Tai yra pirmoji žurnalistinio tyrimo apie Migracijos departamento darbo užkulisius dalis. Tyrimą sudaro keturios dalys. Kiekviena iš jų atskleidžia į Lietuvą atvykstančių ir tarptautinės apsaugos nuo persekiojimo prašančių užsieniečių istorijas bei Migracijos departamento darbo metodikas svarstant prieglobsčio prašymus bei priimamus sprendimus.
Tyrimo tekstų ir reportažų serijoje pateikiama unikali ir išsami medžiaga, atskleidžianti užsieniečių Lietuvoje Žmogaus teisių gynimo trūkumą institucijoje. Migracijos departamentas pagal teisės aktus turi vertinti užsieniečių gyvenimo situacijas ir nuspręsti, kuriuos žmones Lietuva apsaugos ir kam bus leista čia gyventi. Užsieniečiai net sako, kad įstaiga turi galią spręsti žmonių likimus.
Departamentas nurodo esantis įstaiga, kuri įgyvendina valstybės politiką migracijos srityje. Tuo pačiu departamentas yra Europos Sąjungos institucija, pirmiausia turinti užtikrinti žmogaus teises - fundamentalią Bendrijos vertybę.
Lietuvoje kaip ir visose Žmogaus teisių konvenciją ratifikavusiose šalyse, kuriose galioja Europos Sąjungos teisės pagrindinių laisvių chartija, draudžiama išsiųsti užsienietį ten, kur jis gali būt kankinamas, persekiojamas, diskriminuojamas ar žudomas.
Šiame tyrime surinkau bent 10 žmonių istorijas, kurios atskleidžia nematomą Migracijos departamento darbo pusę ir kartais sunkiai suprantamus sprendimus ir jų tragiškas pasekmes. Užsieniečiai ir specialistai stebi, kad didelę galią ir atsakomybę turinti įstaiga nevengia neteisėtų sprendimų ir su teise prasilenkiančių darbo praktikų. Departamentas nurodo žmonėms išvažiuoti į kariaujančią Ukrainą, į Baltarusiją, kurioje taikomos priemonės, artimos nusikaltimams žmoniškumui, ir kitas pavojingas šalis.
Surinktos istorijos rodo, kad departamentas nesilaiko įstatymuose numatytų terminų ir „prekiauja“ sprendimais, remiasi netikslia informacija apie šalis. Užsieniečiai dalijasi istorijomis apie nepagarbų, orumą žeminantį kai kurių departamento darbuotojų elgesį ir interviu metu naudojamas emocinį smurtą primenančias technikas bei manipuliacijas. Kai kuriais atvejais departamento sprendimai priverčia saugumo Lietuvoje ieškančius žmones gyventi šalyje nelegaliai, o kartais tampa tramplynu, išmetančiu saugumo ieškančius žmones tiesiai į kankinančių ir žudančių režimų rankas.
„Įstaigoje yra požiūris, kad bet koks prieglobsčio prašytojas, ko gero, yra piktnaudžiautojas, kurio tikrieji tikslai mums nėra žinomi. O jų darbas yra apsaugoti šalį nuo tokių piktnaudžiautojų - ir atitinkamai nuo visų prieglobsčio prašytojų“, - sako buvęs Migracijos departamento darbuotojas.
Julijos Prasanavos istorija
2020 protestų dalyvė Julia Prasanava į Lietuvą pabėgo po patirto persekiojimo, o Lietuvoje dalyvavo režimo ekstremistine pripažintos organizacijos veikloje. Moteriai prieglobsčio Migracijos departamentas nesuteikė, neįžvelgęs režimo persekiojimo grėsmės, ir liepė grįžti į Baltarusiją.
Julia Lietuvoje gyvenanti baltarusė Julia Prasanava - šešis vaikus išauginusi menininkė, kurianti žaislus negalią turintiems vaikams bei pati auginanti tokį vaiką. Ji dalyvavo 2020 metų protestuose Baltarusijoje ir savo 20 tūkstančių žmonių auditorijai socialiniuose tinkuose viešino smurtą Minsko gatvėse. Į Lietuvą atvyko po to, kai režimo pareigūnai išdaužė protestų dalyvių šeimos namus kaimynystėje.
Tai dar labiau sustiprino vis didėjančią baimę, kurią ji jautė stebėdama režimo smurtą prieš vaikus, pagyvenusius žmones, moteris ir vyrus. Galiausiai Julia susilaukė tiesioginių grasinimų ir nusprendė nebelaukti, kol jie bus įgyvendinti.
