Garbės sąvoka susilaukia vis daugiau šiuolaikinių (XX a. pabaigos-XXI a.) politikos filosofų ir teoretikų dėmesio. Tai liudija didėjantis tekstų apie garbės politinę reikšmę skaičius ir tų tekstų tarpdiscipliniškumas. Garbė kaip politinės filosofijos koncepcija buvo gausiai aptarinėjama XVIII a.-XIX a. viduryje, bet nuo XIX a. antros pusės ir kone visą XX a. filosofinių tekstų, skirtų garbės sąvokai, iš esmės nebuvo.
Po daugiau nei šimtmečio pertraukos, maždaug XX a. pabaigoje atgimęs ir XXI a. išryškėjęs politikos filosofų susidomėjimas garbės sąvoka yra kiek netikėtas ir rodo poreikį kalbėti apie demokratines visuomenes struktūruojančias normatyvines idėjas ir jų tvarumą. Tamleris Sommersas savo 2018 m. Garbę tiriančių šiuolaikinių tekstų kiekis ir juose pristatomų prieigų įvairovė rodo, kad savitas sąvokos teminis laukas pamažu formuojasi. Vis dėlto sistemingo to lauko apžvelgimo ir pagrindinių klausimų jame identifikavimo kol kas beveik nėra. Autoriai referuoja vieni į kitų tekstus ir net skolinasi vieni kitų apibrėžimus, tačiau kritiško viso šiuolaikinio sąvokos tyrimų lauko aptarimo neatlieka.
Šio straipsnio tikslas - išskirti du pagrindinius garbę tiriančių autorių argumentus, kurie leidžia struktūruotai (t. y. išryškinant su garbe siejamus poleminius klausimus ir garbę tiriančių autorių normatyvines pozicijas) pristatyti ir palyginti dabartinių autorių garbės sampratas. Susistemintas sąvokos tyrimų lauko pristatymas leistų aiškiau suprasti garbės reikšmę dabartinei politinei filosofijai ir sąvokos aktualumo priežastis. Šiame straipsnyje siūloma šiuolaikinių autorių garbės sampratas vertinti ir sąvokos tyrimo lauko kontūrus brėžti remiantis dviem argumentais - kritiniu ir adaptaciniu.
Abu argumentai yra kildinami iš paskutinio apie garbę išsamiai rašiusio XIX a. filosofo Arthuro Schopenhauerio įtvirtintos analitinės skirties tarp individualios ir socialinės garbės prasmių. Būtent šio filosofo analitinės prieigos pasirinkimas grįstas tuo, kad ji tiesiogiai (t. y. referuojant į patį Schopenhauerį) arba netiesiogiai aptinkama beveik visų šiandieninių autorių garbės analizėse. Siekiant tikslo sistemingai pristatyti garbės sąvokos tyrimų lauką ir nubrėžti jo kontūrus, pirmoje straipsnio dalyje pateikiamas garbės sąvokos kritinio ir adaptacinio argumentų pagrindimas ir jų bruožai.
1. Kritinio ir adaptacinio argumentų pagrindimas
Kritinio ir adaptacinio argumentų naudojimas šiame straipsnyje yra grįstas šiuolaikinių teoretikų sampratose daroma skirtimi tarp individualaus ir socialinio garbės lygmenų. Chronologiškai žiūrint, pirmasis išsamus filosofinis tekstas, kuriame suformuluota minėta šiuolaikinių autorių kartojama analitinė skirtis, buvo parašytas A. Schopenhauerio. Šis filosofas pasiūlė analitiškai atskirti garbę objektyviąja prasme (aplinkinių nuomonė apie individo vertę) ir garbę subjektyviąja prasme (individo vidinis poreikis prisitaikyti prie aplinkinių nuomonės).
Analogiškas sąvokos padalijimas į vidinį / individualų ir išorinį / socialinį lygmenis aptinkamas kone visose šiuolaikinių teoretikų (pradedant F. Stewartu, baigiant T. Sommersu) garbės sampratose. Išsiskiria tik jų normatyvinės pozicijos: ar labiau akcentuojamas individualus, ar socialinis lygmuo, ar mėginama daryti šių sintezę. Individualų garbės dėmenį iškeliantys teoretikai labiau pabrėžia kritišką požiūrį į garbės politinę / socialinę funkciją, kuri, kaip teigiama, yra nesuderinama su demokratinės visuomenės principais. Toks požiūris straipsnyje vadinamas kritiniu argumentu.
