Baltoji Vokė Šalčininkų Rajone: Žemėlapis, Istorija ir Įžymybės

Baltoji Vokė - miestas Šalčininkų rajone, esantis 30 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų ir beveik tiek pat į pietus nuo Vilniaus. Tai Šalčininkų rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje, Vokės upės dešiniajame krante, į pietus nuo vieno didžiausių Lietuvoje Baltosios Vokės durpynų.

Šiame straipsnyje apžvelgsime Baltosios Vokės seniūniją, jos geografinę padėtį, istoriją, herbo reikšmę bei svarbiausius objektus.

Šalčininkų rajono žemėlapis

Geografinė Padėtis ir Gamta

Baltosios Vokės seniūnija yra Pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajono savivaldybėje, Vilniaus apskrityje. Seniūnija yra Merkio vidurupio lygumoje, tad kraštovaizdis čia daugiausiai lygus. Per seniūniją teka Merkys, kurio didžioji vandens dalis Merkio-Vokės kanalu nukreipiama į Vokės upę.

Vienintelis seniūnijos ežeras - Papis, pasižymintis vandens paukščių gausa. Iškastas Papio kanalas, jungiantis Merkio upę su Papio ežeru. Anksčiau seniūnijoje telkšojo viena didžiausiu pelkių Lietuvoje - Baltoji Vokė, tačiau ji visiškai sunaikinta, o jos vietoje yra žuvininkystės tvenkiniai.

Baltosios Vokės pelkė užima apie 4 100 ha (40 km2) ir yra viena didžiausių Lietuvoje. Pelkė ištįsusi iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 20 km pietryčių lygumoje. Iš visų pusių, išskyrus šiaurės vakarus, ją supa miškas. Pelkės pietinėje dalyje telkšo Papio ežeras, kanalu sujungtas su Merkiu.

Rūdninkų girioje įsikūręs Papio ornitologinis draustinis, apimantis Papio ežerą ir jo apylinkes.

Seniūnija yra gana netoli Vilniaus miesto, su kuriuo ją jungia krašto kelias KK202. Taip pat čia eina KK176.

Istorija

Vietovė vardą gavo nuo upės pavadinimo. Kadangi prie Vokės išaugo kelios vienodo pavadinimo gyvenvietės, jas imta vadinti pridedant tam tikrą pažymimąjį žodį: Mūrinė Vokė, Trakų Vokė, Juodoji Vokė. Net kelios gyvenvietės turi Baltosios Vokės vardą. Iš jų bene seniausia ir žinomiausia Vokė, esanti Vilniaus rajone. Ją išgarsino XIX a. įkurtas grafo Tiškevičiaus dvaras.

Mus dominanti Baltoji Vokė yra palyginti jauna. Prie Vokės esančiame durpyne dar prieš Antrąjį pasaulinį karą imta kasti durpes. 1950 - 1952 m. prie Žagarinės kaimo pastačius durpių įmonę, šalia minėto kanalo ir durpyno iškirstame Rūdninkų girios plote ėmė kurtis gyvenvietė. Ji iš pradžių vadinta Naująja Žagarine, po to - Stroika, pagaliau - Baltąja Voke, 1958 m. gavusia miesto tipo gyvenvietės teises.

Baltosios Vokės gyvenvietė pradėta statyti 1950 m., kai aplinkiniai laukai buvo pradėti ruošti durpių gamybai. Iš pradžių gyvenvietė buvo vadinama Naująja Žagarine, o 1958 m. jai buvo suteiktas Baltosios Vokės miestelio vardas.

Durpių įmonė pradėjo dirbti 1952 m. Dirbo grandinių ir ričių cechai. Durpės buvo tiekiamos Vilniaus šiluminei elektrinei. 1953 m. Baltojoje Vokėje buvo atidaryta pradinė mokyklą 1955 m. - septynmetė mokykla, kurioje buvo dėstoma rusų ir lietuvių kalbomis. 1992 m. buvo atidaryta atskira lietuvių dėstomąja kalba.

Miesto struktūra susiformavo pagal pokario miesto tipo gyvenviečių projektą. Urbanistinė struktūra aiški, vyrauja perimetrinis - taškinis užstatymas. Pagrindinė - Vilniaus gatvė. Miestelis pasižymi savita socialistinio istorizmo retrospektyvine architektūra, pabrėžtinas užstatymo stilistikos kompleksiškumas ir vieningumas (Vilniaus g. ir T. Kosciuškos g.).

