Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas mums visiems Druskininkuose paliko vieną žymiausių savo kūrinių - paminklą Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Todėl šiandien ir visados - ir mes, ir ateities kartos - turime ir turėsime galimybę atsigręžti į paveikslą to žmogaus, kurį laikome ryškiausiu mūsų nacionalinės dailės, visos mūsų kultūros istorijos asmeniu.
Paminklas M.K. Čiurlioniui Druskininkuose
Atėję prie monumento, turime galimybę už tai, ką M. K. Čiurlionis davė mums visiems, jam nusilenkti. Už šią 1975-aisiais atsiradusią galimybę esame dėkingi skulptoriui V. Vildžiūnui.
„Druskininkuose jubiliejaus metu pastatytas paminklas M. K. Čiurlioniui yra ne tik paties V. Vildžiūno, bet ir visos lietuvių monumentalistikos vienas iš aukščiausiųjų taškų“, - rašė Gražina Martinaitienė straipsnyje „Dailininkai - dailininkui“, publikuotame knygoje „Čiurlioniui 100“.
Paminklo kūrimo aplinkybės
Architektas prisimena, kad Lietuva labai rimtai ruošėsi M. K. Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui. Buvo pradėta rengti ir išleista monografija, reprodukcijų albumas, o Komunalinio ūkio projektavimo institutui buvo pavesta Druskininkų mieste parengti biusto ir aikštės projektavimo darbus. Aš tuo metu dirbau Vilniuje buvusio Komunalinio ūkio projektavimo instituto vyriausiuoju architektu ir žinojau, kad M. K. Čiurlionio atvaizdo tema tuo metu kūrė skulptoriai K. Švažas ir V. Vildžiūnas. Ypač šiltas, žmogiškas ir kartu didingas genijaus portretas medyje buvo iškaltas V. Vildžiūno dirbtuvėlėje. Tai buvo parodoms skirtas darbas, tačiau sunkiai pritaikomas miesto erdvėje.
Dėl būsimo M. K. Čiurlionio paminklo susitikome su V. Vildžiūnu 1974-aisiais, tada ir susipažinome. Jo namuose, Vilniaus Jeruzalėje, kalbėjomės apie būsimą atsakingą darbą ir jam sukurti skirtą trumpą terminą - iki 1975-ųjų rugsėjo. Netrukus kartu nuvykome į Druskininkus, rinkome paminklui vietą. Visų, kurie tuo metu buvo susiję su sprendimu dėl paminklo, nuomone, tinkamiausia šiam paminklui vieta buvo skveras ties tuometine „Lietuvos“ sanatorija, juolab kad netoli buvo ir bažnyčia, ir Nemuno pakrantė, ir Čiurlionių šeimos namai.
Už paminklą M. K. Čiurlioniui V. Vildžiūnas ir architektas R. Dičius 1976-aisiais buvo apdovanoti Respublikine premija.
„Negalima nepaminėti ir laimingo, kaip reta, skulptoriaus ir architekto (R. Dičiaus) minčių sąskambio, kuriant monumentą ir jo aplinką - takų piešinį ir planą, aikštės architektūrinį pavidalą, kuris akompanuoja, pratęsia, net papildo skulptoriaus sumanymą, tapdamas lygiaverčiu komponentu“, - rašė G. Martinaitienė.
Paminklo transportavimas ir aplinkos kūrimas
„1975-aisiais bronzinė M. K. Čiurlionio skulptūra, gabenama iš Vilniaus į Druskininkus, turėjo sustoti ties Varėnos sankryža nuo Vilniaus pusės, ir pagal numatytą scenarijų paminklas turėjo būti prikabintas prie malūnsparnio, oru atgabentas bei nuleistas ten, kur dabar ir stovi. Vis tik šios minties buvo atsisakyta dėl pernelyg didelės rizikos: esą, jei trūks trosas, nebeliks ir paminklo… Kita vertus, tai, kad paminklas nebuvo gabenamas oru, galbūt ir nulėmė, jog šiandien liaudies meno meistrų dėka turime nuostabiausią drožiniais puoštą vadinamąjį M. K. Čiurlionio kelią nuo Varėnos, jo gimtinės, iki Druskininkų“, - teigė R. Dičius.
