Tauragės dvaras, nors ir nepasižymėjęs turtingais meno ar knygų rinkiniais, visada buvo svarbi miesto ištaka. Tai buvo ūkinis dvaras, teikęs ekonominę naudą, tipiško prūsiško stiliaus.
Šiame straipsnyje siekiama geriau supažindinti su prūsiškuoju laikotarpiu, kai dvarą prižiūrėjo Prūsijos kunigaikštystės valdovai ar jų vietininkai, tuo metu oficialiai priklausant Lietuvos-Lenkijos karalystei.
Prūsijos domeno Tauragės ribos 1690-1793 (1940 m. žemėlapis)
Iki šiol Tauragės dvaro prūsiškąją istoriją geriausiai aprašė vokiečių istorikas Manfredas Hellmannas, knygoje „Die Preussische Herrschaft Tauroggen in Litauen (1690-1793)“ (Prūsijos valda Tauragėje), išleistoje Berlyne 1940 m.
Po ilgų teisinių ginčų 1691 m. birželio 23 d. Tauragė galutinai perėjo Brandenburgo kurfiursto (kunigaikščio) valdžion.
Šiaurės karas ir jo įtaka Tauragei
Visą Šiaurės Europą sukrėtė 1700-1721 m. Šiaurės karas, kuris labai paveikė ir Tauragę. Jau 1699 m. Danijos kariniai daliniai, žygiuodami per Tauragę, padarė didelę žalą. Frydrichas III paskyrė tarybą atkūrimo klausimams spręsti.
Vienintelis pilnas Tauragės pajamų sąrašas iš tų laikų buvo 1704 m. žemės kadastras, atspindintis to meto sąlygas. Iki tol ekonomiką Prūsijos valdžia šiek tiek sutvarkė, žemės ūkiui naudojami plotai buvo išmatuoti, kaimuose apsigyveno nauji gyventojai, valstiečių palivarkai sutvarkyti, nustatyti činšai, atsirado įsipareigojimas padėti su šienu ir rugiais. Tauragės dvaras bei Požerūnai ir Dvarviečiai po karo buvo sutvarkyti.
Lentvario dvare - politiko vaiduoklis
Taip pat nurodyta įkurti avių ūkį Dvarviečiuose (vėliau - Sauskojuose).
Tauragės statusas ir mokesčiai
Prūsijos valdžiai Tauragė kėlė sunkumų, nes pagal nacionalinę teisę priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Politiniu atžvilgiu Prūsijos karalius, būdamas tik valdytojas, prilygo žemės bajorui ir turėjo mokėti mokesčius bei rinkliavas.
Mokesčius galima suskirstyti į tris grupes:
- Įprasti mokesčiai
- Specialūs mokesčiai (kontribucijos)
- Teisinių ginčų sprendimas Abiejų Tautų Respublikos teismuose
Tauragė administraciniu, finansiniu ir teisiniu požiūriu liko Lietuvos-Lenkijos valstybės dalimi, nors Prūsijos valdžia stengėsi sukurti iliuziją, kad visas Tauragės dvaras liktų Prūsijos nuosavybe.
Ūkinė veikla ir gyventojai
XVI a. vykdytos Lietuvos-Lenkijos agrarinės pertvarkos - valakų reforma - paveikė ir Tauragės dvaro žemę. Dvaro žemė 1653 m. žemėlapyje jau vaizduojama kaip uždara, trijų žemių visuma, padalinta valakais.
Tauragės dvaro rūmai 1917 m.
Tauragės dvare dirbo valstiečiai činčininkai ir lažininkai. Činčininkai mokėjo mokestį - činčą, o lažininkai atlikdavo įvairius darbus dvarui. 1567 m. dokumente lažas aprašomas kaip prievolė apsėti ir aptverti parapiją, kulti šieną, auginti bites ir javus.
XVIII a. Prūsijos valdymo laikais Tauragės apylinkėse apsigyveno daug vokiečių.
Žymesni asmenys
- Simon Mockein, 1690-16?? m.
- Andreas Wilde (Tauragės burggrafas), 1697-1698 m.
- Gottfried Brauer iš Tilžės (Tauragės burggrafas), 1701 m.
