymėjo A. Jurelionis.

Vienvamzdės Sistemos Modernizavimas

Modernizuojant vienvamzdę sistemą, labai svarbu ją gerai subalansuoti, kad šilumnešis visur tekėtų taip, kaip numatyta projekte, o ne jam patogesniu maršrutu. Gerai subalansuota vienvamzdė sistema, pasak A. Jurelionio, gali būti pakankamai efektyvi.

Kad šildymo sistema būtų gerai subalansuota, būtina ant stovų sumontuoti balansinius vožtuvus, geriausia - automatinius. Balansinis vožtuvas „rūpinasi“ nustatytu slėgio skirtumu stove ir užtikrina tolygų (reikiamą projektinį) šilumnešio paskirstymą tarp stovų. Tuo tarpu prie šildymo prietaiso, t. y. radiatoriaus, montuojami termostatiniai ventiliai leidžia gyventojams reguliuoti savo patalpų temperatūrą pagal poreikius.

„Termostatiniai ventiliai iš dalies apsaugo nuo vienvamzdės sistemos išbalansavimo. Jie gali padėti sumažinti šilumnešio nutekėjimą ten, kur tuo metu jo nereikia, tačiau nepadarys taip, kad daugiau šilumnešio atitekėtų ten, kur jo trūksta“, - sakė A. Jurelionis.

L. Rimkūno teigimu, tai, kaip šils radiatorius vienvamzdėje sistemoje, labai priklauso nuo to, koks ir kokios temperatūros vandens srautas per jį pratekės.

„Modernizuojant vienvamzdes radiatorines šildymo sistemas, prie radiatorių sumontuojamas apvadinis vamzdis, jei iki tol jo nebuvo. Jeigu jis buvo, apvado skersmuo sumažinamas vienu dydžiu (lyginant su pagrindiniais vamzdžiais prie radiatoriaus) arba sumontuojamos įvairios jo skersmenį susiaurinančios diafragmos. Beje, reikia žinoti, kad, sumažinus apvadinio vamzdžio skersmenį, jame padidėja srauto greitis ir tai gali būti pašalinio triukšmo atsiradimo priežastis“, - įspėjo L. Rimkūnas.

Tam, kad būtų galima kontroliuoti ir palaikyti patalpose norimą temperatūrą, prie radiatorių montuojami dvieigiai didelio pralaidumo arba trieigiai termostatiniai ventiliai su termostatinėmis galvomis.

Pasak pašnekovo, automatiniais šildymo sistemos subalansavimas atliekamas greičiau ir tiksliau, tačiau jie sistemoje sudaro didesnį pasipriešinimą. Todėl siurblys turi dirbti didesniu galingumu nei sistemoje su rankiniais balansiniais vožtuvais.

„Šiuo metu modernizuojant vienvamzdes sistemas dažniausiai pasirenkami automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Tačiau reikia žinoti, kad dėl savo konstrukcijos jie jautrūs sistemose esantiems nešvarumams. Eksploatuojant vožtuvai gali užsikimšti ir nebeveikti tinkamai. Todėl tokios konstrukcijos vožtuvus labiau rekomenduojama rinktis tada, kai sistemos yra švarios arba keičiamas vamzdynas ir radiatoriai.

Termostatas šilumnešio patekimą į radiatorių reguliuoja pagal patalpoje esančio oro temperatūrą. Jei patalpoje nustatyta 20 laipsnių temperatūra, tai, šviečiant saulei, temperatūra joje dar pakils. Tuomet termostatas sumažins šilumnešio patekimą į radiatorių, o šis tuo metu tekės per apvadinę liniją. Radiatorius bus vėsus - nebus šilumos atidavimo ir vartojimo, - bet patalpoje bus pageidaujama temperatūra, nes orą joje šildys saulė.

Net ir praėjus trims dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dalis žmonių nežino, kur ieškoti pagalbos. Įprasta dėl šildymo kokybės kaltinti šilumos tiekėjus. Tai suprantama: jei kas nors sako, kad tiekia šilumą, išrašo sąskaitas, tai tas ir turi užtikrinti, kad iš tikrųjų būtų nei per karšta, nei per šalta, kad šiluma būtų naudojama taupiai ir pan. Deja, Lietuvoje šildymo procesas organizuojamas labai painiai ir dažnai net neaišku, kur ieškoti teisybės. Šilumos tiekėjas, šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas, karšto vandens tiekėjas, šalto vandens tiekėjas ir pan. - visos institucijos, atrodo, tik tam ir sukurtos, kad nusikratytų atsakomybės ir kruopščiai rinktų pinigus iš bejėgiškoje padėtyje atsidūrusių gyventojų.

