Kiekvienas žmogus išsiugdo savą buvimo pasaulyje būdą, kuris yra protingas kompromisas tarp to, kaip jis suvokia save ir savo poreikius, ir to, kaip jis suvokia pasaulį, jo galimybes ir pavojus. Taigi mes išsiugdome būties būdus, kurie siaurina ir riboja mūsų gyvenimą.
Brandus požiūris į gyvenimą man atsivėrė per pastaruosius trisdešimt metų klausantis žmonių, pasakojančių apie save. Aš padariau vieną nuostabų atradimą: kaip sunku mums pažvelgti į savo gyvenimą sąžiningai ir be išankstinio nusistatymo. Beveik kiekvienas žmogus, kuris konsultavosi su manimi, turėjo tai padaryti, nes buvo nepatenkintas tuo, kaip susiklostė jo gyvenimas; kiekvienas savaip bandė jį keisti, bet šios pastangos nesuteikė pasitenkinimo.
Buvo galima pamanyti, kad jie marias laiko mąstė apie savo gyvenimą ir apie tai, ką galėtų padaryti, kad jis atitiktų jų troškimus. Anaiptol. Nė vienas iš tų žmonių, kurie atėjo pas mane, iš tikro nežinojo, kaip vertinti savo gyvenimą, nors, žinoma, bandė svarstyti apie savo darbą arba apie kitas gyvenimo sritis, jeigu jose kas nors ėjosi ne taip, kaip norėta.
Dar kartą noriu pabrėžti, jog šis keistas negebėjimas įsisąmoninti savojo egzistavimo nėra išskirtinis intensyviosios psichoterapijos "pacientų" bruožas. Aš tai stebėjau skirtingose grupėse, kurioms vadovavau, - matydamas žmones, pasiekusius sėkmės versle, technikoje, profesionaliojoje karjeroje; žmones, kurių net labai norėdamas negalėtum pavadinti neurotikais, hipiais ar nesubrendėliais. Aš matau šią savybę turint ir savo kolegas, ir draugus, kai mes peržengiame socialinius barjerus ir kalbamės kitais lygiais. Be abejo, visi, su kuriais aš dirbau, išeikvojo daugybę laiko bei emocijų mąstydami apie save.
Ką turi daryti žmogus, kuris nori būti savo gyvenimo šeimininkas? Svarbiausia - kuo labiau atverti sąmonę leisdamas jai rūpintis savo gyvenimu, pačiu tuo faktu, kad gyveni čia, konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku. Daugelis iš mūsų, regis, nesusimąstydami laikomės nuomonės, jog turime tokią vidinę sąmonę, ir tik retkarčiais leidžiame ją užgožti įvairioms įtakoms - socialiniam spaudimui, kaltės jausmui ir t.t.
Dėl savęs aš supratau štai ką: iš tikro suvokti savo gyvenimą - užduotis, kurią pajėgiu įvykdyti tik iš dalies. Jeigu aš pradedu galvoti, kaip man pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, būnu linkęs greitai apžvelgti, kas ir kaip, ir tarti: "O, velnias, aš tiesiog nežinau, ką daryti." Tą akimirką taip ir yra. Štai aš praveriu kartoteką, kuri yra mano galvoje, ir ieškau ten mane dominančios temos, bet, radęs tik keletą senų riebaluotų kortelių, susierzinęs užverčiu bylą. Dar aš paprastai metuosi į kokią nors kitą veiklą arba - kai reikalas išties rimtas - jaučiuosi nelaimingas.
Kai iš tikro įsisąmoninu ką nors svarbaus savo gyvenime, procesas būna visiškai kitoks. Pirmiausiai aš kuriam laikui "pasineriu" į problemą. Leidžiu jai visapusiškai veikti mane ir išgyvenu nerimą, pyktį, įtampą ir visas su ja susijusias emocijas. Paskui, kai procesas jau paleistas, su kuo nors kalbuosi (arba, jeigu tai neįmanoma, rašau pats sau, bet pastaruoju metu aš turiu su kuo pasikalbėti). Vienintelis dalykas, ką darau šio pokalbio metu, - kalbu viską, kas ateina man į galvą dėl mane jaudinančios temos: ką jaučiu, kaip mane tai veikia ir t.t.
