Bjaurumas mene: prasmė, istorija ir suvokimas

Estetika (gr. aisthētikos - jutiminis) - tai dvasiškai įprasmintos, juslių, emocijų ir kultūrinių konvencijų bei vertybių sankirtoje pasireiškiančios estetinės veiklos, orientuotos į apraišką, išraišką ir pajautą, teorinė interpretacija.

Estetika apima estetinių fenomenų kilmės, specifikos, būties, raiškos ir suvokimo analitinius tyrimus bei teorinį aiškinimą, t. p. estetikos supratimą, kurį iš dalies nagrinėja filosofinė estetika. Pagal tyrimų ir interpretacijų paskirtį bei pobūdį skiriama filosofinė (teorinė, deskriptyvinė, normatyvinė) ir empirinė (iš dalies eksperimentinė) estetika, pagal estetinės veiklos savitumus meno šakose - architektūros, literatūros, muzikos, teatro estetika.

Yra teminė (technikos, politikos, medicinos, kūno, siaubo, kulinarijos, reklamos, mąstymo, išnykimo, sporto) estetika. Pagal estetinės veiklos arba jos atmainų interpretaciją ir konceptualizaciją filosofinėje ir bendramokslinėse teorinėse sistemose skiriamos estetikos teorinės linkmės (mokslo kryptys) - analitinė, esencialistinė, egzistencialistinė, informacinė, hermeneutinė, fenomenologinė, lingvistinė, metafizinė, semantinė, semiotinė, neomarksistinė, pragmatinė, struktūralistinė, feministinė, sociologinė, psichologinė ir kita estetika.

Bjaurumas nuo seno buvo laikomas estetikos ir skonio priešingybe, bjaurus žmogus negalėjo būti laikomas gražiu ir vertinamu. Vakarų tradicijoje bjaurumas dažnai buvo vertinamas kaip grožio priešingybė, bet kituose kultūriniuose kontekstuose ši sąvoka turi pozityvių reikšmių.

Japonų wabi-sabi sąvoka apima netobulumą ir nepastovumą - savybes, kurios kitoje kultūroje gali būti priskiriamos „bjaurumui“.

Apibūdinimas „bjaurus“ paprastai yra įžeidžiantis, bet pastaruosius kelis dešimtmečius estetinės kategorijos vertinamos vis įtariau.

„Negalime vertinti grožio kaip nekalto, - rašo filosofė Kathleen Marie Higgins, - juk tokiame iš pažiūros žaviame ir didingame grybo formos debesyje slypi didžiulis moralinis blogis.“

Pasauliui keičiantis, kyla vis daugiau debatų, o grožio ir bjaurumo sąvokos praranda kontūrus. Bjaurumas ir grožis gali funkcionuoti kaip dvinarės žvaigždės, pasiduodančios viena kitos gravitacijai ir besisukančios viena apie kitą, o jas supa daug kitų žvaigždžių.

Bjaurumo istorinės šaknys

Senovės Graikijoje bjaurumo sinonimai reiškė blogį, gėdą ir neįgalumą. Nors pasitaikydavo išimčių (negražus, bet išmintingas filosofas Sokratas, sudarkytas vergas Ezopas, pasakojantis pasakėčias), vis dėlto iš esmės buvo manoma, kad žmogaus fiziniai bruožai yra jo vidinio pasaulio ir lemties atspindys. Senovės fizionomikos pseudomokslas teigia, kad gražūs ir bjaurūs bruožai atspindi moralines gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes.

Viduramžių pasakose gražuolės ir pabaisos buvo perkeičiami, bet neigiamos konotacijos išliko iki mūsų laikų. Monstrai kilo iš nesusipratimų paribiuose, plečiantis kolonijinėms imperijoms. Pavyzdžiui, Europos tyrinėtojai „bjaurias“ Indijos dievų skulptūras interpretavo kaip apokalipsę pranašaujančius ženklus iš krikščioniškų pasakojimų, nors skulptūros su jais neturi nieko bendro.

XVIII ir XIX a. ir toliau buvo tikrinama riba tarp grožio ir bjaurumo. Tais laikais „deformuotas“ kone visada buvo „bjauraus“ epitetas, ir buvo populiarios bruožus pernelyg išdidinančios karikatūros.