- Michael von Puttkamer, 1712-1713 m.
- Georg Neumann, 1713 m. liepos mėn.
- Wojciech Scianiecki, 1713-1719 (?) m.
- Christian Lehmann, nuomininkas, 1723-1729 m., 1729-1735 m., 1735-1741 m.
- Christian Grunau, nuomininkas, 1741-1747 m., 1747-1753 m.
Tauragės dvaro rūmai (senieji ir naujieji) buvo pastatyti šalia didelio ūkinio kiemo. Visas kompleksas buvo apsuptas tvora ir pasiekiamas pro didelius vartus.
Žemdirbystė apsiribojo rugių, avižų, miežių ir grikių auginimu. Viena svarbiausių žemės ūkio šakų buvo miškininkystė. Mediena plaustais plukdyta Jūra žemyn į Ragainę ir net pristatyta į Klaipėdą.
1690 m. dvaro valdai priklausė 238 namų ūkiai, o pavaldiniai buvo nuskurdę.
Gyventojų skaičius ir pokyčiai
Nuo 1690 m. situacija buvo sunki, o blogesnė padėtis buvo 1713 m., kai daugybė valstiečių pabėgo. Po Šiaurės karo situacija pagerėjo, 1725 m. įkurdinta 12 naujų ūkininkų. Iki XVIII a. vidurio įrašuose nurodomos 2793 „sielos“, įskaitant ir pačią Tauragę.
Jau 1744 m. Prūsijos valdžia numatė parduoti Tauragės dvarą.
Dvaro perdavimas Lenkijai
Pirmiausia Frydrichas Vilhelmas II nusprendė perduoti Tauragę Abiejų Tautų Respublikai. 1793 m. rugsėjo 25 d. Gardine pasirašyta perdavimo sutartimi karalius perdavė Tauragės ir Seirijų dvarus Lenkijos Respublikai ir kaip atlyginimą gavo Rytų Prūsijos pasienio linijos patvirtinimą.
Dvaras perduotas 1794 m. rugpjūčio 3 d., jį perėmė lauko raitelis ir Raseinių apskrities etmonas Aramovičius.
Tauragės dvaras po padalijimų
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Tauragės dvaras 1795 m. birželio 1 d. atiteko Rusijai. Kai Tauragės dvaras atiteko carienei Jekaterinai II, ji padovanojo jį savo asmeniniam gydytojui, kuris perdavė dvarą savo žentui Albrechtui. 1805 m. jis pardavė dvarą grafui Platonui Zubovui. 1841 m. dvarą įsigijo caras Nikolajus I, kuris 1846 m. padovanojo jį Rusijos imperijos tarybos pirmininkui, kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui.
Tauragės dvaras priklausė kunigaikščiams Vasilčikovams iki 1918 m.
Tautinė sudėtis ir vokiečių įtaka
XIX a. Tauragė prarado kilmingojo dvaro statusą. 1863 m. krašte buvo suskaičiuota 3500 vokiečių, o 1910 m. Tauragės parapijai priklausė 4000 vokiečių. Atkūrus Lietuvos valstybę, vokiečius imta sparčiau lietuvinti, bet istorija baigėsi su sovietine Lietuvos okupacija, priverstiniu vokiečių iškeldinimu arba tremtimis.
Dvaras savo pirminės paskirties neteko Pirmojo pasaulinio karo metais. Dvaro žemės išdalintos Lietuvos kariams savanoriams, apie 1924 m. įkuriant naują kaimą - Taurus. Lietuvą 1940 m. okupavus bolševikams, čia dislokuoti ir pirmieji sovietų kariai. 1944 m. jie grįžo ir vėl įsikūrė sugriautoje Tauragės dvaro teritorijoje.
Tauragė tarpukariu
Tarpukario Lietuvoje Tauragė buvo atstatyta kone plyname lauke po Pirmojo pasaulinio karo. Miestą atkurti teko kone plyname lauke. Deja, likimas nebuvo palankesnis ir Antrojo pasaulinio karo metais. Tauragė dar kartą smarkiai nukentėjo, taip atverdama centrinę miesto dalį radikalioms sovietinio laikotarpio rekonstrukcijoms.
