Drąsa - vienas pagrindinių įrankių, kurį pasitelkus tampa lengviau įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Kaip bebūtų, drąsos bent retsykiais pritrūksta daugeliui. Imame kur kas labiau nerimauti, jei pastebime, kad nedrąsūs yra mūsų pačių vaikai. Psichologų nuomone, ne visi vaikai gali būti vienodai drąsūs ir tai yra visiškai normalu. Vis gi, jei tam tikromis situacijomis norime vaikui padėti jaustis drąsiau, siūlome perskaityti keletą patarimų, kaip tinkamai tai daryti.
Vaikai užauga sėkmingi tada, kai jie pasitiki savimi. Kaip ugdyti jų pasitikėjimą savimi? Tam egzistuoja daug įvairiausių būdų. Vaikas vis labiau pasitiki savimi, kai niekas neabejoja jo pasiekimais ir galimybėmis, kai vaikas skatinamas ir drąsinamas.
Artima aplinka. Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį, kiek leidžiama vaikui klysti, „nusikalbėti" namų aplinkoje, svečiuose pas giminaičius ar draugus, kaip į tai yra reaguojama. Jei komentuojamas kiekvienas nepavykęs vaiko elgesys ar rezultatas, natūralu, kad vaikui gali būti nedrąsu išreikšti save prieš kitus, arba tokia baimė, jei jos dar nėra, gali atsirasti dėl nuolatinio vertinimo. Labai svarbu vaikui aiškinti, kad nereikia bijoti klysti, iš klaidų mes mokomės, o ir kiti taip pat nėra tobuli - dažnai jaučiasi nedrąsiai ir klysta.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tėvai gali padėti vaikams ugdyti drąsą ir pasitikėjimą savimi. Pateiksime keletą praktinių patarimų ir strategijų, kurios padės vaikams įveikti baimes ir jaustis tvirčiau įvairiose situacijose.
Patarimai, kaip ugdyti vaiko drąsą
1. Kalbėkite su vaiku taip, tarsi jis jau būtų tikras drąsuolis
Vaikai yra linkę pateisinti tėvų lūkesčius, todėl kalbėdami su vaiku pasidžiaukite drąsa, kuri slypi jo viduje. Tam puikiai tiks tokios frazės kaip „aš žinau, koks drąsus tu esi“, „džiaugiuosi kai priimi sunkius sprendimus ir pasirenki būti drąsus, net jei elgtis kitaip būtų lengviau“, „galbūt šiuo metu taip nesijauti, tačiau aš žinau, koks drąsus gali būti“ ir daugybė kitų. Svarbu parodyti vaikui, kad suprantate, jog baimė ar nerimas jo niekaip nesumenkina ir dėl to jis netampa silpnas, prastas ar mažiau mylimas.
Vaikas tiki savimi tada, kai jaučia, kad suaugusieji juo tiki. Tiek suaugusieji, tiek vyresni vaikai geba parodyti, kad pasitiki savimi, net jei nėra tuo visiškai tikri. Maži vaikai to negali padaryti. Jie nemoka slėpti jausmų, todėl tai, kaip jie jaučiasi, galime pamatyti iš karto.
2. Mokykitės drąsos iš knygų ir filmų herojų bei rodykite pavyzdį pats
Viskas, ką daro ir kaip elgiasi tėvai ar kiti artimiausi vaiko aplinkos žmonės, jam atrodo teisinga ir pavyzdinga. Todėl atvirai kalbėkitės su vaiku apie savo jausmus - nuovargį, baimę, pyktį, nerimą, liūdesį ir tai, kaip sukaupę visą drąsą pasielgėte taip, kaip tuomet atrodė teisinga, net jei ir buvo labai baisu. Papasakokite, kaip baimė ima ir atsitraukia, kai žengiate bent vieną drąsų žingsnį pirmyn. Kai mažyliui taps baisu, girdėta padrąsinanti istorija gali priminti, jog baimė laikina.
