Broniaus Maniušio Sodybos Istorija: Nuo Kraštotyros Iki Atgimimo

Romualdas Ozolas - Sąjūdžio grynuolis, faktiškasis naujosios mūsų valstybės kūrėjas. Jo darbų nėra galimybės pakeisti, o veikalų falsifikuoti. Viena, ką galima padaryti, - ignoruoti, nugramzdinant juos užmarštin. Mėgindamas rekonstruoti anų laikų įvykius ir jų kontekstą, noriu šį procesą bent kiek pristabdyti. Medžiagą savo tekstams rinkau iš spaudos, knygų, interneto, naudojausi ir R. Ozolo rankraštiniais atsiminimais bei jo autobiografija.

Po universiteto baigimo ir išvykimo iš Biržų, Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto. Netikėtai pražysta viltis - Kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotojas Antanas Stravinskas sutinka priimti į sąlygišką metodininko etatą. Pradžioj be algos, bet yra stalas, kurį užgulus galima kurpti įvairias instrukcijas ir tvarkyti įstaigos dokumentaciją. Greta triūsia Emilija Balionienė, būsimoji rašytoja Emilija Liegutė. Ji rašo apsakymus ir redaguoja „Kraštotyros“ leidinio pirmąjį tomą, todėl nuobodžiauti ir žiovauti nėra kada. Kolegė neprieštarauja, jei kas padeda jai brošiūruoti tą veikalą.

Užsukus į Liaudies meno rūmus, galima pavartyti mėnesinį jų leidinį „Meno saviveikla“. Pasitaikius progai, maga kyštelti nosį ir į to biuletenio aptarimą. Neiškentęs pasako keletą kritiškų pastabų apie leidinio apipavidalinimą. Jos pravirkdo vyriausiąją redaktorę Emiliją Kulakauskienę.

Gavęs cicerinę liniuotę ir beveik baigtą Jono Klimausko maketą, kone visą parą plūkiasi prie jo, kol pagaliau atsiranda savas daiktas. Redaktorė rankose vartydama jį kraipo galvą, o teatro skyriaus redaktorius Antanas Vengris, žvelgdamas į naujai perkurtą maketą per akinių viršų, sududena: gerai jaunimas daro, gerai, bravo. Ir taip iki aštunto numerio: diena-naktis, naktis-diena pynėsi į darnią visumą.

Vis dėlto „Meno saviveikla“ ribotų galimybių leidinys. Jis nepajėgia aprėpti viso Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Redaktorė sutinka, kad naujas tokio pobūdžio leidinys labai pagyvintų apsnūdusių kultūrininkų veiklą. Kyštelėjęs jai po nosimi vokišką leidinį jaunimui, parodo jį ir kitiems darbuotojams - visi žavisi spalvų ir temų įvairove. Ek, jei tokį Lietuvai. - Padarysim, - sako Romualdas Ozolas, - maketo projektą jau turiu. - Jei daryti, tai tuoj pat, nuo naujųjų 1965 metų, - pritaria urmu kiti.

Pirmasis numeris išgraibstomas per kelias dienas. Bet valdžia raukia kaktą, šnypščia nosimi, o Genriko Zimano redaguojamoje „Tiesoje“ pasirodo Danutės Kadžiulytės straipsnis „Kaukė yra. O veidas?“ Mat ant žurnalo viršelio šypsosi velniukas su simpatiškais mediniais ragučiais.

Įkvėpti „Neues Leben“ sugestijos ir savojo kūdikio pasisekimo, leidėjai drąsina save: antrasis numeris bus kur kas geresnis. Jis toks ir yra, tai, galima sakyti, „grynas produktas“. Arūno Tarabildos pieštas viršelis atrodo nepralenkiamas. Ne blogesnis ir vidus - reportažas iš Tretjakovo galerijos, du atvertimai su Vinco Mykolaičio-Putino mintimis jo portreto fone, kurį sukūrė Algimantas Kunčius. Ir dar poleminis Sauliaus Sondeckio straipsnis.

