Biržai - senas ir gražus miestas, turtingas gamtos, praeities ir įdomios istorijos, skaičiuojančios šimtus metų. Biržų turizmo informacijos centro direktorės Giedrės Visockienės manymu, Biržus aplankyti turėtų būti įdomu ir besidomintiems architektūriniais paminklais, ir norintiems pasidžiaugti gražiu kraštovaizdžiu bei įdomiais gamtos reiškiniais. Pats miestas nestokoja žalumos, jame tyvuliuoja Širvėnos bei Kilučių ežerai, savo vandenis plukdo Apaščios bei Agluonos upės.
Praleisti bent savaitgalį Biržuose bei jo apylinkėse G. Visockienė pataria visiems, norintiems iš tiesų pažinti kadaise Radvilų ir Tiškevičių giminių globotą ir unikaliais gamtos reiškiniais garsėjantį miestą.
Biržų Pilis - Griauta, Sprogdinta ir Atstatyta
Vienas įdomiausių objektų Biržuose - miesto pilies reprezentaciniai rūmai. „Biržai garsėja bastioninio tipo tvirtove, kurios atstatytuose reprezentaciniuose rūmuose įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“, - sakė G. Visockienė. Rūmai Radvilų iniciatyva buvo pastatyta dar XVI a. tik labai nukentėjo per karus su švedais, kurie pilį apgriovę, vėliau ją apskritai susprogdino.
Apsisaugoti nepadėjo nei bastionai, gynybiniai grioviai ar Širvėnos ežeras - seniausias tvenkinys Lietuvoje, kuriame kadaise buvo auginami ir vandens riešutai. Per šį tvenkinį nutiestas ir ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas. Norintiems Biržų istoriją pažinti iš arčiau, verta užeiti ir į pačius rūmus.
Čia įrengtos net 25 ekspozicijų salės, kuriose pristatoma krašto priešistorė, kunigaikščiai Radvilos, XIX a. ir XX a. Biržų istorija. Kiekvieną mėnesį muziejuje galima išvysti kažką naujo. „Rugpjūtį eksponuosime šviesaus atminimo dailininko Algirdo Petrulio parodą, Ramūno Danisevičiaus foto parodą - jis taip pat kilęs iš Biržų krašto“, - sakė muziejininkė Danutė Žemaitienė.
Besidomintiems Lietuvos grafų gyvenimo būdu, derėtų apžiūrėti XIX a. pastatytą grafams Tiškevičiams priklausiusią Astravo dvaro sodybą. Taip pat prie Širvėnos tvenkinio įsikūrusi buvusi Tiškevičių rezidencija išsiskiria savo puošnumu ir dailia romantinio klasicizmo stiliaus architektūra. Jos prieigas puošia liūtų skulptūros, o aplink dvarą įkurtas dailus parkas.
Mieste galima apžiūrėti ir dviejų krikščionybės atmainų - katalikų ir evangelikų reformatų - maldos namus. Panašiu metu - maždaug XIX a. vid. - pastatyti maldos namų atrodo visiškai skirtingai: Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia barokinė, o Biržų evangelikų reformatų maldos namai - neogotikiniai. Dailius bažnyčių bokštus galima pamatyti ir iš paukščio skrydžio. Biržų aeroklubas visus norinčius gali paskraidinti dviviečiu lėktuvu - vienam žmogui ši pramoga kainuoja 70 litų už dešimt skrydžio minučių.
Unikalios Gamtos Išdaigos - Smegduobės
Šiaurinėje Lietuvos dalyje esantis Biržų rajonas išskirtinis ir unikaliomis gamtos išdaigomis - smegduobėmis. Norintiems daugiau sužinoti apie šį reiškinį vertėtų pasivaikščioti Biržų regioniniame parke. „Rajono garsenybė - didžiausia karstinė įgriuva Lietuvoje "Karvės ola". Karstinės kilmės Kirkilų ežerynas - unikalus kraštovaizdžio elementas, vienintelis Baltijos šalyse. Nemunėlio upės pakrantėje galima išvysti neįprastus lietuvio akiai gamtos objektus - atodangas: "Velniapilio olą", "Tabokinės", "Muoriškių", - pasakojo G. Visockienė.