Atsiveriančios Perspektyvos
Tą momentą prasideda įdomus dalykas. Kai aš atsiveriu iš vidaus taip, kad kalbu viską, kas šauna į galvą, atsiranda netikėtų perspektyvų. Tai, kas rodėsi beviltiška situacija, palaipsniui įgyja naujų galimybių. Kai kurie iš šių "sprendimų" neįgyvendinami; kai kurie gana realūs, bet tuokart man nepasiekiami; o kai kurie - kaip aš staiga suvokiu - pataiko tiesiai į tikslą.
Ir dar kai kas keista vyksta su pačiu tikslu - su problema, kuri rodėsi tokia didžiulė, sunki ir neįveikiama. Ji pakinta. Toks įspūdis, kad aš negaliu net tiksliai prisiminti, iš ko ji susidarė. Arba galbūt negaliu prisiminti, kodėl ji rodėsi tokia svarbi; arba netgi negaliu suprasti, kodėl ji man kėlė tiek rūpesčių ir iš pradžių atrodė neišsprendžiama.
Šiame procese esama dar ir kitokios transformacijos. Visada dalimi to, kas vyksta, esu aš arba bent jau mano implicitinis savęs suvokimas iškilusio pasirinkimo akivaizdoje. Kai šis procesas teka teisingai, savivoka kiek pakinta. Nors šis apibūdinimas gali pasirodyti labai miglotas ir gana paslaptingas, aš negaliu jo sudėti į terminus, priimtinus tai psichologijai, kuri dėstoma institutuose.
Paskutinis sakinys yra esminis. Mano vidinės sąmonės tyrinėjimas pagimdo kai ką daugiau nei tai, ką galima paaiškinti paprasčiausia patirties aktualizacija arba nauja išmoktų dalykų kombinacija, kuri randasi persiskirstant mano galvoje esančiai informacijai. Ne, yra vienintelis būdas tai nusakyti. Jis man regisi tinkamas: kai kas yra sukuriama. Naujos reikšmės, naujos sampratos, nauji santykiai, naujos galimybės dabar egzistuoja ten, kur anksčiau jų nebuvo.
Trumpiau tariant, mano vidinis matymas yra kūrybinis procesas, kuris ne tik apžvelgia tai, kas įgyta; jis suteikia gyvybę naujoms galimybėms. Supratimas, kaip retai mes iš tikro naudojamės vidine savižina, man regisi nepaprastai svarbus.
Jeigu man sunku rimtai mąstyti apie savo gyvenimą, nenuostabu, kad nesiseka susikurti jo tokio, kokio aš noriu. Galų gale jeigu aš ketinčiau remontuoti savo mašinos variklį, pirmiausiai norėčiau pasižiūrėti, kokios jis šiuo metu būklės. Objektyvus ir visapusiškas situacijos įvertinimas ir racionalus supratimas, ką būtina daryti, leidžia man tikėtis, kad mano pastangos variklį pakeis teigiamai.
Tačiau, žinoma, čia viskas kitaip. Aš pats esu tas procesas, kurį noriu suprasti. Tai, ką aš noriu tirti, apima patį tyrimo procesą. Variklis nepasikeičia vien dėl to, kad aš jį apžiūriu. Minutėlę palaukite. Pagalvokite apie šį samprotavimą; jis labai reikšmingas. Jame sukoncentruota visa žmogiškosios egzistencijos unikalumo esmė.
Savimonė kaip Kūrybinė Jėga
Pirma, savivokos procesas jau pats savaime yra kūrybinis, lavinantis procesas. Būtent taip: savivoka yra kurianti, gydanti jėga, aktualizuojanti mūsų augimą. Mes per daug įpratome galvoti apie savęs suvokimą įsivaizduodami kino kamerą, kuri pasyviai fiksuoja, bet niekaip neveikia to, kas vyksta prieš ją. Tai neteisinga.
