Panevėžys, miestas turtingas kultūros tradicijų, gali didžiuotis savo teatrais, kurie atlieka svarbų vaidmenį miesto gyvenime. Šiame straipsnyje panagrinėsime Panevėžio dramos teatro ir muzikinio teatro istoriją, architektūrą bei jų indėlį į miesto kultūrą.
Panevėžio dramos teatro istorija ir architektūra
1941 metais pernai sukurtam Panevėžio dramos teatrui buvo paskirti Stanislovo Montvilos teatro rūmai, adresu Laisvės a.. Tai buvusios mielių ir spirito fabriko dirbtuvės, dar XX a. pradžioje perstatytos, įrengiant jose teatro salę. Šios patalpos buvo menkos ir ankštos, vis norėta jas rekonstruoti, tačiau nesėkmingai. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta planuoti naujų teatro rūmų statyba.
Dėl sklypo buvo apsispręsta ne iš karto, bet nutarta, kad tinkamiausia vieta naujiems rūmams statyti yra Lenino (dab. Laisvės) aikštės ir Elektros gatvės kampas. Tokį sprendimą lėmė tai, kad ši vieta yra miesto centre ir čia yra geras susisiekimas. Tačiau gauti leidimą dramos teatro statyboms nebuvo lengva. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo kategoriškai uždraustà panašių objektų statyba, todėl sugalvota pradėti statyti prisidengus tuo, kad Panevėžiui reikia gerų kultūros rūmų. Naujų dramos teatro rūmų statyba vyko 1967 m.
Štai ką, tuoj po atidarymo, apie naująjį Panevėžio dramos teatro pastatą sakė architektas V. J. Dičius: „Jeigu anksčiau daug kas laikėsi nuomonės, kad teatrui charakteringa kolonada, galingi frontonai, daugybė dekoro elementų, tai mūsų dienų jo architektūrą visų pirma lemia funkcija.
Panevėžio dramos teatro pastatas yra vertinamas kaip ryškus modernizmo architektūros pavyzdys: griežtų, asketiškų formų, neturintis simetrijos, fasaduose panaudotos horizontalios ištisinės stiklo juostos, apdaila santūri monochrominė - pilkos granitinio tinko spalvos. Teatro statybų info stendas, 1966 m. Aut. Kazimieras Vitkus. Panevėžio apskrities G.
Juozo Miltinio dramos teatro pastato funkcinė stiprybė yra ta, kad jis buvo projektuojamas tikslingai dramos teatro veiklai (nepaisant to, kad teko prisidengti Kultūros rūmų statybos tikslu). Kartu su projektavimu prasidėjo ir režisieriaus Juozo Miltinio glaudus bendradarbiavimas su architektu Algimantu Mikėnu. Panevėžio dramos teatro pastatas buvo numatytas 3-4 aukštų su 600 vietų žiūrovų sale.
Tačiau projektas ne kartą tikslintas, taip pat jau per statybas projektą aktyviai koregavo pats J. Statybos darbų vadovas Stanislovas Juodikis prisimena, kad „Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis buvo pilni netikėtų architektūrinio planavimo sprendimų. Tai atrodydavo taip: „Tu, Vacy, eik pas Stasį. Šitą pertvarą reikia perkelti va ten, o čia palikti sandėliui erdvę. Jam pasakyk, kad Mikėnas sutinka.“ Vacys eidavo pas Stasį, o Stasys „stumdavo“ pertvarą. J. Miltinis ir V.
Dabartinį Panevėžio dramos teatro pastatą sudaro dvi dalys: pagrindinis pastatas ir po kelių metų pastatytas priestatas gamybinėms bei pagalbinėms patalpoms. Tačiau galima manyti, kad abiejų dalių projektavimas vyko nuosekliai, kaip nepertraukiamas procesas.