Biržų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė Ramune Jūrėnaitė - Jonaitienė sakė, kad iki šių objektų geriausia nuvažiuoti dviračiu ar automobiliu. „Karvės ola priklauso regioniniam parkui, bet yra už Biržų. Iki jos nueiti galima, bet eiti reikėtų kokius tris kilometrus - čia jau geriau su dviračiais, mašina nuvažiuoti. Karvės ola, spėjama, yra apie 200 metų senumo, ji apipinta įvairiomis legendomis, o jos gylis - apie 13 m. Ji turi netgi 5 urvus, kurių ilgis apie 46 m”, - pasakojo moteris.
Netoliese - kita smegduobė, vadinama Geologų duobe. Norintys daugiau sužinoti apie smegduobes, turėtų užsukti ir į lankytojų centrą. „Biržų regioniniame parke yra įrengta ekspozicija pavadinimu „Prasmengančios žemės kraštas“ - ten galima susipažinti, kaip smegduobės susidaro, kodėl jos atsiveria“, - sakė R. Jūrėnaitė - Jonaitienė. Tiesa, mieste besilankantiems turistams po kojomis atsiversiančių smegduobių baimintis nereikėtų - moteris sakė, kad pačiame mieste jos atsiveria itin retai.
Didžiuojasi XVII a. Alaus Receptūra
Biržai gali didžiuotis ne tik pilimi, miestą valdžiusiomis garsiomis giminėmis ar paslaptingomis žemėje atsiveriančiomis smegduobėmis, bet ir gurmanišku paveldu - XVII a. čia pradėtu gaminti alumi. „Šio krašto žmonės jau nuo seno žino, kaip puoselėti iš protėvių paveldėtas alaus darymo tradicijas. Nedideliame Biržų krašte įsikūrusios net kelios alaus daryklos kviečiančios lankytojus susipažinti su alaus gamybos tradicijomis, bei paragauti išskirtinio skonio biržietiško alaus“, - sakė G. Visockienė.
Alaus daryklos „Biržų alus“ gamybos meistrė Astra Normantienė pasakojo, kad čia jis pradėtas gaminti dar XVII a. „Tas paveldas tęsiasi iš kartos į kartą. Alaus gamyboje neprigalvosi naujų technologijų - jis verdamas, rauginamas, brandinamas ir išpilstomas. Kaip seniau gamindavome, taip ir mes gaminame. Žinoma, dabar technologijos šiek tiek pasikeitė, įranga naujesnė nei XVII - XVIII a.“, - juokavo A. Normantienė.
Liudvikos Karolinos Radvilaitės paliepimu įkurta darykla pasikeitusi, tačiau alus - vis dar išskirtinis. „Viską pasako tai, jog čia yra viena iš seniausių alaus daryklų Lietuvoje. Alus kalba pats už save“, - kalbėjo moteris. Norintiems jo paragauti galima apsilankyti daryklos rengiamose ekskursijose. „Mes pirmiausiai pasakojame apie alaus daryklą - parodome ją, pavedžiojame po rūsius, papasakojame. Tada į degustacijos salę einame degustuoti alaus. Visa programa užtrunka apie pusantros valandos“, - kalbėjo daryklos meistrė.
Vienintelis nepatogumas - tai, kad ekskursija rengiama bent 15-os žmonių grupėms, jos kaina vienam žmogui - 15 litų. Norintiems galima apsilankyti ir kitų alaus daryklų - „Rinkuškių“ ir „Butautų dvaro alaus“ siūlomose ekskursijose bei degustacijose. Su alaus gamybos tradicijomis supažindinama ir Biržų muziejuje „Sėla“. D. Žemaitienė pasakojo, kad tam skirta edukacinė programa „Žaldoko alus“.
„Ten ir folkloro ansamblis, dainos, šokiai. Vaišiname duona, sūriu, vadovė pasakoja, kaip alus buvo daromas, kalba apie papročius“, - sakė ji. Kaina žmogui, priklausomai nuo žmonių skaičiaus, - 20 - 30 litų.
Susidomėjusiems miestu bei jo apylinkėmis vertėtų jame likti nakvynei. Šią siūlo tiek viešbučiai, tiek svečių namai ar kaimo sodybos, o tinkamiausiai variantą gali rasti bene kiekvienas - Biržuose esančiame bendrabutyje apsistoti galima už 20 litų nakčiai, kitur - nuo 35 iki 140 litų. Mieste yra įsikūrusi ir ne viena kavinė, kur galima papietauti ar pavakarieniauti.
