Kaip psichoterapeutai susiduria su "sūnelių mamytėmis"? Paprastai - jos pačios ateina, skambina ir pareiškia, kad nori atvykti dėl sūnaus, arba su sūnumi. Atvykusios kalba: "Mes turime problemų su mokslais", arba "Mes šlapinamės į lovą", kartais - "Mes turime problemų su mergina". Šis "mes" reiškia, kad mamytė nuoširdžiai, visiškai neturėdama jokių kėslų, sieja savo gyvenimą su sūnaus gyvenimu. Ir daro tai be jokios gėdos, nes "savo gyvenimą aš atidaviau vaikams" iki šiol skamba labai oriai.
Ilgiau kalbantis su mamyte, o ypač su jos sūnumi, paaiškėja, kad juos riša dviprasmiški santykiai. Dažnai pro juos, tarsi pro šilką, aiškiai prasišviečia švelnus erotizmas. Nuo mažens ir iki mokyklos toks berniukas yra guldomas su mama į vieną lovą, ji prašo jo padėti atsegti liemenėlę, besimaudydama kviečia atsinešti į vonią rankšluostį, ilgai ir įkyriai apiplovinėja jo išangę ir varpą. Kartais ji gundančiai koketuoja su juo, bet išoriškai viskas yra labai nekalta. Pavadinus šiuos santykius kraujomaišiškais jūs sulauksite audringo protesto.
Visa tai - Froido nesąmonė, iš tiesų ji tiesiog jaučia sūnui gilų motinišką ryšį. O seksualumas jai iš viso svetimas. Ji iš viso frigidiška. Jai labiau už kūną rūpi dvasia. Ir tai, kad jos berniukui, kol jis mažas, šalia mamytės dažnai būna erekcijos, kad jis paslapčia bučiuoja jos apatinius, aiškiai pavyduliauja svetimiems dėdėms ir nemėgsta tėvelio, duodamas "problemos" pavadinimas. Atsargiai klausiama "ar tai normalu?" "Kokia jo problema, daktare?" Aha, normalu, tai vadinasi Edipine vystymosi faze, tačiau palaikyti tai - ne visai normalu.
Žinoma, toks nežodinis gundymas ir žodinis erotizmo pasmerkimas veikia stipriau, nei veiktų atvira kraujomaiša. Ar jūs gal žiūrėjote tokį seną Triuffo filmą, kuriame sūnus pasimyli su savo išgėrusia motina, ir po to jie sąžiningai nutaria, kad tai tiesiog liks jų paslaptim? Jie čia viską padarė atvirai. O kada vaiko gundymas ir vyksta, ir yra neigiamas? Arba kai tave motina ir tėvas apkaltina tuo, ką patys ir išprovokuoja? Tada berniukui prasideda neurotinis konfliktas. Ir vieną gražią dieną jis virsta simptomais: vėmimu, skausmais, svaiguliu ar naktiniu kalbėjimu. Nes situacija, kada suaugusiojo žodžiai prieštarauja jo elgesiui, sukelia vaikui pyktį, pyktis sukelia kaltę, o jei apie pyktį ir kaltę net negalima kalbėti, atsiranda pagrindas psichozei.
Štai kodėl psichoterapija tokiais atvejais labai paprasta - išsikalbėti - duoda vaikui tokį gerą efektą. Tačiau grįžkime prie mamytės. Jai psichoterapija irgi reikalinga. Nes ji nesąmoningai ir be jokių ketinimų tampa tokia prieštaringa persona savo sūnui. Tam, kad iš moters pasidarytų mamytė, reikia tik tiek , kad ji pastotų. Kad tai būtų sūnaus motina, reikia tik tiek, kad jai gimtų sūnus. O tam, kad atsirastų būsima sūnelio mamytė, reikalingas emocinis pagrindas. Geriausias pagrindas - kaltės jausmas prieš vaiką. Ne toks geras, bet vis dėlto pagrindas - vienatvės baimė. Ir, pagaliau, visada tinkamas pagrindas - santykių su vyru atšalimas.
Kaip gali atsirasti kaltė prieš vaiką? Tarkime, vaikas nebuvo labai norimas, motina vaikščiojo mąstydama apie abortą, o po to vis dėlto ryžosi gimdyti. Arba jis labai sirgo vaikystėje, nes buvo peršaldytas, numestas ant grindų, laiku nepamaitintas, uždusdavo, rėkdavo, nuolat būdavo išbertas ir t.t. Taigi pagrindas jaustis kaltai yra puikus - vaikui buvo netyčia pakenkta, jis kėlė motinai nepatogumą arba net slaptą antipatiją. Juk gali vaikas kelti antipatiją ir nepatogumą? Gali, ir dar kaip. Kiti vaikai savo riksmais motiną iš proto išvaro. Tačiau tokie jausmai nekelia motinoms kaltės jausmo tik žemame visuomenės sluoksnyje.