Pastate yra labai įvairios paskirties patalpų: čia įsikūrusios tiek žiūrovams prieinamos viešosios erdvės (pvz.: kasos, vestibiulis, rūbinė, fojė, Didžioji ir Mažoji salė), tiek teatro administracijos darbo patalpos, tiek visuomenei uždaros pagalbinės teatro patalpos (pvz.: aktorių grimo kambariai, butaforijos, dekoracijų dirbtuvės ir sandėliai, kostiumų siuvykla, skalbykla, batsiuvio ir netgi nakvynės patalpos atvykstantiems aktoriams ir pan.).
Kiekvieną Juozo Miltinio dramos teatro svečią pirmiausia pasitinka tambūras su bilietų kasomis, iš kurio patenkama į vestibiulį su rūbine. Jame tebėra autentiškos mozaikinio betono (terazzo) grindys ir langus puošiantis Liudviko Pociaus vitražas. Vestibiulis atrodo nedidelis, tačiau pats architektas Algimantas Mikėnas manė, kad jo plotas pakankamas; juk žiūrovai į teatrą renkasi ne visi iš karto, o pavieniui ar nedidelėmis grupėmis.
Fojė - šviesi, erdvi, aiškių, netgi griežtų formų, kurią juosia antro aukšto galerija ir ją laikantys konsoliniai laiptai. Deja, autentiška fojė interjero apdaila nėra išlikusi. Anuomet čia lubas puošė kompozicija iš šviestuvų, kurie buvę sukurti ir pagaminti specialiai Panevėžio teatrui. Dabar šviestuvus yra pakeitusi dekoratyvi laiptuota kompozicija, simbolizuojanti aktoriaus kopimą į šlovę (aut. Juras Pilkauskas).
Salės-fojė siena buvusi apdailinta faneruotomis medžio plokštėmis, toks pat medžiagiškumas atkartotas laiptų ir galerijos turėkluose. Vėliau ši apdaila buvo pakeista estetiškai griežtesne ir kone sterilia medžiaga - stiklu. Lygios šviesios sienų plokštumos taip pat patyrė įvairių transformacijų: buvusios ir sodriai mėlynos, o dabar pasirinkta nuosaikesnė pilka spalva.
Visgi ypač solidus buvo ir tebėra Didžiosios salės interjeras. Svarbu paminėti, kad medžiagiškumui ir koloritui ypač daug dėmesio skyrė pats J. Miltinis. Jis norėjo, kad sienų apdailos lentelių spalva būtų kaip 20 metų vandenyje išmirkusio ąžuolo - galiausiai tai buvo įgyvendinta; o šios dailylentės tebėra autentiškos ir šiandien. Taip pat J. Miltinis nurodė, kad proskenijo arka turi būti juoda, neblaškanti dėmesio, išryškinanti veiksmą scenoje.
Vienas iš priešprojektinių architekto Algimanto Mikėno didžiosios scenos pasiūlymų buvo panašus į tuo metu modernią ir vakaruose sparčiai populiarėjančią „black box“ (juodosios dėžės) tipo teatro salę. Architektas siūlė režisieriui J. Miltiniui perkelti vaidybos aikštelę į salės vidurį ir atsisakyti scenos dėžės. Tokiu atveju išnyktų ir proskenijo arkos, skiriančios sceną nuo salės, vaidmuo.
Visgi režisierius J. Miltinis, pats aktyviai dalyvavęs Panevėžio dramos teatro projektavime, nuginčijo šią idėją sakydamas: „Visa, kas vyksta scenoje, yra žmogaus dvasios atspindys, kuris negali egzistuoti visai atvirai. Tai lyg paslaptis, kuriai užsiskleidus - uždangą uždarius, žiūrovas vėl lieka realaus, kasdieninio pasaulio apsuptas.
