Skraidantys Vabalai: Rūšys, Gyvenimo Būdas ir Svarba Lietuvoje

Lietuvoje yra apie 18 000 vabzdžių rūšių, priklausančių 19 būrių. Gausiausi yra vabalai, dvisparniai, plėviasparniai, drugiai, blakės, apsiuvos.

Vabzdžiai yra svarbi ekosistemų sudedamoji dalis. Didelė jų įvairovė būdinga stabilioms ekosistemoms. Jie užima visas ekologines nišas, prisitaikė gyventi vandenyje, sausumoje, kituose organizmuose, augalų šaknyse, stiebuose, lapuose, vaisiuose. Minta augalinės ir gyvūninės kilmės maistu. Ypač gerai prisitaikę vabalai.

92 šeimų rūšys gyvena irstančioje medienoje, kai kurios - sūriame pajūrio smėlyje. Kitų rūšių vabalai (apie 10 šeimų) gyvena simbiozėje su skruzdėlėmis, graužikų, kitų žinduolių urvuose, paukščių lizduose, dalyvauja dirvodaroje. Žygiai, dusios, vyčiai yra svarbūs reguliuojant kitų vabzdžių rūšių gausą.

2021 išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje įrašyta daugiau kaip 100 saugomų vabzdžių rūšių. Tai žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor), dvijuostė nendriadusė (Graphoderus bilineatus), ūsuotis dailidė (Ergates faber), gauruotoji skolija (Scolia hirta), kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii), mažoji nehalenija (Nehalennia speciosa), žaliasis laumžirgis (Aeshna viridis), kopinis tarkšlys (Sphingonotus caerulans), mažoji ankstyvė (Capnopsis schilleri), smėlinė auslinda (Labidura riparia), kalninė cikada (Cicadetta montana) ir daugelis kitų rūšių.

Žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor)

Karkvabaliai (Melolonthinae)

Karkvabalis - tai stambus, rudos spalvos vabalas, kurio masiškas pasirodymas gegužės vakarais dažnam sodų savininkui sukelia nemalonias asociacijas. Lietuvoje aptinkama apie 5 karkvabalių rūšys, priklausančių Melolonthinae pošeimiui. Dažniausiai sutinkamos rūšys yra paprastasis karkvabalis (Melolontha melolontha), miškinis karkvabalis (Melolontha hippocastani), margasis karkvabalis (Polyphylla fullo), vasarinis karkvabalis (Amphimallon solstitialis). Paprastasis karkvabalis yra dažniausias Lietuvoje. Jis 20-30 mm ilgio, rudai-juodos spalvos, apaugęs pilkais plaukeliais.

Karkvabalių patelė yra šiek tiek stambesnė už patiną, jos ilgis gali siekti 20-35 mm priklausomai nuo rūšies. Patelės turi masyvesnį, platesni kūną ir trumpesnius ūsus nei patinai. Jų chitino danga dažnai blizgesnė, rudos arba rudai-juodos spalvos.

Patinai yra šiek tiek smulkesni už pateles, jų ilgis paprastai siekia 15-30 mm. Ryškiausias patinų požymis - ilgesni, dažnai šakoti ūsai, kurie padeda jiems aptikti patelių skleidžiamus feromonus. Patinų kūnas paprastai siauresnis, o jų spalva gali būti šiek tiek šviesesnė nei patelių.

Karkvabalių lervos vystosi žemėje 3-4 metus. Jos turi būdingą C raidės formos kūną, baltą arba kreminę spalvą ir rudą galvą su stipriais žandikauliais. Jaunos lervos yra tik 5-8 mm ilgiu, bet pilnai išaugusios gali siekti 30-45 mm.

Lėliukės formuojasi žemėje specialiose kamerose 20-40 cm gylyje. Jos yra baltos spalvos, minkštos ir nejudrios. Lėliukių stadija trunka 2-6 savaites, priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės.