O vidurinės klasės motina gyvena su moterišku žurnalu ir Lazarevo knyga. Ten nurodoma, kad pykti yra blogai net mintyse, o normali mama - tai švelniai besišypsanti madona, kuriai angeliško veido vaikutis šaukia "megztukas toks švelnus!" Todėl bet koks nukrypimas nuo šio angeliško idealo sukelia kaltės jausmą ir išvadą: esu bloga motina.
Vienatvės baimė motinos gyvenime užima logišką vietą. Jei aš esu tokia bloga, tai kam gi aš reikalinga? Matyt, man teks pragyventi gyvenimą siaubingoje šaltoje vienatvėje. Ir kas, jei ne vaikas, sušildys mane, pradžiugins ir suteiks meilės? Lygiagrečiai komplikuojasi santykiai su vyru, jei jis yra. Tas, į ką turėtų būti nukreiptas motinos meilė, iš principo ir gelbsti kiekvieną berniuką nuo šio kraujomaišiško ar perdėtai stipraus ryšio su mama. Pats tėvelio buvimas - sūnaus išgelbėjimas. O jei jis nustumtas nuo motinos, aiškiai bevelijančios "dvasiškai" bendrauti su sūnumi? Tada vyrui kyla pavydas, apie kurį kalbėti negalima. Pyktis, kurio net įvardinti neišeina.
Kurį vyras yra tiesiai sakęs savo žmonai: "aš tavęs pavyduliauju sūnui?" O pyktis ir pavydas, apie kuriuos kalbėti negalima, sukuria vyrui pagrindą nerimauti. Jam prasideda depresija, hipertoninės ligos ir užgėrimai. Kas neleidžia jam pilnaverčiai mylėti ir mylėtis su žmona. O tai jai smūgis. Matote: jai ir vėl negerai. Iš vidaus - kaltė ir vienatvės baimė, iš išorės- atšalę santykiai su vyru. Ką jai daryti ? Ji daro tai, ką pradėjo: didina meilės chimerą, stengiasi kuo labiau atsiduoti pilnamečiui sūnui, su ašaromis klausinėja jo vakarais, kada jis grįš, tikrina, kas jo draugai, duoda pinigų pramogoms, nemiega, kai jis ilgai negrįžta, rūpinasi jo pažymiais, darbu ir išsilavinimu labiau nei jis pats.
Ji negali elgtis kitaip būtent dėl to, kad pati įtraukė save į šį uždarą ratą, kuriame nėra vietos atvirai išraiškai. Bet juk ji nieko nesuvokia? Taip, kraujomaišiški jausmai nuo suvokimo yra ginami, bet kaltės jausmas vis vien lieka. O vieną dieną ateina ir gražus prašviesėjimas. Su ašaromis ir stipriu emociniu išgyvenimu. Geriau, jei jis įvyksta psichoterapeuto kabinete, bet dažniau būna po audringo pokalbio su išlaisvėjusiu sūnumi.
Ką? Aš, besiaukojanti dvasinga Motina - viso labo netinkamą objektą sau radusi moteris?!!! Aš neleidžiu jam turėti savo gyvenimo? Mano meilė jį dusina? Aš - tokia kaip visos?!! Jai pasidaro taip pikta ir skaudu, kad kyla isterika. O sūnui užeina kaltės paroksizmas. Ar jūs supratote, kodėl psichoterapeutų kai kas privengia? "Tiesa tave išlaisvins, bet prieš tai tave sumenkins". (J. Ir štai prasideda naujas etapas sūnelio mamytės gyvenime. Sūnelis vis dėlto kažkaip įsigudrina suvyriškėti. Kodėl? - visi stebisi. Jis nebenori būti "mes su mama" ir apgina savo "aš". Žinoma, tapęs "blogu berniuku" ir į skaudinęs mamą.