Apsilankymas Astravo dvare nemokamas, dvaras apžiūrimas iš išorės. Už Astravo dvaro keliaujant Astravo gatve galima pamatyti tiltą-užtvanką, kuris buvo pastatytas 1860 m. Jis iki 1986 m. laikė Širvėnos ežero vandenis.
Jei jau pasijusite praalkę, Biržų turizmo informacinis centras siūlo užsukti į kavinę biržietišku pavadinimu “Kū Tujė?“ (Vytauto g. 61). Čia gaminamos gardžios bandelės, kibinai ir kiti kepiniai. Miesto centre taip pat galima apsilankyti kepinių namuose „Sucre“ (Vytauto g. 36), kur galėsite paragauti „Biržų duonos“ gaminių. Sumuštiniai su vištiena, kumpiu kainuos 2,6 euro, su tunu arba vegetariškas - 2,31 euro. Jei pageidausite deserto, pyrago gabalėlis kainuos apie eurą. Norintiesiems pavalgyti stipriau galima rinktis valgyklas, picerijas.
Toliau traukite iš arčiau susipažinti su unikaliais gamtos reiškiniais - karstinėmis įgriuvomis. Aplankysite Karajimiškio teritorijoje esančias smegduobes „Geologų duobė“, „Lapės ola“. Turistai gali pasivaikščioti po smegduobes įrengtu „Barsuko olos“ geologiniu pažintiniu taku. Takas įrengtas Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje, Mantagailiškio Gojelio miške. Pėsčiųjų takas įrengtas 2,5 ha ploto teritorijoje.
Bendras tako ilgis - 700 m. Geologinį taką sudaro pažintinis takas, laiptai ir liepteliai bei informaciniai ženklai. Visai netoliese aplankoma viena žymiausių ir didžiausių smegduobių - „Karvės ola“. Ši smegduobė yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė. Speleologai mano, kad jai - apie 200 metų. Smegduobės skersmuo - 10-12 metrų, gylis - apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 1,5 m gylio požeminis ežeriukas. Prie „Karvės olos“ įrengtas WC ir poilsiavietė, kur galima prisėsti atsikvėpti ar užkąsti. Karstinių įgriuvų apžiūrėjimas ir pasivaikščiojimas po pažintinį taką gali užtrukti apie 1,5 val.
Biržų rajone galima pamatyti ir vandens prisipildžiusių karstinių įgriuvų. Nuo „Karvės olos“ važiuojant Kirkilų link galima aplankyti keletą vietų. Pasivaikščiojimo takas prie Kirkilų karstinių ežerėlių - tai puiki galimybė stebėti šiuos unikalius vandens telkinius iš labai arti. Takas nutiestas per nedideles pelkutes ir pusiasalius su pelkėms būdinga augmenija ir gyvūnija.
Jei planuojate dviejų dienų kelionę, Kirkiluose įrengta stovyklavietė, kur galite apsistoti palapinėse. Jei jūsų kompanija - iki penkių žmonių, už palapinę sumokėsite 5 eurus, dar eurą - už automobilį.
Biržų turizmo informacinis centras siūlo keliauti toliau - apie 8 km nuo Kirkilų, kur įsikūręs Sodeliškių kaimas. Čia įsikūręs Daliaus Linkevičiaus ekologinis augalininkystės ūkis. Šalia sodybos yra elnynas su danieliais ir muflonais, 2 ha ploto tvenkiniai. Sodyboje įkurtas senovinės technikos muziejus, 1924 m. veikiantis vėjo malūnas. Čia organizuojama ir edukacinė programa „Duonos kelias“.
Ekskursija po sodybą, elnyną, senovinės technikos muziejų asmeniui kainuos 4 eurus. Čia užtruksite apie 2 val. Norint dalyvauti edukacinėje programoje „Duonos kelias“ reikia mažiausiai 6 asmenų grupės. Į edukacinę programą įtrauktas ir sodybos apžiūrėjimas kartu su elnynu. 8 614 02 160.