Britanijos parlamento narys Williamas Hay, kuris buvo kuprotas, mėgino atsieti „deformuotumą“ nuo „bjaurumo“ ir tvirtino, kad jo deformuotas kūnas neatspindi bjaurios sielos. Nors tradicinėmis reikšmėmis jau buvo abejojama, apsigimėlių šou kartu su anatomijos muziejais ir pasaulio parodomis, kuriose skirtingų tautybių žmonės buvo demonstruojami kaip egzemplioriai, bjaurumo sąvoką pakylėjo į naujas aukštumas.

Pirmasis pasaulinis karas vėl sudrebino bjaurumo sąvokos pamatus. Ginkluotė tobulėjo, ir jauni, kažkada gražūs buvę vyrai iš karo grįždavo sudarkyti tankų, granatų ir dujų. Iš fronto grįžę subjauroti kariai burdavosi draugėn - pavyzdžiui, buvo įsteigta „Les Gueules cassées“ („Sudaužytų snukių“) grupė, kurios nariai norėjo, kad „baisus veidas taptų moraliniu mokytoju, kuris sugrąžins mums mūsų orumą“.

Dauguma karių žuvo arba pasitraukė iš akiračio, bet šis vizualinis šokas privertė menininkus ir reklamos specialistus iš gabalų suklijuoti naują pasaulio tvarką.

Ketvirtajame dešimtmetyje nacistinė Vokietija palaikė nacionalizuotą estetikos suvokimą ir cenzūravo bjaurumą kaip „išsigimusį“ meną, už meno kūrinius persekiojo ir naikino kultūros grupes. Konflikto metu bet kokia grėsmė ar priešas gali būti apibendrintas ir paverstas bjauriu.

Į „bjaurių“ kategoriją žmogus gali patekti ir dėl sutartinio ženklo - geltono raiščio ar juodos skaros - priklausomai nuo stebėtojo padėties ir įsitikinimų. Nors epitetu „bjaurus“ galima apibūdinti praktiškai bet ką, dažniausiai jis siejamas su išvaizda, ir daugiau pasako apie patį stebėtoją, nei apie stebimąjį.

Kaip dainavo Frankas Zappa - bjauriausia jūsų kūno dalis nėra nosis ar kojų pirštai, o protas.

Bjaurumas mene: modernus požiūris

Kartais pamirštama, kad kai kurie dalykai, kurie dabar mums savaime atrodo vertingi, kažkada buvo pašiepiami, prie jų buvo kabinama etiketė „bjaurus“.

XIX a. impresionizmas - kurio parodos dabar sulaukia neįtikėtino populiarumo - iš pradžių buvo lyginamas su skystu maistu ir pūvančia mėsa. Kai 1913 metais Amerikoje buvo surengta Henri Matisse‘o darbų paroda, kritikai jo meną vadino bjauriu, o meno studentai Čikagoje prieš meno institutą sudegino jo mėlynos nuogos moters atvaizdo reprodukciją. Ta pati institucija po šimto metų surengė didelę jo darbų retrospektyvos parodą.

Džiazas ir rokenrolas kažkada buvo laikomi bjauria muzika ir buvo baiminamasi, kad ji išves iš doros kelio visą kartą.

Kai kurie menininkai tapo „bjaurumo“ propaguotojais. Dailininkas Paulis Gauguinas bjaurumą vadino modernaus meno vertinimo kriterijumi. Poetas ir vertėjas Ezra Poundas kurstė „bjaurumo kultą“.

Kritikas Clementas Greenbergas gyrė Jacksono Pollocko abstraktų ekspresionizmą už tai, kad jis „nebijo atrodyti bjauriai - visi itin originalūs meno kūriniai iš pradžių atrodo bjaurūs“.

Šio žodžio priėmimas, normalizavimas sumažino jo neigiamą krūvį. XVII a. kinų tapytojas Shitao, atrodytų, išpranašavo energingus Pollocko teptuko potėpius, pavadinęs savo paveikslą „Dešimt tūkstančių bjaurių rašalo dėmių“.

