Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė, gimusi 1973 m. Kaune, Lietuvos viešojoje erdvėje žinoma kaip muzikos kritikė, rašiusi į spaudą apie muziką ir operos spektaklius, neseniai pasireiškė visai kitu amplua. Kultūros baruose, portale delfi.lt, kituose leidiniuose pasirodė jos politologiniai straipsniai, analizuojantys Lietuvos politinį gyvenimą, drąsiai polemizuojantys ne tik su politologais, bet ir akademine Lietuvos bendruomene.
Akademinė Karjera ir Pažiūros
1995 metais baigusi Lietuvos muzikos akademiją, ji studijas tęsė Berlyno universitete. Šiuo metu baigia doktorantūros studijas Islandijos universitete, dirba karo filosofijos srityje. Jos straipsniuose aiškiai juntamos lietuviškos dešiniosios pažiūros. Su mūsų kairuoliška akademine bendruomene ji bendrauja tvirtų ir kietų argumentų kalba. Skirtingai nuo daugelio kitų apžvalgininkų, kurie savo poziciją dažniau gina žemindami oponentus ir manipuliuodami įmantriomis kalbos figūromis, vietoj loginių argumentų.
Gana radikalų posūkį savo akademinėje karjeroje ji pati aiškina šitaip: „Kai studijavau muzikologiją Vilniuje, nemažai rašiau į spaudą apie muziką, ypč operos spektaklius, todėl bakalauras man buvo suteiktas iškart su muzikos kritiko kvalifikacija. Studijų metai Vilniuje sutapo su laikotarpiu, kai po 1992 metų rinkimų sovietinė nomenklatūra ėmė vis labiau įsigalėti. Prisiminimai apie tuometį Vilniaus elitą mane dar ir dabar nuteikia depresyviai. Atvažiavau į sostinę tikėdamasi tarp akademikų rasti valstybiškai nusiteikusį elita. O ką radau? Kone visa Muzikos akademija, su kai kuriomis išimtimis, buvo nusiteikusi prieš profesorių Vytautą Landsbergį. Tada supratau, kad Lietuva krenta į duobę ateinantiems dešimtmečiams. Tvirtai nusprendžiau, kad neketinu leisti gyvenimo valydama bolševikų batus ir išvažiavau magistrantūros studijoms į Berlyną. Vokietijoje yra tvarka, kad universitetinis-humanitarinis išsilavinimas yra duodamas tik studijuojant dvi specialybes, tad pasirinkau šalia muzikologijos dar ir filosofiją. Palaipsniui mane filosofija vis labiau traukė, todėl magistro darbą rašiau apie šiuolaikinių amerikiečiu meno filosofijos koncepcijas.“
Šeimos Įtaka ir Santykis su Lietuva
Paklausta, ar, gimusi 1941 metų tremtinių šeimoje, žinojo vaikystėje apie skaudžią savo tėvų ir senelių patirtį, atsakė, kad apie tai sužinojusi jau būdama paauglė. Prasidėjus „perestroikai“ jau žinojo daug detalių apie tai, kodėl seneliai, tėvai, tetos, dėdės buvo ištremti. Ji neslepia, kad didžiuojasi savo tėvais tremtiniais.
