Burbiškio dvaro sodybos istorija ir architektūra

Burbiškio dvaras, įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių, yra XIX a. architektūros paminklas - neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai. Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė.

Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.

Dvaro istorijos vingiai

Burbiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.

1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis (Trojan Niepokojczycki). 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius (Mateusz Woronicz), o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai.

Bene ryškiausią pėdsaką Burbiškio istorijoje paliko didikų Venclovavičių giminė. 1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius (Stanisław Węcławowicz) žymiam architektui Povilui Gižickiui (Paweł Giżycki) užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius (Jan Węcławowicz ) to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius dvarą įsigijo 1752 m. Pas lenkų architektą Gižiskį užsakė dvaro projektą. Jis įgyvendintas po trisdešimties metų, dvarą jau valdant anūkui Ivonui Venclovavičiui. Ivono Venclovavičiaus sūnus Anupras iki šiol išlikusius dvaro rūmus su bokštu dar patobulino. Sienos buvo išklijuotos prancūziškais tapetais, kiekviena patalpa puošta piešiniais, įstatytos riešutmedžio durys. Statyboms buvo sukviesta daugiau kaip 1000 baudžiauninkų. Plytos buvo degamos Klygūnų kaime. Iš ten apie du kilometrus iki statybų vietos, baudžiauninkams sustojus į eilę, jos buvo leidžiamos iš rankų į rankas. Jei kuris pavargdavo, būdavo guldomas į specialų lovį ir gaudavo rykščių. Nusikaltusiems baudžiauninkams tekdavo lipti į medį ir kukuoti gegute. Būdavo, kad taip kukuojantį darbininką grafas imdavo ir nušaudavo.

Visiška priešingybė žiauriam šeimininkui buvo jo žmona. Moteris negalėjo iškęsti matydama, kaip jos dvare engiami baudžiauninkai. Tačiau rūstus vyras buvo uždraudęs jai kištis į dvaro reikalus. Jautri dvaro šeimininkė visiškai palūžo, kai sulaukęs kelerių metų mirė jos sūnus. Jis palaidotas prie senos kedrinės pušies.

1932 metais dvaras buvo parduotas iš Amerikos grįžusiam kunigui Pranciškui Zabielai. Jis dvare įrengė bažnyčią ir kleboniją. Kita pusė dvaro atiteko pradžios mokyklai. 1947 m. pastatai nacionalizuoti. Mokykla dvare išliko, o bažnyčios vietoje įkurtos ūkio dirbtuvės.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai. Bažnyčia, negalėdama išlaikyti dvaro, pardavė jį privatiems investuotojams.

1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe ir valdant šiai šeimai dvaras dar labiau išaugo: buvo išplėsta dvaro sodyba, pastatyta naujų pastatų, pradėtas formuoti dvaro parkas. 1903 m. po tėvo Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis, pradėjęs vėl kitokį dvaro gyvenimo etapą. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi, senove. Dar mokydamasis M. Mykolas Baženskis įkūrė didelį, puošnų parką, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė gausybe tiltelių - fantazijos netrūko.

Jau XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, lenkų rašytojas ir poetas Kornelijus Makušinskis, kuris buvo vedęs M. Baženskio seserį Emiliją Baženskytę, Petras Vileišis. Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, pasivaikščioti po parką, skaityti. Čia nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai, vaikų ekskursijos.

1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta pasitraukti į Lenkiją.

Nuo 2015 m. Kai Burbiškio dvare (Pakalniškių seniūnijoje, Radviliškio r.) įvyksta tulpių žydėjimo šventė, o galiausiai jos ir visai nužydi, toliau ramiai srovena dvaro kasdienybė. O joje jau be šventinio ir žydinčio šurmulio atsiveria šios nuostabios vietos istorija, interjero autentika, parkas, pilnas žydinčių saulučių ir paukščių ir gausybė romantiškų tiltelių, bylojančių apie čia plevenusią ir plevenančią meilę.

Tačiau atrodytų, kad tuomečiam rajono paminklosaugos vadovui Egidijui Prascevičiui taip neatrodė. Parkas ir dvaro likučiai, jo manymu, galėjo įgauti visai kitą vaizdą. Tokios mintys 1981 m. buvo drąsios, bet viskas nuo minčių ir prasideda.

1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio r. savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams, o pats ponas Adomas su šeima čia visada turės du kambarius ir galės paatostogauti, kai tik norės.

Architektūrinės detalės ir interjeras

XIX-XX amžiais dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo per 3300 dvarų sodybų. Karai, reformos bei sovietinė okupacija sunaikino didžiąją dalį istorinių paminklų. Dabartinį laikotarpį būtų galima pavadinti dvarų atgimimo amžiumi.

Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą. Atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena - autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Burbiškio dvare jūs turite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai.

XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaro pastatų kompleksą sudarė rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidės, svirnas, karietinė, balandinė, daržinė, klojimas, motorinis malūnas, bravoras, karvidė ir kalvė.

Didžioji dauguma kambarių yra išklijuoti sienų apmušalais. Sunku buvo nuspėti jų spalvas, o štai raštai matėsi kai kuriose išlikusiose fotografijose ir pagal jas buvo parinkti maksimaliai panašūs.

Per stebuklą liko stovėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, skulptūra „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, parko vartai, mūrinis arkinis tiltelis, liūtų figūros. Gyvenamosios dvaro sodybos sektoriuje išliko centrinė buvusių rūmų dalis, vaikų namas, ledainė, virtuvė. Ūkiniame sektoriuje - akmenų mūro karietinė, arklidės, svirnas, sodininko namas, mūrinė oranžerijos dalis, balandinė.

