Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai, įžvalgos - tai tarsi gyvi istorijos liudytojai, kartais papildantys, o kartais paneigiantys istorikų teiginius. Šioje atsiminimų knygoje norima išsaugoti pasakotojo stilių, kalbos savitumą.
Sudarytojo žodis
Kai kam pasirodė keista, kad taip mažai apie minimus žmones parašyta. To neleido knygos apimtis, lėšos. Knygos išleidimas reikalauja nemažų lėšų. Ši knyga nebūtų pasirodžiusi be šių žmonių paramos.
Vaikystės prisiminimai
Gediminas, Kazio, g. 1923 m., gyv. „Nuostabiausios tai vaikystės ir ankstyvosios jaunystės dienos“. Žvelgiu į vieną iš tų vaikinų Vytautą Pakštą. Akys drėgsta. Mūsų miesto pakrašty gelžkeliukas rangėsi. Jį „siauruku“ vadinom. Balta stotelė ir alyvos visu perono pakraščiu. Mėlynai mėlynai pražysta. Tai mudviejų tėvai, stoties viršininkas ir budėtojas. Stoties kieme - aikštelėje žvengia kumelaitės, įkinkytos į lineikas. Utenos „taksi“ ir „taksistai“ - miesto žydeliai Šepšelis ir Zalmanas. Traukiniukas, pavargęs, daug valandų riedėjęs. Iš vagonėlių pasipila keleiviai. Dauguma išlipusių kratosi jų paslaugų. Litą, kietai delnuos suspaudę, laiko, be būtino reikalo neišleidžia.
Joselis Margalis dažnai buvodavo. Jis priimdavo linus, medieną, odas. Kalbą, buvo inteligentiškas, mandagus, žydiškai paslaugus. Jis buvo geras, kišenėj surasdavo kokį saldainį, riešutų. Sūnumi Chaimu kartu gimnazijoje mokėmės. Abu su tėvu Rasėje ilsisi. Didžiausiu skanėstu buvo cukrumi pabarstyta duonos riekė. Sulaukus, pradinė mokykla Aušros gatvėje priešais dabartinę meriją. Mokytojas Feliksas Sedelskis. Pirmasis visada atmintyje palieka. Po daugelio metų likimas mane vėl suvedė su pirmuoju mokytoju. Abu išbadėję, išsekinti. Girdėjau, kad ir jis ištvėrė, sulaukė, grįžo. Vėliau gimnazija. Čia, kaip perone, alyvos, alyvos. Ne vien alyvos - ir kaštonai. Gimnazija išnuomodavo sodą žydams, vertelgoms. Gimnazijos VIII klasės mokiniai su Jurgiu Lebedžiu 1940 m.
Nebėra to parko ir sodo nebėra, tik viena kita liepa, eglaitė... dienų reliktai. Atėjo 1940-ji. Didžių sukrėtimų metai. Birželis. Baigėsi mokslo metai. Žlegėjo, nužlegėjo Kauno link tankų kolonos. 1941 metų vasarą jį sutvarkė. Karui prasidėjus, pasprukti. 1940 m. rugpjūtį mokytojai rinkosi į Sporto salę Kaune. Rugsėjį, atėję į gimnaziją, radome dideles permainas. Iš senųjų mokytojų vos keletas beliko. Gipiškis iš Zarasų, Liubinas, Vaivada, Vaivadienė iš Kauno. Liko atmintyje iš naujųjų J. Abiturientę Stasę. Dabar jie Vilniuje gyvena. Įsiminė ir Liubinas. Matematikas. Dėstė iš atminties, nesinaudojo nei vadovėliais, nei konspektais. Labai labai įsiminė Br.Vaivada.
Okupacijos metai
Mokslo programos sutarybintos. Panaikintos geografijos, lotynų, prancūzų kalbų pamokos. Įvesta istorija, TSRS Konstitucija. pareigybė -komjaunimo organizatorius (komsorgas). Gimnazijoje buvo negausi - 15-20 narių. Globojo juos, šefavo komsorgas J.Teišerskis. Mokiniai jo nemėgo, vengė. Karui prasidėjus, pasitraukti nespėjo. Sėdėjo Utenos kalėjime. Jų dukterys Melanija ir Ksenija buvo aktyvios miesto komjaunuolės. Dauguma mokinių, mokytojų nesitaikstė su ateivių - okupantų primesta tvarka. 1940 m. okupantui. Milicija, saugumas sujudo. Savaitę patardę, paleido. Birželio 14-15 naktis. Visoj Lietuvoj vienu metu prasidėjo masinis žmonių vežimas -trėmimas. Neramūs laukėm: išveš, neišveš. Birželio 21 d., šeštadienį, buvo abiturientų išleistuvių vakaras. Jautėm, žinojom, kad diena kita ir turi įvykti, turi prasidėti. 22-osios, sekmadienio rytas. Aš su Vytautu ėjome miegančios Utenos gatvėmis. Prasidėjo.