Socialinio ir individualaus garbės dėmenų sintezės siekiantys teoretikai ieško sąvokų inžinerijos receptų, kaip garbės sąvoką adaptuoti prie demokratinių egalitarizmo ir emancipacijos principų. Šį garbės sąvoką suderinti su demokratija siekiantį argumentą straipsnyje vadinsime adaptaciniu. Trečioji galima garbės samprata, pasak kurios, - tai kolektyvistinė metasąvoka, kuri gali būti politiškai naudinga ir be sintezės su demokratijos principais, - dabartinių teoretikų tekstuose nėra vertinama rimtai.
Kritinį požiūrį į garbės idėją straipsnyje aptariami politikos filosofai ir teoretikai paprastai sieja su apmąstymais apie natūralią žmonių nelygybę ir jos socialines išraiškas. Iškėlus mintį, kad skirtinga tam tikrą visuomenę sudarančių žmonių socialinė vertė (jų socialiniai vaidmenys) yra natūrali tų žmonių prigimtinės nelygybės pasekmė, garbė tampa šias socialinės nelygybės formas pateisinančia sąvoka. Taip suprantama garbė nusako, kaip tam tikras prigimtinis nelygiavertiškumas (fizinės savybės, lytis, rasė, kilmė, paveldėtas turtas) formuoja žmonių socialinius vaidmenis. Garbės sąvoka tokią jungtį tarp individo savybių ir jam priskiriamos socialinės vertės legitimuoja ir įtvirtina viešomis (ne visada rašytomis) normomis / kodeksais. Garbė padeda esamas socialines žmonių hierarchijas pateisinti prigimtinės nelygybės argumentais.
Ryškiausią kritinio argumento pavyzdį galima aptikti būtent jau minėtoje Schopenhauerio garbės sampratoje. Šis filosofas į garbę žiūrėjo kaip į amoralų kolektyvistinį kontrolės mechanizmą, kurį individai internalizuoja į savo įsitikinimus ir emocijas. Pasak Schopenhauerio, garbė objektyviąja prasme - tai aplinkinių nuomonė apie mūsų vertę; o subjektyviąja prasme - tai mūsų nerimas dėl tos nuomonės. Schopenhauerio supratimu, garbė tėra gera aplinkinių nuomonė apie asmenį ir to asmens mėginimas įtikti tai nuomonei. Šiam filosofui garbė neatrodo racionali idėja nei individualiu, nei socialiniu lygmenimis, ji tinkama nebent instrumentiškam galios primetimui primityvioms masėms.
Panašus kritinis požiūris į garbės socialinę funkciją būdingas ir daliai šiandieninių autorių tekstų. Kone analogišką objektyviojo-subjektyviojo garbės sąvokos dėmenų skirtį kiek kitais žodžiais galima rasti daugelio dabartinių autorių darbuose. Garbės kritika paprastai apima etinį ir kultūrinį aspektus. Šiuolaikinių autorių tekstuose ryškiausi pasikartojantys kritinės perspektyvos argumentai yra trys:
- Nelygybės tarp žmonių natūralizavimas nedera su modernia universalistine etikos samprata, todėl garbės sąvoka etikoje turi būti pakeista orumo sąvoka. Garbės sąvoka normatyviškai legitimuoja antiegalitarinius ir dažnai barbariškus papročius (pvz., rasizmą, seksizmą, eurocentrizmą). Garbė nedera su modernia lygybės ir emancipacijos principais grįsta moralės samprata, nes nėra universali, bet priklausoma nuo konkrečios socialinės grupės tradicijų.
- Garbės sąvoka yra per daug kultūriškai specifiška, kad būtų reikšminga racionaliam normatyviniam politikos aiškinimui. Garbė neturi bendro mato, nes kiekvienoje kultūroje jos normos yra labai skirtingos. Dėl savo neuniversalumo ji politinei filosofijai nėra analitiškai reikšminga. Garbės kodeksų ir normų susietumas su konkrečia istoriškai determinuota kultūra, kurioje įtvirtinamos socialinės hierarchijos tarp žmonių, daro garbės sąvoką netinkamą ir neaktualią moderniai emancipacijos ir egalitarizmo idėjomis grįstai normatyvinei teorijai. Garbė, geriausiu atveju, tegali būti antropologinių studijų objektas, bet ne politiškai reikšminga sąvoka.