Karkvabalių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda gegužės mėnesį, kai žemės temperatūra pakyla virš 12-15 °C, ir tęsiasi iki liepos vidurio. Patinai subręsta šiek tiek anksčiau nei patelės ir aktyviai ieško partnerių, sekdami jų skleidžiamais feromonais. Poravimasis dažniausiai vyksta ant medžių lapų arba žemėje.

Po sėkmingo poravimosi patelė ieško tinkamos vietos kiaušinėlių dėjimui. Ji renkasi minkštą, drėgną žemę, dažniausiai po medžiais arba krūmais, kur yra pakankamai organinių medžiagų. Kiaušinėliai yra ovalūs, balti arba gelsvi, 2-3 mm dydžio. Jie išsirita per 3-6 savaites, priklausomai nuo žemės temperatūros ir drėgmės.

Lervų vystymasis trunka 3-4 metus, per kuriuos jos tris kartus nusimeta chitinizuotą dangalą ir auga.

Suaugę karkvabaliai yra augalėdžiai, besimaitinantys lapuočių medžių lapais. Jie ypač mėgsta ąžuolo, beržo, topolio, gluosnio ir vaismedžių lapus. Karkvabaliai ėda lapų paviršių, palikdami charakteringus skeletinės struktūros pėdsakus 0150 išgrauždami lapų minkštimus ir palikdami tik gyslas. Suaugę karkvabaliai taip pat mėgsta žiedus ir žiedynus, ypač erškėtrožių, šermukšnių ir vaismedžių. Jie gali rimtai pažeisti žydėjimo procesą ir sumažinti vaisių derlių.

Paprastasis karkvabalis (Melolontha melolontha)

Karkvabalių lervos žemėje maitinasi augalų šaknimis, ypač žolių ir jaunų medžių. Jos ypač mėgsta vejų žolių šaknis, bulvių gumbų, morkų ir kitų daržovių šaknis. Lervų padaroma žala dažnai yra rimtesnė nei suaugusiųjų, nes jos gali sunaikinti augalų šaknų sistemą ir sukelti augalų džiūvimą. Ypač nukenčia gėlės, vejos ir jauni medeliai.

Pagrindinis karkvabalių skleidžiamas garsas - tai gilus, monotoniškas ūžimas, kurį sukuria jų sparnų plazdėjimas. Karkvabaliai plasnoja sparnais apie 150-250 kartų per sekundę, sukurdami charakteringą žemo tono dūzgimą. Skrendantys karkvabaliai skleidžia nevienodą garsą priklausomai nuo skridimo greičio ir krypties. Tiesiai skrendant garsas yra tolygus, o keičiant kryptį ar bandant nusileisti - garsas tampa neritmingas ir intensyvesnis.

Karkvabaliai taip pat skleidžia mechaninį garsą, kai jie krenta ant kietų paviršių - stogų, langų, automobilių. Dėl savo masės jie sukelia gana garsų barškėjimą ar braškėjimą. Ant medžių lapų besimaitinantys karkvabaliai skleidžia lengvą šlamėjimą ir kramtymo garsus, bet šie garsai girdimi tik iš arti.

Įdomu tai, kad karkvabaliai patys yra jautrūs vibracijoms ir garsams.

Rudenį lervos kasa gilesnius tunelius ir pasiruošia diapauzei - biologinio aktyvumo sustabdymui žiemos metu. Žiemojančios lervos turi specialių prisitaikymą šalčių išgyvenimui. Jos koncentruoja gliukozę ir kitas medžiagas, kurios neleidžia kūno skysčiams užšalti net esant -10 °C temperatūrai. Žiemos metu lervos yra visiškai neaktyvios - nesimaitina, nejuda ir negali vystytis.

Suaugę karkvabaliai negali išgyventi žiemos. Jie žūsta rudenį su pirmosiomis šalnomis, nes jų organizmas nėra prisitaikęs ilgalaikiam šalčio išgyvenimui.