Susipažinti su skirtingomis situacijomis, jose kylančiomis emocijomis ir problemų sprendimo būdais vaikui gali padėti ir kokybiška vaikų literatūra. Viena naujausių paveikslėlių knygų apie drąsą, Lietuvos knygynuose pasirodžiusi šio mėnesio pradžioje, yra slovakų dailininko ir istorijų vaikams autoriaus Adriáno Macho kūrinys „Gerda. Istorija apie drąsą jūroje“ (leidykla „Nieko rimto“). Tai jau antroji A. Macho paveikslėlių knyga vaikams apie banginukę Gerdą ir jos nuotykius.
Išraiškingos iliustracijos ir įtaigi istorija mažiesiems leidžia susitapatinti su pagrindiniais knygos veikėjais - banginuke Gerda ir jos broliu Larsu, kurie leidžiasi į kelionę po jūras šiaurės pašvaistės link, norėdami surasti trūkstamus posmus lopšinei, kurią dainuodavo jų mama. Nors keliauti vieniems į nepažintus vandenis neramu, brolius į priekį veda tikslas, prieš kurį baimė tampa bejėgė.
Knygos per „Penki TV“: Hakon Ovreas knyga vaikams „Rudalius“
3. Paskatinkite domėtis ir išbandyti ką nors naujo
Vaikai, kaip ir suaugusieji, užsiimdami nauja, anksčiau dar neišbandyta veikla, praplečia savo mąstymo ir galimybių ribas. Todėl nepraleiskite progos paskatinti vaiką išbandyti ką nors naujo - tai gali būti dramos, sporto, muzikos būrelis ar šeimos išvyka į nuotykių parką. Svarbu, kad nauja veikla vaikui būtų maloni ir suteiktų galimybę pasijusti drąsiu bei galinčiu savarankiškai susidoroti su iškilusiais sunkumais.
4. Ugdykite pozityvų mąstymą
Tad svarbiausia tėvų užduotis - ugdyti pozityvųjį vaiko protą: išmokyti drąsiai, lanksčiai ir atvira širdimi pasitikti iššūkius bei galimybes, iš negatyvaus proto būsenos sklandžiai grįžti į pozityvaus proto „režimą". Būtent to moko naujoji Danielio J. Siegelo ir Tinos Payne Bryson knyga Smegenys, tariančios TAIP.
5. Maži žingsneliai
Jeigu norite drąsinti savo vaiką, tai darykite mažais žingsneliais, jokiu būdu nekeliant įtampos. Kaip tinkamiausia tai daryti? Parodykite vaiko drąsą per paprastus dalykus, ieškodami drąsių jo poelgių kasdienybėje. Pavyzdžiui, galbūt jis kam nors drąsiai išsakė savo nuomonę, drąsiai kam nors padėjo, drąsiai parodė ar pristatė savo darbelį - visa tai galime paminėti. Labai svarbu, kad vaikas nepajustų pernelyg didelio jūsų susirūpinimo ir rūpinimosi jo drąsa, kadangi jis gali imti bijoti jus nuvilti, o tai gali skatinti dar labiau užsidaryti savyje.
6. Reflektuokite
Tėvai savo vaikams yra didžiausias autoritetas, todėl veiksminga pasakoti per save, savo patirtį. Galbūt vaikystėje jūs taip pat jausdavotės nedrąsiai, o gal taip dar tebesijaučiate ir šiandien darbe ar kitomis situacijomis. Papasakokite tai vaikui, pasidalinkite su juo, kas jums padeda nusiraminti.
7. Svarbiausia pastangos
Reaguokite ne į rezultatą, o į vaiko pastangas, aptarkite jas. Jokiu būdu savybių neprilyginkite asmenybei. Pavyzdžiui, nėra tinkama sakyti „tu esi labai drąsus, nes šauniai padeklamavai eilėraštį", kitą kartą vaikas gali bijoti prieš kitus pasirodyti nedrąsus. Tinkamiau pagirti atsakant į klausimą, kaip jis tai atliko - „tu drąsiai padeklamavai eilėraštį". Vaikui neišdrįsus ko nors atlikti, venkite klausimo „kodėl tu neišdrįsai?", toks klausimas skamba, kaip kaltinimas, juo nieko nepasieksite, o tik sukelsite vaikui spaudimą. Apskritai kalbant, vaikams, ypatingai ankstyvoje vaikystėje, į klausimus kodėl ir kaip paaiškinti ir atsakyti dar yra per sudėtinga.