„Paminklo aplinkos sutvarkymas architektūriniu atžvilgiu yra vienas geriausių Lietuvoje. Skulptūra vyrauja jai sudarytoje kamerinėje erdvėje, kuria iškilmingą nuotaiką“, - rašoma Kultūros paminklų enciklopedijoje.
„Siekdami išgryninti paminklo koncepciją, studijavome M. K. Čiurlionio darbus, kuriuose dominuoja veržimasis į šviesos karalystę, į santarvę. Taip gimė mintis, kad ir skvere turi atsirasti elementas, kurį rastų pasivaikščioti išėjęs žmogus ir juo sekdamas, tarsi būtų atvedamas prie M. K. Čiurlionio paminklo. Mano idėja buvo nuo pat bažnyčios ir miesto centro įrengti šviesius takus su raudono granito intarpais, kurie tarsi veste vestų pas Čiurlionį. Dėl laiko stokos ir medžiagų trūkumo teko sumažinti šių takų kiekį.
Kurį laiką skverą, kuriame turėjo būti paminklas, teko aptverti tvora: aikštė buvo išbetonuota, o aš aliejiniais dažais paišiau toje teritorijoje tas menamas granito juostas. Man buvo svarbu, kad aikštėje būtų išsaugotos visos sidabrinės pušaitės ir tuo metu ten augę medžiai. Kai aplinka paminklui jau buvo paruošta ir skvere prasidėjo statybos darbai, kiekvieną savaitę vykdavau į pasitarimus miesto vykdomajame komitete, kuriuose buvo pasiskirstoma, kas ir iki kokio termino turi atlikti vienas ar kitas užduotis, susijusias su paminklo statyba. Pamenu, kad pagal mano projektą numatytos medžiagos buvo renkamos labai sunkiai: tada buvo tokie laikai, visko stigo. Darbą reikia atlikti, skverą reikia įrengti, o medžiagų nėra… Sunkumų buvo, kai reikėjo gauti raudonos spalvos granito, balto cemento ir marmuro skaldos takams, vedantiems prie paminklo, nutiesti. Padėjo kai kurie tuometiniai respublikos vadovai, taip pat Druskininkų miesto vykdomajame komitete dirbęs kolega architektas R. Mickevičius ir kiti žmonės“, - prisiminė R. Dičius.
Tuometinis Druskininkų vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, architektas R. Mickevičius prisiminė, jog, vykdant skvero architektūrinį sumanymą, buvo sunku gauti medžiagų „Reikėjo raudono granito. O juk viskas buvo skiriama respublikoms pagal iš anksto suplanuotus fondus… Ieškodamas išeities, nuvažiavau pas tuomet buvusį vieną iš Plano komisijos vadovų Algirdą Brazauską, jis skirstė vadinamuosius materialinius resursus. Atvažiavau ir sakau: Čiurlionio paminklui reikia raudono granito. O jis man: „Ką tu! Juk viskas metų išvakarėse planuojama, iš kur dabar paimsime Druskininkams granito?..“ Tačiau dar tą pačią dieną A. Brazauskas pasikvietė į kabinetą. Paskambino į Klaipėdą tuometiniam Klaipėdos vadovui Alfonsui Žaliui ir paklausė: „Kaip ten Klaipėdoj Leninas juda?“ (Mat kaip tik tuo metu, kai ruošėmės statyti paminklą M. K. Čiurlioniui, Klaipėdoje ruoštasi statyti paminklą Leninui). „Sulaikysim Leniną, - tada pasakė A. Brazauskas A. Žaliui, - nes dabar granito reikia Čiurlioniui“, - prisiminimais pasidalijo R. Mickevičius.
„Bronzinė skulptūra įkomponuota ant granitinio postamento, kurio priekyje iškalta Čiurlionio monograma. Vertikalios plastinės formos iš abiejų pusių prijungtos prie figūros nugarinės dalies, asocijuojasi su šakomis ar išskleistais sparnais, simbolizuojančiais kūrybinį pakilimą ir amžinąjį atsinaujinimą“.
Šiandien paminklas M.K. Čiurlioniui Druskininkuose yra ne tik svarbus kultūros objektas, bet ir vieta, kur žmonės gali prisiliesti prie didžio menininko kūrybos ir pagerbti jo atminimą.