Ankstyvųjų viduramžių arabų poezijoje liga ir neįgalumas teigiamai performuluojami kaip „darkantis grožis ir gražinantis bjaurumas“.

Prancūziško termino „jolie laide“ arba „gražiai bjaurus“ šaknys glūdi XVIII amžiuje, kai Britanijoje ir Amerikoje atsirado „bjauriųjų klubai“ - savanoriškos broliškos organizacijos, kurių nariai šmaikščiai šaipydavosi iš savo netaisyklingų nosių, smakrų ir žvairų akių.

Dauguma šių klubų buvo žeminantys ir ilgai neišsilaikė, bet kiti - kaip pavyzdžiui Italijoje vis dar egzistuojantis „Festa dei Brutti“ („Bjauriųjų šventė“) išliko iki šių laikų ir dabar kovoja su diskriminacija išvaizdos pagrindu.

Populiarioji kultūra iškelia bjaurumą. Televizijos seriale „Betė - bjaurusis ančiukas“ („Ugly Betty“, 2006-10 m.) buvo vykdoma kampaniją „Būk bjauri“, o miuzikle „Šrekas“ skamba žodžiai „Bringing Ugly Back!“ („Sugrąžinome bjauriuosius!“) Populiarių vaikų žaislų „Uglydolls“ reklaminis šūkis yra „Ugly is the new beautiful!“ („Bjaurumas yra naujasis grožis!“).

Pramogų pasaulyje iš bjaurumo kartais daromas fetišas, bet knygose, pavyzdžiui, Roberto Hoge’o memuaruose „Ugly“ („Bjaurus“, 2013 m.) ir Scotto Westerfeldo jaunimui skirtame mokslinės fantastikos romane „Uglies“ („Bjaurieji“, 2005 m.) skaitytojai raginami žvelgti giliau nei fizinė išvaizda.

Viena organizacija, kovojanti su internetinėmis patyčiomis, anglišką žodį UGLY iššifravo kaip trumpinį: „Unique“ - unikalus, „Gifted“ - gabus, „Lovable“ - mylimas, „You“ - tu.

Kažkada socialiai atskiriantis, žodis „bjaurus“ vis labiau gręžiamas prieš save, kvestionuojama jo prasmė ir reikšmė. Kai kažką vadiname bjauriu, atskleidžiame, ko mes patys bijome ar ko nekenčiame.

XIX a. apsigimėlių šou organizatoriai ir lankytojai, kurie vadino Julią Pastraną bjauria, prisidėjo prie žmogaus orumo žeminimo. Jos palaikai 2012 metais buvo pervežti į Meksiką, o Norvegijos nacionalinis žmogaus palaikų tyrimo etikos komitetas perklijavo etiketę organizatoriams ir žiūrovams, pavadinęs juos groteskiškais.

Klausimas išlieka: kaip mes suvokiame tokias situacijas ir į jas mintyse reaguojame? Kokią ateitį mes kuriame?

Bjaurumas šiuolaikiniame mene

Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti.

Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti... tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“

Richardas Schustermanas savo 2012 m. straipsnyje „Atgal į ateitį: Estetika šiandien“ aptaria svarbiausias šiuolaikinės estetikos tendencijas ir sako, kad į estetiką sugrįžta daugelis anksčiau užmirštų ar net uždraustų temų. Jis išvardina kelias svarbiausias temas:

• Estetinio suvokimo problema.
• Estetikos lauko praplėtimas anapus menų.
• Estetikos sąryšis su praktika.
• Estetikos sąryšis su kūniškumu.

Sezemanas estetiką supranta kaip grožio vertybės analizę, na o dabartiniai meno teoretikai ir kritikai grožį laiko reliatyviu dalyku, priklausomu nuo kintančio subjektyvaus skonio ir kultūrinių aplinkybių.