- Garbė nurodo individo ambiciją iškilti virš kitų, todėl neatlieka teigiamo auklėjamojo vaidmens egalitarinėje visuomenėje. Garbė padidina ir skatina esamas nelygybes visuomenės struktūroje - t. y. hierarchijas ir privilegijas.
Adaptacinis argumentas šiuolaikinių autorių tekstuose iškyla kaip reakcija į kritinį argumentą ir jo išvadą apie garbės sąvokos neaktualumą dabartinei politinei teorijai. Adaptacinis argumentas pabrėžia garbės sąvokos istoriškumą, gebėjimą keistis ir įsišaknijimą į demokratinių visuomenių pasaulėžiūrą. Tokio požiūrio šalininkų supratimu, garbės neįmanoma eliminuoti iš politiką aiškinančių sąvokų lauko būtent dėl jos susietumo su dabartinių visuomenių istorine raida. Garbė turi būti adaptuota demokratinei istorinei situacijai (taip atsakant į kritinį argumentą), bet ne delegitimuota ar pakeista kitomis sąvokomis (tokiomis kaip orumas ar teisė). Pabrėžtina potenciali garbės sąvokos nauda aiškinant demokratinių visuomenių principus.
Pagrindiniai demokratijai adaptuotos garbės sąvokos reikalingumo argumentai yra du: auklėjamasis ir legitimacinis.
- Performulavus garbės koncepciją į labiau individualistinę idėją, ji nebeprieštarautų demokratiniam egalitarizmui. Taip būtų išspręsta garbės kritikų nurodoma problema. Labiau kaip individualaus charakterio savybė ir mažiau kaip socialinių vaidmenų sistema suprantama garbė būtų naudinga demokratinei visuomenei, nes teiktų motyvacinį pagrindą piliečiams stengtis dalyvauti viešajame gyvenime. Demokratijai adaptuota garbės sąvoka šitaip galėtų būti vaistas nuo konformizmo ir piliečių pasyvumo.
- Demokratijai adaptuota garbės sąvoka yra naudinga, nes pagrindžia nerepresinių socialinių hierarchijų, kurios yra būtinos net egalitarinėje visuomenėje, reikalingumą. Garbė leidžia normatyviškai atskirti tinkamus valdyti atstovus nuo netinkamų, nusipelniusius nuo atsitiktinių.
Adaptacinį argumentą naudojantys šiuolaikiniai filosofai tiki demokratinių egalitarizmo ir emancipacijos principų teisingumu, tik ieško būdų instrumentiškai priderinti garbės sąvoką prie tų principų. Aiškiausias būdas, kaip jų tekstuose garbė adaptuojama demokratinei teorijai, - tai papildomų sąvokų įterpimas į analitinę skirtį tarp objektyvaus ir subjektyvaus garbės dėmenų (minėtas skolinys iš Schopenhauerio sampratos). Šie autoriai sukuria tokias sąvokas kaip „lygybės garbė“, „asmeninė garbė“, „moderni garbė“, kurios, jų sumanymu, turi garbės sąvoką artinti link egalitarinio turinio. Demokratijai adaptuota garbė sušvelninama ligi lygios pagarbos arba asmens pripažinimo principų. Kritinio ir adaptacinio argumentų atskyrimas leidžia sistemingai įvertinti ir palyginti dabartines garbės sampratas.
2. Garbės sampratos dabartiniuose tekstuose
Pirmoje atgimusį teoretikų susidomėjimą garbe XX a. pabaigoje žyminčioje analizėje P. Bergeris teigia, kad garbė - tai ideologinės kontrolės mechanizmas, susiejantis žmogaus tapatybę su konkrečiu instituciniu vaidmeniu. Garbė nusako normas, kurios įtvirtina hierarchijų natūralumą praktiniame gyvenime: socialiai vertingus vaidmenis atliekantys žmonės yra labiau gerbiami nei tie, kuriems tenka mažiau vertingi. Vertės sampratą suformuoja konkrečios visuomenės kultūrinis kontekstas (turtas, kilmė, dorumas, nuopelnai ar kt.). Bergeris teigia, jog garbės sąvoka tuo reikšmingesnė kasdieniame gyvenime, kuo stipresnės socialinės hierarchijos visuomenėje.
