Būsto Paskolos: Amžius, Sąlygos ir Kaip Pasiruošti Finansavimui Lietuvoje

Nuosavas būstas - vienas didžiausių ir svarbiausių gyvenimo pirkinių. Šiandienos tempas keičia įprastos šeimos sampratą, todėl dažnai šeimos būstą įsigyja jauni žmonės arba gyvena ne santuokoje. Daugelis žmonių svajoja apie nuosavą būstą, kurį gali įsigyti dabar, o ne po dvidešimties skrupulingo taupymo metų.

Svarbiausi Aspektai Renkantis Būsto Paskolą

1. Finansinės Galimybės

Svarbu racionaliai įvertinti savo galimybes, kiek būstas galėtų kainuoti. Dažniausiai būsto paskola suteikiama 20-30 metų, beveik ketvirtadalis gyvenimo. Taip pat svarbu įvertinti šeimos poreikius. 40 proc. gaunamų pajamų normą, ilginti ar trumpinti kredito laikotarpį.

2. Kredito Istorija

Būtina pasitikrinti savo kredito istoriją, kurią vertina bankas. Net maža smulkmena gali turėti įtakos. Pajamų dydis ir amžius taip pat aktualūs. Bankas vertina riziką neatgauti paskolos, todėl analizuoja laikotarpį, darbo pobūdžio bei darbovietės tipą.

3. Paskolos Sąlygos

Svarbu išnagrinėti visas sąlygas, turto įrengimo laikotarpį ir panašiai. Sąlygos gali keistis, todėl procesai gali užsitęsti. Pasitaiko gerų ir blogų etapų, todėl svarbu būti pasiruošusiam.

Paskolų Tarpininkai: Kas Jie Ir Kuo Jie Gali Padėti?

Norint rasti geriausią ir saugiausią paskolos pasiūlymą, galima kreiptis į paskolų tarpininkus. Jie prižiūrimi Lietuvos banko ir gali padėti susitarti su banku. Šiuo metu Lietuvoje patvirtinti paskolų tarpininkai, banko patvirtintos įmonės, turi papildomus kvalifikacijos reikalavimus vartotojams.

Tarpininkas nėra apsišaukėlis, todėl svarbu atsirinkti tikruosius tarpininkus. Jei neturėčiau laiko, pinigų ir nervų, neabejodama pavesčiau paskolos klausimus jiems. Jie padeda sutaupyti laiką, pinigus ir nervus.

Kaip Atpažinti Tikrą Paskolų Tarpininką?

• Tikrieji tarpininkai nesiekia asmeninės naudos.
• Jie nedirba banko skyriuose.
• Vienas tarpininkas dirba su visais bankais, kitas dirba tik su tam tikrais ir t. t.

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kas svarbiau: ar laikotarpis, ar palūkanos. Jei ieškočiau tarpininko, eičiau į visus bankus.

Kreditavimo Istorija Lietuvoje

Kreditas (lot. credere „tikėti“ ir creditum patikėta) - tai piniginė prievolė, kurią vėliau reikia įvykdyti, mokant atitinkamo dydžio palūkanas. Kreditai teikiami tiek vartotojams, tiek ir verslo subjektams.

Kreditas Lietuvoje visada buvo, yra ir bus svarbus, kadangi padeda klestėti šalies ekonomikai. Tokiu būdu buvo atgaivinta ir Lietuva pokario metais. Nors aišku kreditavimo sistema tais laikais nebuvo tokia tobula, bet buvo stengiamasi ją vis tobuliti.

O dabar kreditai padeda įmonėms nesustabdyti gamybos, toliau tiekti medžiagas, žaliavas, gaminti, vystyti pprekybą ir kelti šalies ūkį. Taip pat daug painiavos ir mįslių į Lietuvos kredito istoriją įnešė „nekilnojamojo turto kainų burbulas“.

Svarbūs Etapai Lietuvos Kreditavimo Istorijoje:

1. Susipažinti su kreditavimo renesansu, t.y.
2. Kreditavimo organizavimas priklauso nuo šalies ekonominės padėties, ekonomikos valdymo metodų, o jiems keičiantis, turi keistis ir kreditiniai santykiai.