Migracijos departamentas pirmiausia jai išdavė humanitarinę vizą. Šiuo dokumentu dažnas užsienietis pradeda gyvenimą Lietuvoje, tačiau jo negalima prasitęsti ilgiau nei metams. Vizai pasibaigus užsienietis, norintis likti Lietuvoje, turi prašyti leidimo gyventi arba prieglobsčio. Tiek kalbinti ukrainiečiai, tiek baltarusiai tikėjo, kad ilgai Lietuvoje neužsibus ir po kelių mėnesių ar daugiausia po kelerių metų grįš į savo šalis griuvus režimui arba pasibaigus karui. Tačiau laikui einant ir situacijai negerėjant žmonės priversti persvarstyti savo planus. Taip nutiko ir Juliai.
Besibaigiant humanitarinės vizos galiojimui Julia triskart kreipėsi į Migracijos departamentą ir bandė pateikti dokumentus laikinajam leidimui gyventi. Pirmiausia - šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje jau gyveno ir dirbo jos vyras. Dieną prieš numatytą susitikimą Migracijos departamentas jį atšaukė ir dokumentų leidimui iš Julios nepriėmė - esą jos vyras dar negyvena čia dvejų metų.
Ji prašė leidimo gyventi humanitariniu pagrindu, bet vėlgi likus dienai iki susitikimo Migracijos departamentas jį atšaukė. „Jie pasakė, kad, deja, negali priimti mano dokumentų, nes vos prieš dvi dienas buvo priimtas naujas reglamentas“, - pasakoja moteris.
„Pagal jį dėl humanitarinės vizos ar leidimo gyventi galima kreiptis tik tuo atveju, jei esu įtraukta į specialų humanitarinį sąrašą. Kas tai per sąrašas, kaip į jį patekti, į ką toliau kreiptis, man nepaaiškino. Man buvo pasakyta, kad jie neteikia tokios informacijos“, - prisimena moteris. Ji nusprendė susirasti darbą ir likti Lietuvoje per darbdavį. Bet dirbti pagal profesiją, t. y., kurti ir pardavinėti žaislus, mokyti vaikus ir suaugusiuosius kurti meninius rankdarbius ji negalėjo, nors jos darbu domėjosi mokyklos, darželiai. Neturėdama leidimo gyventi Lietuvoje ji negali vykdyti individualios veiklos. Julia atsidūrė aklavietėje.
Liko dvi išeitys: grįžti į Baltarusiją, kur jos jau ieškojo ir kur jai grėsė įkalinimas, vaiko atėmimas - arba likti Lietuvoje nelegaliai. „Tai sunkiausias, baisiausias, labiausiai apgalvotas sprendimas, kokį tik esu priėmusi gyvenime“, - verkdama pasakoja Julia. „Aš save labai kaltinau dėl to sprendimo. Puikiai žinojau, kad pažeidžiau įstatymą. Buvo labai baisu, labai gėda. Jausdama kaltę tarsi uždariau save į kalėjimą namuose. Bijojau išeiti iš namų. Man atrodė, kad visi žino, visi bado pirštais, kad mane tuoj pagaus ir jėga išveš atgal.“
Julija pasakoja į viešumą ėjusi tik kai vesdavo vaiką į mokyklą arba kai ėjo dirbti savanoriško darbo baltarusių organizacijoje, besirūpinančioje humanitarine pagalba. Niekas nežinojo, kad ji gyvena nelegaliai - apie savo padėtį pasakoti gėdinosi ir bijojo.
Galiausiai, patarta pažįstamos, išgirdusios jos istoriją, Julia po metų gyvenimo Lietuvoje nelegaliai kreipėsi į Migracijos departamentą ir užpildė prieglobsčio prašymą. 2024 m. pradžioje, po metų svarstymo, Migracijos departamentas atsisakė suteikti Julijai prieglobstį ar papildomą apsaugą. „Persekiojimo grėsmė [grįžus į Baltarusiją - aut. past.] yra išskirtinai hipotetinė. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualizuota persekiojimo rizika“, - rašoma Migracijos departamento sprendime.
Julia Migracijos departamento sprendimą skundė teismui ir abiejose instancijose neapsigynė. Kai Migracijos departamentas nesuteikia žmogui prieglobsčio, jam nurodoma išvykti. Departamentas atsiuntė Juliai laišką, kuriame ji turėjo atsakyti, ar sutinka išvykti savanoriškai. Julia, auginanti du nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas turi specialiųjų poreikių, bei bijodama persekiojimo, apie grįžimą į Baltarusiją negalėjo net pagalvoti. Atsiųstame lape ji pažymėjo, kad nesutinka išvykti savanoriškai. Tolesnis etapas - departamentas turi nuspręsti išsiųsti žmogų ir supažindinti jį su sprendimu. Ji laukė šio sprendimo, ketindama jį skųsti.
