Kilmininkas Lietuvių Kalboje: Atsakymai į Klausimus Ko? Kieno?

Lietuvių kalbos morfologija yra gramatikos šaka, tirianti žodžių formas, formų santykius ir sistemas (morfologinę kategoriją), kaitybos paradigmas. Prie morfologijos skiriami ir morfemų sandaros, tarpusavio santykių bei distribucijos tyrimai (morfemika). Lietuvių kalbos gramatinė sandara yra fleksinio tipo. Pagal kaitybą (fleksiją) skiriamos šios žodžių gramatinės klasės:

• linksniuojami (linksniavimas, linksniuotė) vardažodžiai (daiktavardis, būdvardis), įvardžiai ir dalyviai;
• asmenuojami veiksmažodžiai;
• kaitybinių formų neturintys prieveiksmiai, prielinksniai, dalelytės, jungtukai, jaustukai ir ištiktukai, t. p. ir nekaitomos veiksmažodžių bendratys.

Kaitybos priemonės yra galūnės ir priesagos. Galūnės daugiausia rodo žodžių tarpusavio santykius sakinyje. Ta pati galūnė gali turėti 2 ar kelias reikšmes (daiktavardžio formos stógas galūnė -as žymi vns. vardininko linksnį ir vyriškąją giminę, formos rankà galūnė -a - vns. vardininką, įnagininką ir moteriškąją giminę). Kaitybos priesagos daugiausia rodo žodžio formos paradigminius santykius su kitomis to žodžio formomis.

Jomis žymimi būdvardžių laipsniai, veiksmažodžių laikai, nuosakos ir neasmenuojamosios formos; prie jų dažniausiai prisijungia ir galūnės, teikiančios kitų gramatinių reikšmių (pvz., dalyvių priesagos žymi rūšį ir laiką, galūnės - giminę, skaičių ir linksnį: nẽša-nt-is, -i, nèš-dav-ę, -us-ios, nẽša-m-as, -à). Kaitybos formų skirtumus kartais papildomai išryškina šaknies balsių kaita, arba apofonija (plg.

Daiktavardis

Daiktavardis - tai kaitoma kalbos dalis, kuri nusako žmogaus, gyvūno, daikto, objekto arba reiškinio pavadinimą. Daiktavardžiai kaitomi skaičiais ir linksniais. Lietuvių kalbos daiktavardžiai yra 2 giminių: vyriškosios ir moteriškosios. Daugelis jų skiriasi kaitybos kamienais: vyriškajai giminei būdingi (i)a, (i)u kamienai (laũkas, kẽlias, dangùs), moteriškajai - (i)o, ė kamienai (dainà, mart, kat); i kamieno daiktavardžių giminė įvairuoja (plg. širds ir vags). Gyvus daiktus žyminčių daiktavardžių giminės skiriamos ir pagal lytį (plg. vyr. g. daiktavardžius su mot g. galūnėmis -a, -ė: viršilà, ddė).

Šios galūnės būdingos ir grupei daiktavardžių, apibūdinančių ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties asmenis su neigiamais požymiais (mušeikà, válkata, mėm). Dauguma daiktavardžių turi 2 skaičius - vienaskaitą ir daugiskaitą. Tarmėse ir grožinėje literatūroje su skaitvardžiu du, dvi dar pavartojama ir dviskaita (dù vaikù, dv sẽseri). Skaičiais nekaitomi vienaskaitiniai daiktavardžiai turi tik vienaskaitą (svestas, vãris, drąsà, jaunmas), daugiskaitiniai - tik daugiskaitą (mltai, žrklės, dùjos, dùrys, tyma).

Daiktavardžių 6 linksniai, žymintys žodžių santykius (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas ir vietininkas), sudaro priešpriešą šauksmininkui, žyminčiam kreipimosi objektą ir turinčiam tik vienaskaitos formas. Tarmėse ir grožinėje literatūroje vartojamas ir krypties linksnis - iliatyvas, kurio sustabarėjusios formos jau laikomos prieveiksmiais (laukañ, pevon; laukúosna, pevosna). Linksniavimo skirtumus lemia kamiengalio balsiai, vadinamieji kaitybos kamienai, dažniausiai jau susilieję su linksnių galūnėmis (geriausiai matomi iš dgs. naudininko).