Utenos kalėjimas buvo prikimštos. Beveik visi politiniai, antitarybininkai. Reikėjo organizuotai veikti. Kunčiūnas, jo tėvai, sesuo, broliai gyveno Bažnyčios gatvėje. Vytautas buvo geras futbolininkas, žaidė „Utenio“ komandoje. Jo tėvai 1948 ar 1949 metais buvo išvežti. Utenoje vokiečiai pasirodė birželio 26 d. Burmistru buvo paskirtas kun. dr. Jonas Steponavičius. Nepritarė žydų persekiojimui. Lauko žandarmerija, sonderfiurerio skyrius, arbeitsamtas (darbo birža). Ginklams žvangant, ne vien mūzos tyli... įstaigose. Aš ? Man kitaip klostėsi dienos. Ir man pasiūlė kartu važiuoti. Žadėjo padėti, paremti. Vokiečių tikslai ir užmačios. Aptemdytam, šaltam, alkanam mieste. Yra žmonių, pasirenkančių ramius, seklius vandenis. Yra žmonių, kurie gyvenimo tėkmėje ieškojo gilesnių vandenų. Miškiniu nueidavom pas Motiejų. Gyveno jis Sierakauskio gatvėje. Kavą, kambarys dūmuose skęsdavo. Buvo Lietuva. Jos valstybingumo atstatymo galimybės... baigtis... Ji apspręs Lietuvos vietą Europoje.
Gruodyje, prieš pat Kalėdas, grįžau namo. Ypač artimi buvo Vyt. Pakštas, Kazys Tamošiūnas. Bendravom su Utenos šviesuoliais. Maceinos, Jurgučio, Riomerio veikalai. Buvom jauni, pasiausdavom. „Kęstučio“ organizaciją. Centras buvo Kaune. Leido nuo 1941 m. rudens laikraštį „Į Laisvę“. Buvo įkurtas apskrities „Kęstučio“ skyrius. Br. Stasiūno vadovaujami Vyt. 1942 m. rudenį aš vėl išvažiavau į Vilnių pas V. Miškinį. Studentų daugiau suvažiavo. Lietuvos plaukė Universitetui parama maistu ir pinigais. Auditorijose buvo šaltoka, bet entuziazmo užteko ir mums, ir profesoriams. Ne vien studijos. Jautėm, kad niaukiasi dangus. Kovo 10 dieną aš išvažiavau. Kooperatyvo buhalterijoje. Br. Stasiūnas, Br. Aš padėjau Vyt. Pakštui, St. Jis ir čia, provincijoj, nebuvo nuošalėj. Jis mums negailėjo savo išminties. Žmogus laisve dažnai piktnaudžiauja. Audringa, nerami 1943 metų vasara buvo.
Apie Kauną keliautojų akimis
Sužinokite, kaip Kaunas atrodė XV-XX a. keliautojams, žurnalistams ar vietiniams gyventojams. Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. Čia skelbiamas tekstas paimtas iš Fryderyk Schulz. Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškoje miesto dalyje. Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą. Čia jie verčiasi visokiais amatais, kokių tik reikia gyvenimui ir patogumui. Čia pirmą kartą susidūriau su tam tikrais kareiviškos tvarkos nepatogumais, prie kurių nebuvau pratęs Kurše ir Lietuvoje. Man tai išaiškino ir nuvedė į juodą, nuo karščio ir visokių garų dvokiančią žydų pirkią, kur vadovaujančiam kapralui turėjau pasisakyti pavardę, šiaip taip išaiškinau, iš kur ir kur važiuoju, nes aš pats menkai tesuprantu rusiškai, o aplink apstoję žydai mažai tesuprato, ką sakiau vokiškai. Kapralas ėmė geriau mane suprasti, kai pasiūliau porą tuzinų lenkiškų grašių. Paskui gestais ir žydo vertėjo padedamas, išaiškinau jam savo reikalą, pasakiau, kad norėčiau dar šiandien persikelti į Kauną, tačiau, žinodamas rusų karinių taisyklių griežtumą, iš anksto numačiau, kad tai bus neįmanoma. Iš Kauno atvyko karininkas, vadovaująs tam būriui. Jis mokėjo vokiškai ir prancūziškai, ir mes galėjome susikalbėti. Iš pradžių karininkas spyrėsi, bet galų gale labai mandagiai pareiškė, kad, matydamas, jog esu Rusijos pilietis, imsis atsakomybės ir leis man persikelti.
