Naugarduko g. 95 - tai planuojamas naujas daugiabutis Vilniaus miesto širdyje, kuris duris atvers 2027 metais. Projektas įsikurs gyvybingame Naujamiestyje, šalia būsimo „Vilnius Connect“ kvartalo - ambicingo miesto konversijos projekto, kardinaliai keičiančio Vilniaus stoties rajoną. Modernūs butai čia leis mėgautis gyvenimu dinamiškoje, atsinaujinančioje miesto dalyje.
NAUGARDUKO NAMAI: GYVENIMAS MIESTO CENTRE
Naugarduko namai pačiame Vilniaus miesto centre, istoriniame Naugarduko skvere, teritorijoje, esančioje Pylimo ir Naugarduko gatvių sankirtoje, statomas nedidelis 14 butų gyvenamasis namas su komercinėmis patalpomis. Butų plotai įvairūs: nuo 39,63 kv.m. Projekto statybos pradžia - 2017 m. vasara, planuojama pabaiga - 2018 m.
Naugarduko namų gyventojai galės naudotis visais miesto centro teikiamais privalumais - arti esančiomis įmantriomis kavinėmis, vykstančiais renginiais ir patogiu susisiekimu. Visos gyventojams skirtos automobilių parkavimo vietos bus įrengtos po namu esančiame požeminiame garaže.
Čia pat - parduotuvės, kavinės, sporto klubai ir viešojo transporto stotelės, o į senamiestį pasieksite vos per kelias minutes pėsčiomis. Puikus susisiekimas, aktyvi Naujamiestis bendruomenė, patogūs modernūs butų išplanavimai ir nauja infrastruktūra - viskas sukurta patogiam šiuolaikiniam gyvenimui.
Šis nekilnojamas turtas - tai galimybė gyventi centre arba investuoti į sparčiai vertę auginančius butus Vilniuje.
NAUGARDUKO GATVĖ: ISTORIJA IR DABARTIS
Šį kartą noriu pakviesti pasivaikščioti po šiame pokyčių lauke esančią Naugarduko gatvę. Naugarduko gatvė kerta visą Naujamiesčio mikrorajoną. Ji chaotiška, ją supa daug susipynusių ir viena kitą dengiančių skirtingų laikmečių struktūrų, kurios atsirado kartais net visiškai priešingoms ideologijoms formuojant miestą.
Atvykstančiuosius į Vilnių pro automobilio ar autobuso langą miestas pasitinka poindustriniu posovietiniu peizažu. Nors naujutėlaitis automobilių salonas neblogai pridengia didelę sandėlių teritoriją dešinėje, tačiau socializmą pridengti ypač sudėtinga. Čia vis dar viešpatauja aptrupėję sovietiniai daugiabučių balkonai, buvusių industrinių teritorijų tvoros, degalinės, sandėliai, virš kurių kyšo nauji stikliniai fasadai, autoservisų garažiukai, kebabų kioskai, automobiliai ant šaligatvių.
Vienoje pusėje matome storu kietųjų dalelių sluoksniu padengtą karpiniuotą kaimo trobelę, kitoje - raudonų plytų aštuoniasdešimtųjų brutalizmo architektūrą su desperatiškai pageltusiu „Patalpų nuoma“ ženklu.
Viskas atrodė iš esmės panašiai ir 2007 metais, kai ganėtinai nykų tuometį architektūros gyvenimą, dominuojamą paskubomis statomų daugiabučių, sudrebino netikėta žinia, kad Vilniuje netrukus iškils Pasaulio prekybos centras. Viziją pristatę neseniai į pasaulinę rinką prasibrovę vizionieriški, utopinėmis megastruktūromis garsėjantys danų architektai „Bjarke Ingels Group“ (BIG) žadėjo Gedimino sapno išsipildymą. Virš Naugarduko gatvės tuo metu dar planuose numatyta pietinio aplinkkelio estakada, o virš jos siūlomas pakibęs 200 000 kv. m trijų korpusų, 12 aukštų pastatas, kuriame žadama įkurdinti Pasaulio prekybos centrą su konferencijų salėmis, kino teatru ir biurų kvartalais. Greta dar žadama įrengti 300 kambarių viešbutį, apartamentus, universitetą, 7 restoranus, prekybos ir sveikatos priežiūros kompleksus ir netgi privačią ligoninę!