Trečiame numeryje: „Rokiškis - rajono centras“. Numeris turėtų būti sprogstamasis, bet nebus. Kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis praneša, kad leidinio spausdinimas sustabdytas - bus kolegija, paskui susitikimas su redakcijos darbuotojais. Susitikimo rezultatas - vyriausiosios redaktorės nelieka, paskiriamas naujas - Aleksas Baltrūnas. Numerio maketas suniokojamas neatpažįstamai, iš „Rokiškio centro“ lieka tik skivytai.

Su darbuotojais elgiamasi humaniškiau - varyte iš darbo jų niekas nevaro, bet senasis kolektyvas pamažu byra: iš pradžių pasitraukia Kęstutis Trečekauskas, paskui į mokslinį institutą dirbti išeina Antanas Vengris. Romualdas Ozolas dar beveik metus išsilaiko, atlikinėja sociologinius tyrimus ir rašo apibendrinamus straipsnius, kurie vėliau pravers stojant į aspirantūrą, bet 1967 metų pradžioje rezignuoja - metęs darbą redakcijoje, išvažiuoja į sodybą Mekiuose „rašyti romano“.

Romano, kaip žinia, jis neparašė, gal ir negalėjo tada parašyti - talento struktūra nebuvo pribrendusi, o „Kultūros barais“ visada didžiavosi: „Įkūriau žurnalą, - ne kartą yra sakęs, - pastačiau ant kojų valstybę.“ Tas žurnalas iš tikrųjų gyvuoja iki šiol, valstybė taip pat tebėra. Kad ir ne tokia, kokia buvo sumanyta jo projekte, bet juk daug kas pasidaro ne taip, kaip mes norėtume ar kaip apskritai turėtų būti. Mat kiekvieno sąmonėje yra susiformavęs valstybės ir valstybingumo idealus modelis - suvereni, galinga, turtinga, visų matoma, girdima ir gerbiama. Jos žodis vienas svariausių Europos Taryboje ir Jungtinių Tautų Organizacijoje.

Visiškai išvengti kančių, žinoma, neįmanoma - žmogaus organizmo struktūra nėra tokia atspari, kad pajėgtų be skausmo atremti visas negandas. Ir dvasia nėra tokia viską ištverianti ir nugalinti, nors iš tikrųjų ji daug gali, labai daug gali, jei pasiryžta, jei neatsisako savųjų užmojų. Iš pelenų kaip feniksas sugeba pakilti.

Tas noras pakilti iš pelenų, galima sakyti, ir sukūrė „Atgimimą“, bent jau impulsą tam projektui davė, pagreitį suteikė. Niekas netikėjo, na, sakykim, mažai kas tikėjo, net Persitvarkymo Sąjūdžio Taryboje mažai kas tikėjo, kad toks projektas apskritai įmanomas. Nacionalinis laikraštis, nacionalinė savimonė, kai aplinkui visomis triūbomis griežiami himnai internacionalizmui.

„Aš esu nacionalistas ir aš padarysiu nacionalinį laikraštį, - garsiai ištaria Romualdas Ozolas, - ir toks liksiu iki savųjų dienų galo.“ Ir padarė, ir liko, nepasitraukė nė per žingsnį. Galėjo išeiti, galėjo pakilti ant paties aukščiausio valdžios laiptelio - atsisakė, liko su laikraščiu, nepasidavė. Padarė jį politikos ir politikų mokykla, demokratijos garantu. Ne metus, ne dvejus - visą ketvirtį amžiaus ištvėrė.