Skoningai restauruotas ir Burbiškio dvaro rūmų vidus, antikvariato mėgėjai čia gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne - maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji - kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Ypač graži dvare eksponuojamų nuotraukų kolekcija, kurioje - daug praėjusio dvarininkų gyvenimo ženklų.

Karietinėje vertėtų aplankyti senovinių karietų ir vežimų kolekciją, svirne pasidomėti žemės ūkio mašinomis, arklidės - gera erdvė šventėms ir konferencijoms.

Šiandien dvarą puošia 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių, sujungtų 21 tiltu ir tilteliu.

Tarp salų su romantiškais pavadinimas - kaštonų sala, eglių, orkestro - vingiavo Meilės alėja, prisėsti kvietė žavingi suoleliai, jauki altana. Gulbių namelyje, žinoma, rezidavo gulbės, o tuo metu tai buvo didelė retenybė. Šis parkas, galima sakyti, buvo viena iš vizitinių dvaro kortelių, bet ne vienintelė - dvarininkui netrūko ir daugiau originalių sumanymų. Pavyzdžiui, jis pastatė pelėdinę, nes norėjo, kad dvare būtų pelėdų, sodino daug augalų, patinkančių lakštingaloms, kad jos čiulbėtų, ir ta intencija turėjo keistą darbininkų priėmimo į darbą kriterijų: laikai katę - darbo dvare negausi. Pirmenybė čia buvo teikiama sparnuočiams ir jų koncertams.

Atskiro dėmesio nusipelno parko skulptūros. Gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo menininko, galinčio jo idėjas įgyvendinti. Toks jam pasirodė jaunas ir gabus skulptorius Kazimieras Ulianskis, mokęsis skulptūros Lenkijoje. 1910 m. dvarininkas su juo susipažino, o jau 1912 m. parko centrinę dalį papuošė K. Ulianskio kūrinys - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai, beje, pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus bei skulptūras: poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, skulptūrą „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, liūtų skulptūras Liūtų tiltui, Fauno skulptūrą - „velniuką“, Nimfos skulptūrą, Baženskių šeimos biustus ir herbus.

Vytauto paminklas Burbiškio dvare

Burbiškio dvaras šiandien

Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos. Dvaro svečius ir keliaujančius pro šalį kviečiame apsilankyti dvare įsikūrusiame restorane.

Mūsų tikslas - kiekvieną apsilankiusįjį nustebinti dėmesingu ir maloniu aptarnavimu, puikiu maistu ir aukščiausios klasės tauriaisiais gėrimais - pasiūlysime paragauti Lietuvos dvarų kulinarinio paveldo bei tarptautinės virtuvės patiekalų. Pokyliams, banketams ar kitiems dvare vykstantiems renginiams sudaromas atskiras meniu. Cigarų kambaryje galėsite mėgautis aukščiausios klasės cigarais iš Kubos. Profesionalus aptarnavimas, privatumas, jauki aplinka leis kiekvienam atvykusiam atsipalaiduoti ir pajusti tikrą cigaro skonį ir kvapą.

Burbiškio dvare labai sėkmingai XX a. pradžios atmosfera susilieja su šiandienos kultūrinėmis misijomis ir kuria natūralų gražių tradicijų tęstinumą. Paveldas čia pateikiamas moksliškai korektiškai, bet kartu nepamirštant užkabinti lankytojų vaizduotės bei puoselėti dvarų kultūros. Čia nuolat rengiami poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai, parodos, vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai.

Burbiškio dvaras yra Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Dvaro parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdį lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 m. pastatyti Lietuvos - Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte.

Šiandien dvare nuostabu visais metų laikais. Remiant Radviliškio r. savivaldybei ir Kultūros vertybių apsaugos departamentui buvo restauruotas centrinis dvaro rūmas, virtuvė, ledainė, galerija, vaikų namelis, atkurtas guvernantės namas, dvaro rūmų svečių korpusas. O 2007 -2008 m., gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, buvo restauruoti likę dvaro pastatai: karietinė, svirnas, arklidės, virtuvė, balandinė, sodininko namas ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai, o 2010 m. - ir keturių aukštų bokštas, pirtis, oranžerija, altana.

Iš Beinoravos ūkio 1995 m. muziejus įsigijo nedidelę Felikso Malčiausko surinktą ir puoselėtą tulpių kolekciją. Jos buvo susodintos į keletą lysvių Burbiškio dvaro parko gėlyne. Tulpės kasmet buvo dauginamos, kolekcija didėjo, plotas - irgi. Dabar tulpių kolekcijoje yra jau per 460 rūšių ir veislių, o dvaro gėlininkė Vida Jonušienė su dideliu entuziazmu galėtų pasakoti apie žydinčius savo planus.

Žinoma, už dvaro išpopuliarinimą turbūt reikėtų dėkoti tulpėms - šios šventės idėjos autoriaus, dvaro direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus dar 1999 m. sugalvota šventės misija įvykdyta - Burbiškio dvaras jau vadinamas tulpių dvaru, o šventė - vienas gražiausių renginių Lietuvoje, beje, vykusių praeitą šeštadienį, bet mes i bandysime dvaru pasigrožėti kur kas plačiau, nes tai vieta, kur verta užsukti visais metų laikais.

Burbiškio dvare atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, yra originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai.

tags: #burbiskio #dvaro #sodyba