Išsiskiria istorija ir kraštovaizdžiu Žvėrynas yra vienas seniausių Vilniaus mikrorajonų, įsikūręs dešiniajame Neries upės krante. Dabartinėje Žvėryno teritorijoje nuo seno buvo pušynas, iki XIX a. vidurio priklausęs LDK didikams Radviloms.
Jie čia buvo įkūrę medžioklės rezervatą, laikė stumbrų, briedžių, stirnų, lapių ir kitų žvėrių. Iš čia ir kilęs vietovės pavadinimas. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Žvėrynas formavosi kaip kurortinis priemiestis. Čia buvo vandens gydyklų, maudyklų su mineraliniais vandenimis, pirčių.
Kursavo arkliais traukiamas tramvajus. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėryne pradėtos grįsti gatvės, sutvarkytas vandentiekis, kanalizacija, įvesta elektra. Žvėryno gatvėmis važinėjo ne tik autobusai. Prie Vingio parko iki 1957 m. siaurais geležinkelio bėgiais važiavo traukinys. Priėjimą prie traukinio saugojo kareivis.
Šiandien Žvėrynas vertinamas ne tik dėl savo istorijos, bet ir dėl unikalios vietos: mikrorajonas apsuptas gamtos. Žvėryno ribos driekiasi Neries upe, skiriančia jį nuo miesto centro ir Vilkpėdei priklausančio Vingio parko, eina Karoliniškių kraštovaizdžio draustiniu, šiaurėje ribojasi su Šeškinės kalvomis.
Teisinė apsauga ir plėtros iššūkiai
Daliai Žvėryno mikrorajono yra taikoma teisinė apsauga. Kultūros vertybių registre yra registruota kultūros paveldo vietovė - Vilniaus miesto istorinė dalis, vadinama Žvėrynu. Nors daliai Žvėryno mikrorajono yra taikoma teisinė apsauga, jame gali būti vystomi nekilnojamojo turto projektai.
Vienas tokių yra Paribio gatvėje, kuri patenka į kultūros paveldo objekto - Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos - pozonį. Kaip DELFI informavo Kultūros paveldo departamentas, Kultūros vertybių registro duomenys apibrėžia, kad saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona.
Šiai teritorijai galioja Pasaulinio paveldo objekto Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas; Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas. Anot Kultūros paveldo departamento, apsaugos zonoje draudžiamas tokių naujų statinių statymas ar esamų statinių rekonstravimas, didinant jų aukštingumą ar apimtį, kurie, žiūrint iš senamiesčio gatvių ir aikščių, pagrindinių įvažiavimo traktų bei iš apžiūros vietų savo aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų senamiestyje ar jo apsaugos zonoje esantį saugomą kultūros paveldo objektą ar jų grupę, gamtines vertybes - senamiestį supančias kalvas; trukdytų apžvelgti senamiestį ar jo apsaugos zonoje esantį saugomą kultūros paveldo objektą ar jų grupę; ne mažiau kaip iki pusės aukščio užstotų senamiestyje ar jo apsaugos zonoje esančią kalvą; keistų senamiesčio siluetą; būtų matomi iš senamiesčio gatvių ir aikščių (šis reikalavimas netaikomas gatvių, ribojančių senamiestį, atveju).
Nematoma Lietuvos istorija. „Tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus
Gyventojų nuogąstavimai dėl naujų projektų
Šiaurinio Žvėryno gyventojai, sužinoję apie kaimynystėje nekilnojamojo turto vystymo ir investicijų valdymo bendrovės UAB „Rewo“ planuojamą daugiabučių namų kompleksą „Paribio 12“ ir plačiau juo pasidomėję, iš pradžių tarpusavyje, o vėliau ir viešai ėmė reikšti nerimą.