Keliaujant link Butautų tarp Sodeliškių ir Butautų dar galima aplankyti J.Milišiūno avininkystės ūkį (Dvargalių k.). Nors ūkis iki galo nepritaikytas turistams, tačiau susitarus iš anksto jau dabar galima apžiūrėti Lietuvos juodagalves, tekselių, ostfryzų, koburgo lapines kraštovaizdžio avis. O netrukus bus galima paragauti sūrių, mėsos gaminių. 8 615 93 181.
Visai netoli nuo Dvargalių beveik už 2 km įsikūrusi Butautų dvaro sodyba. Jei surinkote bent šešių žmonių kompaniją, galite pasižvalgyti po dvarą ar bravorą bei padegustuoti alaus. Degustacijos kaina priklauso nuo to, kokius patiekalus rinksitės prie alaus. Pigiausiai žmogui atsieis alaus degustacija su užkandžiais - 10 eurų, brangiausiai - 25 eurus - žaisminga degustacija su karštais patiekalais.
Doc. Dr. Birutė Rūta Vitkauskienė I Vilniaus katedros karališkosios įkapės. Istorija ir tyrimai.
Keliaujant link Pačeriaukštės iš anksto susitarus galima aplankyti Sigutės Kiaulėnienės lėlių muziejų. Čia pamatysite apie 250 pačios ponios Sigutės kurtų, įvairiausiais drabužėliais papuoštų lėlių, taip pat senovinių buities rakandų, padargų. Muziejaus lankymas nemokamas, galintieji palieka auką. Apžiūrėti lėles užtruksite 15-20 minučių. Biržų turizmo informacinis centras pataria apie ketinimus aplankyti muziejų iš anksto pranešti telefonu 8 651 30 728.
Iš lėlių muziejaus traukite link Pabiržės miestelio. Tarp Butautų ir Pabiržės pasisukus dešiniau galima stabtelėti pasigrožėti gamta Užubalių telmologiniame draustinyje. Čia įrengtas pasivaikščiojimo takas, apžvalgos bokštelis. Tai vieta, kur galima iš arti pamatyti gausybę įvairių rūšių gyvūnų, augmenijos.
Pabiržėje verta pamatyti išpuoselėto grožio sodybą, kuri traukia ne tik lietuvių turistų akį. Nemažai turistų ir iš kaimyninių šalių atvyksta pasižiūrėti A.Jaronytės sodybos (Likėnų g. 17, Pabiržė). Senyvo amžiaus moteris netoli namų buvusioje pelkėje savo rankomis iškasė tvenkinius, kuriuose žydi įvairiausių spalvų vandens lelijos. Apžiūrėti sodybai skirkite 15-20 min. Tiek pat laiko - 20 min. - pakaks pasidairyti po Pabiržės Švč.
Visai netoli nuo Pabiržės nutolę Likėnai. Jie žinomi dėl čia esančio Smardonės šaltinio bei atnaujintos mineralinio vandens biuvetės „Vilties angelas“. Biuvetėje galima paragauti mineralinio vandens, kuris rekomenduojamas žmonėms, besigydantiems virškinimo organų - skrandžio, kepenų, tulžies takų - ligas. Kiek laiko skirsite pasivaikščioti po Likėnus, priklausys nuo kiekvieno individualiai, kadangi čia galima prisėsti ir pasigrožėti gamta, pailsėti nuo miesto triukšmo.
Keliaudami šiuo maršrutu nuvažiuosite apie 48 km. Maršrutą baigsite Pabiržės miestelyje, tad galite rinktis, kur norite keliauti toliau: netoliese yra Pasvalys, Anykščiai, Kupiškis, Rokiškis ar net daugelio pamėgta Latvija.
Dvarai ir Pilys Biržų Rajone
- Astravo dvaras. Viena raiškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Išsidėsčiusi Astrave, Širvėnos ežero pusiasalyje, patogiai pasiekiama iš Biržų pėsčiomis Širvėnos ežero tiltu.
- Biržų tvirtovė. Biržų bastioninė tvirtovė, pastatyta kunigaikščių Radvilų Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje, buvo viena galingiausių, svarbiausių XVI-XVII a. LDK bastioninių pilių ir viena iš nedaugelio tokio tipo pilių, išlikusių Šiaurės Rytų Europoje.