Iki 1930 m. įmonių savarankiškumas buvo ribotas, o materialinis suinteresuotumas dėl darbo rezultatų - menkas. Materialinių stimulų susilpnėjimą turėjo kompensuoti administracinio vvaldymo, kontrolės stiprinimas. Tokiu kontrolės organu turėjo tapti Valstybinis bankas, kurį reikėjo padaryti šalies trumpalaikio kreditavimo, atsiskaitymų ir kasos centru. Kreditavimas turėjo būti paverstas priemone liaudies ūkio plano rodikliams vykdyti.

Antra vertus, šalies industrializavimas pareikalavo paimti iš kitų pramonės šakų įmonių sankaupas ir jas perduoti sunkiajai pramonei vystyti. Tokį perskirstymą sunkino komercinis kreditas. Po administracinių pertvarkymų bankams buvo leista kredituoti ir įmones, laiku neišperkančias vekselių. Įmones reikėjo kredituoti atsižvelgiant ne į jų kreditingumą, bet jų reikalingumą.

Trečia, industrializacijos, metais susidarius materialinių vertybių trūkumui, buvo pakeista mainų organizavimo forma. Tokia forma buvo centralizuotas materialinis techninis įmonių aprūpinimas pagal atitinkamų žinybų paskyras arba, kitaip sakant, fondinis gamybos priemonių paskirstymas. Komercinis kreditas prieštaravo planiniam materialinių vertybių paskirstymui neatsižvelgiant į pirkėjo finansinę padėtį.

Nustatymui llikviduoti komercinį kreditą turėjo įtakos ir to meto ekonominės teorijos, neigusios vertės dėsnio veikimą ir skelbusios prekinių - piniginių santykių nunykimą. Iš tiesų, Valstybiniame banke sutelktų kredito resursų paskirstymas pagal planą įmonėms atrodė kaip kredito nunykimas. Ypač svarbu, kad nuo 1926 m.

Kredito Reforma Lietuvoje

Kredito reforma buvo įvykdyta 1930 - 1932 m. ir truko 2,5 m. 1930 m. sausio 30 d. TSRS Centrinis vykdomasis komitetas ((CVK) ir Liaudies komisarų taryba (LKT) priėmė nutarimą „Dėl kredito reformos“. Nutarimas rėmėsi darbininkų kontrolės inspekcija (DKI) ir Valstybinio banko parengtais kredito reformos projektais.

Svarbiausia šio nutarimo nuostata - komercinio kredito uždraudimas. Įmonės neteko teisės parduoti prekių, teikti paslaugas kreditan, duoti avansus. Naujoji kreditavimo ir atsiskaitymo sistema įvesta 1930 m. balandžio 1 d.

1931 m. sausio 14 d. TSRS LKT priėmė nutarimą „Dėl priemonių kredito reformos praktikai pagerinti“. Šio nutarimo priėmimu prasidėjo antrasis kredito reformos etapas. Šiame nutarime buvo apibrėžtos Valstybinio banko funkcijos.

Vadinasi, Valstybinis bankas nebeprivalėjo užsiimti ūkinės veiklos planavimu ir reguliavimu. Bankas nustojo koregavęs įmonių planų rodiklius, kišęsis į gamybos technologiją, t.y. užsiiminėjęs sau nebūdinga veikla, o daugiau susitelkęs savo tiesioginiams uždaviniams vykdyti.

1932 m. gegužės 5 d. TSRS kredito reforma turėjo ir tarptautinę reikšmę. Kitos socialinės šalys galėjo daug greičiau ir sėkmingiau pertvarkyti socialiniais pagrindais savas kredito sistemas.

Pokario metais, sparčiai didėjant gamybai, buvo didinamas visų liaudies ūkio šakų kreditavimas, tobulinamas kreditavimo ir atsiskaitymų organizavimas, stiprinama bankų kontrolė. Liaudies ūkio atkūrimas pokario metais pareikalavo daug lėšų. Šis poreikis buvo tenkinamas finansuojant iš biudžeto bei bankų kreditais, daugiausia trumpalaikiais.

Trumpalaikių kreditų apimtis pirmaisiais metais padidėjo 2,5 karto. Didėlė jų dalis buvo suteikta pramonei. Pradėti teikti kreditai plataus vartojimo prekes gaminančioms įmonėms išplėsti ir sunkiems darbams mechanizuoti. Dideli kreditai buvo suteikti kolūkiams. 1946 - 1950 m. TSRS žemės ūkio bankas suteikė jiems 1,7 mlrd.