Pagal kaitybos kamienus skiriamos daiktavardžių 5 linksniuotės: (i)a (darbáms, bróliams), (i)u (sūnùms), (i)o (mergóms, marčióms), ė (katms), i (ausms); tik iu kamieno negalima nustatyti iš dgs. naudininko, nes jis yra gavęs produktyviausio (i)a kamieno galūnes (vasiams, skačiams kaip arkliáms, svečiáms). Prie i linksniuotės prisišliejo senojo priebalsinio kamieno formos (piemenms, seserms). Remiantis vyraujančiomis (i)a ir (i)o linksniuotėmis linkstama daryti ir kai kurias u ir i linksniuočių formas (dgs. vard. sūna kaip vaika, vns. įn.

Daiktavardžių linksniuotės

1. I linksniuotė - vns. vardininko galūnės (-(i)as, -is, -ys) ; vns. kilmininko galūnės (-io).
2. II linksniuotė - vns. vardininko galūnės (-(i)a, -i,-ė) ; vns. kilmininko galūnės (-(i)os, -ės).
3. III linksniuotė - vns. vardininko galūnės (-is) ; vns.
4. IV linksniuotė - vns. vardininko galūnės (-(i)us) ; vns.
5. V linksniuotė - vns. vardininko galūnės (-uo, -ė) ; vns. Pvz; vanduo, ppiemuo, duktė.

Nelinksniuojami žodžiai - pvz: ateljė, fojė, asorti, taksi, žiuri, tabu, ledi, kredo. žemėj (žemė) - daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. duona - daiktav., bendr., mot.g., II l., vns.

Būdvardis

Lietuvių kalbos būdvardžiai kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Jų formos yra priklausomos nuo daiktavardžių ar įvardžių, su kuriais derinamos. Dalis būdvardžių yra išlaikę ir bevardės giminės formas su -(i)a ir -u, daugiausia vartojamas apibendrinto požymio reikšme (čia šálta, gyventi gẽra, pienas skanù). Linksniavimas aiškiai skiriamas pagal giminę: visi vyriškosios giminės būdvardžiai yra (i)a ir iu linksniuočių (gývas, stãčias, mednis, lýgus), moteriškosios - (i)o (gyvà, stačià) arba ė linksniuočių (mednė, apýmažė).

Būdvardžiai beveik neturi šauksmininko (jį atstoja vardininkas) ir nuo daiktavardžių skiriasi kai kurių linksnių galūnėmis, perimtomis iš įvardžių (vyr. g. vns. naud. gyvám, drąsiám, vns. viet. gyvamè, drąsiamè, dgs. vard. ger, dgs. naud. gerems). Savitos yra būdvardžių įvardžiuotinės formos su priaugusiais įvardžių linksniais, turinčios apibrėžiamąją, išskiriamąją ir pabrėžiamąją reikšmes (baltàsis, baltóji, gražùsis, gražióji). Dauguma būdvardžių laipsniuojami, t. y. gali turėti aukštesniojo (su priesaga -esn- - didèsnis, -ė) ir aukščiausiojo laipsnio formas (su priesaga -iaus- - didžiáusias, -a).

Būdvardžių linksniuotės

1. I linksniuotė -- vns. vardininko ( -(i)as, -(i)a ) dgs. vardininko galūnės ( -i, -(i)os).
2. II linksniuotė - vns. vardininko ( -us, -i ), dgs.
3. III linksniuotė - vns. vardininko (-is, -ė), dgs.

gyvi (gyvas) - būdv., kokyb., papr., ia l., vyr. g., dgs. vard.; vard. tar.

Skaitvardis

Skaitvardis yra kalbos dalis, kuri žymi skaičių ar skaičiuojamąją vietą eilėje ir aatsako į klausimus kiek? kelintas? Vieni skaitvardžiai morfologinėmis ypatybėmis artimi daiktavardžiams (dešimts, trẽjetas), kiti - būdvardžiams (venas, -à, prmas, -à), bet skiriasi apibrėžta skaitine reikšme, kai kurie - ir savita forma. Kiekiniai skaitvardžiai žymi abstraktų skaičių arba skaičiais reiškiamą daiktų kiekį; jie skirstomi į pagrindinius (dù, trỹs, dvdešimt ir kiti), dauginius (nuo 1 iki 9), vartojamus su daugiskaitiniais daiktavardžiais (dvej, trej, ketver), kuopinius (dvẽjetas, trẽjetas, kẽtvertas) ir trupmeninius (vienà antróji, dv ketvitosios).