Upė, per kurią galų gale turėjau persikelti, norėdamas patekti į Kauną, vadinasi Vilija ir įteka į Nemuną, padidindama jį visu trečdaliu. Nemunas čia teka aplink miestą, ir, kai važiuoji iš Kauno, reikia dar kartą per jį keltis. Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kure senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų. Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. Tuo pačiu stiliumi pastatytos ir kelios bažnyčios. Pavyzdžiui, buvusi jėzuitų kolegija ir bažnyčia prie turgaus aikštės, nors ir nėra didelės, tačiau puikiai pastatytos ir gražiausios iš visų viešųjų pastatų mieste. Rotušė turi puikų senovišką bokštą, kuris yra aukščiausias mieste ir labai puošia turgaus aikštę. Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar. Kaunas stovi labai gražioje vietoje. Kaip jau minėjau, miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Pagaliau miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi. Tai iš neišsifermentavusio medaus daromas gėrimas, gal penkiasdešimt metų senumo. Jis laikomas statinėse ir vengriško vyno buteliuose, turi jo skonį bei aromatą, taip primena vyną, kad jeigu nesi gėrimų žinovas, gali būti lengvai apgautas. Pusvalandį pavažiavus už Kauno, kaip jau sakiau, reikia keltis per Nemuną.
1654-1667 metų karas, prasidėjęs slopinant ukrainiečių sukilimą, Lietuvai buvo pražūtingas. S. Medekšos atsiminimai paskelbti knygoje: Stefana Franciska z Prószcza Medekszy [,] sekretarza Janą Kazimierza, sędziego ziemskiego kowieńskiego [,] Księga pamiętnicza wydarzen zaszłych na Litwie 1654-1668. Z rękopismu powierzonego Akademii wydał Władyslaw Seredyński, Kraków, 1875. [rugsėjo]. Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė; toliau eiti nebeleido, ir tas bažnyčias apžiūrėjome tik per jėgą, nors ir buvo grasinama. Ties Šv. kryžiaus bažnyčia, lauke prie Nemuno, stovyklavo 14 maskvėnų pėstininkų vėliavų, kurios apytikriai galėjo turėti 600 arba 700 žmonių. Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riterio, 1413-1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną. Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel).
Čia skelbiami fragmentai iš 1812 m. įvykių Kaune aprašymo, kurį atliko nežinomas bernardinų vienuolis. Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų, pirmiausia bernardinų, likimą karo dienomis. Tačiau jo žvilgsnis aprėpia ir platesnę miesto gyvenimo panoramą bei prancūzų ir rusų kariškių elgseną. Aprašymas pradedamas prancūzų kariuomenės įžengimu į Kauną ankstyvą birželio 12 dienos rytą. Prancūzai į miestą įžengė nutiesę tris pontoninius tiltus per Nemuną. Prancūzai, kuomet „įžengė į miestą, veržėsi į namus ieškodami maisto“. Jau pirmąją dieną prancūzai konfiskavo visus mieste rastus arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimus.
Jis detaliai aprašo, kaip tris kartus per pirmąją įsiveržimo dieną besikeičiantys daliniai apiplėšė bernardinų vienuolyną. Vakare pasirodę daliniai apiplėšė rokitų prieglaudą bei bažnyčią, kurioje išbarstė pašventintas ostijas. Karmelitų atveju plėšimo mastas buvo dar didesnis - „pas karmelitus laukus, daržus, sodus, tvartus, arklides, ratines, sandėlius, aruodus, - žodžiu viską, išvalė. Tą dieną nepaliesti liko tik dominikonų ir augustijonų vienuolynai. Birželio 25 dienos rytą miesto gatvės buvo užkimštos pėstininkų bei raitelių. Pažaislyje radęs tokią pat padėtį, kaip ir gimtajame vienuolyne, autorius pabėgo į mišką, kur slapstėsi porą savaičių, ten buvo užpultas marodierių, traukusių paskui kariuomenę.
Vienuolio atsiminimuose vaizdžiai atsispindi Kauno tapsmas kariniu-tranzitiniu punktu. „Kasdien varydavo po kelis tūkstančius ar kelis šimtus galvijų ir maniau, jog pasaulyje nebeliko galvijų. Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant augustijonų, pranciškonų, bernardinų ir dominikonų bažnyčias. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. „Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“. Šioje vietoje, norint palyginti, verta prisiminti, jog tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų. Didžiulė kariuomenės koncentracija mieste lėmė nuolatinį maisto stygių.
Partizaninis karas 1944 – 1953
tags: #butas #algirdo #basanaviciaus #kampe