1965 m. pramonėje ir kitose liaudies ūkio šakose ppradėtos laipsniškai įvesti naujos planavimo ir ekonominio skatinimo sąlygos. Pasikeitusios įmonių ūkininkavimo sąlygos jų intensyvinimas pareikalavo keisti kreditavimo, atsiskaitymų ir kapitalinių įdėjimų finansavimo tvarką. Šie pakeitimai padaryti 1967 m. balandžio 3 d. TSRS MT (Ministrų tarybos) nutarimu „Dėl priemonių kreditavimui ir atsiskaitymams liaudies ūkyje tobulinti bei kredito vaidmens skatinant gamybą didinimo“.

Buvo patobulintas ir žemės ūkio įmonių, kitų liaudies ūkio šakų kreditavimas. TSRS Valstybinis bankas pradėjo tiesiogiai kredituoti kolūkius. Kolūkiams pradėta teikti žymiai daugiau ilgalaikių kreditų.

Siekiant padidinti kreditavimo efektyvumą buvo patobulintas diferencijuotas (skirtingas) įmonių kreditavimas priklausomai nuo jų ūkinės finansinės veiklos, rezultatų. TSRS MT 1973 m. rugpjūčio 22 d. ir atsiskaitymų poveikiui įmonėms stiprinti. Šiuo nutarimu akcentuojama būtinumas banko kreditais padėti spartinti techninę pažangą, naujos produkcijos įsavinimą ir gamybą.

Pailgėjo kreditų terminai. Numatyta tokia naujovė - kreditinių sutarčių sudarymas. Sutartis sudaro bankas su įmonėmis, kaip pastarosios skolinasi lėšas apyvartinių lėšų trūkumui likviduoti, viršnormatyvinėms atsargoms sudaryti.

Nauji dideli uždaviniai kredito sistemai iškelti TSKP CK ir TSRS MT 1979 m. liepos 12 d. nutarime „ Dėl planavimo gerinimo ir ūkio mechanizmo poveikio stiprinimo gamybos efektyvumo didinimui, ddarbo kokybės gerinimui“. Nutarime numatytos priemonės gamybai intensyvinti, kapitalinių įdėjimų efektyvumui didinti.

Didinant palūkanų poveikį, įvestas naujos, labiau diferencijuotos jų normos. Nacionalinė bankų sistema pradėjo kurtis 1990 m., atkūrus Lietuvos valstybę.

1991 - 1994 m. vyravo teigiamas požiūris į besisteigiančius Lietuvos komercinius bankus ir jų veiklą. Gyventojai pasitikėjo komerciniais bankais ir nebankinio tipo finansų bendrovėmis, patikėdami jiems savo indėlius.

Vieniems indėlininkams didelį įįspūdį darė reklaminės kompanijos ar net gražūs bankų pastatai, interjeras, malonus aptarnavimas, patogus darbo laikas, kitiems - mokamų palūkanų dydis. Nemažai šalies gyventojų patikėjo savo indėlius tokiems komerciniams bankams kaip „Sekundė“ ir „Apus“, kurie siūlė 100 procentų metų palūkanas už iindėlius užsienio valiuta ir net 120 - 130 procentų už indėlius litais, kai kiti šalies bankai (AB Vilniaus bankas, AB bankas Hermis ir kt.) tuo metu mokėjo tik 50 - 60 procentų metų palūkanas už trijų mėnesių indėlį.

1994-1996 metais Lietuvą užklupusią bankų, bankelių, kredito bendrovių griūtis yra viena iš didžiausių nepriklausomybę atgavusios Lietuvos verslo paslapčių. „Apus“, „Ateitis“, „Sekundės bankas“, „Kredito bankas“, „Nida“, „Aurabankas“, „Vakarų bankas“, „Komercijos ir kredito bankas“, „Ekspres“, Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB), „Litimpeks“ - tai toli gražu ne visas sąrašas kreditinių institucijų, kurios bankrutavo arba buvo likviduotos, kartu pradangindamos per milijardą litų gyventojų ir įmonių lėšų.

Įdomu kodėl taip atsitiko? Bankininkystės istorikai ir ekspertai tvirtina, kad apgailėtinas rezultatas buvęs abiejų šių priežasčių kokteilis, kurį dar sustiprino tiesiog stulbinamas tūkstančių žmonių naivumas, kurie nesuabejojo ekonomikos logikai prieštaraujančiu šūkiu „Reikia pinigų - pinigų yra“ ir patikėjo savo santaupas už nerealiai dideles palūkanas. Dominavo visiškas neprofesionalumas.