Pavasarį, kai žemė atšyla, žiemojusios lervos atgauna aktyvumą ir tęsia vystymąsi.

Lietuvoje karkvabaliai kelia rimtą žalą miškams, sodams ir parkams. Ypač nukenčia vaismedžiai, dekoratyvūs medžiai ir krūmai.

Lietuvoje atliekami karkvabalių monitoringo tyrimai, stebint jų populiacijų pokyčius ir prognozuojant masinio skridimo laiką.

Karkvabalių fenomenai:

• Masinio skridimo fenomenas.
• Šviesos traukimas.
• Ilgas vystymosi ciklas.
• Feromonų komunikacija.
• Krypties nustatymas.
• Žemės dirbimo indikatorius.
• Biologinis laikrodis.
• Maisto šaltinis.

Elniavabaliai (Lucanus cervus)

Lietuvos entomologų draugija 2003-uosius metus paskelbė paprastojo elniavabalio (elniaragio) (Lucanus cervus L.) metais.

Vabalo kūnas 25- 75 mm dydžio, juodas, matinis, viršutinė pusė ruda, kaštoninės spalvos, galva ir priešnugarėlė dažniausia tamsesnės - tamsiai rudos.

Paprastajam elniavabaliui (elniaragiui) būdingas ryškus lytinis dimorfizmas (patinai savo išvaizda labai skiriasi nuo patelių). Patino galva labai didelė, plati, su labai stambiais, ištįsusiais į priekį žandais, savo forma primenančiais elnio ragus - nuo to kilo šio vabalo pavadinimas. Patelės smulkesnės, juodai rudos jų žandai trumpi.

Paprastąjį elniavabalį (elniaragį) galima aptikti senuose, brandžiuose lapuočių miškuose kur auga seni ąžuolai taip patsenuose parkuose, kur yra drevėtų, džiūstančių ąžuolų. Ypač reikia atkreipti dėmesį į senus pavienius ąžuolus, augančius gerai saulės įšildomose vietose - pamiškėse, miškų aikštelėse, upių šlaituose.

Vabalai skraido birželio - liepos mėnesį. Ypač aktyvūs vakarais, temstant.

Elniavabalių (elniaragių) lervos vystosi trūnijančioje senų ąžuolų medienoje, kuria ir minta. Vystymosi ciklas trunka 5-6 metus.

Suaugę vabalai minta tekančiomis lapuočių medžių, dažniausia ąžuolų, sultimis.

Elniavabalis (Lucanus cervus)

Akcijos metu nebuvo gauta patikimų duomenų apie paprastojo elniavabalio aptikimo vietas Lietuvoje.

Kiti Vabalai

Vabalas raganosis - kūnas stambus (25 - 40 mm) išgaubtas, žvilgantis, rudai kaštoninis. Nuo elniavabalio skiriasi tuo, jog patino galva su stambiu, atgal lenktu ragu, patelės galvoje turi trumpą, buką išaugą. Vabalas raganosis vystosi medžio pjuvenų, komposto krūvose.

Pjūklaūsis kelmagraužis - stambus (24 - 40 mm) vabalas. Kūnas kresnas, juodai rudas, viršutinė pusė matinė, išvagota smulkiomis raukšlelėmis, priešnugarėlės šonuose yra kelios dyglių formos išaugos.

Ūsuotis dailidė - tai didžiausias Lietuvos ūsuotis (23 -60mm). Kūno viršutinė pusė juodai ar rusvai ruda, priešnugarėlės kraštai smulkiai dantyti antsparniaimatiniai, smulkiai raukšlėti.

Medienos Kenkėjai

Tai kenkėjai, kurie puola nupjautą ir jau išdžiūvusią medieną bei jos dirbinius. Mūsų šalies sąlygomis medienai kenkia vabalai: ūsuočiai, skaptukai ir medgraužiai.

Naminis Ūsuotis

Lietuvoje žinomos 106 ūsuočių rūšys. Naminis ūsuotis ⎯ pagrindinis sausos medienos kenkėjas Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Vabalai gerai skraido. Didžiausias jų aktyvumas stebimas vasarą.