Ar buvo reikalinga cenzūra „Atgimime“? Ne, žinoma, ne. Iš pradžių - ne. Komanda buvo vieninga, lyg vienas kūnas ir viena dvasia, viena idėja ir vienas tikslas - laisva Lietuva. Iš žvilgsnio, iš judesio, iš pusės žodžio, iš šūktelėjimo, žengtelėjimo jie suprasdavo vienas kitą. Tekstus leisdavo į mašinas neskaitę, nes žinojo, kad ten yra tai, ko reikia man, ko reikia jam ar jai, ko reikia tautai ir atgimstančiai valstybei. Tai tęsėsi daugiau nei metus, gal net daugiau nei dvejus - darbo laikas tada taip pat nebuvo dalijamas dienomis, valandomis ar mėnesiais, tai buvo vientisas Laisvės Laikas.

Kolektyvo žodžius ir idėjas jis nešė ir dalijo saujomis, glėbiais, nes tai buvo tautos žodžiai ir idėjos. Po visą šalį, po visus rajonus ir kaimus, po sodžius ir atkampiausius vienkiemius jis skrajojo. Bet paskui pamažu kažkas ėmė strigti. Iš apačių, iš pačių gelmių ėmė kilti juodos drumzlės, sumišusios su dumblu. Vieningoji komanda ėmė skaidytis, ir darėsi aišku, kad ne tik ji, bet ir tauta nėra vientisa - sluoksnis gula ant sluoksnio: čia sveiko kūno ir sveikos dvasios dalis, o čia nelabai sveiko, ėmusio gesti, tarpais ir visai pagedusio ar net pašvinkusio, trenkiančio bjauriu lavono tvaiku. Ir tada paaiškėjo, kad būtina filtruoti, įtaisyti koštuvą, kuris neutralizuotų tą pašvinkusį gaivalą, pristabdytų jo įkyrų veržimąsi į paviršių. Tauta savaime nepanoro būti graži ir švari, ji net tauta nepanoro vadintis.

Pagaliau atėjo laikas, kai jo neliko, - svarbiausiojo Sąjūdžio kūrinio neliko, gal ir negalėjo būti kitaip, nes Sąjūdžio ir Atgimimo kaip reiškinio neliko. Bet gal neskubėkim jų laidoti - savaitraštis ketvirtį amžiaus gyvavo ir savąją misiją atliko - padėjo valstybingumo ir demokratijos pamatus, išugdė visą plejadą gabių žurnalistų - kas šiandien ką būtų girdėjęs apie Liną Medelį, Audrių Siaurusevičių, Zitą Čepaitę, Naglį Puteikį ar Indrę Makaraitytę? Mažai kas. Pasklidęs po visą kraštą, nunešė į atokiausius šalies kampelius nacionalizmo, tautiškumo kvapą. Ir jeigu paskui pavyko jį prislopinti, tai nereiškia, kad jis niekada neatgims, kad valstybė niekada neatgaus savojo nacionalumo ir individualumo. Atgimimas bei nacionalumas ir yra atgimimas bei nacionalumas - jų neįmanoma nužudyti ar sunaikinti. Prislopinti - taip, sunaikinti - ne. Nebent tauta pati save sumanytų numarinti.

Laikraštis - tautos dvasia, materiali jos išraiška. Paėmęs į rankas šį leidinį, pajunti tvinksint jos pulsą, spurdant jos mintį, išgirsti skelbiant laisvės žodį. Sutinki ten jos didvyrius - Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Vaižgantą, Joną Basanavičių, Petrą Vileišį, Justiną Marcinkevičių, Romualdą Granauską ir patį Romualdą Ozolą. Gali su jais pasilabinti ir prasmingai pasibūti.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ - istorijos ir kultūros žurnalas, kurio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo Sąjūdžio pirmeiviai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Pirmosios vyriausybės ministrai, yra istorija besidomintiems Lietuvos inteligentams skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Tokiais žodžiais prisistato bene priešpaskutinysis Romualdo Ozolo sumanytas ir įvykdytas žurnalistinis projektas. Žinoma, linkiu jam sėkmės ir ilgų ilgiausių metų, bet neabejoju, kad pavojų neišvengs, kaip neišvengė jo sumanytojas ir pirmasis redaktorius.