„Savo tėvais aš išties labai didžiuojuosi. Jie yra piliečių teisių aktyvistai, savanoriai - Bürgerrechtler, civil rights activists. Tokie žmonės Vakaruose yra labai gerbiami. Tokie žmonės ir pastatė vakarietišką civilizaciją. Jeigu ne jie, mano santykis su Lietuva būtų kur kas šaltesnis. Nesu tokia kaip mano tėvai, kuriems Lietuva yra absoliutus gėris, kad ir kaip tautiečiai besielgtų. Aš nieko nemyliu aklai, bet mėgstu pažiūrėti kiek tas, ką myliu, yra mano atsidavimo vertas. Esu daug kartų supykusi ant lietuvių. Vis savęs klausiau: kaip jie gali rinkti tą Brazauską, Uspaskichą, Paksą, Paulauską, Prunskienę? Negi jiems nusispjaut į mūsų, jų vaikų, ateitį? Bet mano tėvai, ypač mama, vis kažkaip įstengia mane įtikinti, kad tie, kurie taip elgiasi, yra ne visa Lietuva. Mano mama yra principų žmogus. Ir aš į ją šia prasme panaši. Mano tėtis yra daug pragmatiškesnis. Tėtis man ypač svarbus tuo, kad nuo vaikystės jis su manimi ypač daug kalbėjo kaip lygus su lygiu. Iš jo aš gavau pirmas pamokas, kaip mąstyti ir ginti savo poziciją. Tėčiui mama niekada nepataikavo, todėl užaugau šeimoje, kurioje abu tėvai vienas kitą gerbia ir pripažįsta kits kito teises. Taigi, ši šeimos patirtis yra priežastis to, kad tradicinės šeimos vertybės man neatrodo priešingos moters autonomijos idėjoms.“
Eglės tėvai Jūratė ir Algirdas Marcinkevičiai taip pat neslepia besididžiuojantys dukra. Kaip tvirtina Jūratė, ji iš šeimos gavusi „aršiausią užtaisą“ veikti Lietuvos labui.
Politinės Pažiūros ir Vertybės
E. Wittig-Marcinkevičiūtė pati savęs nepriskiria vien dešiniųjų pažiūrų stovyklai, nes į politikos reiškinius žvelgia pasaulio kontekste. Vis tik pati tvirtina, kad vienintelė tikra partija Lietuvoje yra Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partija, už kurią tikrai verta balsuoti.
„Man savo pažiūras sunku paskirstyti pagal kairės ir dešinės kategorijas, nes jos yra tokios plačios, apima tiek daug dalykų, o skirtingose šalyse - skirtingus dalykus, kad man sunku įsivaizduoti individą, kuris būtų „sukirptas“ grynai į kairę ar į dešinę. Man svarbiau atrodo, kad visuomenė būtų teisinga, morali ir gyventų pagal vertybinius principus. Kartais tą teisingumą geriau atstovauja dešinė, o kartais kairė. Kalbant specifiškai apie Lietuvą ir apie laikotarpį po nepriklausomybės paskelbimo, kairioji pasaulėžiūra man yra nepriimtina, nes ji atstovauja antivertybėms - korupcingam istablišmentui, melagingam santykiui su praeitimi, antivalstybinei veiklai, laukiniam populizmui, draugystei su kagėbistiniu Rusijos pasauliu, Lietuvos istorijos bei jai nusipelniusių žmonių žeminimui. Vakarų kairieji labai skiriasi nuo lietuvių raudonųjų, nes jie ten nuoširdžiai atstovauja vertybėms ir nebando savo valstybių parduoti kaimynėms. Iš kitos pusės, mano pažiūros apie šeimos modelį, pavyzdžiui, nėra konservatyvios. Aš nematau nieko bloga homoseksualų santuokose. Nors aš gerbiu ir daugelio krikščionių įsitikinimus, kad santuoka yra heteroseksualių porų statusas. Labai kritiškai žvelgiu į Lietuvoje dar įsigalėjusius vyrų ir moterų „funkcijų“ stereotipus bei „tradicinį“ šeimos modelį. Taip pat nepripažįstu jokios diskriminacijos rasiniu ar kitokiu pagrindu. Nepagarbūs pasisakymai apie juodaodžius ar musulmonus man reiškia beveik asmeninį įžeidimą. Iš kitos pusės aš esu už nacionalinę Lietuvos politiką, t. y. aš visiškai palaikau naująjį Švietimo įstatymą, pagal kurį lenkiškose mokyklose, išlaikomose iš Lietuvos biudžeto, privaloma daugiau dalykų dėstyti valstybine kalba.