Baltosios Vokės miestas yra įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje ir ribojasi su Trakų, Vilniaus ir Varėnos rajonais.

Gyventojai

Seniūnijos plotas - 8984,92 ha. Seniūnijoje gyvena apie 2290 gyventojų. Dauguma gyventojų - lenkai (63,1 procento). Baltosios Vokės seniūnijai priklauso 10 kaimai.

Baltosios Vokės Herbas

Svarstant galimus Baltosios Vokės miestelio herbo motyvus, vietos atstovai akcentavo Rūdninkų girios svarbą. Iš tikrųjų, iki XVII a. vidurio ji buvo svarbi Lietuvos ( ir ne tik jos) valdovų medžioklės vieta, čia būta didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaro, vėliau, XIX a., Rūdninkų giria tapo prieglobsčiu daugeliui 1831 ir 1863 m. sukilėlių, o Antrojo pasaulinio karo metais - iš stovyklų pabėgusiems belaisviams, vokiečių persekiojamiems žydams. Tačiau tai nieko bendra neturi su XX a. atsiradusia Baltąja Voke. Tad nutarta jos herbui simbolių ieškoti tarp šiandieninių gamtos turtų.

Iš pradžių siūlyta miestelio herbe pavaizduoti apylinkėse paplitusį baublį. Po kelių mėnesių darbo, kai herbas buvo baigiamas kurti, vietos gyventojai šio motyvo atsisakė. Daliai lenkiškai kalbančių gyventojų baublys pasirodė netinkamas, nes jų kalba „bąk“ yra ne tik paukščio baublio, bet ir didelės skaudžiai gyvulius kandžiojančios musės pavadinimas.

Galiausiai herbe buvo pasirinktas tulžys (lot. Alcedo atthis). Tulžys (lot. Alcedo atthis) veisiasi prie žuvingų skaidrių vandens telkinių stačiais krantais, ypač prie upelių. Europoje sparčiai nykstantis paukštis, nors Lietuvoje tinkamose buveinėse galima rasti visur. Truputį didesnis už naminį žvirblį, labai spalvingas, trumpa uodega, dideliu, ilgu snapu. Lietuvoje nėra kito paukščio, panašaus į tulžį. Aptinkamas išimtinai prie vandens telkinių, dažniausiai pakrantėse, kur šis paukštis gali tupėti tykodamas pasirodant mažos žuvelės. Trumpam plasnodamas gali laikytis vienoje vietoje, kad įžiūrėjęs grobį pultų stačia galva į vandenį.

Suprantama, kuriant herbą, atsisakyta paukščio margumo, paliktas tik jo siluetas, Jame vyrauja turtą simbolizuojantis auksas. Be to, tulžys pavaizduotas skrendantis su pagauta sidabrine žuvele. Herbo skydas nuspalvintas žalia spalva, kuri reiškia gamtą ir gali asocijuotis su garsiąja Rūdninkų giria.

Baltosios Vokės herbo etaloną sukūrė dailininkė Laima Ramonienė. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2009 m. birželio 12 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr.

Baltosios Vokės herbas

Infrastruktūra ir Įžymybės

Šiuo metu Baltosios Vokės seniūnijoje yra dvi gimnazijos - Baltosios Vokės „Elizos Ožeškovos“ ir Baltosios Vokės „Šilo“, paštas (LT-17235), darželis, ambulatorija, ligoninės pastatas, biblioteka, pramogų centras, gaisrinė, krašto bendruomenės centras, seniūnijos administracija, „Kraštotyros“ muziejus.

Kraštotyros muziejus buvo įrengtas kultūros namuose 1998 m. Iniciatorė - mokytoja Adelė Česnulytė - Zienienė. Muziejuje yra surinkta daugiau nei 2000 eksponatų. Ekspozicijoje - kraštotyrininkų surinkti šio krašto gyventojų buities daiktai, naudoti XIX-XX amžių sandūroje, senosios knygos, ekspedicijos „Mažoji rajono architektūra“ medžiaga, svarbiausių miestelio įvykių aprašymai ir t. t.

