Butų šildymo sistemos tipai: privalumai, trūkumai ir modernizavimo galimybės

Šaltuoju periodu kiekviename gyvenamajame būste yra būtina šildymo sistema, suteikianti ne tik šilumos pojūtį, bet ir jaukumą, komfortą, žiemos vakarus leidžiant namuose. Verta pastebėti, jog nepatenkintų esamomis šildymo sistemomis dažniausiai atsiranda žiemą, kuomet nedžiugina ne tik gaunamos sąskaitos, bet ir šilumos pojūtis namuose.

Renovuojant senos statybos namus, vienvamzdes sistemas rekomenduojama perdaryti į dvivamzdes. Bet ar tikrai to reikia? Gal užtektų modernizuoti esamą sistemą? Kokie kiekvieno šildymo sistemos tipo privalumai ir trūkumai? Kaip šios sistemos veikia ir ką reikėtų žinoti apie jų atnaujinimą arba pertvarkymus?

Į tai padėjo atsakyti Kauno technologijos universiteto (KTU) Pastatų energinių sistemų katedros vedėjas, docentas dr. Andrius Jurelionis bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros docentas dr. Gintautas Šiupšinskas.

Vienvamzdė šildymo sistema

Tai - dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. Jos populiarumą sovietiniais laikais greičiausiai lėmė pagrindinis privalumas - tokiai sistemai reikia mažiau vamzdyno, paprastesnis ir greitesnis jos montavimas.

„Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, - mano dr. A. Jurelionis.

Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų. Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau.

Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti - mažiau. Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų. Pakanka tik vienoje grandyje padidinti radiatorių plotą ar pakeisti hidraulinį režimą, ir sistema išsibalansuoja.

KTU docentas pritarė: jeigu yra galimybė, geriau vienvamzdę sistemą pertvarkyti į pažangesnę. „Vienvamzdę įmanoma modernizuoti, bet tai padarę galbūt išspręsime ne visus klausimus. Iškyla šioks toks pasitikėjimo gyventojais klausimas. Jeigu kuris nors ateityje nuspręs ką nors savo bute pakeisti, pertvarkyti, tai gali paveikti kiekvieną“, - pažymėjo A. Jurelionis.

Vienvamzdės sistemos modernizavimas

Modernizuojant vienvamzdę sistemą, labai svarbu ją gerai subalansuoti, kad šilumnešis visur tekėtų taip, kaip numatyta projekte, o ne jam patogesniu maršrutu. Gerai subalansuota vienvamzdė sistema, pasak A. L. Rimkūno teigimu, tai, kaip šils radiatorius vienvamzdėje sistemoje, labai priklauso nuo to, koks ir kokios temperatūros vandens srautas per jį pratekės.

„Modernizuojant vienvamzdes radiatorines šildymo sistemas, prie radiatorių sumontuojamas apvadinis vamzdis, jei iki tol jo nebuvo. Jeigu jis buvo, apvado skersmuo sumažinamas vienu dydžiu (lyginant su pagrindiniais vamzdžiais prie radiatoriaus) arba sumontuojamos įvairios jo skersmenį susiaurinančios diafragmos. Beje, reikia žinoti, kad, sumažinus apvadinio vamzdžio skersmenį, jame padidėja srauto greitis ir tai gali būti pašalinio triukšmo atsiradimo priežastis“, - įspėjo L. Rimkūnas.

Kad šildymo sistema būtų gerai subalansuota, būtina ant stovų sumontuoti balansinius vožtuvus, geriausia - automatinius. Balansinis vožtuvas „rūpinasi“ nustatytu slėgio skirtumu stove ir užtikrina tolygų (reikiamą projektinį) šilumnešio paskirstymą tarp stovų. Tuo tarpu prie šildymo prietaiso, t. y. radiatoriaus, montuojami termostatiniai ventiliai leidžia gyventojams reguliuoti savo patalpų temperatūrą pagal poreikius.