Idėjos autoriai dėl didelės skubos, matyt, spėję apsilankyti Vilniuje tik per „Google Maps“, pasiūlė pastato plano formai suteikti barokinių senamiesčio kiemelių snaigės formos struktūrą, kuri plane atrodė išties puikiai. Tačiau nepraėjus metams ištikusi „Lehman Brothers“ griūtis daugiau nebekėlė jokių klausimų.
Be abejo, o kokiam miestui nebūtų apmaudu prarasti dviejų milijardų litų vertą progą, tačiau šiandien galima būtų pasakyti, kad galbūt mums visai ir pasisekė. Užuominą į atsakymą pasufleruoti gali čia pat esantys sovietiniai daugiabučiai.
Ar teko girdėti, kad kvartale tarp Naugarduko, Vytenio ir Smolensko gatvių 1959 metais per 2,5 mėnesio buvo sumontuotas pirmasis Lietuvoje stambiaplokštis daugiabutis namas, o paskui ir visas jų kvartalas? Pabrėžtinai nuo senosios Naugarduko gatvės nusisukę, kaip pėstininkai išsirikiavę identiški penkiaaukščiai garsėjo XXS dydžio butais.
Jau 1950-1960 metais JAV miestuose aktyviai vyko modernizacija, pradėti masiškai griauti senieji miestų kvartalai, o jų vietoje statyti kartais 20 eismo juostų ir daugiau turintys miesto greitkeliai, viadukai bei daugiabučių kvartalai, kurie savo struktūra labai artimi Vilniaus miegamiesiems rajonams.
Simbolinė modernizmo griūtis įvyko, kai 1972 metais Sent Luise efektingu sprogimu buvo nugriautas liūdnai pagarsėjęs didžiulis daugiabučių kompleksas „Pruitt-Igoe“, vos per 20 metų nuo pastatymo spėjęs virsti neįtikėtinai nuniokotu socialinės desperacijos, vandalizmo, gaujų karų ir teroro židiniu.
Panašiomis aplinkybėmis vėliau buvo nugriauti pėsčiuosius nuo automobilių turėję atskirti Venecijos inspiruoti Londono pėsčiųjų viadukai (angl. pedways), o vos prieš metus po ilgų diskusijų nugriautas net ir garsusis „Alison and Peter Smithson“ architektūros šedevras „Robin Hood Gardens“, kurio pagrindinė idėja - koridoriai - balkonai, autorių vadinti „gatvėmis danguje“, galiausiai pripažinti visiškai neveikiančia ir pavojinga dizaino klaida.
Tačiau modernizmo idėjos niekur nedingo. Po karo jos buvo parankios atstatant ir plečiant miestus, o kiek vėliau jos tapo labai parankios neoliberalizmo ideologijai, kuri Vakaruose pradėta plačiai kultivuoti apie 1970 metus. Neoliberalizmas žadėjo, kad laisva rinka ir privataus kapitalo iniciatyvos išspręs visas miestų problemas, jei tik viešasis sektorius ir nevyriausybininkai nesikiš ir leis laisvai veikti.
JAV tai įtvirtino masiškai propaguojamą automobiliu grįstą gyvenimo būdą: darbas mieste, gyvenimas priemiestyje, apsipirkimai dideliuose prekybos centruose ir nesibaigiančios automobilių spūstys bei griūvantys miestų vidiniai rajonai.
Tuo tarpu 80-aisiais ir 90-aisiais, kai JAV jau pradėjo suprasti tokio gyvenimo būdo kainą ir ieškoti būdų, kaip visa tai pakeisti kažkuo tvaresniu, o Europos šalys masiškai piketavo prieš miestų automobilizaciją, griuvo Tarybų Sąjunga. Genetiškai modifikuotas modernizmas kartu su dereguliacijos politika ir posovietine korupcija pasirodė esąs neįtikėtinai galingas užtaisas, mokslininkų dar vadinamas laukinių Rytų fenomenu, kuris ne tik nusiaubė daugelį miestų, bet ir apskritai sugriovė visą miestų planavimo discipliną.
Jei norite pajusti dvelksmą to, kokią fizinę formą tai gali įgauti mieste, siūlau atlikti praktinę „mindfulness“ užduotį: giliai ir sąmoningai kvėpuodami apeikite ratu Naugarduko, Žemaitės ir Kauno gatvių sankryžą: prasibraukite pro iki metro susiaurėjusį Naugarduko gatvės šaligatvį, įrėmintą betono sienutės ir apšvietimo stulpo, palaukite, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas prie pėsčiųjų perėjos, pasivaikščiokite po prekybos centro automobilių aikštelę, kuri, beje, kaip praneša iškaba ant fasado, tęsiasi ir antrame pastato aukšte - pajuskite atmosferą.