Daugiabučiai planuojami ten, kur šiuo metu dar stovi sandėliai. Kaip „DELFI būstas“ pasakojo vienas iš Žvėryno bendruomenės narių Vaidas Janonis, gyventojai dėl planuojamo projekto turi daug pastabų. Pirmiausia, daugiabučių kompleksas galimai nedera prie unikalaus Žvėryno kraštovaizdžio.
„Šiaurinio Žvėryno gyventojai neprieštarauja statyboms. Atvirkščiai - visi džiaugiasi tvarkomomis teritorijomis ir gražėjančiais skverais. Tačiau projektuojami pastatai turi atitikti rajono urbanistinį kontekstą“, - tikina pašnekovas. Taip pat, anot V. Janonio, gyventojai nerimauja ir dėl planuojamo projekto dydžio.
UAB „Rewo“ nurodo, kad Paribio gatvėje planuojamame daugiabučių 7 aukštų komplekse numatyta įrengti 330 butų. Pastatų aukštis turėtų būti 29,7 m. V. Janonis tikina, kad Žvėryno bendruomenė jau buvo prašiusi vystytojo sumažinti butų skaičių planuojamame daugiabučių komplekse, o pastatus statyti žemesnius.
Tačiau, pasak pašnekovo, į gyventojų pageidavimus nebuvo atsižvelgta. „Kaimynams nesuprantamas statytojo sprendimas įgyvendinti projektą pasirinkus maksimalų užstatymą ir maksimalų aukštingumą, nustatytą detaliojo plano korektūroje, visiškai neatsižvelgiant nei į bendruomenės pasiūlymus, nei į per daug metų susiklosčiusį Žvėryno kraštovaizdį. Didžioji dalis pastatų rajone 3-4 aukštų, Paribio gatvėje driekiasi eilė dviaukščių kotedžų, Miglos gatvėje - individualių namų zona, šalia esantys daugiabučiai yra 4-6 aukštų“, - pasakoja šiaurinio Žvėryno bendruomenės narys.
Pašnekovas tęsia, kad bendruomenei daug klausimų kelia, ar projektas parengtas skaidriai ir pagal teisės aktus, ar atlikti teisingi skaičiavimai dėl pastatų aukščio ir komplekso dydžio. Taip pat gyventojai nerimauja dėl Žvėryno infrastruktūros, kuri, anot V. Janonio, nėra pritaikyta augančiam gyventojų skaičiui.
„Kas bus Žvėryne, kai projekte numatyta 230 požeminių automobilių stovėjimo vietų, o naujų gyventojų bus 1000? Kur jie laikys savo 500 automobilių? Į šitą klausimą mums neatsako niekas: nei statytojai, nei architektai, nei savivaldybės atstovai. <...> Bendruomenė nebegali tylėti. Dėl projekto dydžio kyla visos problemos: žmonės, transportas, automobilių stovėjimo vietos, vaikų darželiai, mokyklos ir t. t.“, - gyventojų nuogąstavimus reiškia V. Janonis ir priduria, kad šiaurinio Žvėryno gyventojai jau kreipėsi ne tik į Vilniaus miesto savivaldybę, sostinės merą, bet ir į Lietuvos Architektų rūmus su prašymu Vilniaus regioninėje architektūros taryboje viešojo intereso pagrindais įvertinti, ar Paribio g. 12 projektas atitinka Architektūros įstatyme nustatytus architektūros kokybės kriterijus.
Vystytojo pozicija ir savivaldybės vertinimas
Bendrovė tikina dariusi pakeitimų. Anot bendrovės direktoriaus Edvino Malevskio, gyventojai nepelnytai kaltina bendrovę. Pašnekovas tikina, kad, pernai projektą aptarus su Žvėryno bendruomene, jame padaryti keli pakeitimai.