Visgi, nepaisant neginčytinai skaudžių nuostolių, praeities ženklų išliko. Visų pirma - tai stačiakampė miesto urbanistinė struktūra. Stačiakampio planavimo užuomazgos siekia 1836 metus, o 1910-ųjų plane ši urbanistinė struktūra buvo įtvirtinta galutinai. Tauragę atkuriant po karo, šio planinio principo laikytasi ir toliau, o nemaža dalis pastatų tiesiog sutvarkyti arba atstatyti buvusiųjų vietoje. Toks miesto išskirstymas į keturkampius kvartalus, kuriuos supa tiesios, plačios gatvės, sudarė prielaidas kurtis tvarkingam ir šiuolaikiškam miestui.
Buvusioje Tauragės muitinėje (pilyje) veikė įvairiausios įstaigos. Nuo 1916 m. čia veikusią psichiatrinę ligoninę perkėlus į Kalvariją, įkurta miesto ligoninė, o nuo 1925-ųjų - ir aukštesnioji komercijos mokykla. Buvusioje miesto gaisrinėje įsikūrė miesto valdyba. Karo metais nenukentėjusio dvaro teritorijoje iš pradžių kūrėsi įvairios miesto įstaigos, ligoninė, vėliau evangelikų liuteronų labdaros draugija „Sandora“, o nuo 1934 m. ir kareivinės. Dalis dvaro žemių buvo išdalintos planuojant naujus sklypus. Taip 1927 m. buvo suformuota Naujakurių gatvė (dab. Bokšto gatvės fragmentas).
Nuo 1921-ųjų pradėjo rastis ir mūrinės statybos - buvo pastatyti pirmi 7 mūrininiai objektai. Apskritai per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, iki 1932 m., kai Tauragė tapo antros eilės miestu, čia iškilo 818 medinių ir 179 mūriniai pastatai. Nors vertinant proporciją akivaizdus medinės architektūros dominavimas, visgi centrinėje dalyje mūro pastatų buvo gerokai daugiau.
Mieste nuo 1922 m. veikė miesto sporto sąjunga, 1925-aisiais įsiteigė teniso mėgėjų klubas, o 1930 m. jau veikė net dvi teniso aikštės: viena - prie Šaulių namų, kita - Mokytojų seminarijos kieme). Šaulių rinktinės pastangomis, „žiemos metu įrengiama moderni čiuožykla su radijo muzika bei elektros apšvietimu“. Mieste dėl žiūrovų konkuravo net du kino teatrai: „Spindulys“ bei „Atlantika“.
1936 m. mieste pradėti nutekamojo vandens kanalizacijos darbai. 1937 m. išleistas šaligatvius tvarkyti privalomas įsakymas, pagal kurį namų savininkai privalėjo savivaldybės ką tik įteigtoje šaligatvių plytų dirbtuvėje pagamintomis plytomis „pergrįsti visus šaligatvius“.
Statyboms išleidus apie 3,5 milijono litų, komplekse pastatyta skerdykla, kiaulidė, mėsos paruošimo cechai, darbininkų valgykla, krautuvė ir kt. Fabrike buvo įrengta elektros stotis, iš kurios elektra vėliau tiekta ir miestui.
1932 m. pastatyta moderni Tauragės apskrities ligoninė, kurią suprojektavo Lietuvoje ne mažiau žinomas latvių kilmės architektas Karolis Reisonas. Ligoninėje 62 lovas dalinosi „chirurginis, vidaus ligų, moterų ligų ir užkrečiamųjų ligų skyriai“.
Architektūros solidumu su impozantiškuoju banku Tauragėje lenktyniauti galėjo nebent 1939 m. Mūrinių gyvenamųjų namų architektūroje tauragiškiai dažniausiai rinkosi istorinius stilius. Šią tendenciją puikiai iliustruoja du greta vienas kito stovintys neobarokinės stilistikos pastatai: Bažnyčių g. 2 ir Stoties g. 3. 1927 m. Stoties gatvėje neobarokinį namą pasistatė ir apskrities gydytojas F. Proscevičius.