Pilietiškumas ir Politika
Diskusijos virto didžiausia retenybe. Šią spragą bando užpildyti žurnalas "Kultūros barai", skelbiantis polemines pastabas. Straipsnį spausdiname sutrumpintą. Kas yra pilietiškumas? Tapo taip įprasta "pilietiškumą" atskirti nuo "politikos" ar "politiškumo", kad turbūt niekas nė nesusimąsto, jog, žvelgiant iš lingvistinių pozicijų, tai dvi identiškos sąvokos. Solidūs Vakaruose leidžiami senovės graikų kalbos žodynai prie antikos kultūros pagrindinės kategorijos "polis" dažnai nurodo artimiausią lingvistinę jos giminaitę - lietuvišką žodį "pilis". Žodžio "polis" prasmė yra, kaip žinome, ganėtinai plati: "miestas", "pilis", "bendruomenė", "bendri reikalai", "valstybės valdymas" ir t. t. Žodžių "miestas" ir "pilis" semantika yra susipynusi ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, vokiškas žodis "Biurger" kilęs iš žodžio "Burg" - "pilis", taigi tikslus jo vertimas ir pirminė reikšmė būtų "pilėnas". Tam tikru laikotarpiu jis reiškė miesto gyventoją. Vėliau jį imta vartoti ir bendresne reikšme: biurgeris - tai vidurinio sluoksnio, kurį istoriškai sudarė praturtėję miestiečiai, atstovas.
Atsižvelgiant į išskirtinį žodžio "pilis" ryšį su graikiškąja kategorija polis, ypač keista, kad bandoma įkalti riboženklius tarp "pilietiškumo" ir "politikos" arba "politiškumo". Pagal šiandieninę vartoseną "pilietiškumas" rūpinimąsi bendruomenės reikalais, regis, nusako ne kaip politinę veiklą, bet kaip kiekvieno jos nario aktyvumą, skatinamą bendruomeninės atsakomybės. O "politika" - tai valstybės valdymas, "politiškumas" - tiesiog narystė partijoje. Toks veiklų atskyrimas nėra tipiškas Vakarų kultūrai. Nors esama sąvokų, kurios įvardija su partijomis nesusijusį aktyvumą, ginant piliečių interesus ir teises (pavyzdžiui, anglų k. tai būtų civil rights, civil movement, civil disobedience), vis dėlto tokia veikla irgi suvokiama kaip politinė. Hannah Arendt "politiką" siaurąja prasme skyrė nuo "politiškumo" ir "politinio mąstymo" plačiąja prasme. Pasak jos, politika reiškia tam tikrus kolektyvinius susitarimus, kurių privalu laikytis, o politiškumas - tai intelektinės veiklos erdvė, kur keliami ir apmąstomi kolektyviniai uždaviniai.
Prasminis ryšys tarp politikos ir pilietiškumo yra neišvengiamas, nes toks valstybės valdymas, kai atsiribojama nuo bendruomenės reikalų, praranda teisėtumą, o nepartiniai piliečiai, rūpindamiesi savo bendruomene, neišvengiamai susiduria ir su tais klausimais, kuriuos sprendžia politikai. Kitas populiarus teiginys - esą pilietiškumas yra tautiškumo priešybė. "Pilietis" akcentuoja socialinius ir politinius savo ryšius su tam tikra bendruomene, o ne etninius ir kultūrinius, kaip būdinga "tautiečiui". Todėl pilietinis interesas skiriasi nuo tautinio arba nacionalinio intereso. Šios teorijos šalininkai, regis, pamiršta, kad didžioji dauguma Europos politinių bendruomenių ne tik rėmėsi, bet ir remiasi etnine kultūra, kuri yra viena svarbiausių vertybių, o ją išlaikyti ir puoselėti - vienas didžiausių tikslų.
Tačiau, ar skiriamąją ribą brėžtume tarp partinio ir nepartinio aktyvumo formų, ar pasikliautume piliečio apsisprendimu, kokiai (etninei ar politinei) bendruomenei jis priklauso, visa tai susiję tik su vienu pilietiškumo segmentu - tai jo subjektas. Daugiau neaiškumų kyla dėl objekto: kas tie "bendrieji reikalai", apie kuriuos nuolat šnekama? Sprendžiant iš viešų pasisakymų, daug kas pilietiškumą suvokia kaip tokį piliečių aktyvumą, kai tam tikrų tikslų siekiama ne dėl asmeninės naudos ar saviškiams patenkinti, o visos bendruomenės labui. Jeigu tai tiesa, tada tektų daryti išvadą, kad tarpukario kairiųjų inteligentų grupė, liūdnai pagarsėjusi tuo, kad atvežė Lietuvai Stalino "saulę", buvo nepaprastai pilietiška, nes rodė išskirtinį aktyvumą ir taip elgėsi nebūtinai savanaudiškais sumetimais. Nemanau, kad dauguma Lietuvos žmonių sutiktų juos laikyti pilietiškumo etalonu, greičiau jau "penktąja kolona". Pilietiškumą suvokti kaip aktyvumą yra itin patogu, nes nereikia nei apmąstyti, nei viešai skelbti konkrečių savo tikslų. Tačiau būtent todėl tai ir yra pavojinga, nes nežinia, ar aktyvistai siekia to, kas gera ir teisinga bendruomenės atžvilgiu. Argi Lietuvos sovietizavimas turėjo kokį nors sąlytį su bendruomeniniu gėriu ir teisingumu?