Vilniuje yra ir blogesnių vietų, tokių kaip Ukmergės gatvė, tęsianti pėsčiųjų egzistavimą neigiančią 1960-ųjų Las Vegaso „commercial strip“ (liet. „komercinis ruožas“) tradiciją. Arba „akropoliai“ bei „ozai“, iš kurių mes galime pasimokyti, kad parduotuvių ir kitų funkcijų koncentracija vienoje vietoje (juolab viename pastate) aplinkai duoda tik dideles sankryžas bei grybukais ir uogytėmis paženklintus automobilių aikštelių hektarus, o blogiausia - brutaliai ir begėdiškai atima iš aplinkinių teritorijų galimybę kurtis verslams, kurie ir suteikia gatvėms gyvybę. Kaip sako posovietinių miestų tyrėjas Kirilas Stanilovas, „laukinių Rytų“ fazė - tai visiška viešosios kokybės erozija.
Bet galbūt dar ne viskas prarasta? Nusikelkime ten, kur Naugarduko gatvė įleidžia šaknis į Senamiestį. Čia, pačioje gatvės pradžioje, skvero vietoje dar XVIII amžiuje buvusioje aikštėje, prie stulpo buvo baudžiami nusikaltėliai. XIX-XX amžiuje čia veikė malkų turgus ir arklių turgus, garsėjęs nevaldomomis vagystėmis, o galiausiai buvo pastatytas ir žuvų turgaus paviljonas. Čia šalia taip pat įsikūrė maskvietiškų ir žydiškų pirčių kompleksas, maitinamas Vingrių šaltinio vandeniu, o 1905 metais vyko tragiškai pasibaigęs protesto mitingas prieš caro valdžią.
Gatvės atkarpa tarp Pylimo ir Mindaugo gatvių - viena stačiausių ir gyvybingiausių gatvių Vilniuje, tikras San Fransiskas ir išbandymas lygiagretaus automobilių statymo praktikantams bei visiems, kylantiems į kalną dviračiu ar pėsčiomis. Leidžiantis žemyn nuo sankryžos su Mindaugo gatve, pro medžių viršūnes sušmėžuoja Senamiesčio panorama su bažnyčių bokštais, o aplinkui nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro galime stebėti labai gyvą gatvės gyvenimą.
Čia yra gyvenamieji namai, pradinė mokykla, kolegija, kalbų mokyklos, biurai, net kiemuose pasislėpęs mažai kam žinomas teatras, renginių erdvės, keletas svarbių kultūros institucijų, dvi maisto prekių parduotuvės, tatuiruočių salonai, keramikos dirbtuvės, butikai, dizaino salonai, grožio paslaugos. Iš kur visa ši gyvybė ir įvairovė? Siūlau atkreipti dėmesį į kelis lemiamus dalykus.
Maždaug 350 metrų ilgo gatvės atkarpoje yra 4 gatvių sankirtos, o kiekviename gale - aktyviai veikiantys kvartalai ir tolyn skirtingomis kryptimis vedančios gatvės - vadinasi, gatvė puikiai integruota į aplinką, paprasčiau kalbant - ji yra daug kam pakeliui.
Įdėmiau apsižvalgę pastebėsime, kad gatvės trasą iš vienos pusės formuoja į vientisą liniją sukibę 3-5 aukštų XIX amžiaus pastatai, kurių kiekvienas vidutiniškai turi apie 30 metrų pločio gatvės fasadą. Nors ši gatvės dalis ir šlaite, namai sklandžiai laiptuojasi žemyn, visi namų pirmi aukštai yra lengvai pasiekiami iš gatvės ir dažnai yra šaligatvio lygyje. Vidutiniškai kas 10 metrų turime po įėjimą ar įvažiavimą į kiemą. Toks langų ir įėjimų kiekis ne tik leidžia lengviau adaptuoti pirmuosius aukštus juos pritaikant skirtingoms funkcijoms, bet ir užtikrina socialinę kontrolę.