Baltosios Vokės seniūnijoje jau keletą metų gyvuoja sporto klubas „Jaunystė“.

Buvusiuose durpių plotuose tyvuliuoja vanduo. Čia 1981 m. įsikūrė žuvininkystės ūkis „ Juodasis gandras“. Buvo isisavintas 550 ha žemės plotas, esantis Šalčininkų, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Vanduo į tvenkinius atiteka Merkio kanalu. 1984 - 1985 m. papildomai išdirbta 350 ha žemės. Tvenkiniuose auginami karpiai, karosai, lydekos.

Miestelio įvaizdžiu rūpinasi medžio drožėjas Edvard Kurkianec. Jo darbai puošia gyvenviečių sodybas, Rūdninkų girios istorines vietas. 2008 m. buvo išleista knygelė „Paslaptinga Rūdninkų giria“.

Rūdninkų bažnyčios istorija

Švč. Mėgstamiausia Jogailos pramoga buvo medžioklė. 1470 metais, kai Kazimieras Jogailaitis kartu su savo žmona buvo žiemos medžioklėje Vilniaus apylinkėse, jis įsakė pastatyti Rūdninkų girioje medžioklinio dvaro pastate koplyčią, kurioje meldėsi Rūdninkų ir kitų kaimų parapijiečiai. Po kurio laiko koplyčia sudegė.

Kaimo gyventojai neturėjo kur melstis, bet svarbiausias motyvas, kuris pastūmėjo pastatyti naują bažnyčią, buvo Karaliaus Kazimiero išgelbėjimas nuo mirties, kada jį užpuolė lokys. Sužeistas medžioklės metu lokys užpuolė karalių ir būtų jį sudraskęs, jeigu ne padėjėjas Pšepiura, kuris pagavęs lokį už kaklo, greitai nusuko jam sprandą.

Po šito įvykio karalius paaukštino jį, perkirpdamas jo herbą horizontaliai ir patalpino apatinėje herbo dalyje lokio galvą su letena, ir kartu davė jam pavardė Pšepiurek. Šia proga Rūdninkų bažnyčioje kabėjo karaliaus išsigelbėjimo votumas „Lokio letena“.

1511 metais Žygimantas Senasis įsteigė Rūdninkuose medinę bažnyčią, tuo tarpu Senuose Trakuose, Vilniuje, Šalčininkuose, Eišiškėse jau bažnyčios egzistavo. Tuo momentu nebuvo tikslaus sienų paskirstymo tarp parapijų. 1511 m. bažnyčios pastatymui vadovauja karalius Žygimantas Senasis.

Iki 1614 metų nepavyko surasti jokių žinių apie Rūdninkų bažnyčią, nes išliko labai mažai duomenų.. Tais pačiais metais bažnyčia gavo „boniticiją“. 1655 m. caro kariuomenė užėmė rytinę Lietuvos dalį. Didelis rusų antplūdis didėjo kiekvieną dieną. Caro pulkai užėmė ir apiplėšė Vilnių, Trakus. Išskirtiniu atkaklumu ir žmogžudystėmis išsiskyrė Zolotorenkos kazokai. Tuo pačiu metu Lietuvą plėšė švedų pulkai. Buvo padegti Eišiškės su dviem bažnyčiomis, kartu buvo sudeginti Rūdninkai ir Šalčininkai.

Po Vladislovo IV mirties 1655 m. priešų buvo sudeginti dvaro medžiotojų pastatai ir trys rūmai. Taip pat buvo sudeginta Rūdninkų bažnyčia, kurioje buvo tikintieji. Kartu sudegė visi dokumentai, Metrikos ir visas bažnyčios archyvas. Ilgą laiką po gaisro Rūdninkai buvo kaimu su keliomis karčemomis, tai buvo privati nuosavybė, kurios savininkai dažnai keisdavosi.

Rūdninkų bažnyčią atstatinėjo kelėtas kaimų - prie atstatymo prisijungė net ir kalvinistai, kurių antplūdis į Rūdninkus tais metais labai sustiprėjo. Iki 1741 m. Rūdninkų bažnyčia valdė kalvinistai. Po to Romos-katalikų bažnyčios valdžia ir Vilniaus vyskupija pradėjo nuosavybės grąžinimą savininkams. Kalvinistai paliko bažnyčią, nes nesutiko, kad bažnyčia priklausytu valstybei. Jų nuomone, bažnyčios valdymas turėjo būti demokratinių institucijų rankose, kurią sudarytų pastoriai ir tikintieji.