Čia kyla ir kitas klausimas: ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip visai bendruomenei priimtinas gėris? Abejojančių tuo netrūksta. Matyt, šiomis abejonėmis ir paremtas supratimas, kad pilietiškumas - tai aktyvus interesų, bet ne visos bendruomenės, o tam tikros grupės, gynimas. Šis apibrėžimas irgi yra nepakankamas, be to, ganėtinai pavojingas. Juk būtent kovos dėl klaninių interesų, įsiplieskusios tarp Lietuvos bajorų XVII-XVIII a., daug prisidėjo, kad Lietuvos valstybė pradėtų grimzti į nebūtį, ir tik per stebuklą vėliau ją išgelbėjo tie, kurie sugebėjo mąstyti plačiau nei reikalauja šeimos, klano ar klasės poreikiai. Aklas grupinių interesų gynimas ne vieną bendruomenę įstūmė į pilietinį karą arba kitaip paralyžiavo jos raidą. Taigi, apmąstant pilietiškumą, atrodo, neįmanoma visiškai atmesti viešojo intereso kaip visus piliečius vienijančios bendrojo gėrio idėjos. Vakarų kultūroje visada, nuo antikos iki šių dienų, buvo ir yra filosofų, neabejojančių, kad tam tikros idėjos yra svarbios ir vertingos visai bendruomenei.
Nacionalinės Etikos Griuvėsiai
Derėtų tarti porą žodžių apie pamatinę doktriną, kuri padėjo Lietuvoje įsitvirtinti reliatyvistiniam naratyvui apie sovietinę sistemą. Jos šūkis: „Neideologizuokime istorijos!“ Būtent liberalūs intelektualai santarininkai „nėrėsi iš kailio“, aiškindami visuomenei, kad istorijos nevalia „ideologizuoti“ į jokią pusę, atseit istorija turi būti „gryna“, jos uždavinys - pateikti kuo daugiau patikrintų faktų, bet nesikišti į moralinį jų vertinimą. Šios doktrinos šalininkai vertybinį istoriografijos modelį prilygina sovietinių ir net nacistinių ideologų taikytam istorijos „valymui“.
Bet koks pasakojimas apie praeitį remiasi tam tikra faktų atranka. Jeigu jos nebūtų, mokinukai mokytųsi ne kada Lietuva įstojo į ES ar NATO, o kada įvyko Eurovizijos konkursas, kuriame lietuviams pavyko nelikti paskutiniams. Faktų yra labai daug ir visokių, tačiau rimti istorikai naudojasi tam tikru „filtru“, kad svarbius atskirtų nuo nesvarbių. Jeigu „filtro“ atsisakytume, dingtų skirtumas tarp solidžios istoriografijos ir bulvarinės rašliavos. O kaipgi kitaip istorikas galės atrinkti faktus „pagal svarbumą“, jeigu ne atsižvelgdamas į tuos dalykus, kurie bendruomenei apskritai yra svarbūs? Taigi, nors istorijos rašymas, žinoma, neapsiriboja etika, tačiau ją pamynęs asmuo praranda ir vertybinę nuovoką. Todėl reikalauti, kad istorikas apsiribotų „tuo, kas buvo“, ir netaikytų jokios faktų atrankos („neideologizuotų“), reiškia ištrinti bet kokį skirtumą tarp rimto istorijos tyrinėtojo ir kokio nors paparaco.