Kaip turbūt pirmoji viešai pastebėjo šiuolaikinės urbanistikos pradininkė J. Jacobs, visi šie tankiai išdėstyti į gatvę orientuoti langai ir įėjimai - tarsi akys į gatvę, jie ne tik sudaro psichologinį saugumo jausmą, bet gatvė iš tikrųjų tampa ne tokia patraukli plėšikams ir vandalams. Puikus balansas tarp gyvenamųjų, verslo bei visuomeninių funkcijų šioje gatvės dalyje taip pat užtikrina, kad erdvė bus naudojama bei stebima skirtingu paros ir savaitės metu. Visiškai nemokamai ir be jokių kamerų!
Gatvės užstatymo perimetrą neseniai labai praturtino sukiužusio kiosko vietoje pastatytas naujas namas. Galbūt architektūra jis ir nestebina, tačiau urbanistiškai puikiai veikia. Pasak miestų humanizavimo eksperto Davido Simo, gatves aktyvuojantys ir laikui atsparūs pastatai pasižymi funkciniu sluoksniavimu. Šis namas yra klasikinis to pavyzdys: pirmas namo aukštas universalus, pritaikytas komercijai ir visuomeninėms funkcijoms, taigi aukštesnėmis lubomis, turintis daug įėjimų tiesiai iš gatvės, kiti aukštai pritaikyti butams ar biurams, o viršuje - mansardinis aukštas, kuris išsiskiria laisvesniu planavimu ir forma bei tokiu būdu sukuria išskirtinę kokybę jos naudotojams. Namas neaukštas, turi daug langų ir taip užtikrina gatvės socialinę kontrolę. Į kampą tarp seno namo įsprausta terasa apželdintomis sienomis turi tiesioginį įėjimą iš gatvės, ji sukuria aktyvią pusiau viešąją erdvę. Šio vieno pastato atsiradimas yra reikšminga transformacija visai minėtai Naugarduko gatvės atkarpai ir skverui greta jo.
Kilkime į kalną, nuo sankryžos su Mindaugo gatve vaizdas jau kiek kitoks: gatvės perimetrą formuoja jau žemesni 2-3 aukštų XIX amžiaus pastatai, tarp jų įsiterpia ankstyvojo sovietmečio stalinistinės architektūros gyvenamieji namai, kurie taip pat dar paklūsta gatvės užstatymo linijai.
Kiek toliau, šalia Švitrigailos gatvės, galime pamatyti išlikusių medinių trobų, kurios žymi dabar jau kvartalų viduje pasislėpusias senąsias priemiesčio gatvių trasas, viena tokių - Mortos gatvė. Iš karto už Švitrigailos gatvės, dešinėje - pramonės kvartalas, kuriame dar tarpukariu veikė „Elektrit“ radijo aparatų gamykla, o vėliau ir slaptas sovietų karinės pramonės aukštųjų technologijų fabrikas kodiniu pavadinimu „555“. Dalis jo reformavosi į VGTU Elektronikos fakultetą. Kitoje Naugarduko gatvės pusėje - ką tik pabaigtas naujas biurų pastatas. Vieną jo kraštinę formuoja senoji Amatų gatvelė. Dar toliau - sovietinio modernizmo daugiabučiai su įsiterpusiais vietomis išlikusiais XIX amžiaus mūrinių namų fragmentais. Nesunku pastebėti, kad senieji namukai turi kur kas geresnį ryšį su gatve - čia ir dabar įsikūrusios parduotuvėlės, barai ir restoranai, paslaugos.
Jei pažiūrėsime iš toliau, visas Aukštamiestis maždaug toks ir yra - urbanistinių struktūrų melanžas. Tačiau yra vienas labai svarbus elementas, kuris visą šią iš pažiūros padriką maišalynę struktūrizuoja - tai stačiakampis gatvių tinklas.
Panašiais principais vadovavosi ir XIX amžiaus carinės imperijos kviestiniai architektai - planuotojai iš Prancūzijos, kurie taip pat planavo ir Vilniaus plėtrą. Pirmasis toks planas parengtas dar 1817 metais, tačiau realus poreikis plėtrai atsirado 1860-aisiais nutiesus geležinkelio liniją Varšuva-Sankt Peterburgas. Per 50 metų miestas padidėjo beveik 3,5 karto - iki 205 000 gyventojų 1909-aisiais. Taigi augant miestui, 1875 metais, prisitaikant prie geležinkelio linijos krypties, čia suprojektuotas pietryčių ir šiaurės rytų kryptimi orientuotas labai pragmatiškas gatvių tinklas.