„Termostatiniai ventiliai iš dalies apsaugo nuo vienvamzdės sistemos išbalansavimo. Jie gali padėti sumažinti šilumnešio nutekėjimą ten, kur tuo metu jo nereikia, tačiau nepadarys taip, kad daugiau šilumnešio atitekėtų ten, kur jo trūksta“, - sakė A. Jurelionis.

Siekiant subalansuoti stovus, ant kiekvieno jų sumontuojami rankiniai arba automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Pasak pašnekovo, automatiniais šildymo sistemos subalansavimas atliekamas greičiau ir tiksliau, tačiau jie sistemoje sudaro didesnį pasipriešinimą. Todėl siurblys turi dirbti didesniu galingumu nei sistemoje su rankiniais balansiniais vožtuvais.

„Šiuo metu modernizuojant vienvamzdes sistemas dažniausiai pasirenkami automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Tačiau reikia žinoti, kad dėl savo konstrukcijos jie jautrūs sistemose esantiems nešvarumams. Eksploatuojant vožtuvai gali užsikimšti ir nebeveikti tinkamai. Todėl tokios konstrukcijos vožtuvus labiau rekomenduojama rinktis tada, kai sistemos yra švarios arba keičiamas vamzdynas ir radiatoriai.

Termostatas šilumnešio patekimą į radiatorių reguliuoja pagal patalpoje esančio oro temperatūrą. Jei patalpoje nustatyta 20 laipsnių temperatūra, tai, šviečiant saulei, temperatūra joje dar pakils. Tuomet termostatas sumažins šilumnešio patekimą į radiatorių, o šis tuo metu tekės per apvadinę liniją. Radiatorius bus vėsus - nebus šilumos atidavimo ir vartojimo, - bet patalpoje bus pageidaujama temperatūra, nes orą joje šildys saulė.

Dvivamzdė šildymo sistema

Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne - kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Jurelionio, esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga - reikėtų tik papildomo stovo.

„Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, - komentavo A. Jurelionis.

G. Šiupšinskas taip pat linksta prie vienvamzdės sistemos pertvarkymo į dvivamzdę, nes tai užtikrina didesnę butų nepriklausomybę nuo bendros sistemos - šildymo prietaisų charakteristikos ir jų pertvarkymas viename bute beveik nepaveiktų kitų namo gyventojų. Be to, iš šios sistemos galima lengviau pereiti į dar pažangesnę - kolektorinę.

Svarbu prisiminti ir tai, kad net ir pertvarkius vienvamzdę sistemą į dvivamzdę išliktų būtinybė ją balansuoti - sumontuoti balansinius ventilius, siekiant užtikrinti, kad į kiekvieną stovą būtų užtikrintas projektinis šilumnešio srautas ir temperatūra. „Jeigu vienvamzdė sistema perdaroma į dvivamzdę, bet nesubalansuojama, tai ypatingos naudos neduos“, - pabrėžė A. Jurelionis.

Jeigu modernizacijos metu vienvamzdės šildymo sistemos perdaromos į dvivamzdes, prie radiatorių montuojami termostatiniai su išankstiniu srauto nustatymu ventiliai su termostatinėmis galvomis. Jais kiekvienam radiatoriui nustatomas reikiamas srautas.

Balansavimui skirti vožtuvai, pasak L. Rimkūno, turi būti tokios konstrukcijos, kad turėtų išankstinio srauto nustatymo, padėties fiksavimo, visiško uždarymo, srauto ir slėgio nuostolių matavimo, sistemos diagnostikos funkcijas.

„Slėgio skirtumo reguliatoriai dvivamzdėse sistemose, kaip ir automatiniai srauto ribojimo vožtuvai vienvamzdėse sistemose, gali užsiteršti nešvarumais. Dėl ko sistemoje atsiranda nešvarumų ir vyksta korozija - atskira tema, tačiau galima paminėti, kad modernizuojant ar perdarant šildymo sistemas ir norint, kad jas galima būtų eksploatuoti kuo ilgiau, būtina tinkamai kontroliuoti slėgį sistemoje, tuo tikslu pasirenkant kokybiškus išsiplėtimo indus ir magistraliniame tiekiamojo srauto vamzdyne sumontuojant oro skirtuvą (separatorių), o grįžtamojo srauto - purvo skirtuvą“, - rekomendavo L. Rimkūnas.