„Projekto pirminiuose pasiūlymuose buvo numatyti 7 aukštų statiniai su antstatais, kuriuose planuoti butai, o šiuo metu - septyni aukštai ir techninis aukštas, skirtas liftui užkilti ant terasos (techniniame aukšte negali būti ir nebus gyvenamųjų patalpų), t. y. dviejuose korpusuose atsisakius antstatų aukštingumas yra sumažintas. Pietinėje sklypo dalyje šiuo metu numatyta mažaaukštė - 3 aukštų - statyba, o pirminiuose pasiūlymuose buvo numatyti 6 aukštai bei antstatas. Taigi, palyginti su 2019 m. pradžioje pristatytais sprendiniais, ir siekiant kompromisinio sprendimo aukštingumas sumažėjo tiek aukštų prasme, tiek ir bendromis pastatų altitudėmis“, - aiškina UAB „Rewo“ direktorius.
Tačiau, pasak E. Malevskio, bendrovė padidino planuojamų daugiabučių skaičių iki 330: „Butų skaičius didesnis nei pirminiuose pasiūlymuose, nes, atsižvelgiant į rinkos tendencijas, butai projektuojami mažesnės kvadratūros. Tačiau užstatymo intensyvumas, kuris matuojamas kvadratiniais metrais, nepadidėjo.“
Tai, kad Žvėryno bendruomenė abejoja projekto architektūrinių sprendimų tinkamumu, bendrovės UAB „Rewo“ nestebina. Anot direktoriaus, bendrovė nėra gavusi pasiūlymų ar pastabų dėl planuojamo projekto iš architektų bendruomenės.
„Projektas plėtojamas laikantis teisės aktų ir teritorijų planavimo dokumentų - yra parengtas ir su visomis institucijomis suderintas sklypo detalusis planas. Detaliojo planavimo metu sprendiniai buvo derinti su institucijomis, buvo atlikti reikalingi tyrimai, analizės. Maksimaliai detaliojo plano sprendinių mes net neišnaudojame - sklypo užstatymo tankumas galimas 70 proc., mes numatome iki 65 proc., aukštingumas dalyje korpusų numatomas mažesnis (galima statyti 6 aukštus ir antstatą, o numatome 3 aukštus sklypo viduje). Taip pat šiame sklype numatomas didesnis želdynų skaičius - 40 proc. Numatome želdinti ne tik sklypą, bet ir gyventojams skirtas eksploatuojamas terasas, bus galimai numatytas vertikalus apželdinimas“, - sako E. Malevskis ir yra įsitikinęs, kad projektas dera prie Vilniaus ir Žvėryno kraštovaizdžio.
Kita vertus, anot UAB „Rewo“ vadovo, tai, kad gyventojai domisi, kas vyksta jų kaimynystėje, yra sveikintina. Tačiau, E. Malevskio nuomone, emocijos nusveria pagrįstus argumentus.
Kaip „DELFI būstą“ informavo Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Rewo“ projektas „Paribio 12“ dar nėra patvirtintas. Šių metų sausio 14 dieną vyko Žvėryno gyventojų, daugiabučių kompleksą planuojančios bendrovės atstovų ir sostinės savivaldybės atstovų susitikimas, po kurio vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis DELFI sakė, kad diskusija buvo konstruktyvi ir labai naudinga.
Anot jo, gyventojai išsakė vertingų ir svarbių pastabų dėl projekto „Paribio 12“, į kurias ir Vilniaus miesto savivaldybė, ir projektą planuojanti bendrovė turės atsižvelgti. „Mes su projektu susipažinę tiek, kiek medžiagos yra pateikta „Infostatyboje“ (Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinė sistema - red. past.).
Turime savo pastabų, gyventojai taip pat turi pastabų. Tai, kai jau gausime galutinį variantą, tada vertinsime, ar motyvuotai atsakyta į žmonių pastabas, kurios iš jų gali pagerinti projektą. Mes stengsimės reaguoti į tokias pastabas, kurios gali pagerinti projektą.
Vertingų pasiūlymų tikrai buvo, analizuosime ir siūlysime projektuotojams taisyti projektą. Kai gausime tai, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, architektūros įstatymo reikalavimus, tuomet priimsime galutinį sprendimą“, - komentavo M. Pakalnis.
