Būties Problematika Literatūroje

Būties problema yra viena iš pamatinių ir amžinų temų, aktualių iki šių dienų. Žmogus nuolat susimąsto apie savo gyvenimą, lygina jį su praeities ir ateities kartų patirtimi bei amžinu gamtos egzistavimu. Būties paslaptys visada domino žmoniją, nes jų įminimas leistų pasiekti sielos ramybę ir tapti laisvu. Būties klausimai yra patys svarbiausi ir kartu žmogiškiausi, nes jie rūpi tik žmogui. Jų kėlimas rodo esminį žmogaus dvasios raidos lūžį, kuris įvairiose pasaulio vietose prasidėjo dar prieš filosofiją.

Būties Samprata Filosofijoje

Kas gi yra tikroji būtis, kuri viską susieja ir pagrindžia, iš kurios viskas atsiranda? "Filosofijos žodyne" būtis apibrėžiama kaip pagrindinė antikinės ir viduramžių metafizikos, ypač metafizinės ontologijos, sąvoka. Talis (636-546 m. pr. Kr.) teigė, kad visa yra vanduo ir iš vandens atsiranda, taip pagrįsdamas pasaulio vieningumo idėją. Kartu tai yra pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t.y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį.

Anaksimandras (610-545 m. pr. Kr.) teigė, kad tarp visų žinomų elementų vyksta nuolatinė kova ir kiekvienas iš jų nuolat virsta kitu, todėl kaitos priežastis turėtų būti ne šie žinomi elementai, o kažkas kita. Jo nuomone, toji priežastis, iš kurios visa kyla, yra "apeiron" (gr. apeiron - begalybė) - beribis, begalinis. Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes - karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą - jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairovę. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą.

Anaksimenas gyveno apie 545 m. pr. Kr. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai - oro išretėjimo ir sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis - išretėjęs oras. Orui sutirštėjus atsiranda vėjas, vėliau dargana, vanduo, žemė, akmenys.

Herakleitui (540-480 m.pr.Kr.) pradas (arche) yra ugnis, kuri neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą.

Ksenofanui (565-470 m.pr. Kr.) pradai - žemė ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko naujo. Vadinasi, pati būtis yra amžina ir nekintanti. Ksenofano Dievas yra vienas, beribis ir begalinis, todėl būtis yra visur ta pati ir viena. Už tai, kad Ksenofanas dievybių sutapatino su pasauliu, filosofijos istorikai jį priskiria panteistams (gr. pan.

Parmenidas (515-450 m. pr. Kr.) tarsi iš naujo atrado būtį, ištaręs savo genialius ir paprastus žodžius: ,,nes juk mąstyti ir būti yra tas pat ir vis viena“. Jis būtį traktavo viena prasme: būtis yra nekintama ir nejudanti, ji nekeičia savo vietos, nes judėti ji galėtų tik ten, kur jos nėra. Būtis neatsiranda, nes atsirasti ji galėjo iš to, kas nėra ji pati, t. y. Iš nebūties. Pasak Parmenido, nebūtis neegzistuoja, jos nėra. Jei būti iš nebūties negalėjo atsirasti, tai dėl tos pačios priežasties ji negali išnykti. Taigi Parmenidui tikrieji būties rodymosi būdai yra pirmiausiai neatsirandamumas, nenykstamumas, nekintamumas, vienumas ir vieninteliškumas.

Pitagoras (580-500 m. pr. Kr.) manė, jog Vistos ir daiktų pradas yra abstraktūs skaičiai: visko pradžia - vienetas, dvejetas neapibrėžtumas.

Empedoklis (484-424 m. pr. Kr.) lygiaverčiais pripažįsta visus keturis pasaulėtvarkos pradus - ugnį, vandenį, orą ir žemę. Jie yra lygiaverčiai, todėl vienas į kitą nepereina.

Platonas (427-347 m. pr. Kr.) teigė: ,,materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties šešėliai, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais - sąvokomis“.

Apmąstydamas būties problemą, Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) sakė, jog ji yra visa tai, kas norima nusakyti, ką galima pasakyti žodžiais: ,,Tai yra“.

Plotinas (204-270 m. pr. Kr.) būties principą vaizdavo kaip dievišką Trejybę, kurios sandai nėra lygiaverčiai. Tai Vienis, Nūs, Siela. Vienys protui neprieinamas, todėl ir nepaaiškinamas. Filosofas jį kartais vadina Dievu, kartais Gėriu. Tai jėga, peržengianti būties ribas, nors kartu tai ir pati būtis. Nus yra tai, kas panašu į dvasią ar protą. Nūs - pasaulinė dvasia. Tai Vienio paveikslas, t.y. regimybė, kuri kilo Vieniui mąstant patį save. regi, ir tai, ką regi, - viena.