Bankininkystė posovietinėje ekonomikoje buvo naujas dalykas, didžiulę įįtaką, kuriant bankų sistemą, turėjo žmonės, nė iš tolo nesusipažinę su Vakarų bankininkystės patirtimi. Jų neprofesionalumas stumtelėjo nesąžiningus žmones tuo pasinaudoti. Bankų sistema buvo to sunkaus, pereinamojo laikotarpio kūdikis. Panašu, kad būta ir neišmanymo, ir didžiulio kriminalinio pasaulio, tada veikusio visą verslą, spaudimo. O Lietuvos banko priežiūra buvo labai prasta.

Nesuvokta, kaip reikia valdyti bankus - kokie turi būti kontrolės mechanizmai, kokie rodikliai turi būti kontroliuojami, nebuvo sukurti įstatymai. O to nesant atsirado daug avantiūrizmo, iniciatyvos ėmėsi kriminaliniai elementai. Dar prie komercinių bankų ir kredito bendrovių griūties galėjo svariai prisidėti ir skubotas, nevykęs privatizavimas už investicinius čekius - dėl to šalies įmonės atsidūrė kriminalinių struktūrų rankose.

Nuo 1997 m. situacija Lietuvos bankų sistemoje stabilizavosi. Komercinių bankų sektorius labiau konsolidavosi, atsirado keletas pelningai veikiančių bankų. Pasitikėjimas komerciniais bankais didėjo. Kartu pažymėtina, kad pasitikėjimą šalies bankų sistema sustiprino nuosekli Lietuvos banko veikla, sugriežtinta Lietuvos komercnių bankų priežiūra.

Apie 2002 metus Lietuvą užklupo staigus būsto kreditų bumas, nuo kurio iir prasidėjo ir nekilnojamojo turto burbulas. Nekilnojamojo turto kainos yra per daug “išpūstos” ir neatitinka tikrosios vertės. Iš ko gi susideda tikroji būsto vertė? Didžiausią dalį būsto kainos sudaro statybų išlaidos. Jų kitimą rodo statybos kainų indeksas. Statistikos departamento duomenimis, statybos kainų indeksas per praėjusius metus (2005 m.) išaugo 8,7% lyginant su 2004 metais. Daugiausia pabrango gyvenamųjų namų statyba (9,2%).

• Pirmiausia, kainų “burbulas” yra paremtas psichologiniais veiksniais. Kainos labai greitai kyla ne dėl objektyvių priežasčių, o dažniausiai remiasi “bandos” jausmu, “mada” ar žmonių lūkesčiais.
• Antra, kainų “burbulą” įtakoja į nekilnojamojo turto verslą įsitraukiantys perpardavinėtojai. Neretai tokie spekuliantai pasinaudoja esama padėtimi rinkoje ir gauna iš to nemenką pelną. Perpardavinėtojams rūpi ne kapitalo teikiamos pajamos, o pelnas iš parduodamo kapitalo.
• Finansinis pasiekiamumas. Didelė dalis gyventojų, net turintys mažas pajamas, gali įsigyti būstą išsimokėtinai .
• Nuomos mokestis.
• Statybos rentabilumas.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad kalbame apie nekilnojamojo turto kainų „burbulą“ Vilniuje, Neringoje ir Kaune bei Klaipėdoje. Kituose miestuose nekilnojamojo turto rinka nėra itin aktyvi. Lietuvoje, kkaip ir Floridoje praėjusio amžiaus pradžioje, žmonių susidomėjimas nekilnojamuoju turtu yra didelis, rinkoje veikia daug perpardavinėtojų. Tai matyti iš to, kad kyla būstų kainos, tačiau nuomos kainos išlieka beveik nepakitusios. Vadinasi, įsigyjančius nekilnojamojo turto domina pinigai iš jo pardavimo, bet ne naudojimo.

Perpardavinėtojai pirmieji įsigyja naujos statybos būstą, dažniausiai, kai jis vos tik pradedamas statyti, tikėdamiesi pasipelnyti iš jo pabrangimo. Kadangi rinkoje yra didelė paklausa, vėliau šie butai parduodami už gerokai didesnę kainą. Jei visi šie būstai staiga būtų pasiūlyti parduoti (pvz. tikintis, kad jie atpigs), kainos nukristų. Tačiau mažai tikėtina, kad staiga visi perpardavinėtojų turimi būstai būtų “išmesti” į rinką.