Šiuolaikinės technologijos padeda nebrangiai užtikrinti reikiamą šilumos kokybę. Įdiegus kartu ir temperatūros reguliatorius ant radiatorių, statistika rodo, galima reikšmingai sumažinti šildymo išlaidas. Vienvamzdes šildymo sistemas renovuojančios įmonės paprastai siūlo bent keletą galimos pertvarkos projektų, kurių įgyvendinimo kaina priklauso nuo sprendimų sudėtingumo ir jiems būtinos įrangos. Brangesni sprendimai paprastai užtikrina kokybiškesnį šilumos paskirstymo balansą, bet renkasi patys gyventojai, atsižvelgdami į savo konkrečius poreikius.

Šie sprendimai geri tuo, kad nereikalauja didelių investicijų. Skaičiuojama, kad vidaus sistemų modernizavimas subalansuojant ir įrengiant reguliavimą kiekviename bute vidutiniškai kainuoja apie 30-40 Eur/m2, o darbai bute trunka vos pusę dienos. Be to, iš karto galėsite džiaugtis pagerėjusia šildymo kokybe ir naudoti tiek šilumos, kiek pageidaujate. Svarbiausia, kad nereikia pravesti antro vamzdžio per aukštus - to žmonės bijo labiausiai. Kas gi norės darkyti ką tik suremontuotą butą?

LŠTA prezidentas V. Lukoševičius tvirtina, kad vienvamzdžių šildymo sistemų renovacija - geras ir palyginti greitai atsiperkantis sprendimas. „Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, esame apskaičiavę, kad vien tik šildymo sistemos renovavimas leidžia sutaupyti iki 25 proc. šilumos. Tokiu būdu sumažėjus sąskaitoms už šildymą, dėl renovacijos patirtos išlaidos namo gyventojams atsiperka per 3-5 metus”, - aiškino jis.

Valstybės parama inžinerinei renovacijai - tai dar viena galimybė dėl prastos šilumos kokybės kenčiantiems daugiabučių gyventojams, juolab dabar kai gyventojai gali gauti net 80 procentų paramą. Apsispręskite patys inicijuoti pokyčius ir džiaukitės jaukiais namais.

Suaktyvėjus diskusijoms apie daugiabučių modernizavimą, dažniausiai akcentuojamas pastato šiltinimas termoizoliacine medžiaga ir fasado sutvarkymas. Atnaujinus šildymo sistemą, šilumą lengva reguliuoti bute ir tokiame modernizuotame daugiabutyje galima sutaupyti net iki 30 proc.

Bendrovės darbuotojai dalyvavo kompleksiškai atnaujinant visą namą. Jame apšiltintos sienos, sutvarkytas fasadas, suprojektuota ir sumontuota moderni šildymo sistema nuo įvado iki pat radiatorių. Dabar temperatūrą bute galima nustatyti termostatiniais reguliatoriais.

Kaip ir kituose tokio tipo namuose, šiame name buvo vienvamzdė apatinio paskirstymo sistema. Šildymo prietaisai - senieji tipiniai plieniniai štampuoti radiatoriai. Šiame 30 butų name keturi darbininkai darbus atliko per dvi savaites. Darbus paspartino naudota presuojamųjų vamzdžių sistema. Pasirinkus šią pakankamai švarią technologiją nenukentėjo kambarių apdaila-visi darbai vyko be atliekų, purvo, triukšmo. To negalima pasakyti apie jau pasenusias vamzdžių jungimo technologijas suvirinant.

Galutinai sutvarkius ir paleidus eksploatacijon šildymo sistemą, buvo nustatyti šilumnešio parametrai 80 oC paduodama ir 60 oC temperatūra grįžtamoje atšakoje ir patalpose palaikoma vidutinė temperatūra siekė 20-21 laipsnį šilumos.