Taigi buvo nuspręsta projektuoti ir įrengti klasikinę, proskenijo arka nuo žiūrovų atskirtą sceną: patogią - su kišenėmis šonuose ir arierscena gale; pakankamai erdvią - ji didesnė už žiūrovų salę, o avansceną numatyta dar praplėsti orkestrinę uždengiant grindų skydais. Tačiau techninė scenos įranga buvo pasirinkta ypač moderni: scenos ratas sumontuotas pagal Tartu teatro sukamos scenos pavyzdį, jis turėjo penkis greičio lygius; įtaisyti hidrauliniai pakėlėjai, įvairūs „prasmegimo“ liukai; įrengta iš nuotolio valdoma apšvietimo sistema. Taip pat įgyvendintas dar vienas neįprastas sprendimas, tebesantis ir šiandieniniame teatre - horizontas lanku.
Pirminiuose architekto Algimanto Mikėno pasiūlymuose pietvakarinė Panevėžio dramos teatro pastato dalis buvo planuojama kaip klubas. Jai numatytas atskiras įėjimas su erdviu vestibiuliu, pirmame aukšte planuotos vadinamosios ratelių ir žaidimų patalpos, o antrame - fojė bei šokių salė. Visgi J.
Galiausiai ši salė pradėta naudoti ne tik repeticijoms, bet ir spektakliams (tapo Mažąja sale). Tačiau tam trūko patogaus pritaikymo: Mažoji salė neturėjo uždarų užkulisių, kuriuose būtų galima įrengti grimo kambarį, rekvizito ir sanitarines patalpas. Taip pat keblu buvo vaidinant ilgus spektaklius, nes aktoriai į šią salę patekdavo per tą patį įėjimą, kaip ir žiūrovai.
Mažosios fojė interjeras nėra reprezentatyvus - tikėtina, kad taip susiklostė istoriškai. Kol Mažojoje salėje vyko tik repeticijos, tol fojė patalpa nebuvo funkciškai reikalinga. Tačiau vėliau, šioje salėje pradėjus rodyti spektaklius, į šį pastato sparną žiūrovai yra nukreipiami per didžiąją fojė ir koridorių, vedantį per administracines patalpas. Dabartinėje Juozo Miltinio dramos teatro Mažojoje salėje vyksta maži kameriniai spektakliai bei spektakliai vaikams.
2018 metais, kai Juozo Miltinio dramos teatro didžioji scena buvo uždaryta rekonstrukcijai, dekoracijų cecho patalpoje buvo įkurta „Miltinio laboratorija“. Tai dar viena - trečioji - teatro salė, skirta spektakliams rodyti. Šios salės atsiradimas nebuvo planuotas ir tik leido teatrui nesustabdyti savo veiklos atliekant didžiosios scenos rekonstrukciją.
Tai alternatyvi, netradicinė, „black box“ tipo teatro salė. Buvęs dekoracijų cechas dabar yra erdvi, tačiau tamsi patalpa - juodomis sienomis ir lubomis, taip pat ir juodomis lygiomis grindimis. „Miltinio laboratorija“ neturi jokių stacionarių ir klasikinei teatro scenai įprastų elementų: joje nėra scenos, nėra kulisų ir užkulisių, nėra proskenijo arkos, taip pat nėra pastovios auditorijos vietos.
Į „Miltinio laboratoriją“ patenkama pro Didžiosios salės dešiniąją kišenę - pro daugiau nei 8 metrų aukščio duris, anksčiau skirtas dekoracijoms perkelti į sceną. Ši salė neturi savo fojė, bet iš jos yra tiesioginis išėjimas į vidinį kiemą. Nors kiemelis galėtų būti apibūdintas labiau technišku nei reprezentatyviu, tačiau per spektaklių pertraukas jis naudojamas kaip fojė po atviru dangumi.
Neatskiriama kiekvieno teatro socialinio proceso dalis - kavinė. Anksčiau Panevėžio dramos teatro kavinėje ilgus metus dirbo bufetininkė Bronė Končiuvienė, kuri virė kavą dar ir senojo teatro bufete. Kaip pasakoja teatro žmonės, tai viena pirmųjų vietų mieste, kur atsirado kava, o svarbiausia - tikra kava.
