„Kas nėra vaikščiojęs po Laisvės alėją, tas apskritai nėra buvęs Kaune“, - teisybė, galinti drąsiai nuskambėti iš kiekvieno kauniečio lūpų. Nors dabar šios šalyje garsiausios pėsčiųjų gatvės veidas ir pasikeitęs, tačiau tai niekaip negalėtų bent šiek tiek sumenkinti reikšmingos jos istorijos.
Laisvės alėjos istorijos pradžia siekia 1847 m. Laisvės alėja buvo suprojektuota kaip plačiausia gatvė kvartale. Dabar Laisvės alėjos ilgis - 1621 metras, plotis svyruoja nuo 24 iki 27 metrų.
1851 m. pradėtas gatvės apsodinimas liepomis, kurios ilgainiui tapo alėjos simboliu. Kai kuriose atkarpose sodinti ir topoliai. Ilgą laiką miestiečiai į teritorijas šalia Laisvės alėjos kraustytis neskubėjo. Nors visi sklypai aplink ją buvo išdalinti, tik dalis buvo apstatyta. Visgi Laisvės alėjos reikšmė nuolat augo. Iki I pasaulinio karo daugelis medinių pastatų alėjoje buvo pakeisti mūriniais.
Laisvės alėja XX a. pradžioje.
Istorijos tėkmėje centrinis Kauno bulvaras gaudavo tokius pavadinimus, kokius parinkdavo tuometė valdžia. Visi okupantai, norėdami įtvirtinti okupaciją, siekė pavadinti svarbiausią miesto gatvę savo vadovų vardais. Štai Carinės Rusijos laikotarpiu gatvė vadinta Nikolajaus prospektu, 1918 m. ji gavo Kaizerio Vilhelmo vardą (Kaiserwilhelmstrasse). Nuo 1919 m. vasario mėnesio gatvė tapo Laisvės alėja ir tokį pavadinimą išlaikė iki 1946 m., kai sovietinė valdžia pervadino Stalino prospektu. Miestiečių džiaugsmui gatvei grąžintas senasis pavadinimas 1961 metais.
Anot A.Veilentienės, dažniausiai šaltiniai Laisvės alėjos krikštatėviu įvardija Kazimierą Oleką. Esą būtent dėl šio teisininko, 1918 m. pabaigoje išrinkto į Kauno miesto tarybą, o vėliau kelis kartus ėjusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro pareigas, iniciatyvos centrinė Laikinosios sostinės gatvė pavadinta būtent taip.
Tarpukario Laikotarpis
Atėjo dvidešimtas šimtmetis. Kaip žinote, kaimyninė Lenkija buvo užėmusi mūsų istorinę sostinę Vilnių. Ir nors lietuvaičiai gyveno su šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“, tačiau pačiu sunkiausiu tautai momentu į pagalbą atėjo būtent Kaunas. Iš pradžių laikinosios sostinės vardą gavęs miestas tuo metu dar buvo labai tamsus, žmonės vakarais bijojo išeiti iš namų. Tačiau pasikeitus jo statusui, šį baugų veidą buvo privalu pakeisti bei papuošti. Priemonių imtasi nedelsiant. Galiausiai pradėjo gražėti ne tik pats miestas, bet ir miestiečiai.
Pasak KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio, iš 1919 metų atklydusį miestietį ar miestietę priblokštų akivaizdūs modernizacijos ženklai, keitę centrinės Kauno gatvės veidą. Juk bėgant laikui keitėsi ir pastatų architektūra, ir transporto rūšys, ir žmonių susibūrimo vietos.
1929 m. balandžio 15 d. alėja nustojo kursuoti arklių tramvajus, jį pakeitė autobusai. Paskutinis „konkės“ maršrutas palydėtas 1929 m. balandžio 15 d., kai tramvajumi iškilmingai pravažiavo ir šią transporto rūšį į užmarštį palydėjo Kauno miesto aukštuomenė.
Laisvės alėja tarpukariu.
KTU istorikė A.Veilentienė primena, kad „konkės“ išgyvendinimas iš Kauno neapsiėjo be studentų pastangų. Tarpukariu akademinis jaunimas vasario 15-ąją minėdavo kaip Studentų dieną. Ta proga būdavo organizuojamos eitynės su deglais, kitos pramogos. 1928 m. Kauno studentai, norėdami, kad Kauno miesto savivaldybė greičiau panaikintų archajišką transportą, įsilinksminę nuvertė nuo bėgių vieną „konkės“ vagoną. „Galimai tai paskatino Kauno savivaldybę greičiau įkurti autobusų parką“, - mano istorikė.
V.Petrulio teigimu, bene intensyviausi pokyčių vėjai Laisvės alėjoje siautė tarpukariu. Čia kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, bankai, restoranai, kino teatrai, viešbučiai. Pirmuose pastatų aukštuose paprastai įsikurdavo komercinės paskirties objektai, viršutiniuose būta prabangių gyvenamųjų apartamentų. Nors gatvė modernėjo, skirtingai nei kituose Europos miestuose, Kauno Laisvės alėjoje nebuvo kelių dalykų - didesnių prekybos centrų, lauko kavinių, pasažų. Prekyba nekoncentruota į dideles erdves, labiau vyravo nedidelės krautuvės. Kauno centre nebūta ir halės tipo turgaus - atskiros turgaus aikštės glaudėsi aplinkui.