Lervos stadija (kenkianti) paprastai trunka 3⎯5 metus, bet gali užsitęsti ir ilgiau. Ūsočių lervos dažniausiai gyvena po gyvų, džiūstančių ar išdžiūvusių medžių žieve arba medienoje, tad gyvuose medžiuose jos ne tik mechaniškai pažeidžia grauždamos takus, bet ir sukelia puvimą. Lervos tiesiog išvagoja medieną, padarydamos ją tinkamą tik malkoms. Spygliuočių rąstai per kelerius metus gali tapti netinkami statybos darbams.

Plinta suaugėliams skrendant į kitas vietas (į pastatus patenka per pravirus langus, duris) ir gabenant užkrėstą medieną ir jos dirbinius.

Naminis ir Baldinis Skaptukai

Pasaulyje žinoma apie 12 tūkstančių, Lietuvoje ⎯ 16 skaptukų rūšių. Naujos rūšys gali būti įvežamos su įvairiais medienos gaminiais. Lietuvoje daugiausia paplitęs baldinis skaptukas. Vabalai gerai skraido.

Pavasarį skaptukų patelės deda kiaušinėlius baldų ir medienos dirbinių įtrūkimuose, jungtyse ir vietose, neapsaugotose dažų ar lako sluoksniu. Išsiritusios lervos įsigraužia į medieną ir minta ja. Lervos lapuočių medienoje gyvena apie 2⎯4, o spygliuočių ⎯ apie 4⎯6 metus.

Skaptukai pažeidžia pušų ir lapuočių medieną pastatuose, baldus, paveikslų rėmus, medinius meno dirbinius. Baldinis skaptukas dažniausiai pažeidžia medinius baldus ir medžio gaminius, o naminis skaptukas daugiausia sutinkamas medinėse pastatų konstrukcijose (palangėse, stogų balkiuose, grindyse).

Plinta suaugėliams skrendant į kitas vietas ir gabenant užkrėstą medieną bei jos dirbinius.

Baldinis skaptukas (Anobium punctatum)

Retos ir Saugomos Rūšys

Juodasis auksavabalis (Osmoderma barnabita)

Suaugę vabalai išsiskiria ryškiai juodu blizgančiu kūnu, kurio ilgis siekia 11-18 mm. Kojos juodos arba tamsiai rudos, letenos, antenų buoželė ir čiuopikliai paprastai būna šviesesni. Kūno viršus nusėtas smulkiomis duobutėmis, antsparniai su negiliomis išilginėmis vagelėmis. Patinai skiriasi nuo patelių masyvesne galva ir stambesniais stipriau išsišovusias viršutiniais žandais.

Gyvena drėgnuose pavėsinguose miškuose, kur jų lervos vystosi rudojo puvinio apimtuose ant žemės gulinčiuose eglių, beržų, ąžuolų, juodalksnių, rečiau pušų, drebulių, liepų ar bukų rąstuose. Vidutinio klimato juostoje lervos vystosi dvejus-trejus metus, suaugėliai iš lėliukių išsirita rudenį ir ten pat lieka žiemoti. Poruojasi gegužės-birželio mėn., po to abiejų lyčių individai medienoje gremžia apie 2 cm gylio duobutes, į kurias patelės deda kiaušinius.

Aktyvūs šviesiuoju paros metu. Dažniausiai juos galima pamatyti ropinėjančius netoli vystymosi vietų, nepastebėti skraidantys.

Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Buveinėms išsaugoti būtina ribotai kirsti mišką ir šalinti negyvą medieną.

Rūšis paplitusi Europoje, Kaukaze, Vakarų Sibire; šiaurėje arealas apima pietines Norvegijos ir Suomijos dalis, siekia Kareliją, Archangelsko sritį; pietuose - Šiaurės Ispaniją, Italiją, Balkanų pusiasalį. Tačiau beveik visame areale yra reta.