Atsisakydami sovietmečio analizei taikyti vertybinį naratyvą, lietuvių intelektualai sulaužė dar vieną fundamentalų nacionalinės etikos principą, kuris reikalauja gerbti aukų jausmus, o bendruomenės atmintį saugoti nuo iškraipymų. Taigi buvo paminta viena svarbiausių viešojo intelektualo pareigų, kurią apibrėžė dar antikiniai filosofai ir kurios visada laikėsi Vakarų šviesuoliai, - padėti visuomenei, viena vertus, įžvelgti svarbius etinius skirtumus tarp kažkuo panašių fenomenų ir objektų, antra vertus, suvokti, kokie fenomenai yra etiškai tolygūs, nepaisant to, kad tarp jų esama tam tikrų skirtumų. Demagogai visada elgiasi atvirkščiai - jie bando paslėpti svarbius etinius skirtumus, jeigu jų yra, ir dirbtinai tokius skirtumus sukurti ten, kur jų iš tikrųjų nesama.
Kairiųjų akademikų sambūrio NK 95 aktyvistas, filosofijos doktorantas ir socialdemokratų sąjungos kandidatas per 2011 m. savivaldybių rinkimus Ervinas Koršunovas piktinasi, kad „mūsų visuomenės tapatybę“ jau „kuris laikas“ bandoma „reaktyviai“ kurti „remiantis partizaniniu sąjūdžiu“. Jis rašo: „Mano neoriginaliu supratimu, Lietuvoje ir karo, ir pirmaisiais pokario metais vyko pilietinis karas (gal reiktų sakyti kovos, nes formaliai nebuvo valstybės).“ Supratimas tikrai „neoriginalus“ - ginkluotą pasipriešinimą okupacijai laikyti pilietiniu karu sovietų „politrukai“ vertė beveik pusę amžiaus. Beje, neoriginali ne tik pati versija, o ir paskiri jos elementai, ypač dualus partizanų skirstymas į komunistus ir fašistus: jeigu pogrindžio kovotojas nebuvo komunistas, tai jis, sovietų akimis, buvo fašistas. Panašių pažiūrų laikosi, matyt, ir Koršunovas, nes jis rašo: „Kare kaip kare - labiausiai nukenčia beginkliai žmonės, kuriuos be skrupulų žudė ideologiniai kolaborantai: nesvarbu, ar jie vadinosi fašistais, ar komunistais.“
Kad partizanų pasipriešinimą tiek platieji visuomenės sluoksniai, tiek intelektualinis ir meninis elitas šiandien linksta laikyti būtent pilietiniu karu, nuosekliai atskleidė istorikas Bernardas Gailius. Jo teigimu, tai, kad po nepriklausomybės atkūrimo atgijo sovietinės istoriografijos klišės, daug lėmė Santaros-Šviesos istoriografai, kaip antai Liūtas Mockūnas, kuriuo vėliau rėmėsi istorikai Liudas Truska ir Mindaugas Pocius. „Santarietiška“ istoriografijos tradicija, pasak Gailiaus, kone visais savo segmentais atitinka negatyvų partizanų vaizdavimą sovietmečiu, remiasi panašiais argumentais, pavyzdžiui, laiko rezistenciją beprasmišku radikalumu, kuris atnešė vien kančias civiliams gyventojams. Gailius įtikinamai parodo: nuo sovietinės pseudoistorijos „santarietiškoji“ istoriografija skiriasi tik tuo, kad Sovietų Sąjungos ji nelaiko „gėriu lietuvių tautai“.