Kelintiniai skaitvardžiai žymi daiktų skaičiaus vietą eilėje (prmas, -à, añtras, -à). Jie turi būdvardžiams būdingas giminių, skaičių ir linksnių, t. p. įvardžiuotines formas.

Trejetas - skaitv., kuop., vyr.g., vard.; veiksn. (kas pasiekė? antrąją (antroji) - skaitv., kelint., įvardž., mot. g., vns. gal.; pažym.

Įvardis

Lietuvių kalbos įvardžiai, galintys nurodyti ir atstoti įvairius daiktavardžius ir būdvardžius, turi giminę, skaičių ir linksnį. Kai kurie giminėmis kaitomi (vadinamieji gimininiai) įvardžiai yra išlaikę bevardę giminę (vsa, kta). Asmeniniai įvardžiai àš, tù, mẽs linksniuojami supletyviškai (skirtingų kamienų pagrindu, plg. àš, mans, mán; tù, tavs, táu; mẽs, msų, mùms, mùs); jie turi ir dviskaitos formas (mùdu, mùdvi; jùdu, jùdvi). Be kilmininko objektinių formų mans, tavs, savs, vartojamos savybinės (posesyvinės) formos màno, tàvo, sàvo, o sangrąžinis įvardis savs, neturintis vardininko, siejamas su visais asmenimis (plg. tù / js / j / jiẽ / jõs nemėgsta savs, myli savè).

Gimininiai įvardžiai nuo daiktavardžių skiriasi 4 linksnių galūnėmis: vyr. g. vns. naudininko (tám, visám), vietininko (tamè, visamè), dgs. vardininko (tiẽ, vis) ir naudininko (tems, visems); šias galūnes iš jų yra perėmę ir būdvardžiai.

Tau (tu) - įv., asm., vns. naud.; papild.

Veiksmažodis

Lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies formas. Jos daromos iš esamojo, būtojo kartinio laiko ir bendraties. Esamojo laiko yra 3 kaitybos kamienai (a, i ir o : nẽša, tỹli, rãšo), būtojo kartinio - 2 (o ir ė : bgo, nẽšė). Būtasis dažninis laikas yra tam tikras veikslinis būtojo laiko variantas, daromas iš bendraties su priesaga -dav- ir turintis o kamieną (nèš-dav-o, rašý-dav-o). Būsimasis laikas daromas iš bendraties su priesaga -s(i)- (bg-si-me, bg-si-te, bg-s).

Nuosakos skiriamos pagal kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu. Tiesioginė nuosaka neturi specialių rodiklių, į ją įeina visos laikų formos. Tariamoji nuosaka daroma iš bendraties kamieno su priesagomis -čia- (e-čia-u), -tum(ė)- (e-tu(mė)-me), -tų (e-tų). Liepiamoji nuosaka (išskyrus 3 asmenį) daroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i) (nèš-k, skub-k; nèš-ki-te, skub-ki-te); 3 asmens forma (vadinama ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te- ir galūne -ie (te-neš-iẽ) arba -i (te-dãra-i).

Veiksmažodžio asmenį ir skaičių rodo prie kaitybos kamieno pridedamos galūnės: vns. 1 asmens -u / uo (esamasis laikas neš-ù, neš-úo-si; tiki-ù, tiki-úo-si; raša-ũ, raša-ũ-si, būtasis kartinis rašia-ũ, rašia-ũ-si), 2 asmens -i / ie (esamasis laikas neš-, neš-e-si; tik-, tik-e-si; raša-, raša--si, būtasis kartinis raše-, raše--si), dgs. 1 asmens -me / mė (esamasis laikas nẽša-me, nẽša-mė-s; tki-me, tki-mė-s; rãšo-me, rãšo-mė-s, būtasis kartinis rãšė-me, rãšė-mė-s), 2 asmens -te / tė (esamasis laikas nẽša-te, nẽša-tė-s; tki-te, tki-tė-s; rãšo-te, rãšo-tė-s, būtasis kartinis rãšė-te, rãšė-tė-s). Vienaskaitos ir daugiskaitos 3 asmens formos yra be galūnių, jos sutampa su grynais balsiniais kamienais.