8. Kurkite scenarijų
Veiksmingas būdas, padėti vaikui sumažinti ar įveikti baimės jausmą, kartu su juo pasamprotauti ir pakurti scenarijų, kas padėtų, kai jam yra nedrąsu. Svarbu, kad pradžioje jis pats apgalvotų ir pasiūlytų savo sprendimo būdus, o ne mes „pirštume" savuosius. Tik vėliau, kada vaikas apgalvoja, galime pasiūlyti savo nuomonę, kas dar galėtų jam padėtų.
9. Vaikas tiki savimi tada, kai jaučia, kad suaugusieji juo tiki
Tiek suaugusieji, tiek vyresni vaikai geba parodyti, kad pasitiki savimi, net jei nėra tuo visiškai tikri. Maži vaikai to negali padaryti. Jie nemoka slėpti jausmų, todėl tai, kaip jie jaučiasi, galime pamatyti iš karto. Suaugusieji gali apsimesti, kad nesėkmė jiems nesvarbi, ir gali įtikinti save, kad tai jiems ir ne itin svarbu, o vaikai to nemoka. Vaikai gana greitai pamiršta kritiką ir nekreipia dėmesio į nesėkmę, tačiau tik ne tada, kai tai vyksta nuolat. Jei vaikas nuolat kritikuojamas, pasitikėti savimi jam darosi vis sunkiau.
10. Tikėkite savo vaiku
Visada galvokite, kad jis gali. Štai vieno mokslinio tyrimo metu buvo atskleista, kad geriau skaito tos klasės berniukai, kurių mokytojas tiki, jog berniukai greičiau mokosi skaityti, o geriau skaito tos klasės mergaitės, kurių mokytojas tiki, jog mergaitės lengviau išmoksta skaityti.
Kito tyrimo metu vienos grupės vaikams nuolat buvo sakoma, kad jie labai gerai moka matematiką, o kitos grupės vaikams buvo sakoma, kad jie turi labiau stengtis. Kadangi vaiko pasitikėjimas savimi formuojasi priklausomai nuo to, ką apie jį galvoja aplinkiniai, tėvų dėmesys yra itin svarbus. Ne visi tėvai, kurie tikrai myli savo vaikus, pasako ir parodo tai atvirai. Dažniausiai turime mažai laiko ir daug įvairiausių reikalų.
11. Vaikui iki trejų metų mūsų dėmesio reikia nuolat, nes toks yra jo poreikis
Ir jei jis jau suprato, kad mama skiria jam dėmesį tik tada, kai jis ožiuojasi ar rodo kaprizus, būtent tokiu metodu ir siekia atkreipti į save dėmesį. Tačiau vaikas nesėdi ir negalvoja: „Štai, jei dabar imsiu verkti, mama nustos kalbėti telefonu“. Taip, kaip ir jūs, vargu ar galvojate, kad: „jei kreipsiu dėmesį į vaiką, kai jis šaukia, tai jis tai darys vis dažniau ir dažniau, kad atkreiptų mano dėmesį“. Ne. Tai tiesio uždaras ratas - tam tikri veiksmai skatina tam tikrus rezultatus. Jei tokia elgesio schema kartojasi nuolat, pasekmės būna tikrai nemalonios. Blogu elgesiu atkreipdamas į save dėmesį, vaikas gauna mūsų negatyvias emocijas, nepasitenkinimą ir kritiką, ir galiausiai nustoja tikėti savo jėgomis. Ingnoruokite blogą elgesį, nešaukite, o pasitraukite į šoną, nutaisykite rimtą veidą ir išveskite vaiką iš kambario. Kritikuokite tik vaiko elgesį, o ne patį vaiką, sakykite - „spardytis negražu“, o ne „tu negeras vaikas“.
Svarbu atsiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl nėra vieno universalaus būdo, kuris tiktų visiems. Eksperimentuokite su skirtingomis strategijomis ir atraskite tai, kas geriausiai veikia jūsų vaikui. Būkite kantrūs ir palaikantys, ir pamatysite, kaip jūsų vaikas auga drąsus ir pasitikintis savimi.