Kaip atkakliai siekiama įdiegti partizano/bandito, nekaltų civilių žudiko įvaizdį, rodo ir neseniai paskelbtas signataro Jurgio Jurgelio straipsnis, pavadintas „Kas geriau - būti nušautam stribo ar partizano?“ Autorius piktinasi, kad „partizanas Antanas“, esą nukovęs vienuolika „civilių“, gali būti apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Čia neketinu ginčytis, ar kaltinimai Antanui Kraujeliui yra pagrįsti, ar ne, atsakymą galėtų pateikti tik istorikai ir teisininkai, tiriantys faktus. Aš noriu išskirti kitą šio teksto ypatybę. Pateikęs savąją „partizano Antano“ istorijos versiją, Jurgelis pereina prie apibendrinimų. Cituoja Arvydo Anušausko teiginį, kad partizanų kova Lietuvoje „buvo nukreipta prieš kolaborantus, išdavikus, sovietinį partinį aktyvą“, ir daro tokią išvadą: „Kitaip sakant, prieš civilinį tautinį kontingentą, o ne prieš atėjūną okupantą. [...] Taigi lietuviai, kovodami su okupacija, iš esmės naikino lietuvius.“
Į teksto pabaigą Jurgelis prabyla net Jono Aisčio eilėmis, aprauda „brolžudišką“ karą tarp laisvės kovotojų ir „istrebitelių“, primena skaitytojams Aisčio žodžius: „Garbė būti gyvam, o ne garbė būti mirusiam.“ Ir čia pat juos pakomentuoja: „Nes miręs (žuvęs) jau nieko nebegali padaryti, o būdamas gyvas dar gali šį tą nuveikti savo artimo ar savo tėvynės labui.“ (Sakyčiau, tobulas bolševikinės nomenklatūros kalambūras: partorgai elgėsi garbingiau už partizanus, nes rūpinosi likti gyvi, ir tuo „savo artimo labui“ bent jau „šį tą“ nuveikė...)
Įdomu, kad savo argumentaciją signataras grindžia manipuliuodamas „civilio“ sąvoka. Iš teiginio, kad partizanų veiksmai buvo nukreipti prieš kolaborantus, jis daro išvadą, esą kovota su „civiliniu tautiniu kontingentu“, o ne su „atėjūnu okupantu“. Kolaboravimas gali reikšti įvairius dalykus, tačiau vienas svarbiausių tokio pobūdžio veiklos ypatumų Lietuvoje (ypač Jurgelio aptariamuoju laikotarpiu) buvo rinkti informaciją apie pogrindį ir teikti ją „atėjūnui okupantui“, kitaip tariant, šnipinėti. Tuo užsiimantys asmenys priskiriami ne civiliams, kaip karo įstatymų ginamai kategorijai, bet vadinamiesiems „nelegaliems kombatantams“, t. y. jie vertinami kaip kombatantų grupė, neturinti teisės į kai kurias kombatantams taikomas privilegijas, pavyzdžiui, tokias kaip karo belaisvio statusas. Ši privilegija šnipams netaikoma, nes jie veikia prisidengę civilio statusu (atvirai nenešioja ginklo). Tarptautinės teisės ekspertai ginčijasi, ar „nelegalaus kombatanto“ statusas apskritai yra reikalingas ir ar visi kombatantai vertintini vienodai. Tačiau neteko aptikti rimtos pozicijos, raginančios šnipus ir asmenis, kitais būdais bendradarbiaujančius su karinėmis priešo struktūromis, priskirti prie civilių kategorijos, kurią gina tarptautinė teisė. Taigi, vertinant iš tarptautinės karo teisės perspektyvos, lietuvių kolaborantai laikytini kombatantais, nes civilio statusu jie tik piktnaudžiavo. Būdami kombatantai, jie priklausė „atėjūno okupanto“ struktūrai. Jurgelis manipuliuoja teisinėmis kategorijomis, matyt, siekdamas, kad visuomenės sąmonėje kuo ilgiau išsilaikytų požiūris į partizanus kaip į banditus (civilių žudikus). Vis dėlto stulbina ne signataro požiūris, o visai kitkas: kodėl inteligentija ir vėl apsimeta nieko negirdinti? Į šį Jurgelio rašinį, išskyrus Anušauską, kuriam tekstas buvo netiesiogiai adresuotas, reagavo, kiek man žinoma, tik disidentė Nijolė Sadūnaitė. Argi niekam daugiau nerūpi arba neaišku, koks fundamentaliai svarbus yra ginkluoto pasipriešinimo įvertinimas bendruomenės tapatumui, o kartu ir valstybės ateičiai, bendruomeniškumo brandai? Nesunku įsivaizduoti, kaip elgtųsi prancūzų intelektualai, jeigu kas nors apkaltintų „brolžudyste“ prancūziškąjį résistance, nors faktas, kad prancūzų partizanų taikinys dažnai būdavo jų tautiečiai, kolaboravę su vokiečiais, yra visiems žinomas... Kone šimtaprocentinis li...
tags: #busto #vertintojai #pervertinimai