Iš atnaujinto šilumos mazgo šiluma keliauja į butus, naujais magistraliniais vamzdynais rūsio palu­bėje, izoliuotais termoizoliaciniais kevalais su aliuminio folija. Šildymo sistemos pagrindinėse atšakose įrengta uždaromoji armatūra. Stovuose įrengta uždaromoji ir balansinė armatūra. Namo laiptinėse, pirmuose aukštuo­se ir butuose parinkti nauji plieniniai Kermi šoninio prijungimo radiatoriai. Prie radiatorių įrengti termostatiniai ventiliai temperatūrai patalpose reguliuoti. Šiluma laiptinėse reguliuojama su iš­ankstinio nustatymo termostatiniais ventiliais. Šiluma apskaitoma pagal šilumos daliklių metodą. Suvartotos energijos apskaičiavimui ant kiekvieno šildymo prietaiso, išskyrus laiptines, įrengti dali­kliai - indikatoriai, kurie parodo, kiek šilumos išspinduliavo kiekvienas prietaisas.

Vienvamzdės šildymo sistemos schema

Dvivamzdė Šildymo Sistema

Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne - kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Jurelionio, esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga - reikėtų tik papildomo stovo.

„Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, - komentavo A. Jurelionis.

G. Šiupšinskas taip pat linksta prie vienvamzdės sistemos pertvarkymo į dvivamzdę, nes tai užtikrina didesnę butų nepriklausomybę nuo bendros sistemos - šildymo prietaisų charakteristikos ir jų pertvarkymas viename bute beveik nepaveiktų kitų namo gyventojų. Be to, iš šios sistemos galima lengviau pereiti į dar pažangesnę - kolektorinę.

Svarbu prisiminti ir tai, kad net ir pertvarkius vienvamzdę sistemą į dvivamzdę išliktų būtinybė ją balansuoti - sumontuoti balansinius ventilius, siekiant užtikrinti, kad į kiekvieną stovą būtų užtikrintas projektinis šilumnešio srautas ir temperatūra. „Jeigu vienvamzdė sistema perdaroma į dvivamzdę, bet nesubalansuojama, tai ypatingos naudos neduos“, - pabrėžė A. Jurelionis.

Jeigu modernizacijos metu vienvamzdės šildymo sistemos perdaromos į dvivamzdes, prie radiatorių montuojami termostatiniai su išankstiniu srauto nustatymu ventiliai su termostatinėmis galvomis. Jais kiekvienam radiatoriui nustatomas reikiamas srautas.

Balansavimui skirti vožtuvai, pasak L. Rimkūno, turi būti tokios konstrukcijos, kad turėtų išankstinio srauto nustatymo, padėties fiksavimo, visiško uždarymo, srauto ir slėgio nuostolių matavimo, sistemos diagnostikos funkcijas.

„Slėgio skirtumo reguliatoriai dvivamzdėse sistemose, kaip ir automatiniai srauto ribojimo vožtuvai vienvamzdėse sistemose, gali užsiteršti nešvarumais. Dėl ko sistemoje atsiranda nešvarumų ir vyksta korozija - atskira tema, tačiau galima paminėti, kad modernizuojant ar perdarant šildymo sistemas ir norint, kad jas galima būtų eksploatuoti kuo ilgiau, būtina tinkamai kontroliuoti slėgį sistemoje, tuo tikslu pasirenkant kokybiškus išsiplėtimo indus ir magistraliniame tiekiamojo srauto vamzdyne sumontuojant oro skirtuvą (separatorių), o grįžtamojo srauto - purvo skirtuvą“, - rekomendavo L. Rimkūnas.

Šiuo metu „IMI Hydronic Engineering“ kompanija dvivamzdėms sistemoms siūlo naujos technologijos radiatorių termostatinius ventilius „A-exact“ su automatine srauto ribojimo funkcija. Jais itin tiksliai sureguliuojamas srautas į kiekvieną radiatorių, todėl padidinamas šildymo sistemos efektyvumas, sumažinamos energijos sąnaudos ir užtikrinamas komfortas. Šie termostatiniai vožtuvai tyliai dirba esant net iki 60 kPa slėgio skirtumui (standartiniams termostatiniams vožtuvams ši riba yra 20 kPa). Prie radiatorių naudojant šiuos termostatinius ventilius, sumažinamas bendras balansinių vožtuvų skaičius sistemoje ir galima visai atsisakyti slėgio skirtumo reguliatorių.