- Butautų dvaras. Yra šiaurės Lietuvoje, Biržų rajone, Buautų kaime. Šalia dvaro yra parkas, tvenkinys. Minimas nuo 1750 m. Raudonų plytų dvaro rūmai pastatyti XX a. pradžioje, yra vadinamojo „plytų stiliaus“.
- Pabiržės dvaras. Yra Balandiškių kaime prie Pabiržės. XVII a. dvaras priklausė Rastauskams, tai buvo stambiausi žemvaldžiai Pabiržės apylinkėse.
- Papilio dvaras. Dvaras buvo Papilyje. Papilys minimas 1541 m., kai didikai Radvilos ant Zomkelio kalno pasistatė savo rūmus.
- Parovėjos dvaras. Dvaras buvo Parovėjoje. Parovėjos dvaras buvo vienas seniausių Radvilų palivarkų. XIX a. dvaras priklausė Tiškevičiams.
- Velykionių dvaras. Dvaras Velykionių kaime. Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1645 m.
Butautų dvaras arba Pačeriaukštės dvaras. Yra šiaurės Lietuvoje, Biržų rajone, Buautų kaime. Šalia dvaro yra parkas, tvenkinys. Minimas nuo 1750 m. Raudonų plytų dvaro rūmai pastatyti XX a. pradžioje, yra vadinamojo „plytų stiliaus“. Po 1940 m. gaisro buvo kapitaliai remontuoti. Sovietmečiu čia buvo pradėta gaminti biržietišką alų, buvo atidarytas alaus muziejus.
Butautų Dvaro Istorija
1750 m. dvarininkai Tarnovskiai įkuria Butautų dvarą, esantį 13km nuo Biržų ir vos 1,5km nuo Latvijos sienos. Daugelį metų rūmai regėjo dvarininkų gyvenimą, jų papročius, šventes bei kasdienybę. Šventės niekada neapseidavo be alaus, kuris čia pat, dvaro rūsiuose, būdavo gaminamas.
XIX a. pradžioje prie Butautų dvaro plėtojimo prisijungia vokiečių kilmės Jonas Kraftas, kuris kartu su broliu valdė didžiulį restoraną Sankt Peterburge. Atvykęs į Butautus J.Kraftas su naujomis idėjomis ir sukaupta patirtimi užsimojo tuo metu tik dvaro reikmėms gaminantį bravorą paversti visoje Lietuvoje žinomu alaus bravoru. Ambicingo tikslo vedimas išplėtė alaus gamybą, pradėjo rinkti įvairius alaus gamybos įrankius iš Rusijos, Vokietijos, kurie vėliau virto įkurto muziejaus eksponatais.
Iš J.Krafto viziją ir užsidegimą perėmė jo sūnus Leonas Kraftas. Būtent L.Kraftas pradėjo bendradarbiauti su Rygoje įsikūrusiais verslininkais ir eksportuoti Butautų dvaro bravoro gaminamą produkciją. Tik 2004 m. Butautų dvaras pradeda jausti atgimimo vėjus, kuomet aludaris Darius Vizbaras entuziastingai pradeda atstatinėti bravorą ir patį dvarą. Vos po metų, pagal unikalią 1858 m. grafų Tiškevičių sukurtą alaus receptūrą, pradedamas gaminti "Butautų dvaro alus".
Puikaus skonio, išpilstytas į išskirtinius 1l talpos butelius, "Butautų dvaro alus" tampa prestižiniu lietuvišku alumi ir 2010 m. laimi Lietuvos metų gaminio aukso medalį. Butautų firminėje alaus parduotuvėje rasite visų rūšių Butautų alaus. Specialiai įrengtame rūsyje visais metų laikais palaikoma 6-8° temperatūra. Esant tokioms sąlygoms net nepasterizuotas alus gali išsilaikyti kelis mėnesius. Apsilankiusiems svečiams suteikiame galimybę užrašyti savo vardą ant butelio ir jį palikti rūsio saugykloje.
Butautų-Bytautų Giminės Šaknys
Gausios Žemaitijos bajorų Butautų - Bytautų giminės, iš kurios kilusi ir mano mama Marijona Bytautaitė - Stasinienė, ištakos siekia XIV amžių. Tais laikais Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis su broliu Algirdu. Pastarasis labiau rūpinosi rytinės šalies reikalais, santykiais su rytų slavų kunigaikščiais bei totoriais, o Kęstutis buvo atsakingas už vakarinės dalies reikalus.