Stačiakampis Naujamiesčio gatvių tinklas sudalina teritoriją palyginti dideliais gabalais - kvartalų dydžiai skiriasi: nuo mažesniųjų, kurių kraštinės siekia 170 ir 250 metrų iki didesniųjų, siekiančių 200 ir 500 metrų. Palyginimui, pavyzdžiui, Manhatano kvartalų dydis - 80 ir 275 metrų, Čikagos - 100 ir 200 metrų, o garsusis planuotojo Idelfonso Cerdos taip pat XIX amžiuje suprojektuotas Barselonos gatvių tinklas - kvadratinis, 133 metrų kraštinėmis.
Taigi tokie dideli Naujamiesčio kvartalai galbūt ir nėra labai racionalus pasirinkimas, kuris padėtų užtikrinti aiškią ir tvirtą struktūrą, tačiau galbūt tai padėjo išsaugoti daugiau senųjų namų ir gatvelių. Kvartalų viduje kai kur iki šių dienų išliko ketvirčiuotos senųjų gatvelių trasos. Akivaizdu ir tai, kad toks padalinimas neleido pernelyg įsismarkauti ir sovietinio modernizmo rajonams - Naugarduko gatvės daugiabučių kvartalai prie Smolensko, Birželio 23-iosios ir Vytenio gatvių, nors užima pilnus kvartalus, taip pat paklūsta šiam gatvių tinklui.
Dideli kvartalai - tarsi atskiri pasauliai. Vien tik užmetus akį į palydovinę Aukštamiesčio nuotrauką, juolab palyginus ją su bet kokiu sėkmingo vakarietiško miesto centru, akivaizdu, kad dar dauguma kvartalų nėra visiškai išnaudoję plėtros potencialo: pilnam gatvių perimetrui suformuoti trūksta pastatų, kvartalų viduje dažnai plyti nesuformuotos erdvės, pramonės kvartalai neefektyviai užstatyti sandėliais. Dalis funkcijų šioje vietoje paprasčiausiai nebeaktualios, neišnaudojančios vietos privalumų, o arčiau geležinkelio daug kur apskritai plyti dykros. Pavyzdžiui, sunku šiandien būtų pagrįsti degalinės ir šalia esančios antkapių prekybos aikštelės būtinybę būti Naugarduko gatvės dalyje tarp Smolensko ir Birželio 23-iosios gatvių.
Tačiau žodis „tankumas“ lietuviui labiau kelia siaubą nei viltį. Ir iš tiesų po karo lietuviams masiškai privaloma tvarka pradėjus kraustytis į miestus, patirtas mikrorajonų tankumas nebuvo labai malonus.
Patogu vaikščioti po šildomas prekybos ir pramogų „sostinių“ alėjas, lankyti po vienu stogu įsikūrusias batų parduotuves, bankus, kino sales, restoranus ir kavines - čia netgi užaugo Z karta. Bet pabandykite pasivaikščioti po šias „gatves“ su plakatu, surengti čia piketą, gatvės kultūros renginį, improvizuotą muzikos pasirodymą ar paprasčiausiai prigulti ant suoliuko ir neabejoju - skirtumai netrukus pradės ryškėti. Ir visų pirma būtent dėl to mums ir reikalingos viešosios erdvės.
Kalbant apie viešąsias erdves, daugelis visų pirma turbūt pagalvoja apie aikštes, parkus ir skverus. Tačiau gatvės taip pat yra viešosios erdvės, kurios dažnai sudaro net apie trečdalį miesto teritorijos. Gatvės, pasak garsaus jų tyrėjo Allano B. Jacobs’o, yra demokratijos pagrindas.
Iš tiesų galbūt dažniau apie gatves galvojame kaip apie transporto koridorius. Daugiausia diskusijų gatvių tema kyla dėl asfalto kokybės, duobių, žalių rodyklių, eismo įvykių skaičiaus.
Luminor Bank AB neįsipareigoja suteikti apskaičiuotą būsto kreditą. Nevykdydami ar netinkamai vykdydami kredito sutarties sąlygas, rizikuojate prarasti nuosavybės teisę į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Įkeičiamas nekilnojamasis turtas turi būti apdraustas banko naudai visą paskolos laikotarpį.
tags: #butai #naugarduko #g #green