Krikščioniškoji Būties Samprata

Aurelijui Augustinui (354-430) pagrindinė mąstymo kategorija yra Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, tik jo būtis yra savaiminė ir amžina. Pasak Augustino, visas pasaulis Dievo yra sukurtas tobulai per labai trumpą laiką tik Dievui panorėjus, t.y.

Tomas Akvinietis (1225-1274) teigė, kad kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės ir būties. Nė viename Dievo kūrinyje esmė ir būtis nesutampama, nes kūrinys tik dalyvauja būtyje.

Ryškus būties problemos skirtingumas tarp Antikos ir Viduramžių koncepcijų. Antikos tradicijos požiūriu viską lementi realybė - kosmosas, gamta. Net mąstant apie Dievą kaip aukščiausia būtį, jis yra tarsi suaugęs su būtimi. Viduramžių antologijoje Dievas pasitraukia iš šio pasaulio, atskiriamas nu.o jo.

Naujųjų Laikų Filosofija

Renė Dekartui ((1596-1650) pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka yra substancija - toks dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį.

Baruchas Spinoza (1632-1677) visybę (kosmosą, gamtą, pasaulį) sutapatino su Dievu.

Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis ( 1770-1831) sakė: ,,visa, kas tikroviška, - protinga, o visa, kas protinga, o visa, kas protinga, - tikroviška“.

Karlas Marksas (1818-1883) sakė: ,,kokia yra visuomeninė bazė, toks ją atitinkantis bei palaikantis antstatas, arba kitaip, bet panašiai, - kokia ,, visuomeninė būtis“, tokia ir tos visuomenės ,,visuomeninė sąmonė““.

Martinas Heidegeris (1889-1976) teigė ,,būtis yra“.

Arsenijus Čanyševas (dabarties filosofas) teigia: ,,visa tikrovė yra nebūties vandenynas, kuriame būties tik tiek, kiek ant vandenyno paviršiaus išsiliejusios naftos lašelio plėvelės“.

Būties Pažinimo Etapai

Trys būties pažinimo etapai ne pakeičia, o įsieja vieni kitus. Be juslinės žaliavos, loginis mąstymas nevaisingas; be loginio dėsningumo, jutimų impulsai - chaotiški. Juslinio pasaulio įvairovė ir laipsniškai atskleidžiamas bei praktikos patvirtinamas faktų sąryšis sudaro nepakeičiamą absoliutaus vienio institucijos turinį.

Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžiumi, kaip jam atrodo, gamtos egzistavimu. Tai ir yra būties problemų apmąstymas žmonių kasdieniniame gyvenime, kuris susijęs su jų realiu patyrimu „čia“ ir „dabar“, tačiau visada siejamas su visa Visata, su buvusiomis ir būsiančiomis žmonių kartomis.

Jonas Bikulčius. Pamatiniai filosofijos klausimai.

Romualdas Dabkus. Filosofija.

Leonas Gineitis. Būties vienovė.

Alois Halder. Filosofijos žodynas. Alma Litera, 2002. Vertimas iš vokiečių kalbos A.Tekoriaus.

Karl Jaspers. Filosovijos įvadas. Vilnius, Pradai, 1998. Vertimas iš vokiečių kalbos A.Šliogerio.

Susanna Mastroberti, Markus klaus Rupper. Filosofijos žinynas: trumpa filosofijos istorija nuo Antikos iki mūsų dienų. Kaunas, Šviesa, 2001. Vertimas iš vokiečių kalbos T.Sodeikos.

Filosofinį klausimą keliantis žmogus maksimaliai įsibūna į savo baigtinumą, nesistengia jo peržengti, tačiau stovėdamas ant baigtinumo ribos, kuo intensyviau atsiveria tam, kas anapus rribos - begalybei, pasirodančiai per transendencijos fenomeną. Filosofinis klausimas yra nukreiptas į būtį - anapus - žmogaus. Filosofinis mąstymas yra nuolat atsinaujinantis klausimas, kuriuo vis iš naujo grįžtama prie tų pačių dalykų.

Todėl yra pamatinių filosofijos klausimų, einančių per visą filosofijos istoriją - ikisokratikų iki šiuolaikinės filosofijos ir neduoda ramybės visų laikų mąstytojams. Tokį mįslingumą yra išlaikęs ir būties klausimas. Klausiant „Kas yra būtis? Koks pasaulio pradas? Kodėl yra būtis, o ne niekas?“ išeinama į begalinio (t.y.

Būties klausimas arba „Kas yra būtis?“ domina mąstytojus jau nuo Platono laikų. Visa šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaip apie duotą, kaip savaime suprantamą dalyką, visai nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę. Nėra vienodų būties aiškinimų nei antikoje, nei dabartyje. Būties sąvoka, pati plačiausia ir bendriausia sąvoka, yra logiška neapibrėžiama. Būtent būties sąvokos sampratą aptarsiu pirmajame referato skyriuje. Norint suprasti būtį, tenka būties sąvoką aptarti, nurodant santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis, ją apsvarstyti, nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo.