Lietuvos Butautų - Bytautų genealoginės šaknys siejamos su Kęstučio sūnumi Butautu. Genealogija besidomintis vilnietis Rimvydas Kazimieras Butautas plačiai aprašo Butautų -Bytautų giminės kilmę. Pagal jį visų Butautų - Bytautų šaknys yra Žemaitijoje.
Kęstutis buvo ištikimas pagonybės garbintojas ir gynėjas, ne mažiau pagonybę palaikė ir kunigaikščio žmona Birutė, kilusi iš krikščionybės nepaliestų Žemaitijos kraštų. Tačiau Kęstučio sūnus Butautas prieš tėvo valią iškilmingai Karaliaučiuje apsikrikštijo, tarnavo Ordinui ir apsigyveno Karolio IV dvare.
Lietuvos valdovui Vytautui Didžiajam vykstant į Horodlę 1413 m. susitikti su Jogaila, Butautas - Bytautas buvo bajorų palydos sudėtyje. Šiame susitikime 47 Lietuvos bajorai herbais buvo sugiminiuoti su Lenkijos bajorais. Nuo to laiko Butautų - Bytautų bajorystės herbas yra „Gryf".
Butautų - Bytautų šeimos buvo labai skaitlingos, išplito ne tik po visą Žemaitiją, bet toli už jos ribų, todėl galima teigti, jog ir dėl rašybos nevienodumų, ir dėl giminės plėtros ypatumų atsirado dvi identiškos giminės - Butautai ir Bytautai.
Proprosenelis Jonas Bytautas su Grifo Ženklu
Bytautų giminės bajorystė buvo nustatyta Vilniaus ir Kauno gubernijų dvarininkų deputatų susirinkimuose: Vilniaus - 1799 ir 1835 metais, Kauno - 1845 metais, ir patvirtinta 1858 m. spalio 10 d. Valdančiojo Senato įsaku.
Mano mamos Marijonos Bytautaitės šakos Bytautai valdė dvarus Eidžiotų, Laukuvos, Laukdvarių, Gorainių, Visdžiaugų, Žygaičių, Žvingių, Bikavėnų ir kitose Žemaitijos vietovėse. Apie proprosenelį Joną Bytautą daug žinių nėra išlikę. Žinoma tik, kad jis valdė Bikavėnų bei Visdžiaugų dvarus Žvingių ir Pajūrio katalikų parapijose. Iš vyresnio amžiaus Bytautų giminaičių ir iš bažnytinių knygų bei kitų archyvuose išlikusių dokumentų, istorinių šaltinių žinoma, kad jis - Žemaitijos bajoras ir jam buvo suteiktas Bytautų giminės herbas Grifas.
Bytautų Giminės Herbas
Ant skydo, raudonos spalvos fone (raudona spalva yra vitališka spalva, teikianti jėgą ir gimininga ugniai, reiškiančiai tiek meilę, tiek žūtbūtinę kovą) vaizduojamas grifonas - mitologinė simbolinė būtybė, dviejų pasaulių, t.y. žemės (su liūto kūnu) ir dausų (su erelio galva bei sparnais), valdovas.
Bytautų herbe grifono priekinė dalis - erelis - yra baltos spalvos, simbolizuojančios tobulumą, draugiškumą, ir su pakeltais sparnais, užpakalinė - liūto dalis vaizduojama su pakelta uodega, pakeltomis priekinėmis kojomis, aukso spalvos, simbolizuojančios žemės galias, išminties troškimą, autoritetą.
Bytautų giminės herbe ant skydo matome pavaizduotą melsvos spalvos šalmą su aukso karūna, simbolizuojančiais karo žygdarbius, tiesą, žmogaus nemirtingumą, sąsajas su aukštesniu pasauliu, priklausomybę bajorų luomui (karūna). Ant šalmo su karūna yra pavaizduota tokia pati grifono pusė kaip ir skyde - su erelio galva, pakeltais sparnais ir ilgomis ausimis. Šio grifono priekyje yra geltonos spalvos su aukso atspalviu trimitas, pranešantis apie vienybę ir susivienijimą.