Šiame kontekste svarbu aptarti, kaip būti savimi ir ar reikia prisitaikyti prie visuomenės normų. Kai esame maži, esame vienodi, todėl lengva būti savimi: reaguojame natūraliai, išreikšdami savo jausmus. Deja, galiausiai mokomės, ypač jei augame namuose, kur tėvams labiau rūpi, kaip jaučiamės ir ko norime, bet jei mus vertina pagal įvaizdį, o ne pagal tai, kas iš tikrųjų esame, kaip veikiame juos ir aplinkinius. Paauglystėje dar sunkiau būti savimi, nes svarbus tampa draugų vertinimas ir prisitaikymas prie grupės normų, todėl tuo metu asmeninės tapatybės paieškos sukelia didžiulę vidinę sumaištį. Panašu, kad buvimas savimi taip pat yra vienas sunkiausių suaugusiųjų iššūkių, nes žmonėms, kurie esa savimi sunku prisitaikyti, asmenys yra teisiami už savo įsitikinimus, tačiau ar galima teisti žmogų už jo įsitikinimą?
Tačiau, esant nuomonių skirtumams, svarbu mokėti kalbėtis ir suprasti vienas kitą. Vilija Girgždė savo knygoje "Mes skirtingi. Negi skirtis?" dalijasi mintimis apie tai, kaip būti savimi poroje ir kaip būti su žmogumi, kuris taip pat nori būti savimi. Ji teigia, kad standartiniai problemų sprendimai dažnai nuvilia, bet kai partneriai atsigręžia į save, į tai, kokie jie yra, o ne kokie turėtų būti, prasideda stiprus, tikras ryšys. Poros turėtų nuolat prisiminti svarbiausią įžadą: „Pasižadu pažinti savo ir tavo poreikius ir apie juos kalbėtis.“
Maslow poreikių hierarchija
Individualus gebėjimų vertinimas yra neatsiejamas nuo tikslinio, prasmingo ir žmogų įgalinančio užimtumo planavimo. Užimtumas negali būti „bendra veikla visiems“ - jis turi atitikti konkretaus žmogaus gebėjimus, interesus ir poreikius. Vienas iš dažniausiai naudojamų instrumentų - ADL (Activities of Daily Living) skalė. Ji padeda įvertinti žmogaus savarankiškumą atliekant kasdienes veiklas: valgant, rengiantis, prausiantis, judant, naudojantis tualetu. Tai yra baziniai veiksmai, tačiau būtent jie rodo, kiek žmogus yra pajėgus savarankiškai gyventi ir kiek jam reikia pagalbos.
Taip pat, svarbu atsižvelgti į žmogaus dienos ritmą, fizinę būklę skirtingu paros metu, vaistų poveikį. Kai kuriems žmonėms ryte lengviau susikaupti, kiti jaučiasi gyvesni po pietų. Individualizuotas užimtumas yra ne papildoma paslauga, o kertinė darbo su žmogumi dalis. Jis atspindi, kiek mes iš tiesų pažįstame žmogų, kiek jam skiriame dėmesio ir kiek leidžiame jam būti savimi.
Ginto Karaliaus straipsnyje išskiriami du pagrindiniai argumentai - kritinis ir adaptacinis - leidžia struktūruotai palyginti dabartinių autorių garbės sampratas, išryškinant su garbe siejamus poleminius klausimus ir garbę tiriančių autorių normatyvines pozicijas.
Peteris Jarvisas savo darbuose teigia, kad individai gyvena ir veikia socialiniame pasaulyje; jame, mokantis iš dviejų patirčių, susiformuoja savastis. Be sociokultūrinės aplinkos neįmanoma savastis, neįmanoma būti asmenybe. Socialinis pasaulis asmens tobulėjime vaidina pagrindinį vaidmenį, o kai kkurios religijos ir politinės ideologijos taip pat skatina asmenis tobulėti, pateikdamos idealios visuomenės, kuriose visi gyvens kaip rojuje, modelius.
Taigi, svarbu rasti balansą tarp buvimo savimi ir prisitaikymo prie visuomenės normų, siekiant harmonijos ir gerovės tiek individualiame, tiek socialiniame lygmenyse.
tags: #buti #savimi #ar #prisitiakyti #rasinys