Įvairūs filosofinių sąvokų žodynai būties sąvoką apibrėžia nevienodai.

Būtis - filosofinė sąvoka, reiškianti nepriklausomai nuo sąmonės esantį objektyvų pasaulį, materiją. Kalbant apie visuomenę, vartojamas terminas „visuomenė B“. pasaulio materialumą ir jo būtį laikydamas tapatingomis sąvokomis, dialektinis materializmas atmeta idealistinį teiginį, kad B. egzistuojanti iki materijos arba nepriklausomai nuo jos, taip pat idealistinius mėginimus kildinti B, iš sąmonės akto. Kita vertus, nepakanka pabrėžti, kad B. yra tik objektyvi, nes tokiu atveju lieka neišaiškintas klausimas, ar B. materiali ar ideali. Pripažindamas, kad B.

Dabarties filosofijoje nagrinėjant būties klausimus mintis pasiekia aukščiausias apibendrinimų abstrakcijų noras. Tuo pat metu būties klausimas aartimas žmogaus gyvenimo svarbiausioms problemoms, kai jam reikia spręsti „būti ar nebūti“ ir kitus gyvybinius klausimus - mąstant apie pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą. Tačiau šie būties apskritai konkrečiame žmonių gyvenime labai dažnai persipina.

Žmonių gyvenimiška veikla remiasi paprastomis, suprantamomis, abejonių nesukeliančiomis prielaidomis. Iš kurių pirmoji yra natūralus žmogaus įsitikinimas, kad pasaulis yra „čia“ ir „dabar“. Būties problema atsiranda tada, kai tokiomis prielaidomis pradedama abejoti. O pagrindo tokioms abejonėms nestokota. Juk daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos pateikia gamta ir pats žmonių gyvenimas ar pasaulis turi savo ribas ar beribis, begalinis?

Žmogus, net ir nelabai smalsus, paklaus, o kas „ten“ už horizonto? Mintyse, ar net praktiškai bandydamas tai patikrinti jis įsitikins, kad ir „ten“ yra būties reiškiniai. Ir tada paprastam mąstančiam žmogui natūraliai susiformuoja mintis, kad sunku įsivaizduoti, kad už horizonto jokios tikrovės, jokio pasaulio nėra. Tokia išvada kelia dar daugiau klausimų ar tai nereiškia, kad pasaulis yra visur? Ar tai reiškia, kad pasaulis visada buvo, yra ir bus? Ir t.t. Žinoma, galimi įvairūs atsakymai - pasaulis yra begalinis, pasaulis turi pradžią ir pabaigą ir pan. Tai ir suprantama, nes žmonės santykiauja su baigtiniais daiktais ir jam sunku įsivaizduoti begalybę ir būti apskritai.

Negalima pamiršti, kad žmogus savo mintimis išeina už santykio su konkrečiais daiktais ribų, į abstrakcijų sritį, neturinčio sąlyčio su konkrečiu žmonių patyrimu. Jis gali mąstyti antropomorfiškai - jeigu žmogus daro įvairius daiktus, tai gal ir visas pasaulis yra sukurtas galingesnės už žmogų jėgos? Tačiau žmogus dažniausiai yra realistas ir jam artimesnis realus daiktinis mąstymas, susijęs su baigtiniais daiktais su tuo, kad jis pats gyvena tik tam tikrą laiko tarpą, ir kad gyvenimas tuo nesibaigia.

Iš to jis gali daryti išvadas arba apie pasaulio objektyvaus egzistavimo ribas, arba apie tokių ribų nebuvimą, amžinumą ir neamžinumą. Tos išvados labai priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių papročių, religijos, visuomenės sąmonės. Kiekvienai besiformuojančiai asmenybei būties problemos klausimai nėra tokie paprasti.

Dar Aristotelis būtį aptarė dvejopai: kaip substanciją ir kaip daikto esmę. Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę.

Šiuolaikinis idealizmas akcentuoja ne būtį, o tapsmą, bet ši filosofijos krypties daug šalininkų neturi. A.Plėšnys teigia, kad nuosekliausią ir radikaliausią norminalistinį požiūrį į būtį išlaiko empirizmas: bendrosios sąvokos prasmingos tik tiek, kiek tenkina atskirus stebėjimo faktus. XX a. empirizmo programa tokia: atradimų logiką pakeičia mokslo žinių patvirtinimo teorija. Tačiau empirizmo terminas filosofijos istorijoje pažymi ne tiek tam tikrą požiūrį į būtį, kiek požiūrį į pažinimą.