Vieną dieną sulaukė skambučio iš nepažįstamo numerio. Skambinantieji prisistatė pasieniečiais. Jie pasakė, kad jų rankose - sprendimas išsiuntimui. „Jie paklausė, ar aš namie. Atsakiau, kad ne. Mes atėjome pas jus, pasakė jie. Sakau, kodėl jūs čia atėjote? Mes turime sprendimą jus deportuoti, atsakė. Man pakirto kojas“, - prisimena moteris.
„Jeigu žmogus turi judėjimo laisvę ir gali atvykti į departamentą, su priimtais sprendimais užsienietį supažindina Migracijos departamentas. Ne pasieniečiai“, - pabrėžia advokatas Rytis Satkauskas, dirbantis taip pat ir prieglobsčio bylose.
Tuo tarpu jos istorijoje atsirado naujų aplinkybių. Viena jų - Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerija į ekstremistinių darinių sąrašą įtraukė „Telegram“ kanalą, kurį Lietuvoje administravo Julia.
„Ekstremistų“ etiketę Baltarusijoje gauna režimui besipriešinančios organizacijos, nepriklausoma ir užsienio žiniasklaida, žmogaus teisių aktyvistai, mokslo įstaigos. Už paramą, turinio viešinimą ar dalyvavimą „ekstremistų“ veikloje skiriamos kalėjimo bausmės.
Naujos aplinkybės leidžia dar kartą kreiptis prieglobsčio, tą Julia skubiai ir padarė. Sutartu laiku atvyko į departamentą paduoti dokumentų. Moteris pasakoja, kad po šio apsilankymo Migracijos departamente jos negalią turinčiam vaikui gydytojas pediatras diagnozavo potrauminio streso sutrikimą. Apsilankymas departamente Julija prisiminė daug detalių, kurios dėliojosi į bendrą itin neigiamos ir sunkios patirties departamente paveikslą. Ji pasakojo, kad palyginti su pirmuoju apsilankymu 2021 metais, dabar, prasidėjus karui Ukrainoje, ji jautė, kad į ją žiūrima neigiamai.
Nors ji iš anksto buvo paruošusi informaciją ir nuorodas apie jos kuruojamo kanalo pripažinimą ekstremistais, darbuotoja pareikalavo dar kartą aprašyti naujai atsiradusias aplinkybes - ranka.
Kai Migracijos departamentas priima žmogaus prieglobsčio prašymą ir nusprendžia jį svarstyti, jis turi priimti dar vieną sprendimą - kur žmogus gyvens, kol lauks sprendimo dėl pabėgėlio statuso. Tie, kurie Lietuvoje turi kur gyveni (tarkime, yra pasirašę nuomos sutartį), paprastai gali laukia sprendimo ten. Kiti išvežami į pabėgėlių stovyklą. Julia pasakoja, kad prašymo gyventi namuose darbuotoja priimti nenorėjo. Esą trūksta buto savininko leidimo su parašu. Savininkas atvyko ir pasirašė. „Su juo buvo labai ilgai kalbamasi. Jaučiau, kad gal jie nenorėjo, kad jis pasirašytų.“ Tik šio susitikimo metu departamento darbuotojai...
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Lietuvoje gyvenančių užsieniečių | Apie 217 tūkst. |
| Užsieniečių, turinčių leidimus gyventi | Apie 105 tūkst. |
| Užsieniečių, turinčių laikiną leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių (2024-04-01) | 2349 |
| Asmenų, kuriems suteikta laikinoji apsauga | 47 tūkst. (dauguma - ukrainiečiai) |
| Prieglobsčio prašymai (2025 m.) | 87 |
| Prieglobsčio prašymai (2024 m.) | 362 |
| Prieglobsčio prašymai (2023 m.) | 575 |
Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečių prieglobsčio prašymus, reikalauja įrodymų, kurių pateikti dažnai neįmanoma ir kurių prieglobsčiui suteikti net nereikia. Kai kurie Migracijos departamento naudojami metodai, pasak teisės specialistų, prasilenkia su teise. Vienas iš tokių - „prekyba“ sprendimais. Užsieniečiai pasakoja apie įtampos ir emocinio spaudimo kupinas kai kurių departamento darbuotojų atliekamas apklausas, kuriose teiraujamasi informacijos, nesusijusios su prieglobsčio priežastimis, nesilaikoma neutralumo ir teigiamos nuostatos principų.
Po patirčių Migracijos departamente (rėkimo, spaudimo, grasinimų mamą atskirti nuo vaiko girdint pačiam vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių) Julios Prasavanos vaikui diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas. Užsieniečiai Migracijos departamento sprendimus skundžia teismui - ir pasiekia pergales. Istorijos rodo, kad prieglobsčio prašymus departamentas svarsto po du ar tris kartus - ir savo išvadų nekeičia, nepaisant teismų sprendimų.