Fontanas Laisvės Alėjoje
Atkūrus nepriklausomybę, pramonė buvo masiškai sunaikinta. Tuo laikotarpiu Laisvės alėjos bei S.Daukanto gatvės kampe atsirado ir „Pieno centro“ rūmai. Būtent į juos jaunikaičiai paprastai vesdavosi savo paneles valgyti labai skanių bandelių, kurias čia pat vietoje kepdavo ir ką tik ištrauktas iš krosnies patiekdavo. Na, o tais laikais ne alum, ne kokia „šnabe“ vaišintasi, o būtent karštu pienu. Be to, „Pieno centras“ kartu buvo ir svarbi susibūrimo vieta. Tuo metu kilo mintis įrengti garsųjį Laisvės alėjos fontaną. Kaip tarė, taip ir padarė. Jis galiausiai iškilo laikotarpiu, kada Laisvės alėja buvo pertvarkoma į pėsčiųjų gatvę. Fontanas turėjo tapti bene judriausios miesto gatvės akcentu, tačiau šiandien jis - ir vienas svarbiausių Kauno simbolių.
Fontanas Laisvės alėjoje.
2012 m. Daugiausiai žadantys pasimatymai - prie fontano Kaunas buvo miestas, kuriame šurmuliavo inteligentiškoji Lietuvos jaunuomenė. Natūralu, kad tarp studentų megzdavosi ir romantiški ryšiai. Tačiau kalbant apie meilės reikalus šiame mieste, situacija buvo kebloka. Pasirodo, kad vietos pasimatymui parinkimas galėjo nulemti ateitį. Dėl to reikėjo būti itin apdairiems bei susipažinusiems su mieste sklandžiusiais prietarais. Pavyzdžiui, labai mėgiama vieta įsimylėjėlių susitikimams buvo būtent fontanas Laisvės alėjoje. Jeigu pasimatymą skirdavo prie jo, reiškė, kad vestuvės - tikrai bus.
Laisvės Alėja Sovietmečiu
Laisvės alėja pėsčiųjų zona tapo sovietmečiu. Nors eismo draudimas buvo numatytas dar 1953 m. miesto generaliniame plane, rimčiau alėjos perspektyva svarstyta tik 1973 m., kai tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.
Rezultatas pasiektas palaipsniui - po poros metų eismas uždraustas vienoje alėjos pusėje, tarp E.Ožeškienės ir I.Kanto gatvių (tuomet ji vadinosi V.Majakovskio). Dar po metų - kitoje, tarp I.Kanto ir Maironio gatvių. „Tam tikra prasme sovietmečiu Laisvės alėja priminė pažangų vakarietišką gyvenimą. Čia stovėjo prekybos centras „Merkurijus“, veikė daugybė įstaigų, judėjo nemaži žmonių srautai“, - teigia V.Petrulis. Jo nuomone, iki tikro bulvaro pritrūko nedaug - gyvybingų lauko kavinių, tačiau valdžia tai draudė, nors ir neoficialiai. Esą jose bus išvogti indai...
1977 metais buvo parengtas Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektas, kuris galutinai įgyvendintas 1982 metais. Atnaujinant pėsčiųjų gatvę, nemažas dėmesys tada buvo skirtas grindiniui, mažosioms architektūros formoms, įrengtas kauniečių mėgstamas fontanas. Įrengiant alėjoje pėsčiųjų zoną, perdažyta daugelis jos pastatų fasadų, o pirmieji jų aukštai nutinkuoti vienos spalvos granito tinku.
Rekonstrukcijos
2015 m. Laisvės alėjoje prasidėjo rekonstrukcija, o - 2018 m. antrasis rekonstrukcijos etapas. Tikimasi, kad jis bus baigtas 2020 m. Po rekonstrukcijos bus atnaujinta nuotekų sistema, požeminės komunikacijos.
Vis dėlto Nepriklausomybės metais alėja pamažu prarado dalį savo reikšmės. 2007 m. duris atvėrus Kauno „Akropoliui“, ilgainiui daug parduotuvių bankrutavo arba išsikraustė ten, o 2009 m. Tačiau alėja išlieka svarbia Kauno gatve. Čia esama daug restoranų ir kavinių, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.
Laisvės alėja po lietaus.
Šiuo metu renovuotame pastate įsikūręs Kauno miesto apylinkės teismas. Tačiau prieš tai, kone keturiasdešimtmetį, pirmajame pastato aukšte karaliavo parduotuvė „Skalsa“, puikiai žinoma ir dabar kiekvieno kauniečio atsimenama su nostalgija. Ši vieta - populiari susitikimams. Laisvės alėjos pabaigoje pasislėpusi nuo pagrindinio žmonių srauto stūkso Kauno Šv.Gertrūdos bažnyčia. Tai viena iš nedaugelio gražiausių bei seniausių šventovių miesto centre.
Dabar ruduo, tad Laisvės alėjos grindinį tirštai nuklojo nukritę medžių lapai. Sezono įtakotą netvarką stengiamasi iškuopti, tačiau dabartinės tvarkos vis tiek nebūtų galima prilyginti tai, kuri vyravo Kaunui tapus Laikinąja sostine. Laisvės alėja buvo prižiūrima tiesiog idealiai. Kiekviena parduotuvė, kavinė ar nuosavas namas šioje gatvėje turėjo šeimininkus. Pastarieji privalėjo rūpintis jų tvarka: blizginti langus, valyti fasadus. Netvarkingų namų savininkams tekdavo susimokėti itin dideles baudas. Dėl šios priežasties buvo kur kas pigiau samdytis švara pasirūpinti galinčius žmones: šie plaudavo vitrinas, nuolat perdažydavo namus. Kiekvienam savininkui gatvę valyti priklausydavo iki jos centrinės linijos, kur augo liepos.