1743 metų, liepos 23 dieną, Rūdninkų bažnyčiai buvo suteikta Žygimanto privilegija, pagal kurią Rūdninkų bažnyčiai suteikė žemę ir dvarelį su pavaldiniais. Nuo 1744 metų Rūdninkų bažnyčia buvo viena iš Šv. Stepono bažnyčios filialų Vilniuje ir priklausė Vilniaus dekanatui.

Iki 1755 m. 1775 - 1790 m. mišios buvo laikomos Bernardinų koplyčioje, Žagarinės kaime, tai pusantros mylios iki Rūdninkų. Iš 1778 m. raštų žinome, kad keliai į Vilnių buvo labai blogi,dėl dažnų kritulių atsirasdavo pelkės ir balos. Tiltai reikalavo remonto.

Iš parapijos kronikų žinome, kad 1794 m. Vilniaus Dekanatui priklausė šios parapijos: Antakalnio p., Cudzenska p., Glenciska p., Kernavės p., Karkožycka p., Lavoriškių p., Maišiagalos p., Nemenčinės p..

Gatvės Baltosios Vokės Mieste

• Miško g.
• Gėlių g.
• Durpininkų g.
• nuo Durpininkų g. iki Žalioji g.
• Žalioji g. (lyginiai namų numeriai)
• Vilniaus g.
• Vilniaus g. nuo Žalioji g. iki T. Kosciuškos g.
• T. Kosciuškos g. (lyginiai namų numeriai)
• Geležinkelio g. nuo T. Kosciuškos g. iki Žalioji g.
• Žalioji g.
• Vilniaus g. nuo T. Kosciuškos g. iki A. Mickevičiaus g.
• A. Mickevičiaus g. (lyginiai namų numeriai)
• Geležinkelio g. nuo A. Mickevičiaus g. iki T. Kosciuškos g.
• T. Kosciuškos g.
• Vilniaus g. nuo A. Mickevičiaus g. iki Naujoji g.
• Naujoji g. 6
• Geležinkelio g. nuo Naujoji g. iki A. Mickevičiaus g.
• Vilniaus g. nuo Naujoji g. iki Macelių g. (lyginiai namų numeriai)
• Pušyno g.
• Šilo g.
• Naujoji g. 4
• Naujoji g. nuo Vilniaus g. iki Geležinkelio g. (nelyginiai namų skaičiai)
• Geležinkelio g. nuo A. Mickevičiaus iki Macelių g.
• Vilniaus g. nuo Naujoji g. iki Macelių g.
• Baltosios Vokės m. SB Vokė 1
• Žagarinės k.
• Nuo Baltosios Vokės m. Macelių g.
• Karališkojo Trakto g. iki Bažnyčios g. (nelyginiai namų numeriai)
• Miško g.
• Jaunimo g.
• Linksmosios g.
• Medžiotojų g.
• Bažnyčios g. nuo Karališkojo Trakto g. iki Užupio g.
• Bažnyčios g. nuo Karališkojo Trakto g. iki Užupio g. (lyginiai namų numeriai)
• Vakariškių k.
• Plytinės k.
• Ravelių vs.
• Karališkojo Trakto g.

Susisiekimas

Pro Baltąją Vokę eina keliai: 176 Pirčiupiai-Jašiūnai , 202 Kirtimai-Pagiriai-Baltoji Vokė ir 3942 Mateikonys-Pabarė-Baltoji Vokė .

Apibendrinimas

Baltoji Vokė - tai miestas su turtinga istorija, įsikūręs gražioje gamtinėje aplinkoje. Nors pati gyvenvietė yra palyginti jauna, jos apylinkės mena gilią praeitį, susijusią su Rūdninkų giria ir Lietuvos valdovų medžioklėmis. Šiandien Baltoji Vokė yra svarbus Šalčininkų rajono centras, turintis savo unikalų identitetą ir perspektyvas ateičiai.

Žemiau pateikiama lentelė su pagrindiniais duomenimis apie Baltosios Vokės seniūniją:

tags: #butai #salcininku #raj #baltoji #voke #zemelapis