Šiuo metu „IMI Hydronic Engineering“ kompanija dvivamzdėms sistemoms siūlo naujos technologijos radiatorių termostatinius ventilius „A-exact“ su automatine srauto ribojimo funkcija. Jais itin tiksliai sureguliuojamas srautas į kiekvieną radiatorių, todėl padidinamas šildymo sistemos efektyvumas, sumažinamos energijos sąnaudos ir užtikrinamas komfortas. Šie termostatiniai vožtuvai tyliai dirba esant net iki 60 kPa slėgio skirtumui (standartiniams termostatiniams vožtuvams ši riba yra 20 kPa). Prie radiatorių naudojant šiuos termostatinius ventilius, sumažinamas bendras balansinių vožtuvų skaičius sistemoje ir galima visai atsisakyti slėgio skirtumo reguliatorių.

Kolektorinė šildymo sistema

Formaliai vertinant, kolektorinė sistema - taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų.

Tai - pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje.

Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis.

Pasak dr. G. Šiupšinsko, kolektorinę sistemą galima įrengti ir kiekviename bute montuojant nedidelį šilumos punktą su atskiru buitinio karšto vandens ruošimo šilumokaičiu - šiuo atveju būtina atvesti šalto vandens vamzdyną.

„Tokios sistemos pagrindinis pranašumas prieš paprastą kolektorinę yra cirkuliacinės karšto vandens sistemos atsisakymas pastate. Taip gerokai sumažėja šilumos nuostoliai karšto vandens sistemoje. Tačiau tokio sprendimo investicijos yra pačios didžiausios, o geriamojo šalto vandens savybės turi įtakos karšto vandens ruošimo šilumokaičio ilgaamžiškumui“, - paaiškino G. Šiupšinskas.

L. Rimkūnas pasakojo, kad kolektorinės sistemos balansavimas iš esmės labai panašus į dvivamzdės radiatorinės šildymo sistemos balansavimą. „Renkantis kolektorinę šildymo sistemą, prie kiekvieno buto kolektoriaus reikėtų numatyti po balansinį vožtuvą. Tai padėtų užtikrinti reikiamą šilumnešio srautą kiekvienam butui. Šilumnešio srautas į kiekvieną radiatorių turi būti reguliuojamas termostatiniu ventiliu, kuris turi būti nustatytas pagal radiatoriaus galingumą. Ant kiekvieno stovo, kaip ir dvivamzdėje sistemoje, sumontuojami rankiniai balansiniai vožtuvai arba slėgio skirtumo reguliatoriai. Kuris balansavimo tipas optimalus, galima pasakyti tik atlikus pastato šildymos sistemos hidraulinius skaičiavimus“, - komentavo L. Rimkūnas.

Pašnekovo teigimu, kalbant apie balansinius vožtuvus apskritai, labai svarbu, kad būtų galimybė prie jų prijungti balansavimui skirtą prietaisą ir patikrinti nustatytus srautus, išmatuoti slėgio nuostolius vožtuvuose, o, iškilus problemoms, atlikti sistemos diagnostiką, kuri padėtų surasti jų priežastį ir jas pašalinti.

Individuali šilumos apskaita

Tokia apskaita paprastai taikoma kolektorinei sistemai, tačiau ją galima vykdyti ir esant senajai vienvamzdei. Tam prireiks papildomos įrangos: ant kiekvieno radiatoriaus turi būti sumontuoti šilumos dalikliai, tačiau jie nėra tokie tikslūs kaip kolektorinėje sistemoje.