Prieš vienaskaitos 1 ir 2 asmenų galūnes kamiengalio balsis a iškrinta (neša-u → neš-ù, neša-i → neš-), ilgieji kamiengalio balsiai o, ė virsta a, e (rašo-u → raša-ũ, rašė-i → raše-). Tik keletas priebalsinio kamieno veiksmažodžių turi esamojo laiko 3 asmens vienaskaitos ir daugiskaitos galūnę -ti : peš-ti, niẽž-ti, ẽs-ti, retkarčiais ir miẽg-ti, sniẽg-ti (greta miẽga, sniñga). Veiksmažodžio bti formos daromos iš skirtingų kamienų, t. y. supletyviškai (esù, yrà, bùvo, bdavo).

Veiksmažodis turi tris nuosakas: tiesioginę (valgo, valgė, valgydavo, valgys), tariamąją (valgyčiau, valgytų), liepiamąją (valgyk). Pagrindinės veiksmažodžio formos yra trys: bendratis, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko III asmuo (skaityti, skaito, skaitė; kelti, kelia, kėlė). Veiksmažodis turi tris asmenuotes. Jas nustatome pagal esamojo laiko III asmens galūnę.

Veiksmažodžių asmenuotės

1. I asmenuotė - es.l.
2. II asmenuotė - es.l.
3. III asmenuotės - es.l.

Veiksmažodžiai kartais gali turėti sangrąžos dalelytę -si (-s). Tada jie vadinami sangrąžiniais.

pasiklosi (kloti, kloja, klojo) - veiksmaž., sangr., I asm., ties. nuosaka., būs. l., vns. II asmuo.; tarinys. nebereikėtų (nebereikėti, nebereikia, nebereikėjo) - veiksmaž., beasm., I asm., tar. nuosaka.; tarinys.

Dalyvis

Lietuvių kalbos dalyviai turi veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių. Jie yra svarbiausia priemonė reikšti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies skirtumams. Veikiamieji dalyviai yra 4 laikų: esamojo su priesaga -nt- (drbąs / drbantis, -i), prie jų priklauso ir pusdalyvis su priesaga -dam- (drbdamas, -à), būtojo kartinio ir būtojo dažninio su priesaga -us- (drbęs, -usi, drbdavęs, -usi) ir būsimojo su priesaga -siant- (drbsiąs, -ianti). Neveikiamieji dalyviai yra 3 laikų: esamojo su priesaga -m- (drbamas, -à), būtojo su priesaga -t- (drbtas, -à), būsimojo su priesaga -si-m- (drbsimas, -à).

• a) -ąs, -antis, -anti, -iąs, -iantis, -ianti po minkšto priebalsio.
• c) -ęs, -usi, -iusi.
• d) Sangrąžiniai vyriškosios giminės dalyviai galūnes -iąs, -ią turi prieš sangrąžos dalelę -is, -s.
• a) -mas, -ma. -tas, -ta. Nurodo ypatybę, kylančią iš reikiamo atlikti veiksmo. Daromi iš bendraties, pridedant -nas, -na.

Pastaba. atsisveikinę (atsisveikinęs) - dal., veik., sangr., būt. k. l., vyr. g., dgs. vard.; l. apl.

Padalyvis

Lietuvių kalbos padalyviai - sustabarėjusios veikiamųjų dalyvių formos. Jie daromi su tomis pačiomis priesagomis kaip atitinkamų laikų veikiamieji dalyviai, bet nelinksniuojami. Yra 4 laikų: esamojo (drbant), būtojo kartinio (drbus), būtojo dažninio (drbdavus) ir būsimojo (drbsiant). Padalyviai nekaitomi nei skaičiais, nei linksniais, nei asmenimis.

• 1) ESAMASIS. -iant, -int. Po minkštojo priebalsio rašome -iant.
• 2) BŪTASIS KARTINIS. -us, -ius.
• 3) BŪSIMASIS. -iant.

Išvažiavus - pad., būt. k. l.; l. apl.

Pusdalyvis

Pusdalyviai nekaitomi linksniais, asmenimis, laikais.

• a) -damas, -dama.

Pastaba. Grįždami (grįždamas) - pusd., vyr. g., dgs.; l. apl.

Prieveiksmis

Prieveiksmiai atsako į klausimus kaip? kada? kur? kiek? keliese? kodėl? Ir patys prieveiksmių klausimai yra prieveiksmiai.

