Skulptūra atsirado kartu su architektūra XVI a. Kuriama (lipdoma, kalama, drožiama, liejama) iš akmens, medžio, metalo, betono, kaulo, gipso, molio ir kitų medžiagų pagal pieštą arba lipdytą eskizą; kartais šlifuojama, poliruojama, patinuojama, polichromuojama, auksuojama, sidabruojama. Meninę išraišką lemia skulptūros padėtis erdvėje, modeliuotė (formų reljefiškumas, šviesa ir šešėliai), masių išdėstymas, siluetas, medžiaga, faktūra.
Svarbiausios skulptūros formos: statula, skulptūrinė grupė (figūrinė kompozicija), biustas, galva, torsas, statulėlė, medalis, medalionas, moneta, gema. Pagrindinės rūšys: apvalioji skulptūra ir reljefas. Pagal paskirtį skiriama paminklinė skulptūra, dekoratyvinė skulptūra, kamerinė skulptūra ir smulkioji skulptūra.
Baroko skulptūros dekoratyviai, emociškai papildė pastatų architektūrą. Parkai pasipuošė antikinių vaizdų skulptūromis, aikštėse atsirado paminklų valdovams, fontanus ir laiptus gyvino daugybė statulų. Baroko skulptūros veržlios, neramios, tapybiškos. Baroko skulptūros - besiplaikstančiais drabužiais arba apnuogintos žmonių figūros vaizduojamos nerealiomis pozomis.
Šalia religinių ir mitologinių temų dailininkai didesnį dėmesį skyrė aplinkiniam pasauliui. Baroko architektūros tėvyne laikoma Roma. XVI a. pabaigoje Italijoje atsirado naujas stilius - barokas. Lietuvoje baroko stilius apima beveik 200 metų laikotarpį.
Vienas iš žymiausių baroko skulptorių buvo italas Lorencas Berninis. Dar vienas iš žymių baroko skulptorių būtų prancūzas Antoine Coysevox, gyvenęs ir kūręs brandžiojo ir vėlyvojo baroko sandūroje. Taip pat baroko skulptūroje pasižymėjo ir dar vienas prancūzas skulptorius Pierre Puget. Italų skulptorius François Duquesnoy ankstyvojo baroko ir brandžiojo baroko sankirtoje yra sukūręs įspūdingų skulptūrų.
Žymiausios jo skulptūraus - Persėjas ir Andromeda (saugomi Luvro muziejuje), Kristaus galva (Bruklino muziejus). Yra sukūręs savo autoportreto skulptūrą, šiuo metu esančią Luvro muziejuje. Lorencas Berninis - L'enlèvement de Proserpine (Prozerpinos pagrobimas) - 1622.
Atsirado naujos, buvo atgaivintos antikinės skulptūros formos - raitelio paminklas, sieninis antkapis, dekoratyvinė statula, portretinis biustas, perspektyvinis reljefas. Menininkai sekė geriausiais antikiniais pavyzdžiais, siekė perteikti idealias žmogaus kūno proporcijas, taikė aukso pjūvį, kontrapostą, įtvirtino žmogaus kūno idealias proporcijas, siekė plastinio ir anatominio tikslumo, kompozicijos tektoniškumo.
Louis XIV biustas, Antoine Coysevox
Karalienės Nefertitės Biustas
Vasarį 16 d. Lankytojas fotografuoja Egipto karalienės Nefertitės biustą ekspozicijoje Berlyne. Nuo tada, kai 1923 m. biustas buvo pirmą kartą pademonstruotas viešai, 3,3 tūkst. senumo skulptūros linijų simetrijos tikslumas ir dailiai iškalti veido bruožai žavėjo tūkstančius žmonių visame pasaulyje.
Vis dėlto, subtiliai iškaltas veidas kalkakmenio skulptūroje, kuri sudaro garsiojo Nefertitės biusto pagrindą, rodo, kad anais laikais karališkasis skulptorius galėjo išlyginti raukšles aplink burną ir ištiesinti nosį, kad „Nilo gražuolė“ atrodytų geriau nei iš tikrųjų. Šį atradimą, kurį pagrindžia anksčiau Vokietijos mokslininkų atliktas Nefertitės, kurios vardas reiškia „gražiausioji atėjo“, 20 colių dydžio biusto tyrimas, padarė grupė mokslininkų, kuriai priklausė televizijos istorikė Bettany Hughes. Mokslininkai atliko biusto kompiuterinės tomografijos skenavimą ir aptiko antrą iš kalkakmenio pagamintą biusto modelį su lenkta nosimi ir raukšlėmis aplink akis, kuris galėjo būti naudojamas kaip biusto šablonas.
Vis dėlto pirmoji užuomina, kad Nefertitės biustui buvo atliktas botokso injekcijų ir nosies korekcijos operacijų atitikmuo pasirodė praėjusių metų kovo mėn., kai Vokietijos mokslininkai ištyrė biustą kompiuterinės tomografijos skenavimo metodu. Vokietijos mokslininkų tyrimas parodė, kad, lyginant su išoriniu biusto veidu, vidiniame veide skruostikauliai yra ne tokie išsišovę, ant nosies gūbrio yra nedidelis nelygumas, aplink burną - raukšlės, o vokų kampai ne tokie įdubę.
Jis buvo rastas Egipte 1912 m. al Amarnoje, trumpai buvusioje Nefertitės vyro faraono Echnatono sostinėje, ir dabar yra saugomas Berlyno Senajame muziejuje. Nefertitės, kuri mirė maždaug 1330 m. pr.m. e., būdama maždaug 29-38 m. amžiaus, biustas yra vienas geriausiai žinomų Senovės Egipto palikimų po karaliaus Tutenkhamono kaukės, kuris galbūt buvo jos sūnus.
Šis atradimas, kurį pagrindžia anksčiau Vokietijos mokslininkų atliktas Nefertitės, kurios vardas reiškia „gražiausioji atėjo“, 20 colių dydžio biusto tyrimas, padarė grupė mokslininkų, kuriai priklausė televizijos istorikė Bettany Hughes. Mokslininkai atliko biusto kompiuterinės tomografijos skenavimą ir aptiko antrą iš kalkakmenio pagamintą biusto modelį su lenkta nosimi ir raukšlėmis aplink akis, kuris galėjo būti naudojamas kaip biusto šablonas.
Nefertitės biustas, Berlyno Naujasis muziejus