Kai šią galingą žmogiškosios savivokos jėgą nukreipiame į savo būtį, mes paleidžiame patį svarbiausią procesą, koks tik yra mūsų valioje. Jeigu šis teiginys jums atrodo per stiprus, prisiminkite, jog būtent žmogaus sąmonė prisijaukino garą, elektrą ir atomą. Aš nežaidžiu žodžiais. Pačiu didingiausiu lygiu, kuriuo rungiasi jėgos, veikiančios mūsų planetoje, žmogaus savivoka vis iš naujo demonstruoja savo pranašumą.
Viskas labai paprasta: mums nereikia nieko DARYTI sau, kad BŪTUME tai, kas iš tikro norime būti; užuot tai DARĘ, mes turime paprasčiausiai BŪTI savimi ir kuo geriau įsisąmoninti savo buvimą. Tačiau tai paprasta tik teoriškai; neįsivaizduojamai sunku pasiekti to realybėje. Mat kai geriau suvokiu, koks noriu būti ir kas mane sulaiko, kad toks būčiau, kaitos procesas jau vyksta.
Antroji labai svarbi idėja paaiškina, kodėl savivokos procesas yra toks galingas: savivoka yra esminė žmogaus gyvenimo paskirtis. Išgyvenkite šį teiginį lėtai; jame yra visa energija, keičianti gyvenimą. Jeigu palyginsime paprastą fizinį egzistavimą su tikruoju mano ir jūsų gyvenimu, kaip mes jį suvokiame, bus aišku, kad mūsų prigimtis visiškai įsikūnija į suvokimą. Todėl kuo geriau aš suvokiu, tuo labiau esu gyvas. Kuo labiau aš iškreipiu savęs suvokimą, tuo labiau luošinu savo gyvenimą.
Skirtumas tarp manojo Aš ir savivokos yra ne daugiau nei kalbinis artefaktas. Tikroji mano esmė yra savivoka. Kitaip sakant, aš pats išsikreipiu arba augu. Aš nesu šių procesų produktas; aš esu pats procesas.
Lengva prarasti tokio identiškumo svarbą gyvenimui. Mes, Vakarų kultūros atstovai, taip įpratome objektyviai žvelgti į pasaulį, jog nuolat stengiamės savo būtį paversti objektu. Ir randame tinkamus šioms pastangoms objektus. Asmenybė sudaryta iš visų tikrai objektyvių būties aspektų. Ji apima kūno suvokimą, mintis, susijusias su mūsų charakteriu, įsivaizdavimą, kaip mus mato aplinkiniai, ir asmeninę istoriją. Taigi samprata "asmenybė" yra abstrakcija. Ji ne tai, kas aš esu, ji veikiau tai, kas aš buvau ir ką nuveikiau. Asmenybė yra Aš veiklos produktas.
Kai mes bandome traktuoti savo gyvenimą objektyviai - kaip traktuojame automobilio variklį, - mes turime reikalą tik su asmenybe. Mes atimame iš savęs gyvybinę savivokos jėgą ir stengiamės perdaryti savo gyvenimą perklijuodami šeimyninio albumo nuotraukas. Mes veikiame bedvasį objektą, todėl nenuostabu, jog iš šių pastangų maža gyvenimiškos naudos. Kai kurios klasikinės psichoanalizės ir kitų intelektualizuotų terapijos krypčių versijos, regis, yra būtent tokios. Jos surenka galybę informacijos apie ankstyvuosius vaikystės potyrius ir sukuria sudėtingas asmenybės dinamikos teorijas, bet pacientai neapčiuopia esminių pokyčių realiame gyvenime. Asmenybės analizė bergždžia kaip ir bet kokios kitos medicininės priemonės numirėliui.