Architektas akcentavo, kad diskusijos dėl projekto „Paribio 12“ priminė ir dar vieną didelę Vilniaus problemą - vis dar nėra patvirtintas naujas bendrasis Vilniaus miesto planas, todėl projektas bus vertinamas pagal tokius teisės aktus, kurie galioja šiuo metu. Tiesa, naujame bendrajame miesto plane, kuris jau greitai bus pateiktas visuomenei vertinti, siūloma, kad pastatai Žvėryne būtų iki 23 metrų. Pagal dabar galiojančius teisės aktus, planuojamo projekto aukštis, anot M. Pakalnio, atitinka reikalavimus.
Atsakydamas į gyventojų nuogąstavimus dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus, M. Pakalnis akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė skatina gyventojus kuo mažiau naudoti automobilius, o ypač teritorijose šalia miesto centro. Taip pat yra nustatyta, kiek daugiausia teritorijos gali būti skirta automobilių stovėjimo vietoms, kiek tokių vietų galima papildomai įrengti.
„Mes esame toje miesto dalyje nustatę maksimalią ribą, kiek gali būti parkavimo vietų. Toje vietoje yra puikus miesto transportas, todėl parkavimo vietų nereiktų tiek daryti ir nereikia siekti, kad žmonės toje vietoje turėtų automobilius. Todėl parkavimo apmokestinimas ir vietų ribojimas yra ta politika, kurią reikia daryti“, - tikino miesto vyriausiasis architektas ir pridūrė, kad sutinka su gyventojų pastabomis dėl tranzitinio eismo Paribio gatvėje intensyvumo, vadinamojo „laukinio“ automobilių statymo ir kai kurių projektinių „Paribio 12“ sprendinių.
Žvėrynas Vilniaus žemėlapyje
Adomas Mickevičius ir Vilnius
Vilnius - ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova.
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798-1855), lenkų poetas, gimė Naugarduke ar jo apylinkėse, bajorų šeimoje (protėviai priklausė lietuviškai Rimvydų giminei). 1815-1819 m. studijavo Vilniaus universitete. Su Janu Čečiotu, Tomu Zanu ir kitais bičiuliais 1817 m. įkūrė jame slaptą Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, o 1820 m. šalia jos atsirado platesnė Filaretų („dorybės mylėtojų“) draugija.
Baigęs universitetą, 1819-1823 m. Pirmas spaudoje paskelbtas klasicistinis Mickevičiaus eilėraštis „Miesto žiema“ skirtas Vilniui. 1822 m. Vilniuje, Juozapo Zavadzkio spaustuvėje, išleido pirmą poezijos knygą, daugiausia baladžių ir romansų, o 1823 m. - antrąją, šioje buvo poetinės dramos Vėlinės (Dziady) II ir IV dalys, taip pat poema Gražina. Abi šios knygos yra tarsi lenkų romantizmo manifestas ir priklauso prie iškilių pasaulinio romantizmo veikalų.
Už priklausymą filomatams 1823 m. Mickevičius buvo suimtas ir pusmetį su savo draugais praleido Vilniaus bazilijonų vienuolyne, caro valdžios paverstame kalėjimu. 1824 m. buvo ištremtas į Rusiją (nurodyta vykti Petrapilin) ir Lietuvos daugiau niekada nebepamatė. Be Petrapilio, Mickevičius lankėsi Odesoje, Kryme ir Maskvoje, bendravo su Aleksandru Puškinu ir kitais rusų rašytojais.
1826 m. išleido sonetų knygą, o 1828 m. romantinę poemą Konradas Valenrodas. 1829 m. gavo leidimą išvykti užsienin. Gyveno Vokietijoje, paskui Italijoje, per 1830-1831 m. sukilimą (jo dalyviams Mickevičiaus poezija buvo padariusi didelį poveikį) - tuomet Vokietijai priklausiusiame Poznanės krašte. Tai vienintelis sykis, kai Mickevičius apsilankė dabartinės Lenkijos teritorijoje (nėra buvęs nei Varšuvoje, nei Krokuvoje).
