Tapatumo krizė - tai sudėtingas laikotarpis, kai žmogus abejoja savimi, negali aiškiai suvokti, kas jis yra, kuo nori būti ir kaip jį vertina aplinkiniai. Tai natūrali jauno žmogaus raidos dalis, tačiau kartais tapatumo paieškos gali tapti dideliu iššūkiu.
Paauglystėje pasirodo pirmosios suaugusio žmogaus savasties užuomazgos, susijusios su socialiniais vaidmenimis ir jų įvairove. Būtent paauglystėje kartu su klausimu „kas aš esu“ pradedami kelti ir klausimai „koks aš turėčiau/norėčiau būti?“ arba „kuris aš esu tikras?“ ir pan. Paauglystės laikotarpiu pagrindine tolimesnės sėkmingos raidos užduotimi tampa savo tapatumo kūrimas.
Tapatumo krizės priežastys ir pasekmės
Remiantis E. Eriksono psichosocialinės asmenybės raidos teorija, sėkmingas tapatumo krizės išsprendimas baigiasi paauglio silpnųjų ir stipriųjų pusių identifikavimu, vaidmenų apibrėžimu, nuostatų ir vertybių stabilizavimu bei siekių suderinamumu su ateities planais.
Nesėkmingas šios krizės sprendimas gali baigtis vaidmenų sumaištimi, kai jaunas žmogus savimi abejoja, negali aiškiai suvokti, kas jis yra, kuo nori būti ir kaip jį vertina aplinkiniai. Tokiu atveju, tapatumo paieškos užsitęsia, nuolat sprendžiamos tos pačios dilemos, atsiranda abejonės dėl savivertės, kyla nesklandumų santykiuose su tėvais ir draugais, patiriamos intensyvios emocijos, kurias gali būti sunku reguliuoti.
Tai lemia blogą savijautą, žemesnį savęs vertinimą, padidėjusį nerimo lygį, kuris kraštutiniais atvejais gali sukelti didesnį stresą, baimę ir net panikos priepuolius. Jaunas žmogus, išgyvenantis tapatumo krizę, gali jaustis atitrūkęs nuo savo minčių, jausmų, kūno, gali jaustis pasiklydęs, nerandąs aiškios krypties gyvenime.
Dėl emocijų disreguliacijos atsiranda savidestrukcijos rizika - paaugliai, siekdami palengvinti sudėtingas emocines patirtis, gali pradėti save žaloti, vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, įsitraukti į netinkamus seksualinius santykius, atsiriboti nuo socialinio gyvenimo, patirti depresiją.
E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijos
E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Pateikiame lentelę su E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijomis:
| Stadija | Amžius | Psichosocialinė krizė | Svarbiausi klausimai |
|---|---|---|---|
| 1 | 0-1 metai | Pasitikėjimas vs. Nepasitikėjimas | Ar galiu pasitikėti pasauliu? |
| 2 | 1-3 metai | Autonomija vs. Gėda ir Abejonės | Ar galiu pats veikti? |
| 3 | 3-6 metai | Iniciatyvumas vs. Kaltė | Ar galiu būti iniciatyvus ir savarankiškas? |
| 4 | 6-12 metų | Meistriškumas vs. Menkavertiškumas | Ar galiu būti kompetentingas ir produktyvus? |
| 5 | Paauglystė | Tapatumas vs. Vaidmenų Sumaištis | Kas aš esu ir kur einu? |
| 6 | Jaunystė | Intymumas vs. Izoliacija | Ar galiu mylėti ir būti mylimas? |
| 7 | Vidutinis amžius | Generatyvumas vs. Stagnacija | Ar galiu sukurti ką nors vertingo? |
| 8 | Senatvė | Integracija vs. Neviltis | Ar mano gyvenimas buvo prasmingas? |
Kaip tėvai gali padėti?
Tėvų paramos paaugliams ypač prireikia, kai jų gyvenimas susijaukia, tenka kovoti dėl savo naujos tapatybės. Svarbu, kad tėvai domėtųsi paaugliams kylančiais iššūkiais, stengtųsi suprasti savo vaikus, nevengtų su jais kalbėtis rūpimais klausimais, tarp jų - lytinio tapatumo, seksualinės orientacijos, seksualumo, santykių ar kitomis jautriomis temomis.
Kurdami ir palaikydami artimą ryšį, pagarbų bendravimą su paaugliais, tėvai gali juos nuraminti, patarti, mokyti juos save mylėti bei priimti, formuojant sveiką kūno vaizdą, savigarbą, stiprinant psichologinį atsparumą. Svarbiausia, kad jaunuoliai jaustųsi priimami, saugūs dalintis sunkumais šeimoje, nebijodami būti nuvertinti, nesuprasti ar atstumti.
Didžiausia parama šiame amžiaus tarpsnyje yra empatiškas tėvų buvimas šalia, paskatinimas atvirai kalbėtis, išklausant ir jautriai priimant vaiko abejones ar prieštaravimus, pasiūlant pagalbą be spaudimo priimti skubotus sprendimus.
Kaip jauni žmonės gali sau padėti?
Vengimas schemų psichoterapijos požiūriu: ką atskleidžia šis režimas ir darbo su juo galimybės
Įveikiant tapatumo krizę, paaugliui gali padėti šeimos, draugų ar kitų patikimų žmonių parama. Dėmesingo įsisąmoninimo meditacija ir laipsniškas raumenų atpalaidavimas taip pat gali sumažinti stresą, padidinti jauno žmogaus sąmoningumą.
Savo pomėgių, vertybių, stipriųjų bei silpnųjų savybių, įsitikinimų ir tikslų tyrinėjimas gali padėti atskleisti paslėptas tapatybės dalis, kurios anksčiau galėjo būti nepastebėtos.
Kartais jaunam žmogui, patiriančiam sunkumų dėl tapatumo formavimosi, gali būti rekomenduojamos profesionalios psichologo konsultacijos, ypač jei paauglio artimoje aplinkoje trūksta žmonių, su kuriais būtų drąsu ir saugu pasidalinti. Konsultavimas gali suteikti gairių ir paramos, reikalingos padėti jaunuoliams geriau suprasti save ir įgyti daugiau aiškumo gyvenime.
Patarimai jauniems žmonėms, išgyvenantiems tapatumo krizę:
- Mokykitės neskubėti ir skirti laiko save pažinti.
- Tyrinėkite, ko iš tikrųjų norite.
- Mokykitės pasirūpinti savimi ir save atjausti.
- Kreipkitės pagalbos į artimuosius ar specialistus, kai jaučiate poreikį.
- Atsakingai naudokitės socialiniais tinklais ir ribokite ten praleidžiamą laiką.
Visuomenės vaidmuo
Tiek šeimoje, tiek mokymo įstaigose svarbu sukurti palankią aplinką, kurioje paaugliai jaustųsi saugūs, kad galėtų tyrinėti savo interesus, vertybes ir įsitikinimus. Šalia esantys suaugusieji turėtų perduoti jaunuoliams žinią, kad suprasti savo tapatumą yra normalu ir sveika, paskatinti paauglius priimti savo individualumą.
Atviro ir nuoširdaus bendravimo skatinimas įvairiomis jaunuoliams rūpimomis temomis leidžia paaugliams išreikšti savo mintis ir rūpesčius, taip skatinamas pasitikėjimo ir supratimo jausmas.
Padėdami paaugliams jų tapatybės tyrinėjimuose, tėvai, pedagogai ir globėjai gali padėti jiems pasitikėti savimi ir įveikti sudėtingas savęs atradimo problemas.