Pušinis plokščiavabalis (Cucujus cinnaberinus)

Suaugusių vabalų kūnas - 13-17 mm ilgio, plokščias, skaisčiai raudonas, vidukrūtinio ir pakrūtinio šonai, pilvelis, viršutinių žandų viršūnės, blauzdos, letenos ir antenos juodos spalvos. Prieškrūtinio šoniniai kraštai su smulkiais danteliais. Pušinis plokščiavabalis savo išvaizda labai panašus į purpurinį. Pagrindinis skiriamasis požymis - vientisai raudonos spalvos prieškrūtinis ir viršutiniai žandai, išskyrus jų viršūnės.

Lervos vystosi po nudžiūvusių medžių žieve, dažniausiai brandžiuose medynuose, sengirėse, parkuose. Europoje šių vabalų lervos dažniausiai aptinkamos po spygliuočių medžių žieve. Lervos vystosi dvejus-trejus metus, suaugėliai iš lėliukių išsirita rudenį ir ten pat lieka žiemoti. Poruojasi gegužės-birželio mėn.

Lervos įvairiaėdės, gali būti grobuoniškos, maitėdės arba maitintis grybų miceliu. Suaugėliai dažniausiai lindi po medžių žieve ir tik poravimosi metu juos galima pamatyti ropinėjančius netoli vystymosi vietų, yra pastebėti ir skraidantys.

Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas.

Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė labai fragmentiškai pasiskirsčiusios tinkamos buveinės, intensyvi miškininkystė: sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai, džiūstančių medžių stygius. Buveinėms išsaugoti būtina ribotai kirsti mišką, pjauti ir šalinti džiūstančius brandžius medžius.

Rūšis paplitusi Eurazijoje, šiaurėje arealas siekia pietinę Suomijos dalį, Sankt Peterburgo, Jaroslavlio, Kirovo sritis; pietuose - Italiją, Balkanų pusiasalį, Kaukazą; rytuose - Sachalino salą, Japoniją, Kiniją, Taivaną, tačiau neaptinkama į vakarus nuo Vokietijos. Centrinėje Europoje yra labai reta, dažniausiai aptinkama kalnuotuose regionuose. Lietuvoje ši rūšis kol kas aptikta tik pietinėje dalyje.

Pušinis plokščiavabalis (Cucujus cinnaberinus)

Žemės Ūkio Kenkėjai

Sodų, miškų, daržų, pasėlių, sandėlių kenkėjai yra apie 200 vabzdžių rūšių. Sandėliuojamiems maisto produktams kenkia kandys, ugniukai, šiengraužiai. Daržo augalams kenkia kopūstinė kandis (Plutella xylostella), spragės, amarai. Žievėgraužis tipografas kenkia eglynams, didysis pušinis straubliukas (Hylobius abietis), pušinis pelėdgalvis - pušynams. Soduose obelų ir kriaušių žiedpumpurius išgraužia obelinis žiedgraužis, visaėdis archipsas (Archips podana), rožinis archipsas (Archips rosana) pažeidžia įvairius sodo augalus.

Nustebsite, kuo vabzdžiai gali misti. Jiems kelia apetitą visokių produktų atsargos, pradedant grūdais ir baigiant kruopomis, greitai gendančiais produktais ir kt.

Pavasarį kiekviena patelė padeda apie 275-600 pavienių kiaušinėlių arba krūvelėmis. Pavasarį lėliukės stadija trunka 7-24 dienas.

Pirmiausia tai grūdų, riešutų, džiovintų vaisių, aliejinių kultūrų sėklų ir išspaudų kenkėjas.

Dažniausi Sandėlių Kenkėjai:

Kenkėjų Kontrolė

KENKĖJŲ KONTROLĖ apima žmogaus sveikatos, nuosavybės ir maisto išteklių apsaugą nuo nepageidaujamų kenksmingų organizmų ⎯ kenkėjų.

tags: #bute #skraidantys #vabalai