Dažnai reikėjo brautis per ižą, stumdyti lytis, o redaktoriui šokinėti per properšomis grasinantį lūžinėjantį ledą. Ne visi nuskendo, kai kurie išsilaikė bangų paviršiuje ir toliau plaukia. „Kultūros barams“ dar pasisekė - Bronys Savukynas buvo verta pamaina pirmajam vairininkui, todėl jie sugebėjo įsitvirtinti. „Atgimimui“, deja, nenuskilo - kito tokio idėjų „minosvaidžio“, koks buvo Ozolas, neatsirado. Tikėkimės, kad „Nepriklausomybės sąsiuviniams“ likimas bus palankesnis.

Nors leidinio pratarmėje sakoma, kad bus nagrinėjamos valstybės atkūrimo problemos, iš tikrųjų pirmuosiuose numeriuose daugiausia dėmesio skiriama Sąjūdžio veiklai ir jo istorijai, dokumentų publikavimui. Jei ir toliau taip bus daroma, leidinys galės plūduriuoti, bet jei kam paniš rankos prakirsti velėną ir pasižvalgyti, kas po ja guli, gero laukti būtų paika. Problemiškiausias gal Vytautas Radžvilas su savosiomis įžvalgomis, bet kol kas jis vienas ir vienišas, net Bronius Genzelis ir Arvydas Šliogeris tyli.

„Padubysio kronikos“ - naujas periodinis leidinys, kuriame rašoma apie šio krašto istoriją, paminklus, žmones. Jungiamoji leidinio styga - Dubysos upė, kuri prasideda ir baigia savo kelią Lietuvoje, suvienija Žemaitiją su Aukštaitija, o ir pats Nemunas be Dubysos nebūtų toks platus ir galingas. Nėra jokios abejonės, kad tai jo projektas, - jo išvaikščiotais ir išvažinėtais (dviračiu) takais eina Vytenis Rimkus, Arūnas Gumuliauskas, Vaidotas Kanišauskas, Dangiras Mačiulis, Birutė Salatkienė, Vidmantas Lopeta, Adomas Vitkauskas ir kiti žurnalo autoriai ir bendradarbiai. Todėl šiam leidiniui, išskyrus finansines, kitų problemų lyg ir neturėtų kilti.

Spausdinto žodžio magiją jaunuolis Romualdas Ozolas pajuto dar mokyklos suole - rajono laikraštyje „Leniniečio kelias“ skelbęs pirmąsias korespondencijas, viena kita jo žinutė pasirodė ir to meto „Tiesoje“. Vilniaus universitete studijuodamas lituanistiką, aktyviai bendradarbiavo „Komjaunimo tiesoje“ - publikavo reportažus iš sostinės darbo kolektyvų, o tapęs aspirantu Ozolas jau vedė šio laikraščio „Jaunojo mąstytojo universitetą“. Šiam skyriui pats rašė, redagavo kolegų filosofų straipsnelius, skelbė vertimus, sudarė lietuvių profesinės minties istoriją ir išleido rotoprintinę knygelę. Nepriklausomybės metais, kai šis laikraštis persivadino „Lietuvos rytu“, pirmadieniais savaitines apžvalgas kurį laiką skelbė pakaitomis su Rimvydu Valatka. Bet ir čia politinis ledas neatlaikė Ozolo svorio - lūžo: vienoje iš apžvalgų Lenkijos ambasadorių Janą Vidackį pavadinęs saugumo agentu, su laikraščiu privalėjo atsisveikinti visiems laikams.