Tokį įsitikinimą puikiai reprezentuoja Virginijaus Kinčinaičio pokalbis apie grožį, 2015 m. balandžio 11 d. publikuotas interneto dienraštyje bernardinai.lt. „Nuolat klaidžiojame, prisitaikome vienokią ar kitokią grožio sampratą, priklausomai nuo mūsų raidos, nuo mūsų išsilavinimo, nuo gyvenimiškos aplinkos. Grožis yra kintantis dydis. Kaip ir žmogaus skonis. (...) Jeigu atsigręžtume į meno istoriją, matytume, kad grožio sąvoka nuolat kito. Antikoje grožis buvo vienoks, viduramžių laikais - kitoks, Renesanso - kitoks, baroko laikais vėl kito. O moderniaisiais laikais ši sąvoka visiškai subyrėjo į šipulius.

Šiuolaikinėje estetikoje ir meno filosofijoje svarstymai apie grožį neprarado savo aktualumo. Paminėsiu du autorius, kurie pateikia priešingas koncepcijas. Tai jau minėto Arthuro Danto knyga „Piktnaudžiavimas grožiu. Estetika ir meno sąvoka“ (The Abuse of Beauty. Aesthetics and The concept of Art, Chicago: Open Court, 2003) ir Rogerio Scrutono knyga „Grožis. Labai trumpa įžanga“ (Beauty.

Danto atmeta estetiką kaip teoriją, kuri neatitinka šiuolaikinio meno. Jis teigia, kad pradedant dadaistiniu sąjūdžiu ir užbaigiant 7-ojo dešimtmečio konceptualizmu, grožis išnyksta iš šiuolaikinio meno. Kaip svarbiausius pavyzdžius Danto nurodo Marcelio Duchamp’o „Fontaną“ ir Andy Warholo „Brillo“ dėžutes, nes šie meno kūriniai yra konceptualūs ir jiems nebūdingas estetiškumas ar grožis.

Taigi šiuolaikinį meną Danto sieja su konceptualine interpretacija, o ne su jusline grožio raiška ir estetiniu išgyvenimu. Bet ar tikrai šiuolaikiniam menui ir net jo konceptualinei versijai nereikalinga juslinė išraiška?

Gilinantis į Danto pateiktus pavyzdžius aiškėja, kad juslinė išraiška nepradingsta, bet yra tiesiogiai susiejama su konceptualia pagava ir interpretacija, kuri reikalauja pakeisti suvokimo nuostatas. Kitaip sakant, šiuolaikinis menas išgrynina ir daro akivaizdžią fenomenologinio suvokimo esmę.

Scrutonas laikosi priešingos pozicijos nei Danto. Jo nuomone, diskusijos apie grožį yra ne ginčai apie subjektyvias patirtis, bet galimybė atsigręžti į pačius patiriamus objektus ir juose slypinčias galimybes. Kita vertus, Scrutonas kvestionuoja šiuolaikinį meną kaip pasukusį klystkeliais.

Jis kelia klausimą, ar Duchamp’o „Fontanas“ ir jį pratęsiančios Warholo „Brillo“ dėžutės netapo visuotinai imituojamu pavyzdžiu, kuris atvėrė vartus kultūriniam ir estetiniam reliatyvizmui? Ar bjaurumas šiuolaikiniame mene netapo tiesiog priemone šokiruoti žiūrovą?

Bjaurumas ir grožis: dvi pusės vieno medalio

Victoras Hugo pateikė bjaurumo apibūdinimą. Jis rašė, kad „gražumas yra tik forma, regima savo paprasčiausiu aspektu“, o „bjaurumas“ yra „bendros visumos detalė, kurios mes nepastebime, ir kuri yra harmonijoje ne su žmogumi, bet su visa kūrinija“.

Binarinėms grožio ir bjaurumo žvaigždėms besisukant vienai apie kitą mūsų besiplečiančioje visatoje, prisiminkime ir kitas žvaigždes, kurios sukasi apie jas - tai gali būti nauji žvaigždynai.

Apibendrinant, bjaurumas mene nėra tik grožio priešingybė. Tai sudėtinga ir daugialypė sąvoka, kuri gali būti naudojama įvairiais tikslais: šokiruoti, provokuoti, atskleisti socialines problemas, kvestionuoti tradicines normas ir vertybes. Bjaurumas gali būti ir estetinės patirties šaltinis, padedantis mums geriau suprasti save ir pasaulį.

tags: #bjaurumas #mene #gali #buti #prasmingas