Dvivamzdės šildymo sistemos schema

Kolektorinė Šildymo Sistema

Formaliai vertinant, kolektorinė sistema - taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų. Tai - pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje.

Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis.

Pasak dr. G. Šiupšinsko, kolektorinę sistemą galima įrengti ir kiekviename bute montuojant nedidelį šilumos punktą su atskiru buitinio karšto vandens ruošimo šilumokaičiu - šiuo atveju būtina atvesti šalto vandens vamzdyną. „Tokios sistemos pagrindinis pranašumas prieš paprastą kolektorinę yra cirkuliacinės karšto vandens sistemos atsisakymas pastate. Taip gerokai sumažėja šilumos nuostoliai karšto vandens sistemoje. Tačiau tokio sprendimo investicijos yra pačios didžiausios, o geriamojo šalto vandens savybės turi įtakos karšto vandens ruošimo šilumokaičio ilgaamžiškumui“, - paaiškino G. Šiupšinskas.

L. Rimkūnas pasakojo, kad kolektorinės sistemos balansavimas iš esmės labai panašus į dvivamzdės radiatorinės šildymo sistemos balansavimą. „Renkantis kolektorinę šildymo sistemą, prie kiekvieno buto kolektoriaus reikėtų numatyti po balansinį vožtuvą. Tai padėtų užtikrinti reikiamą šilumnešio srautą kiekvienam butui. Šilumnešio srautas į kiekvieną radiatorių turi būti reguliuojamas termostatiniu ventiliu, kuris turi būti nustatytas pagal radiatoriaus galingumą. Ant kiekvieno stovo, kaip ir dvivamzdėje sistemoje, sumontuojami rankiniai balansiniai vožtuvai arba slėgio skirtumo reguliatoriai. Kuris balansavimo tipas optimalus, galima pasakyti tik atlikus pastato šildymos sistemos hidraulinius skaičiavimus“, - komentavo L. Rimkūnas.

Pašnekovo teigimu, kalbant apie balansinius vožtuvus apskritai, labai svarbu, kad būtų galimybė prie jų prijungti balansavimui skirtą prietaisą ir patikrinti nustatytus srautus, išmatuoti slėgio nuostolius vožtuvuose, o, iškilus problemoms, atlikti sistemos diagnostiką, kuri padėtų surasti jų priežastį ir jas pašalinti.

Docento G. Šiupšinsko nuomone, svarbiausia, kad radiatorius atliktų savo funkciją - perduotų šilumnešio šilumą į patalpą, todėl reikia, kad jų vidus būtų švarus, neužsinešęs. Kitaip, sumontavus naują įrangą (termostatinius, balansinius ventilius), šildymo sistemoje esantys nešvarumai gali sutrikdyti naujų įrenginių darbą (juos sugadinti). „Tie prietaisai labai jautrūs, jų uždarymo sklendžių tarpeliai yra maži. Neišvalius ir nesutvarkius sistemos, visi radiatoriuose buvę nešvarumai juos gali užkišti. Modernizuojant daugiabutį, galima kelis radiatorius nupjauti, išrinkti ir pasižiūrėti, kas yra jų viduje. Jeigu sistema buvo prižiūrima, plaunama, ir radiatoriai yra švarūs, sugebantys atlikti savo funkciją - atiduoti šilumą, tada galima juos palikti. Bet dabar yra gražesnių ir patogesnių radiatorių, kurie užima mažesnį plotą, nors atiduoda tą patį šilumos kiekį“, - sakė G. Šiupšinskas.

„Pertvarkant šildymo sistemą, radiatorius reikės demontuoti. Todėl tai būtų gera proga viską sutvarkyti vienu metu, kad nereikėtų po kokių penkerių metų keisti ir radiatorių“, - patarė A. Jurelionis.