Tačiau tai įvyksta ir turi įvykti - kai virkštelė kerpama, visada skauda. Ir tada atsiranda du žmonės - sūnus, o ne sūnelis, ir motina, o ne mamytė. Motina būti liūdniau, nei mamyte. Ir kaltė, ir vienatvė, ir santykiai tarsi atsigula ant jos vienos pečių. Ir jai reikia mokytis su tuo gyventi. Po truputį mokytis nesiaukoti. Prisiminti savo talentus ir nerealizuotus polinkius. Žingsnis po žingsnio atgaivinti savo apleistą erotinį gyvenimą, savo jaunystės svajones ir šiuolaikines galimybes. Prasideda gyvenimas, kurio daug kas bijo, bet kurį mes ir vadiname laisve ir pasirinkimu. Bet tai jau kita istorija - apie motiną, kuri prisimena, kad yra moteris. Tegul ji ja tampa. Kaip sako rusai, "tuda jei i doroga".
Pogimdyminė depresija – kaip ji atrodo iš tikrųjų
Liūdesys Po Gimdymo: Ar Tai Pogimdinė Depresija?
Namuose pagaliau krykščia mažylis. Tačiau širdyje apsigyvena ne džiaugsmas, o liūdesys. Dažnai rieda ašaros, moterį kankina noras būti ne čia, šalia kūdikio, o kažkur kitur… Iš kur tokios mintys? Liūdesys, kuris aplanko dažną moterį po gimdymo, susijęs su hormonų pokyčiais per nėštumą ir gimdymą. Šie hormonai gali sukelti ir pogimdinę depresiją ar net psichozę. Ši bėda - jokia naujiena, tiesiog šiais laikais daugiau apie ją kalbama.
Antai mūsų močiučių ar net mamų jaunystės laikais pagimdžiusiai kūdikį moteriai tekdavo kur kas mažesnė atsakomybė. Visada šalia būdavo mama, močiutė, sesuo, teta. Visada kas nors galėdavo pabūti su mažyliu, pasikeisdamos prižiūrėti. Be to, niekas taip nepabrėždavo, kiek daug dėmesio reikia kūdikiui. O dabar jaunos mamos dažnai gyvena atskirai nuo tėvų, iki gimdymo yra gana egocentriškos ir daugiausia rūpinasi savo poreikiais, karjera.
Gimus mažyliui įprasta tvarka sugriūva, savo poreikius tenka pamiršti, visą dėmesį skirti kūdikiui. Vaikas reikalauja daug laiko, kartais, ypač jei neramus, mama neturi kada nei pavalgyti, nei nusiprausti. Net ir tos moterys, kurios depresijos nepatiria, vis tiek dažniausiai išgyvena nelengvą, pilną liūdesio laikotarpį. O jei dar pečius slegia buitis ir vyras burbuliuoja, kad gauna per mažai dėmesio… Tai gali atrodyti nepakeliama.
Pagalba Kiekvienai Mamai
Žiniasklaidoje, knygose apie vaikų auginimą, vystymąsi, raidos psichologiją pabrėžiama, kad kūdikio poreikiai yra itin svarbūs, o mama būtinai privalo į juos atsižvelgti. Be to, kiekviena jauna mama dar turi ir savo tikslų, nori būti graži ir save išreikšti. Taigi jaunos mamos patiria stiprų dvigubą spaudimą: norą būti idealia mama ir idealia moterimi.
Ne visos suserga pogimdine depresija, tačiau nemažai moterų vis dėlto patiria, ką ji reiškia. Vienos jaučiasi šiek tiek išsigandusios, prislėgtos, nes atsakomybė yra tikrai labai didelė. Kitų savijauta kone tragiška, nes atrodo, kad jų gyvenimas baigėsi, o visą laiką, mintis ir dėmesį pasiims mažylis.
Ką tik pagimdžiusi moteris prastai jaučiasi net ir fiziškai: dažnai būna silpna, kamuoja nuovargis, norisi, kad kas nors padėtų. Tad norom nenorom kartais užplūsta juodos mintys. Mamoms atrodo, kad ir mažylio laukia tamsti ateitis šitame baisiame šiuolaikiniame pasaulyje. Taip mąstančiai mamytei iš tiesų reikia pagalbos.
Svarbu, kad artimieji pastebėtų, jog moteriai kažkas negerai. Padidėjęs moters jautrumas ir dirglumas - tai normalu, bet mintys apie beprasmybę - nebe. Ypač jei moteris dažnai kartoja, kad yra bloga mama, nesugeba, nesusitvarko ir apskritai nemato prasmės gyventi. Yra pavyzdžių, kai moterys nesusitvarko su depresija ir pakelia prieš save arba kūdikį ranką. Skaudu, kad niekas nepastebėjo, jog joms blogai.