Psichoterapeutai nuolat stengiasi atrasti faktorius, skatinančius permainas. Jeigu tik mes galėtume geriau suprasti, kodėl kai kurie žmonės iš psichoterapijos proceso gauna tokią didžiulę pagalbą, o kitų, iš pirmo žvilgsnio labai į juos panašių, pokyčiai vos matomi arba visai jokie... Bet kuris terapeutas, bet kuri teorija, bet kuri technika gali pasiekti tam tikrų laimėjimų; bet visi jie priversti pripažinti patiriantys ir nesėkmių.
Kartais pacientas naujai pažvelgia į savo gyvenimą ir savo problemas - kaip mes sakome, pasiekia insaitą, - ir rezultatai tampa reikšmingi, keičiantys visą gyvenimą. O kartais pats nuodugniausias paciento istorijos ir jo simptomų gvildenimas pasirodo esąs toks pat nenaudingas, kaip pernykštė biržos suvestinė. Froidas priėjo prie fakto, jog vien tik insaito nepakanka.
Aš tikiu tuo, kad raktas į esmines gyvenimo permainas yra gyvybinio centro atradimas subjektyviojoje sąmonėje. Tikrasis insaitas, mano galva, - tai žvilgsnis į vidų, subjektyvus matymas. Vadinamasis insaitas kyla daugiausiai iš terapeuto interpretacijų ir nėra vidinis matymas. Masinė kultūra - filmai, romanai, televizijos laidos - sukūrė gydomojo efekto įvaizdį, kuris paveikia žmogų kaip netikėtas insaitas, kaip naujas žvilgsnis į savo gyvenimą. Iš čia atsirado, kaip aš vadinu, "detektyvinė" psichoterapijos kryptis. Daugelis pacientų stebi save, noriai tyrinėja savo veiksmus, žodžius, sapnus ir visa kita, kad atrastų įrodymų, kuriais remdamiesi galėtų surikiuoti esmę.
Insaitas ir Vidinis Matymas
Insaitas, kurį terapeutas, pacientas arba abu pasiekia su detektyvinės psichoterapijos pagalba, ir tas, kuris pasiekiamas suvokiant vidinius jausmus, skiriasi taip pat, kaip dirbtinis apšvietimas nuo saulės šviesos. Vidinis matymas - žmogiškoji savivoka, įveikianti šviesos barjerą. Tai tiesioginis mūsų subjektyvios būties suvokimas.
Tačiau, žinoma, kai aš tai paverčiu žodžiais, tai jau nėra vidinis jausmas, kurį aš apibūdinu, o objektyvuotas mano vidinio matymo darbas. Tik noro suvokimo momentą manyje gyva savivoka. Dabar aš esu šių eilučių rašymas.
Trumpai tariant, mano ieškojimai atvedė mane prie supratimo, kad kiekvienas iš mūsų turi vidinį jausmą, savo subjektyvaus pasaulio suvokimo organą, bet kad labai dažnai mūsų niekas nemoko vertinti ir panaudoti šį gyvybiškai svarbų būties elementą. Aš įsitikinęs, kad mes negyvename visiškai sutardami su tikrąja savo prigimtimi. Atvirkščiai, man regisi, kad mes gyvename savo pačių pavidalais. Jie iškreipti ir sumenkinti. Žmonės, su kuriais aš dirbau, išmokė mane, kad mūsų prigimtis kur kas gilesnė ir kur kas mažiau ištirta, nei mes įpratę manyti.
Didžiąją savo gyvenimo dalį mes nugyvename matydami ribotą savo pačių vaizdą. Dažniausiai nė nepastebime, kad kiekvienas nugyvename gyvenimą pagal susidarytą supratimą, kas yra įmanoma. Kai mums sako, kad esame gyvūnai, o tokios idėjos kaip "laisvė ir orumas" tėra iliuzijos, mes galime įsisąmoninti tokį savo pačių pavidalą. Žinoma, tai tiesa: mes gyvūnai, kaip tiesa ir tai, kad galime vaikščioti keturiomis.