Mokslininkai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kurie radiatoriai geresni: plieniniai ar ketaus? Tiek plienas, tiek ketus turi savų privalumų ir savų trūkumų. „Daugiau privalumų gal turi plienas, nes jis yra lengviau transportuojamas, montuojamas. O ketus yra ilgaamžiškesnis, bet sunkus ir galbūt lengviau pažeidžiamas - jeigu nukristų, ant jo gali atsirasti įtrūkimų. Be to, senieji ketaus radiatoriai yra labiau inertiški. Jie lėčiau reaguoja į temperatūros pokyčius bute. O plieniniai - laidesni šilumai, mažiau jos akumuliuoja ir greičiau tą šilumą atiduoda. Todėl, galvojant apie energijos taupymą ir efektyvų, greitesnį valdymą, plieniniai radiatoriai turi daugiau privalumų“, - komentavo A. Jurelionis.

Perdarinėjant sistemą iš vienos į kitą, vamzdynai bus keičiami neišvengiamai. Kitu atveju, ar, renovuojant esamą sistemą, keisti vamzdynus ar ne, A. Jurelionis patarė pagalvoti. „Jeigu pastatas yra šiltinamas ir renovuojamas, tai šiek tiek keičia šilumos vartojimą butuose. Tada nereikia tokios galios prietaisų, kaip anksčiau, - užtenka mažesnio skersmens vamzdyno. Todėl palikti seną vamzdyną gal nebūtų geras variantas.

Šildymo sezono metu vis dar aktualus oro šalinimas (nuorinimas) šildymo sistemose, tebėra girdimas oro čiurlenimas, burbuliavimas, kiti triukšmai šildymo vamzdžiuose, stovuose ir radiatoriuose? Blogai cirkuliuoja vanduo šildymo sistemoje ar nešyla vamzdžiai arba radiatoriai? Šis įrenginys automatiškai pašalina ištirpusį orą iš visos šildymo (ŠVOK) sistemos - nuo pirmo iki viršutinio namo aukšto, pasiekdamas tolimiausias šildymo sistemos vietas.

Vokietijos Drezdeno Technikos universitetas moksliniais tyrimais nustatė: virš 50% ištirtų šildymo ir vėsinimo sistemų „kenčia” dėl „oro problemų”. Orą sudaro ~80% azoto ir ~20% deguonies. Sistemose, kuriose viršijama natūrali dujų prisotinimo vandenyje riba, azotas išsiskiria oro burbuliukų pavidalu, o deguonis sureaguoja su metaliniais paviršiais ir oksiduojasi į rūdis.

Nereikės eiti į gyventojų butus ir kitas patalpas tam, kad pašalinti orą nepalankiai išsidėsčiusiose sistemos vietose. Neturėsite problemų dėl nešylančių stovų ir radiatorių. Sumažės triukšmas šildymo sistemoje („neburbuliuos” ir „neūš” radiatoriuose ir šildymo vamzdžiuose), nes oro koncentracija sistemoje bus žymiai mažesnė nei natūralus jo lygis aplinkoje esančiame vandenyje, dėl to, net ir sumažėjus slėgiui atskirose sistemos vietose iki atmosferinio, oras iš šildymo vandens nebe išsiskirs.

Beje, cirkuliacinis siurblys dirbs žymiai tyliau, taip pat neturėsite problemų dėl siurblio kavitacijos ir gyventojai, gyvenantys virš šilumos punkto, nesiskųs dėl triukšmo. Užpildyti ir papildyti sistemą - taip išvengsite oro patekimo per papildymo vandenį. Patirtis rodo, kad dalis oro į sistemas patenka su papildymo vandeniu.

Oro šalinimas (nuorinimas) šildymo sistemose - dujų šalinimas iš vandens ir iš vandens papildymo sistemos atliekamas vakuuminiu būdu specialiame vakuuminiame inde (vamzdyje). Vakuumas sukuriamas siurblio pagalba. Vanduo į indą, kuriame yra sudarytas vakuumas, patenka per purkštuką ir yra išpurškiamas.

Degazavimo stoteles galima naudoti stacionariai sumontuotas pastatuose (pvz. Sumontuoti „Servistek T60+P“ oro šalinimo stotelę katilinėje (stotelė gali aptarnauti iki 220 kub.m sistemas). Taip oras bus ištrauktas iš termofikato ir į namus pateks išvalytas vanduo.

Pagrindiniai Šildymo Sistemų Skirtumai

tags: #buto #silto #vamzdziai