Gyva ir dar viena legenda - apie paties J. Miltinio verdamą kavą. Režisierius šiuo gėrimu vaišindavo tik jam patinkančius asmenis, o recepto niekada niekam nėra atskleidęs. Kavos gaminimo ritualas taip ir liko tik jam vienam žinomas: pats jis ir skrudindavo pupeles, ir maldavo.
Pasakojama, kad J. Miltinio paruošta kava būdavo tokia tiršta, kad varinis šaukštelis kurį laiką puodelyje laikydavosi vertikaliai, po to lėtai svirdavo, pasiekdamas puodelio kraštą. Pačiame dramos teatre kavinė yra įkurdinta antrame fojė aukšte.
Tiek konkreti erdvė, tiek jos funkcija yra nepakitusi; tačiau kavinės interjeras buvo keičiamas ne kartą. Autentiški baldai nėra išlikę - nei baras, nei staliukai su kėdėmis. Vis tarsi ieškoma geriausio varianto: renovuojant interjerą buvo pakeista ne tik baro baldo apdaila, bet ir jo vieta, kuri pakeitė ir staliukų išdėstymo galimybes, ir žmonių judėjimo trajektorijas.
Taip pat buvo planų pritaikyti fojė platesniam renginių spektrui: kultūriniams, edukaciniams, visuomeniniams; o kartu ir kavinę padaryti veikiančią ne tik prieš renginius. Be teatro fojė kavinės, kurioje dabar galima lankytis tik vykstant spektakliams, pastato pietvakarinio sparno pirmame aukšte daug metų gyvuoja ir nuo teatro nepriklausoma, viešai lankoma kavinė. Tam tikrą laiką ji netgi turėjo pavadinimą „Teatro kavinė“ (dabar čia įsikūrusi picerija).
„Juozas Miltinis. Nežinomas interviu" (ištrauka)
Garsieji režisieriaus J. Miltinio spektakliai didelio susidomėjimo sulaukė dar pokariu. Panevėžio dramos teatras tapo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Matyt, žinomumo ir didelio teatro lankomumo atoslūgio nesitikėta, nes tik pradėjus Panevėžio dramos teatro naujųjų rūmų statybą, jau kitąmet pasirodė ir naujo Panevėžio viešbučio projekto eskizas.
Kiek vėliau viešbutis iš tiesų buvo pastatytas. Naująjį Panevėžio viešbutį, kuris pavadintas „Nevėžiu“ (vėliau pervadintas „Panevėžiu“), suprojektavo architektas Alfredas Paulauskas. Modernistinio daugiaaukščio pastato architektūra kurta derinant du tūrius: vertikalų ir horizontalų, laikantis tarptautinio to laikotarpio funkcinio tipo.
Aukštósios pastato dalies kompozicija sudaryta iš lygių sienų, langų ir balkonų derinio, pagrindinis fasadas lengvai įlenktas. Viešbutis pastatytas tiesiai priešais dramos teatro pastatą - kitoje Laisvės aikštės pusėje - ir tapo svarbiu objektu formuojant naująjį Panevėžio centrą.
Nors daugiaaukščio architektūra yra minimalistinė, savo dydžiu jis tarsi užvaldė visą aplinkinę erdvę ir tapo pagrindiniu viso miesto vertikaliuoju akcentu. Tuo metu daugiaaukščių statyba istorinėje erdvėje tapo būdingu laikmečio savitumu (statyti daugelio didžiųjų Lietuvos miestų centruose), bet ji neretai vertinta neigiamai dėl per daug ryškaus užstatymo kontrasto.