Visų pašnekovų nuomone, net ir senesnėse sistemose individualią šilumos apskaitą taikyti būtina. „Galima ant tų pačių prietaisų montuoti šilumos daliklius, kurie leistų gyventojams išdalinti šilumą proporcingai. Vien dėl to gyventojai būtų suinteresuoti taupyti šilumą. Kai nėra daliklių, žinai, kad net ir laikydamas atdarą langą už šilumą sumokėsi lygiai tiek pat kiek visas namas. O jeigu yra individuali apskaita, žmonės pradeda elgtis protingai“, - komentavo A. Jurelionis.

Radiatoriai: plieniniai ar ketaus?

Mokslininkai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kurie radiatoriai geresni: plieniniai ar ketaus? Tiek plienas, tiek ketus turi savų privalumų ir savų trūkumų.

„Daugiau privalumų gal turi plienas, nes jis yra lengviau transportuojamas, montuojamas. O ketus yra ilgaamžiškesnis, bet sunkus ir galbūt lengviau pažeidžiamas - jeigu nukristų, ant jo gali atsirasti įtrūkimų. Be to, senieji ketaus radiatoriai yra labiau inertiški. Jie lėčiau reaguoja į temperatūros pokyčius bute. O plieniniai - laidesni šilumai, mažiau jos akumuliuoja ir greičiau tą šilumą atiduoda. Todėl, galvojant apie energijos taupymą ir efektyvų, greitesnį valdymą, plieniniai radiatoriai turi daugiau privalumų“, - komentavo A. Jurelionis.

Alternatyvūs šildymo būdai

Prieš kurį laiką kieto kuro katilai buvo ypač populiarus pasirinkimas tarp šeimų, gyvenančių nuosavuose namuose. Tačiau ilgainiui šilumos išgavimas naudojant malkas, briketus ženkliai sumažėjo. Nors šis šildymo būdas yra įvardijamas kaip vienas pigiausių, tačiau jis pareikalauja nemažai asmeninio laiko bei pastangų, kurą sandėliuojant.

Įvertinus privalumus bei trūkumus, susijusius su šia šildymo sistema, verta paminėti, kad vis dažniau būsto šildymui yra pasirenkamas šilumos siurblys. Šio šildymo tipo įrengimas yra pigesnis negu geoterminis, tačiau jo išlaikymas yra brangesnis. Šildymo sistema oras-vanduo yra dažnai pasirenkama gyvenant tiek bute, nuosavame name, tiek kotedže, lofte ar kitose vietose.

Dar vienas šildymo sistemos tipas - dujinis šildymas. Dujinis šildymas pasižymi patogumu, tačiau šildymo kaina metams yra šiek tiek didesnė negu renkantis šilumos siurblį, geoterminį šildymą ar kieto kuro katilą, kūrenamą malkomis.

Taip pat šildymo sistemos gali būti visiems puikiai žinomi radiatoriai, grindinis, lubinis, sieninis šildymai. Tačiau kalbant apie radiatorius, šie gali būti kelių skirtingų tipų: taip vadinami senoviniai, kurie yra pakankamai stori, lyginant su naujos kartos radiatoriais bei plonesni, geriau erdvei atiduodantys šilumą, o taip pat dailesnio dizaino.

Šildymo pasirinkimas įsirenginėjantiems naujus namus - itin svarbus sprendimas. Tinkamai parinktos šildymo ir vėdinimo sistemos užtikrina kasdienį komfortą: gerina oro kokybę, taupo energiją, tausoja aplinką, optimizuoja šilumos naudojimą ir tokiu būdu padeda mažinti komunalines išlaidas. Būtent tai gali užtikrinti modernūs, šiuolaikiniai sprendimai - atsinaujinančios šildymo ir vėdinimo sistemos.

Atsinaujinančių šildymo ir vėdinimo sistemų yra keli skirtingi tipai, bet mes kalbėsime apie pagrindinius: šilumos siurblius oras-vanduo, oras-oras ir rekuperatorius.