Pagrindiniai Faktoriai, Įtakojantys Nekilnojamojo Turto Kainas:

1. didėjančios gyventojų pajamos.
2. gyventojai mano, kad investicijos į nekilnojamąjį turtą, ypač gyvenamosios paskirties yra saugiausios ir patikimiausios.
3. geros kreditavimo sąlygos: mažas pradinis įnašas, galimybė gauti 100% būsto vertės paskolą, žema palūkanų norma.

Nors bankas palūkanų normą padidino 25 baziniais punktais, t.y. iki 2,25%, bankų teikiamos paskolos išliko patrauklios. 2004 metais vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai teko 23,4 kv. metro gyvenamojo ploto. Ryškiausi pasikeitimai matomi Vilniuje, kur per devynerius metus gyvenamasis plotas vienam gyventojui padidėjo 6,5 kv.

Tai ypač jaučiama Vilniuje, kur gyventojų perkamoji galia didžiausia Lietuvoje ir jie turi geriausias sąlygas įsigyti būstą. Tačiau Vilniuje statybų apimtys yra per mažos, kad būtų patenkinta paklausa. Nors iki praėjusių metų statybos apimtys augo, visgi kaip teigiama Statistikos departamento pranešime spaudai „pernai Lietuvoje buvo pastatyti 6146 butai, arba 9,7 proc. mažiau negu užpernai. Preliminariais statistikų skaičiavimais, pernai Vilniaus apskrityje pastatyta 3406 butai, arba 2,8 proc. mažiau negu 2004 metais“.

Mažas statybų apimtis lemia tai, kad daugelio žemės sklypų paskirtis nenustatyta ir gauti leidimus statyboms yra sudėtinga.

Šiuo metu yra daug versijų ir spėjimų dėl “nekilnojmojo turto burbulo” sprogimo. Vieni mano, jog jis jau po truputį plyšta, kiti - galvoja, kad NT kainos dar kkils ir pan.

• kainos dar kokį pusmetį truputį augs, bet nebe taip sparčiai, kaip iki šiol augo.
• taip pat dalis gyventojų dėl mažų algų nebegauna būsto paskolos, nes kreditavimo efektyvumą slopina griežtėjančios kreditavimo procedūros, atsiradęs didelis bankų atsargumas, kylančios palūkanų normos.

2008 m. turėtų kainos pradėti kristi, bet labai neženkliai. Labiausiai tikėtina, kad kainos pakis į mažąją pusę ne naujų statybų, o senų statybų statiniuose.

Kreditavimas Lietuvoje: Istorija ir Dabartis

Kreditavimas svarbus Lietuvai yra dabar ir buvo dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Kredito būtinumą lemia prekių gamyba, jų cirkuliacija, atsiskaitymų organizavimas ir pinigų, kaip mokėjimo priemonės, veikimas.

Lietuvos kreditavimo istorijoje labai svarbi buvo kredito reforma, kuri buvo įvykdyta 1930 - 1932 m. ir truko 2,5 m.

1960 - 1980 m. buvo siekiama gerinti kreditavimą ir atsiskaitymus liaudies ūkyje. Buvo įvesta naujovė - kreditinių sutarčių sudarymas. Nacionalinė bankų sistema pradėjo kurtis 1990 m., atkūrus Lietuvos valstybę. 1991 - 1994 m. vyravo teigiamas požiūris į besisteigiančius Lietuvos komercinius bankus ir jų veiklą.

Nuo 1997 m. situacija Lietuvos bankų sistemoje stabilizavosi. Komercinių bankų sektorius labiau konsolidavosi, atsirado keletas pelningai veikiančių bankų.

Lietuvoje 2002 m. prasidėjo toks reiškinys kaip nekilnojamojo turto burbulas, t.y. nekilnojamo turto kainų padidėjimas iki absurdiško ar nestabilaus lygio. Iki 2007 metų būsto kainos išaugo 100 proc. ir daugiau. Labiausiai tokį NT kainų kilimą įtakojo ryškus pasiūlos ir paklausos skirtumas.

Ir tik belieka spėlioti, kada šis “burbulas” sprogs.

tags: #busto #amzius #kreditavimui