Nuo 1832 m. Mickevičius gyveno Paryžiuje. Ten jis plėtojo politinę veiklą, be to, parašė epinę poemą Ponas Tadas (Pan Tadeusz, 1834) apie smulkiųjų bajorų (šlėktos) gyvenimą Naugarduko apylinkėse prieš pat Napoleono I karą su Rusija. Skaitė paskaitas Lozanoje ir Paryžiuje, buvo patekęs mistiko Andriejaus Tovianskio įtakon. Kilus Krymo karui, 1855 m. išvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiamas lenkų legionas kovai su Rusija. Ten apsirgo cholera ir mirė.
Jo palaikai buvo nugabenti į Paryžių, o 1890 m. Mickevičius buvo vienas iš pačių žymiausių XIX a. poetų. Jo eilėraščiai, ankstyvosios poemos, o pirmiausia Vėlinės ir Ponas Tadas yra lenkų literatūros klasika, plačiai žinoma visame pasaulyje. Be to, Mickevičius dar gyvas buvo laikomas ir šiandien tebelaikomas lenkų tautos bei valstybės atgimimo pranašu.
Mickevičiaus kūryba artima visiems Vilniaus ir Lietuvos gyventojams, kad ir kokia būtų jų kalba ir tradicija. Lietuvių tautos gyvenime Mickevičius suvaidino paradoksalų vaidmenį. Nors Ponas Tadas, garsiausia visų laikų lenkiška poema, prasideda žodžiais „Lietuva, tėvyne mano“ (Litwo, ojczyzno moja), pats poetas, kaip dauguma jo epochos veikėjų, iš esmės neskyrė Lietuvos nuo Lenkijos ir Baltarusijos.
Jis šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą (gana tiksliai užrašė trijų lietuviškų dainų nuotrupas), Paryžiaus paskaitose tvirtino, jog lietuvių tauta esanti „laukimo būsenos“, tačiau nebandė įsivaizduoti savarankiškos Lietuvos - mąstė tik apie bendros lietuvių ir lenkų valstybės atkūrimą. O jo veikalai, kuriuose aukštinama viduramžių Lietuva, taip pat Vėlinės ir Ponas Tadas - lietuviški motyvai čia suplakti su baltarusiškais, - darė didžiulį poveikį lietuvių tautinio atgimimo veikėjams ir gerokai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos bei brandžios lietuvių kultūros atsiradimo.
Adomas Mickevičius ant Ajudaho kalno (dail. V. Vankovičius)
Vilniuje yra daug vietų, susijusių su Mickevičiaus gyvenimu: pirmiausia butas, kur jis rašė ir redagavo Gražiną, (dab. Mickevičiaus muziejus) ir vad. Konrado celė bazilijonų vienuolyne, kur poetas kalėjo; Vėlinių herojus Konradas ten sako Didžiąją improvizaciją - vieną garsiausių monologų pasaulinės dramaturgijos istorijoje (dabartinė Konrado celės ekpozicija tik simboliškai žymi istorinės celės vietą). Šv. Jonų bažnyčioje 1899 m. pastatytas Mickevičiaus biustas (skulpt. Piotras Strijenskis ir Marcelijus Gujskis). Daug metų buvo planuojamas ir didesnis Mickevičiaus paminklas, bet jis atsirado tik 1984 m. (skulpt. Gediminas Jokūbonis). Prie paminklo 1987 m. vyko disidentų mitingai, nuo kurių prasidėjo nepriklausomybės sąjūdis. Tarpukariu Mickevičiaus vardu buvo vadinama centrinė Vilniaus gatvė (dab. Gedimino prospektas), o šiandien vadinamas jos tęsinys Žvėryne. Poeto vardas įrašytas universiteto P.
tags: #butas #mickeviciaus #g #zveryne