Tai viena populiariausių šildymo sistemų - naudodama lauko orą, sistema ir šildo namus, ir ruošia karštą vandenį. Modernūs šio tipo šilumos sriubliai puikiai veiks nepriklausomai nuo lauko temperatūros - stabilų šilumos tiekimą užtikrina ir prie -20 °C ar net žemesnės temperatūros. Tai aplinkai draugiškas sprendimas, kuris mažina CO₂ išmetimus, taupo energiją ir mažina šildymo išlaidas. Oras-vanduo šilumos siurbliai yra bene geriausia alternatyva tradicinėms kuro ar dujų katilinėms.

Šie šilumos siurbliai veikia panašiai kaip kondicionierius - šildo ir vėsina orą patalpose. Šiluma patalpose pasklinda oro pūtimo principu. Jie taip pat pasižymi paprastu montavimu, mažomis įrengimo išlaidomis ir minimalia priežiūra.

Derinamas su šilumos siurbliu, rekuperatorius padės užtikrinti efektyvų patalpų vėdinimą: visada gaivų ir švarų orą be poreikio atidarinėti langus. Rekuperatorius padeda taupyti šilumą, mažinti šilumos nuostolius, gerina energinį efektyvumą, neleisdamas kauptis kondensatui ir atsirasti pelėsiui. Rekuperatorius padeda kurti sveikesnį mikroklimatą: filtrai pašalina dulkes, alergenus ir teršalus iš įeinančio oro.

Aptarėme pagrindinių atsinaujinančių šilumos ir vėdinimo sistemų ypatumus - liko išsiaiškinti, kaip išsirinkti geriausiai sau tinkantį variantą.

• Namų šilumos poreikiai. Tai jūsų namo ar buto plotas, kurį reikės šildyti, pastato energetinio efektyvumo klasė, šildymo tipas - grindinis ar radiatoriais.
• Karšto vandens poreikis.
• Drėgmės lygis ir valdymas.
• Biudžetas.

Apžvelkime, kokie šildymo sprendimai geriausiai tiktų jūsų namams. Šilumos siurblys yra idealus sprendimas, kai namuose norisi jaukumo, šilumos, kasdienio komforto be jokių šildymo rūpesčių. Šilumos siurbliai oras-oras idealiai tinka mažesnėms patalpoms - butui, nedideliam namui ar sodo nameliui. Didžiausiam energiniam efektyvumui užtikrinti, šilumos siurblį geriausia derinti su rekuperatoriumi: šilumos siurblys suteiks šilumą, o rekuperatorius padės tos šilumos neišleisti į lauką ir užtikrins gaivų orą namuose.

Įsigijus nekilnojamąjį turtą, vienas iš daugybės laukiančių rūpesčių - tai šildymo sistemos pasirinkimas. Būsto šildymui sunaudojama daug energijos, o tai ir kainuoja daugiau nei bet kuri kita namų sistema. Tad renkantis šildymo metodą, svarbu apskaičiuoti savo poreikius, atsižvelgti į galimybes, gyvenimo sąlygas bei į namą jau atvestas instaliacijas.

Jeigu jums reikia apšildyti visą namą, tuomet centrinis šildymas būtų vienas geriausių pasirinkimų, tačiau apsvarstykite ir zonavimo galimybę, kas leistų šildyti tik erdves, kurias tikrai naudojate. Kuo didesnė erdvė, tuo jai reikalinga didesnė šildymo sistema.

Dujiniai katilai yra geras pasirinkimas, norint apšildyti patalpas efektyviai ir taupiai. Tokiuose katiluose yra įrengtas valdiklis, kuris leidžia reguliuoti šildymo bei karšo vandens temperatūrą. Dujinis katilas - tai vienas dažniausiai naudojamų katilų tipų.

Vis tik vieno geriausio šildymo būdo nėra, tai priklauso nuo individualių poreikių, galimybių, gyvenamosios lokacijos bei gyvenimo būdo.

Šildymo sistemų palyginimas

tags: #buto #sildymo #sistemos