Didelį pavojų žmogui kelia bihevioristų požiūris, bet ne todėl, kad jis klaidingas. Klaidingų požiūrių į žmogaus prigimtį viešpatavimas būtų sąlygiškai trumpas. Ne, pavojus ne tas, kad Skineris ir jo kolegos klysta, o tas, kad jie teisūs. Karvelius galima išmokyti suduoti per teniso kamuoliuką, kad šis šokinėtų ant stalelio ten bei šen. Skineris tai padarė. Tačiau štai ko nesupranta Skineris ir praleidžia pro akis populiarūs leidiniai, rašantys apie jo darbą: Skineris neišmokė ir negali išmokyti karvelių žaisti tenisą. Žmogų galima prilyginti baltajais žiurkei ar karveliui. Žmogų galima paversti mašina. Redukuotu žmogaus paveikslu galima naudotis, kad jį valdytum, kaip tai nori padaryti Skineris.
Galvodamas apie tą psichoterapijos būdą, kuris labiausiai mane domina dabar, suprantu, kad vartoju žodžius, kurie šiame kontekste skamba neįprastai: aš iš esmės dirbu su tais pacientais, kurie leidžia man kartu su jais ieškoti savyje dievo. (Tiems, kurie iki šiol žodį "dievas" suvokia kaip kliūtį, jį gali pakeisti žodžiu "kūrybiškumas" (kreatyvumas), bet šių žodžių reikšmės nevisiškai sutampa, bent jau man.
Aš įsitikinęs, kad kiekvieno atskiro žmogaus vidinė sąmonė - unikali Visatos dalis. Kiekvienas žmogus yra egzistuojančios materijos dalis, ir šia prasme kiekviena vidinė sąmonė prilygsta augalui, gyvūnui arba netgi upei ar kalnui. Kiekviena būtybė gauna tam tikrą būties tėkmės dalį (saulės šilumos, traukos jėgos, cheminės oro sudėties) ir naudojasi ja pagal savo natūrą (medžiagų apytaką, imlumą dėmesiui, įtakoms ir griovimui), įneša savo indėlį į bendrą kosminę sistemą (išskirdamas anglies dioksidą, atspindėdamas šviesą).
Tačiau individualus žmogiškasis protas ne tik panašus į gyvūną, upę ar kalną. Kiekvienas žmogus taip pat turi galimybę duoti Visatai ką nors nauja, kas anksčiau neegzistavo.
Galima pridurti dar kai ką prie šios išplėstos sampratos apie žmogaus vaidmenį Visatoje. Iš esmės, kiek mums žinoma, pasaulis ir kosmosas egzistuoja kaip tobulas laikrodis, kuris kartą buvo prisuktas, eina dabar ir eis visada. Iš kondensuotos drėgmės susidaro debesys, jie išlyja, ir toje vietoje padaugėja augalų, o šie savo ruožtu skatina drėgmės kondensaciją, ir t.t. Žinoma, kartais žmogus įsikiša ir nuima spaudą (suvalgo obuolį), ir tuomet didysis laikrodis sustoja arba keičia ritmą, mažų mažiausiai vienu dūžiu. Žmogus yra šio sumanymo dalis. Žmogus - ypatingas sistemos elementas, elementas, turintis žinių apie visą sistemą ir patį save.
Visiškai aišku, kad žmogus nežino visko - arba, galimas daiktas, netgi nežino didžiosios dalies - apie save ir sistemą, bet pats faktas, kad jis kai ką žino, viską keičia. Žiūrint toli (šimtas metų, milijonas), tai gali būti geriau arba blogiau (kam?), kad jis žino, bet ne tai svarbiausia.
Ir tai kitas visiškai realus dieviškasis sugebėjimas, kurį turi žmogus: mes dalyvaujame didingame kūrimo procese. Mes kuriame ne tik naujas mintis ir vaizdinius savo subjektyvaus pasaulio viduje. Mes taip pat - kiek mums žinoma - vienintelės būtybės visoje kosminėje sistemoje, kurios sąmoningai dalyvauja kūrime.