• 1) Būdo prieveiksmiai atsako į klausimus kaip?
• 2) Kiekybės prieveiksmiai atsako į klausimus kiek? kiek kartų?
• 3) Vietos prieveiksmiai atsako į klausimus kur? iš kur?
• 4) Laiko prieveiksmiai atsako į klausimus kada? kuomet? kuriuo laiku? nuo kada? iki kada? kelintą kartą?
• 5) Priežasties prieveiksmiais pasakome, kodėl, dėl kurios priežasties vyksta veiksmas.

ramiausiai - priev., b., būdv., aukšč.l.; b.apl.

Prielinksnis

Dažniausiai linksniai su prielinksniais reiškia aplinkybes. Kilmininkas su prielinksniais ant, iš, iki, ligi, nuo, prie, už, tarp, aukščiau, greta, netoli, šalia, vidury, virš, žemiau ir kt. Galininkas su prielinksniais apie, aplink, į, pagal, palei, pas, paskui, per, po, prieš ir kt. Įnagininkas su prielinksniu ties. Kilmininkas su prielinksniais po, nuo, nuo . iki, vidury, be ir kt. Galininkas su prielinksniais apie, į, per, prieš. Įnagininkas su prielinksniu su, sulig. Kilmininkas su prielinksniais iš, be, nuo ir kt. Galininkas su prielinksniais į,, per, pagal ir kt. Įnagininkas su prielinksniu su. Kilmininkas su prielinksniaisdėl, iš, nuo ir kt. Galininkas su prielinksniu per.

Kilmininkas (lot. genitivus) - linksnis, įvardijantis subjekto modifikatorių (nurodo subjekto kilmę, priklausomybę, sandarą). Kilmininkas atsako į klausimą ko? kieno?. Šis linksnis sutinkamas daugelyje pasaulio kalbų, tačiau jo vartojimas įvairuoja.

Pavyzdžiui, baltų-slavų kalbose kilmininko ir abliatyvo savybės yra susiliejusios, todėl kilmininkas naudojamas vietoje išnykusio abliatyvo (pvz., „einu iš miško“ - šiuo atveju „miško“ nėra subjekto kilmę nustatantis žodis, o abliatyvas). Lietuvių kalboje taip pat vartojamas dalies kilmininkas, kuriuo nusakoma pasisavinama kokios nors aibės dalis (pvz., „įsipilsiu vandens“). Kitose kalbose dažniausiai tokiu atveju vartojamas galininkas.

Baltų kalbų paplitimas

Rusų: Вот карандаш Антона. Lotynų: Alpha Virginis. („Mergelės Alfa“ - „mergelė“ vard. Sanskritas: Narasya gṛhaṃ śuklam. („Vyro namas baltas“ - „vyras“ vard. Akadų: Aššat šarrim. („Karaliaus žmona“ - „karalius“ vard. Anglų kalboje kilmininko prasme vartojamas posesyvas: My car is old, Mary’s is new.

Būdinys

BŪDINYS. Tai yra veiksmažodžio forma, paryškinanti veiksmažodžio reikšmę ir atsakanti į klausimą kaip?

Jungtukas

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius (ir, o, bet, kad, kai, nes). Dažniausiai vartojami šie jungtukai: ir, bei, bet, o, tačiau, kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, kaip, nors, ar, aarba, t.y.

• 1) Jungtukai ir, bei, o, bet, tačiau, arba, ar, todėl yra sujungiamieji.
• 2) Jungtukai kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, nors. yra prijungiamieji.

Dalelytė

Dalelytė yra nekaitoma kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jo dalims papildomų prasminių atspalvių (dar, gi, ne, juk, nebent, vis). Bendrinėje lietuvių kalboje dažniausiai vartojamos šios dalelytės: antai, ar, argi, bene, bent, beveik, dar, gal, gi, jau, juk, kažin, kuone, kone, ne, nebe, nei, nė, nebent, nejaugi, net, pat, štai, tarsi, tartum, tegu, tik, tiktai, vėl, vien, vien, vis, vos. Dalelytėms labai būdinga jungtis tarpusavy ir su kitais žodžiais.

Jaustukas

Jaustukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri tiesiogiai reiškia įvairius jausmus (a, ach, che, ačiū, deja, valio). IŠTIKTUKAS.

tags: #butasis #kilmininkas #i #ka #atsako