J. Miltinis - neabejotinai fenomenalus režisierius, tačiau jo įtaka apima kur kas platesnę sritį. Lyg pats būtų architektas, jis aktyviai dalyvavo projektuojant ir statant savo Panevėžio dramos teatro naująjį pastatą. Taip pat jo režisuotų spektaklių kokybė ir didelis žiūrovų skaičius darė įtaką Panevėžio miesto augimui ir lėmė naujo viešbučio statybas.
Tačiau J. Miltinio „architektūriniai pasiekimai“ nusidriekė net iki Kauno! Visuomeninis centras „Girstupis“ Kaune prie dabartinių Kovo 11-osios ir Chemijos gatvių, pradėtas projektuoti 1966 metais.
Kompleksą sudaro du stambūs korpusai, kurie buvo kuriami kaip du savarankiški objektai: prekybos centras ir dirbtinio pluošto gamyklos poilsio kompleksas. Planuojant poilsio komplekso pastato dalį, buvo numatytas 600 vietų gamyklos klubas, sporto salė, plaukimo baseinas ir kavinė.
Tačiau dar tik derinant projektinę užduotį, jau buvo manoma, kad kompleksas bus skirtas ne tik gamyklos darbuotojams, bet ir Kauno miesto žmonėms. Taigi buvo suderinta nauja apimtis: vietoj klubo - projektuoti teatro tipo 600 vietų žiūrovų salę su scena, kulisais, scenos dėže, artistų ir kitomis pagalbinėmis patalpomis.
Sovietmečiu buvo plačiai paplitusi praktika objektus statyti pagal tipinius projektus. Tačiau Panevėžio dramos teatro ir „Girstupio“ atvejai yra kiek kitokie. Kaune buvo panaudota tik dalis Panevėžio teatro pastato projekto (t. y. tik scena) - kitos patalpos ir interjero apdaila projektuoti nekopijuojant Panevėžio teatro rūmų.
Panevėžio muzikinis teatras
Panevėžio muzikinis teatras įsikūręs Nepriklausomybės aikštėje Panevėžyje. Muzikinis teatras - puiki vieta laisvalaikiui praleisti. Įdomus renginiai, operetės, spektakliai, koncertai.
31 sezonas Miuziklas „Devynbėdžiai“G. Kuprevičius, K. „Devynbėdžiuose“ pasakojama apie ramiai ir laimingai gyvenantį mistinį lietuvišką kaimą, kol į jį neužklysta neįprastas „svečias“ - bulius Klemensas. „Devynbėdžiuose“ pasakojama apie ramiai ir laimingai gyvenantį mistinį lietuvišką kaimą, kol į jį neužklysta neįprastas „svečias“ - bulius Klemensas.
Šmaikštaus žodžio meistras, žmogus-šventė, vaikščiojanti gyvenimiškų anekdotų skrynia, charizmatiškasis Gintaras Mikalauskas sulaukė... Na taip, 65. Jau svari gyvenimo atkarpa. Jau daug kas sako - klok savo spalvingas istorijas į knygą.
Giedriaus Svilainio koncerte skambės jo kūriniai chorui - jautri ir išraiškinga muzika, kurioje dera šiuolaikinė raiška ir lietuviška chorinė tradicija. Kūrinius atliks Panevėžio muzikinio teatro choras, vadovaujamas G.
Energija ir pozityvumu scenoje spinduliuojantis dainininkas Egidijus Sipavičius artėjantį rudenį klausytojams ruošia net dvi dovanas. Spalio 16 d.
“ Nuostabus koncertas! Tikrai puikus muzikinio teatro orkestras. Dovydas Č.Lankytojas “ Miuziklas Devynbėdžiai sužavėjo įtraukiančia istorija ir užburiančia muzika, kuri dar ilgai skambėjo mintyse po spektaklio. Andrius K.Lankytojas “ Baletas Karmen paliko stiprų įspūdį savo aistringa choreografija. Aura B.Lankytoja “
Spektaklių pradžia 18 val.
Slapukų naudojimas
Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. Jūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti.
Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius - tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname.
Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą.