Visų garsiausių Lietuvos šimtmečio menininkų - aktorių, dailininkų, kompozitorių, poetų vardai garbingai įrašyti į kultūros istorijos metraštį. Tarp garsiausių Lietuvos skulptorių surasime ir iš Panevėžio krašto kilusius, savo kūriniais lygumų ir kalvelių žemės - gimtosios Aukštaitijos didybę įamžinusius, talentingų darbų savo kraštui palikusius. Bernardas Bučas (1903-1979) - žymus lietuvių skulptorius, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos meno istorijoje. Jo kūrybinis palikimas apima ištisą meno šedevrų galeriją, skirtą iškilioms asmenybėms ir svarbiems įvykiams įamžinti. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimo kelią, kūrybą ir palikimą, įskaitant jo ryšį su poete Salomėja Nėrimi.
G. Petkevičaitės-Bitės biustas prie Juozo Balčikonio gimnazijos
Ankstyvasis Gyvenimas ir Mokslai
Bernardas Bučas gimė 1903 metų lapkričio 18 dieną netoli Panevėžio - Naurašilių kaime, Smilgių valsčiuje. Augo gausioje mažažemio valstiečio šeimoje. Brolis architektas Kazimieras Bučas. Bernardas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Naurašiliuose gimęs B. Bučas augo neturtingoje, gausioje - penkis brolius ir dvi seseris auginusioje šeimoje. Mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet labai neturtingo vaiko likimas, jeigu gimtasis kaimas būtų buvęs kitur - ne greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno kitų žmonių likimams neabejinga G. Petkevičaitė-Bitė. Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. Pats B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „surado“ mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė. 1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji - mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo.“
„Dėl tų sugebėjimų p-lė E. Jodinskaitė pasiryžo man padėti gimnaziją baigti, nes tėvams nieko neturint nebūčiau galėjęs nė pradžios padaryti“, - vėliau prisiminė B. Bučas. Tik gerų žmonių dėka B. Bučas galėjo tęsti mokslus. Po gimnazijos baigimo, Juozo Zikaro skatinamas, 1926 metais Bučas išvyko studijuoti dailės į Romą. 1928 metais atvyko iš Romos į Briuselio dailės akademiją. 1926-1928 m. studijavo Romos, 1928-1929 m. Briuselio karališkojoje dailės akademijoje.
Mokytojos Veronikos Būtėnienės antkapinis paminklas Panevėžio senosiose kapinėse
Grįžimas į Lietuvą ir Kūrybinė Veikla
1930 metais B. Bučas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. 1930 metais Lietuvoje minint jubiliejinius Vytauto metus, jis sukūrė kunigaikščio biustą. Tais pačiais metais buvo pašauktas į karinę tarnybą Ketvirtajame Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas B. Bučas nulipdė karaliaus Mindaugo skulptūrą. 1932 metais nulipdė prezidento A. Smetonos biustą. 1933 metais Kauno žemės ūkio banko fasadui kūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą ,,Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Šie darbai baigti 1934 metais. 1924 ir 1927 metais Pašto valdybos skelbtuose viešuose konkursuose premijuoti ir išleisti jo sukurti pašto ženklai.
Svarbiausi Bernardo Bučo Darbai
Skulptorius kūrė tik iškilioms asmenybėms bei svarbiems įvykiams pažymėti: tai - karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, A. Smetona, Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir daugelis kitų.
Svarbiausi Bernardo Bučo darbai:
- Kunigaikščio Vytauto biustas (1930 m.)
- Karaliaus Mindaugo skulptūra
- Prezidento A. Smetonos biustas (1932 m.)
- Bareljefai ir skulptūra „Sėjėjas“ Kauno žemės ūkio bankui (1933-1934 m.)
- Šv. Aloyzo paminklas Panevėžyje (1933 m.)
B. Bučas Karo audroje
Šventas Aloyzas - Pirmasis Paminklas Panevėžyje
Panevėžio pavasarininkų kuopa minėjo savo veiklos 15 metų sukaktį ir 1933 metų birželio 25 dieną iškilmingai atidengė B. Bučo sukurtą šv. Aloyzo paminklą. „Šventas Aloyzas - pirmasis Bernardo Bučo paminklas Panevėžyje“, - teigia B.
„Nevėžis“
Panevėžiečiams gerai žinoma netoli miesto, prie vandens valymo įrenginių stūksanti viena paskutiniųjų B. Bučo skulptūrų - „Nevėžis“. Vietoj jo sankirtoje tarp Maironio tako, Liepų alėjos ir A. Jakšto gatvės 1974 metais iškilo varinė Panevėžio išvadavimo iš hitlerinių okupantų 30-mečiui skirta „Žemė-Motina-Taika“, stovinti iki šių dienų.
O nuo laukimo parimęs „Nevėžis“, tuometės Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko Algimanto Naruševičiaus rūpesčiu, nenuėjo į istorijos užmarštį, o atsidūrė Papušių kaime prie Panevėžio nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato. Čia greta dekoratyvinio baseino ir įkurdinta ši įstabi skulptūra.
Iš Panevėžio ištremtą „Nevėžio“ skulptūrą autorius dar patobulino - valdžia pareikalavo pridengti nuogus klubus. Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs. 1979-aisiais ją pastatęs, tų metų gruodžio 21-ąją mirė. Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B.
Panevėžio archyvo vedėjas Leonas Kaziukonis spėja, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. „Nevėžio“ skulptūros eskizuose Nevėžis vaizduojamas susimąstęs, parimęs, senas ir su ilga barzda - taip, kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainavo Maironis. Pats B.
„Labai gaila, kad dėl ano meto miesto valdžios riboto požiūrio ir baimės įspūdingai „Nevėžio“ skulptūrai mieste vietos neatsirado“, - „Sekundei“ yra kalbėjęs L. Kaziukonis.
Santuoka su Salomėja Nėrimi
1936 metais gavo Švietimo ministerijos stipendiją vykti į Paryžių pasitobulinti - kartu su juo važiavo ir garsi poetė Salomėja Nėris. Paryžiuje B. Bučas studijavo kalimą iš akmens ir marmuro. 1936 m. gruodžio 12 d. vienoje Paryžiaus merijų susituokė su Salomėja Nėrimi. 1937 metais menininkų pora grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje.
Salomėja Nėris
Ir knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ neišvengta temos apie pirmąją žmoną S. Nėrį. „Iki pat savo gyvenimo pabaigos skulptorius negalėdavo kalbėti apie ją nesijaudindamas. Kai poetė mirė, sūnus be mamos liko aštuonerių metų. Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija. Bet neganda vėl tykojo - Zofija sunkiai susirgo.
Po visų nesėkmių B. Bučui, jau bene šešiasdešimties sulaukusiam, vėl nusišypsojo laimė sutikti jauną, gražią merginą, kuri pamilo jį visa širdimi. Trečioji žmona, jo dviejų dukrų motina Onutė Kondrotaitė už vyrą buvo jaunesnė trisdešimčia metų. Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė.
Gyvenimas Sovietmečiu
Sovietmečiu B. Bučas bandė mokytojauti, pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti. Tačiau didelio pripažinimo B. Bučas nepelnė, jautėsi atstumtas, nesavas.
Išsakydamas nuoskaudas, menininkas rašė: „Kas norėta tuo pasiekti? Sugniuždyti mane moraliai ir fiziniai, ar visai nuvertinti, sukompromituoti kaip skulptorių? Laikas - gydytojas.
Asmeninės Savybės ir Prisiminimai
„Bernardas Bučas buvo nepaprastai darbštus, doras, garbingas, nuoširdus žmogus. Ir, žinoma, talentingas. Kaip ir daugelis didžiųjų, dėl savo talento patirdavęs ir pavydo, ir kliūčių“, - sako S. Ištaisyti klaidą ėmėsi iš Panevėžio krašto, nuo Krekenavos kilusi S. G. Markauskaitė. Po šios knygos pasirodymo autorė ir susipažino su taip pat iš Krekenavos krašto kilusia trečiąja B. S. G. Markauskaitė sutiko ir ėmėsi darbo.
Skulptoriaus dukros Rasa Bučaitė-Karaškienė ir Aušra Bučaitė-Dabrišienė pasakojo apie savo tėvelį kaip apie darbštų, šviesų, išsilavinusį, mylintį žmogų. „Kada tik atsikelsi iš ryto, žiūrėk, jau jo dirbtuvėse šviesu, jau dirba prie naujo užsakymo. Labai lengvai ir įdomiai bendraudavo su įvairiausių luomų ir padėčių žmonėmis. Visada mielai patardavo jaunesniems kolegoms.
„Vyras neigė mano fizinį panašumą į Salomėją, tačiau žmonėms vis viena visą gyvenimą buvau tik Salomėjos Nėries vyro žmona, o Bernardą dažnai vadindavo tik Salomėjos Nėries vyru. O jis pats buvo ne mažesnis menininkas! Turėjo didelį talentą!“ - sakė O.
Palikimas ir Atminimas
Nors praėjo daugiau nei keturi dešimtmečiai po žinomo skulptoriaus mirties, jo palikimas gimtajam Panevėžio kraštui tebekelia diskusijų. Turistai, vestuvininkai, kultūros paveldo gerbėjai svarsto, ar nuotekų valymo stotis - išties tinkama vieta šio iškilaus menininko įspūdingo dydžio skulptūrai „Nevėžis“.
Šiandien, aplankydami tą vietą, iš kurios į gyvenimą, į poeziją, o vėliau painiais keliais į amžinybę išėjo Salomėja Nėris (būtent į jos tėviškę, esančią Kiršų kaime, Vilkaviškio rajone), galime atsekti jos žingsnius prie jau rudens šalnų nurudinto diemedžio. „Aš diemedžiu žydėsiu“, - tarsi tyliai kalba senos Bačinskų sodybos alyvos, kai nukreipi žvilgsnį jų pusėn…
Į Salomėjos Nėries memorialinį muziejų užsukantys lankytojai išgirsta daug detalių apie poetės ir jos šeimos gyvenimą. Tačiau vis lieka neatsakytų ir rūpimų klausimų, kaip vėliau susiklostė šeimos narių likimai. Dažnas klausia, koks užaugo Salomėjos Nėries sūnelis Sauliukas, kurio dar visai mažučio nuotraukas mato fotografuotas Palemone. Pasakojimo gija po S.
Manoma, kad gėlių puokštę prie Bernardo Bučo sukurto žmonos paminklinės skulptūros būtent jis ir sukūrė. Panevėžio rajono bibliotekos muziejuje Puziniškyje vakar vyko Saulutės Genovaitės Markauskaitės parengtos knygos „Skulptorius Bernardas Bučas“ pristatymas. Į renginį iš Kauno atvyko knygos autorė ir garbingos viešnios - B. S. G. Markauskaitė pasakojo, kaip gimė sumanymas parašyti knygą apie kraštietį skulptorių B. Bučą bei dėkojo Panevėžio rajono savivaldybei už paramą išleidžiant knygą.
Knygos autorė sakė, kad skulptorius savo darbus kūrė tik iškilioms asmenybėms bei svarbiems įvykiams pažymėti. Knygoje pateikiamos pagrindinių kūrinių iliustracijos su aprašymais. Iš asmeninių archyvų medžiagos bei prisiminimų sužinosime, kaip būsimasis skulptorius skynėsi kelią į meno pasaulį. Knygoje publikuojami neskelbti asmeniniai laiškai, pokalbiai ir likimo vingiai po S. Nėries mirties.
Svarbiausi faktai apie B. Bučą
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1903 | Gimė Naurašiliuose, Panevėžio rajone. |
| 1926 | Baigė Panevėžio gimnaziją. |
| 1926 | Išvyko studijuoti dailės į Romą. |
| 1928 | Atvyko į Briuselio dailės akademiją. |
| 1930 | Grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. Sukūrė kunigaikščio Vytauto biustą. |
| 1936 | Vedė Salomėją Nėrį Paryžiuje. |
| 1979 | Mirė Kaune. |
Muziejaus lankytojams pristatome naują būties esmės klausimus atspindintį eksponatą - skulptoriaus Bernardo Bučo skulptūros „Karo audroje“ maketą. Šis mūsų kraštiečio 1964 m. sukurtas gipso kūrinys ką tik „atkeliavo“ iš Kauno IX forto muziejaus, kur buvo eksponuojamas iki Okupacijų ekspozicijos pastato rekonstrukcijos. Šis B. Bučo (1903-1979) kūrinys vaizduoja karo sunkumų iškamuotą motiną su trimis vaikais. Prie krūtinės ji glaudžia kūdikį, antras vaikas pavaizduotas gulintis prie motinos kojų, trečias - klūpantis ir motinos įsikibęs iš nugaros pusės. Trapios 180 cm aukščio skulptūros pergabenimas buvo nelengvas išbandymas - reikėjo ją saugiai parvežti, įnešti, užkelti. Panevėžio muziejuje iki šiol buvo saugoma trys skulptoriaus Juozo Zikaro mokinio B. Bučo sukurti biustai, keletas jo tapytų paveikslų, su menininko gyvenimu ir kūryba susiję dokumentai ir fotografijos. B. Kolegos iš Kauno IX forto muziejaus spalio 30 d. aplankę Panevėžio kraštotyros muziejų, tvirtino nesitikėję išvysti tokių eksponatų turtingų ir įdomių ekspozicijų, jaukių edukacinių erdvių. Gerai įvertino ir B. Bučo kūrinio eksponavimą. Taip pat žadėjo grįžti su šeimomis ar bičiuliais, o apie mūsų miestą ir čia veikiančius muziejus skleisti gerą žinią. G. Kartano nuotraukoje - B. Bučas „Karo audroje“.
Panevėžyje iki šiol stovi penkios B. Bučo skulptūros - paminklas 1941 m. nužudytiems gydytojams Respublikinės ligoninės kieme, G. Petkevičaitės-Bitės biustas prie Juozo Balčikonio gimnazijos, mokytojos Veronikos Būtėnienės antkapinis paminklas Panevėžio senosiose kapinėse, Švč. Jėzaus širdies statula bei Šventas Aloyzas Šv. Nepamirštame ir netoli miesto, Papušių kaime prie vandens valymo įrengimų stūksančios B. Bučo skulptūros - "Nevėžis".