Sovietmečiu pilnai atsiskleisti nebuvo sąlygų nė vienam Romualdo Ozolo talentui, o juo labiau žurnalisto, rašytojo ar mokslininko (filosofo). Atgimimas suteikė neaprėpiamą erdvę politiniams jo užmojams, bet žurnalistika į pirmąjį planą išsiveržė tik tada, kai buvo prislopintos politinės ir valstybinės ambicijos. Kaip organizatorius turbūt laisviausiai galėjo pasireikšti „Minties“ leidykloje (1980-1989). Pirmasis rimtas žurnalistinės ir politologinės veiklos signalas buvo duotas 1982-aisiais „Literatūroje ir mene“ pasirodžius jo straipsniui „Pasaulis yra čia“.

Svarbu paminėti ir Tauragnų krašto kaimus, kurių istorija glaudžiai susijusi su Broniaus Maniušio sodyba. Šiame regione, esančiame Utenos rajone, gausu ežerų, miškų ir piliakalnių, kurie mena senovės laikus. Kaimų gyventojai vertėsi žemdirbyste, o kai kurie iš jų dalyvavo 1863 m. sukilime. Šiandien šie kaimai traukia turistus, ieškančius ramybės ir gamtos grožio.

Štai keletas pavyzdžių:

• Antabaltė - kaimas, garsėjantis Antabaltės piliakalniu ir Baltys ežeru.
• Daunoriai - kaimas, kuriame yra Daunorių (Paduobių) pilkapiai.
• Grašiai - kaimas, kurio pavadinimas kilo nuo grašių, kuriais baudžiavos laikais mokėjo baudą.
• Kačiūniškė - kaimas, kuriame yra 237 m aukščio kalnas, susidaręs per paskutinį ledynmetį.
• Klykiškės - kaimas, kuriame yra senos kapinaitės, kuriose, kaip kalbama, palaidoti partizanai.
• Šuminai - kaimas, minimas istoriniuose šaltiniuose nuo 1783 m.
• Vyžiai - kaimas, garsėjantis Vyžių pilkapiais.

Tauragnų bažnyčia

Šie kaimai, įskaitant ir vietą, kurioje įsikūrusi Broniaus Maniušio sodyba, yra svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Jie liudija apie krašto praeitį, žmonių gyvenimą ir gamtos grožį.

Kaimo turizmas Utenos rajone

Kaimo turizmas Utenos rajone, įskaitant ir vietoves aplink Broniaus Maniušio sodybą, siūlo įvairias galimybes poilsiui ir pramogoms. Turistai gali mėgautis gamta, lankyti istorines vietas, dalyvauti tradiciniuose renginiuose ir paragauti vietinių patiekalų. Štai keletas sodybų, kurios siūlo apgyvendinimą ir įvairias paslaugas:

• Akromų sodyba - įsikūrusi Metelių regioniniame parke, šalia Metelių ežero.
• Alaušynė - kaimo turizmo kompleksas prie Alaušo ežero.
• Antanynė - sporto ir poilsio kompleksas šalia Širvintos upės užtvankos.
• Ašvos malūnas - kaimo turizmo sodyba Mažeikių rajone, Reivyčiuose.
• Alių vienkiemis - rami vieta šeimų poilsiui Dzūkijos nacionaliniame parke.
• Sodyba Aukštadvario regioniniame parke - uždara teritorija ant Ungurio ežero kranto.

Utenos rajono žemėlapis

Šios sodybos siūlo įvairias paslaugas, įskaitant apgyvendinimą, maitinimą, pirtis, pramogas gamtoje ir sporto aikšteles. Tai puiki vieta pabėgti nuo miesto šurmulio ir mėgautis ramybe bei gamtos grožiu.

Ši informacija atspindi tik dalį Broniaus Maniušio sodybos istorijos ir aplinkinio regiono įvykių. Daugiau detalių ir įdomių faktų galima rasti archyvuose, knygose ir vietinių gyventojų prisiminimuose.

Šioje lentelėje pateikiami duomenys apie kai kurių Tauragnų krašto kaimų gyventojų ir ūkių skaičių 2000 metais. Šie skaičiai rodo, kaip kaimai pamažu keitėsi ir vystėsi per ilgą laikotarpį.

tags: #broniaus #maniusio #sodyba