Kas Serga Pogimdine Depresija?
Kodėl vienos suserga pogimdine depresija, o kitos - ne, nežinia. Tačiau įrodyta, kad pogimdinei psichozei įtakos turi paveldėjimas. Depresijai - taip pat. Jeigu mamai po gimdymo buvo blogai, yra tikimybė, kad panašiai jausis ir duktė.
Didesnė tikimybė, kad depresija susirgs labai jautri, mažiau savimi pasitikinti, nei pozityviai nusiteikusi ir gerai save vertinanti moteris. Tačiau iš anksto pasakyti, gresia depresija ar ne, neįmanoma, nes įtakos turi dar ir emocinė bei socialinė aplinka.
Jei vyras moka užjausti, suprasti, padėti, yra rūpestingas, remia ir supranta savo vaiko mamą, greičiausiai net ir susirgusioji depresija pasveiks savaime.
Manoma, kad pogimdinė depresija atsiranda beveik iškart po gimdymo ir tęsiasi apie mėnesį. O paskui, jeigu namuose viskas gerai ir jauna mama turi pakankamai pagalbos, gali praeiti savaime. Normalu, kad po gimdymo jauna mama tyliai paverkia, pabūna liūdna. Gydyti reikia, kai atsiranda beprasmiškumo jausmas.
Blogai pasijusti gali net ir ta moteris, kuri labai labai laukė kūdikio, jį planavo, džiaugėsi nėštumu. Ypač jei iki tol buvo labai aktyvi, o dabar tenka užsidaryti tarp keturių sienų. Aišku, yra ir tokių, kurios gerai jaučiasi net ir esant tokiai padėčiai.
Susirgusi depresija jauna mama pati nepastebi, kad ja serga. Ir ne tik ji. Nors apie tai daug kalbama ir visi žino, kad gali ištikti, vis dėlto sunkiai suvokiama, kad kaip tik žmona ar duktė susirgo. Kai labai daug laiko atiduodama kūdikiui, savo emocinei būsenai jo visai nelieka. Jei nieko nedaroma, iš šios duobės moteris gali labai ilgai neišlipti. Depresiją gali sustiprinti kaltė.
Kartais moteris supranta, kad jai negera, kad negali rūpintis kūdikiu (iš tiesų ar jai tik atrodo, kad negali). Tada atsiranda minčių, kad reikia bėgti kuo toliau, palikti kūdikį. Kai aplanko tokia mintis, moteris labai jos išsigąsta, kaltina save, kad yra bloga, kad visi ją pasmerks. Beje, jei šios mintys būna garsiai ištartos, aplinkiniai dažniausiai ir pasmerkia.
Kartais reikia mamai tiesiog leisti pailsėti nuo kūdikio, ne smerkti, o padėti. Reikalavimai būti gera mama kartais skamba lyg iš fantastikos srities.
Knygose rašoma, kad mama turi būti gerai nusiteikusi, laiminga, būtinai turėti daug pieno (jo gyvybiškai reikia kūdikiui), supti ant rankų, taisyklingai maitinti, tinkamai rengti, pakankamai laiko būti lauke ir t. t. Šiems reikalavimams įgyvendinti prireiktų dešimties žmonių, o būna, kad jauna mama viena pati stengiasi visus juos įvykdyti.
Kai gimsta antras mažiukas, viskas atrodo paprasčiau, nes iš tiesų kūdikis pats gali prisitaikyti prie mamos ritmo.
Pogimdinė Psichozė
Už depresiją ūmesnė būsena yra pogimdinė psichozė. Tuomet jauna mama nesuvokia, kas vyksta. Dažnai būna, kad kaip tik gimdymas paskatina šią psichikos ligą, kuri iki šiol ramiai glūdėjo organizme be požymių.
Kartais psichozė yra išgydoma vaistais ir moteris gali gyventi visavertį gyvenimą, bet kartais visą gyvenimą turi psichikos bėdų. Tai rimta liga. Todėl jeigu šeimoje yra sirgusių ar sergančių psichikos ligomis, jauną mamą reikia labai atidžiai stebėti ir pastebėjus, kad keistai elgiasi, nesupranta, ką sako, neaišku, ką sumąstys, nedelsiant kreiptis į gydytojus.
Moteriai pagalba būtina, nes pati negali įveikti pokyčių, kuriuos organizme sukelia hormonų kaita. Svorį galima reguliuoti, depresijos - ne.