Pasak buvusių departamento darbuotojų, prieš ketverius metus Migracijos departamentas savo darbuotojams buvo nurodęs kuo greičiau priiminėti neigiamus prieglobsčio sprendimus, kai jie turėtų objektyviai išanalizuoti kiekvieną atvejį ir suteikti apsaugą tiems žmonėms, kurie atitinka prieglobsčio kriterijus.
Stengiasi ištirpti Gali pasirodyti, kad skirtingi leidimai išskiria žmones į grupes pagal jų tikslus Lietuvoje: dirbantys gauna leidimus darbo pagrindu, o nuo režimų smurto bėgantys žmonės gyvena tik su humanitariniais leidimais arba kreipiasi prieglobsčio. Tačiau taip nėra. Šaltinis Migracijos departamente pasakojo, kad užsieniečiai vengia prašyti prieglobsčio, kad nebūtų susekti savo šalių, tarkime, baltarusių specialiųjų tarnybų kaip migruojantys dėl politinių priežasčių. Baltarusiai dažnai stengiasi „ištirpti statistikoje“ ir siekia leidimo gyventi Lietuvoje kitais pagrindais.
„Ko žmogui reikia? Jam reikia saugios vietos, kur jis nebijotų išeiti į gatvę, nejaustų nuolatinės baimės būti sulaikytam. Jeigu leidimas darbo pagrindu iš esmės patenkina šiuos jo lūkesčius ir poreikius, jam to ir užtenka“, - komentuoja Viktoras Ostrovnojus, Raudonojo Kryžiaus prieglobsčio ir migracijos programos vadovas.
Tačiau tik prieglobstis arba papildoma apsauga įpareigoja Lietuvos institucijas neišsiųsti žmonių į šalis, kuriose jiems gresia pavojus. Laikini leidimai gali būti nepratęsiami, jei Migracijos departamentas priims tokį sprendimą arba jei žmogus neteks darbo, išsiskirs ar nebegalės mokytis.
Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečių prieglobsčio prašymus, reikalauja įrodymų, kurių pateikti dažnai neįmanoma ir kurių prieglobsčiui suteikti net nereikia. Įrodyk Savo darbe Raudonojo Kryžiaus Migracijos ir prieglobsčio programos vadovas V. Ostrovnojus išanalizavo daug Migracijos departamento sprendimų, identiškų Julios, ir įsitikino: departamentas iš užsieniečio reikalauja įrodymo, kad jis jau yra persekiojamas, o tokio įrodymo nereikia, norint nustatyti prieglobsčio poreikį. Migracijos departamentas reikalauja per daug.
„Departamento darbas - įvertinti riziką. Gebėti vertinti dalykus nežinomybės sąlygomis. Jis neprivalo nustatinėti [persekiojimo] fakto, reikalauti įrodymų. Jei aš turiu teismo sprendimą, kur esu nuteistas 5 metams „chemijos“ (Baltarusijoje namų areštas - aut. past.), tai ne [persekiojimo- aut. past.] rizika, tai ne grėsmė. Tai [persekiojimo- aut. past.] faktas. Migracijos departamento užduotis yra atlikti individualų vertinimą, t. y., įvertinti, ar žmogus, kuris kreipiasi prieglobsčio, priklauso kategorijai žmonių, kuriems suteikiamas prieglobstis ir apsauga. Ne nustatyti, ar būtent šitas žmogus patiria persekiojimą, o tai, ar šį žmogų galima priskirti grupei. Štai kas yra individualumas. To galimai dalis migracijos departamento darbuotojų nesuvokia“, - sako specialistas.
ES Migracijos Maršrutai
Buto savininko sutikimas
Kai Migracijos departamentas priima žmogaus prieglobsčio prašymą ir nusprendžia jį svarstyti, jis turi priimti dar vieną sprendimą - kur žmogus gyvens, kol lauks sprendimo dėl pabėgėlio statuso. Tie, kurie Lietuvoje turi kur gyveni (tarkime, yra pasirašę nuomos sutartį), paprastai gali laukia sprendimo ten. Kiti išvežami į pabėgėlių stovyklą.
Julia pasakoja, kad prašymo gyventi namuose darbuotoja priimti nenorėjo. Esą trūksta buto savininko leidimo su parašu. Savininkas atvyko ir pasirašė. „Su juo buvo labai ilgai kalbamasi. Jaučiau, kad gal jie nenorėjo, kad jis pasirašytų.“ Tik šio susitikimo metu departamento darbuotojai...
tags: #buto #savininko #sutikimas #apgyvendinti #uzsienieti