Ankstyviausia ir mažiausiai radikali norminalizmo kryptis yra materializmas. ir labiau traukiamasi į mokslo populiarinimo ir pseudomokslo pakraštį, miršta savaime. Materialistinę filosofiją, pavadinę dialektiniu materializmu, buvo atnaujinę Markso ir Lenino siekėjai. Šis naujasis materializmas perima materializmui būdingą požiūrio į būtį tradiciją, realiu pripažindamas tik substanciją - daiktų ir individų pasaulį.

Žmogus, suprastas kaip galutinės realybės atsiskleidimo vieta, prasilaužiant Niekui į Būtį, pasirodo kaip transcendentalių, užbūtybiškų realybės galių sandūros laukas. Šitaip suprasta realybė telkiasi anaiptol ne žmoguje, bet greičiau Gamtoje kaip Neapibrėžtybėje. Šia prasme Martino Heideggerio filosofija specifiškai primena pirmojo graikų mąstytojo Anaksimandro išlikusiame posakyje glūdinčią realybės sampratą. Laisvai perteiktas anas posakis išlaiko tokią tiesą: Neapibrėžtybėje yra visų daiktų (apibrėžtybių) kilmės vieta, būdama kartu vieta, kurioje jis būtinai pradingsta.

Visos būtybės, visi daiktai plačiąją prasme yra trsi įsiskolinę Gamtai už savo buvimą atskleistais jos kaip Būties „nebūtybiškoje“ (Nieko) plotmėje, ir dėl to jie (daiktai) turi žlugti atsilygindami už savo buvimą. Kitaip tariant, tai ką, Gamta atskleidžia, kam suteikia buvimą bei gyvenimą, vėl turi būti užskleista, viskas praranda savo buvimą bei gyvenimą. Gamta yra būtis; ji „yra’ galutinė prasmė, yra „neapibrėžtybiškai“.

Iš visų laikinų būtybių žmogus yra itin laikinas savo buvimu mirties akistatoje ir dėl to savo suvokimu savęs ir būtybių (jį supančių esybių bei daiktų) kaip laikinų - kaip apibrėžtybių, drauge suvokdamas Būtį kaip amžiną - kaip Neapibrėžtybę. Žmogus suvokia būtybių esimą (jų „yra“) kaip savimi sutelkiantį amžiną Būties esimą (jos „yra“, t.y. jos, kaip Nieko, prasilaužimą iš kosminės tamsos į kosminę šviesą).

Ankstyvojo europiečio kultai laikytini pačiais pirminiais Europos (vakarų) kultūros pagrindais. Žmogaus gyvenimas, jam harmonizuojantis su Gamta, Heideggerio vadinamas poetišku. „poetišką“ gyvenimą tenka suprati kaip kūrybingą gyvenimą.

Jeigu Heideggeris būtį sieja su Gamta, tai A. Šopenhaueris dar neįvardinęs savo būties sampratos skuba pabrėžti, kad individas pats savaime būties neturi, o yra tik vaizdinys, savotiškas fantomas, kuriamas pažįstančiojo subjekto sąmonės.

Remdamiesi asmenine patirtimi filosofai skyrė 3 žmogiškosios egzistencijos tipus: estetinė, paprasta ir spontaniška egzistencijos. Etinė egzistencija - žmogus privalo priešintis minios poveikiui, Religinė egzistencija- pati tobuliausia, nes ji grindžiama tikėjimu. Tikėjimas tai stebuklas keičiantis visą žmogaus gyvenimą. Pažinti Dievą yra toli gražu ne tas pat kaip pažinti kitą kokį nors šio pasaulio objektą. Kad pažintų dievą žmogui būtinas tikėjimo šuolis už racionalaus mąstymo ribos, nes jis turi įtikėti į tai kas objektyviai nėra tikra. Dievo tiesa yra išgyventa asmeninė tiesa, tuomet nebereikia jokių įrodymų tėra tiktai tikėjimas.

Būties ir Nebūties Santykis

Blogis yra kaip ir gėris yra būties dalis, o ne visuma ir ne pamatas. Būtis yra gėris tai blogis tegali būti nebūtis. Būtis yra tai kas yra , kas būva čia ir dabar, kaip visur ir visada ir neišnyksta jokiu būdu ir niekada. Kas pasaulyje yra tokia galia? Visi daiktai kinta ir nyksta. Bet ar ištikrųjuir pati medžiaga galų gale neišnyksta ir nevirsta medžiagiškumo idėja.

Aplink dvasiškumo centrą spiečiasi idėjos nežemiško pasaulio protingumo išraiška. Idėjos yra tobulos ir spindi protinga ramybe. Sielos anot Platono blaškosi tarp būties ir nebūties.

tags: #buties #problematika #apsvarstoma #autoriu #kuriniuose