Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip praeities prisiminimai, mistifikacijos ir kalbos sintaksė susiję tarpusavyje. Atsižvelgsime į vaikystės prisiminimus, mistifikacijų kūrimo priežastis ir žodžių junginių sintaksinius ryšius.
Reminiscencijos: Migloti Atsiminimai ar Atsivėrusios Tikrovės Akys?
Reminiscencijos būna ryškios ir blankios, dinamiškos ir statiškos. Kartais pasimato tik vietovė, peizažas, interjeras ir natiurmortas, o kartais ir šurmulinga scena su gyvais žmonėmis, garsais ir spalvomis, netgi pokalbių nuotrupomis. Vaizdas ir veiksmas gali pasirodyti net ryškesnis už tą, kuris driekiasi priešais tave, tarkime, priemiesčio gatvelėje. Reminiscencijų žavesys yra tas, kad jos pasirodo staiga, jų nelaukiant, neprognozuojant, nebandant kaip nors prisišaukti, suvilioti.
Pirmąją sekundę net nesupranti, kad išplaukęs vaizdas nėra fikcija, svajonė ar fantastinė regimybė, tai reali buvusi tikrovė, atsivėrusi kaip užžėlusio raisto akis. Reminiscencijos yra tokie paveikslai, kurių nė neįtarei buvus, o paskui giliai pasislėpus. Net nepasakytum, kas gali labiau apstulbinti - iracionalūs dienos šviesoje neįsivaizduojami sapnai ar neįtikėtinos reminiscencijos, savaime be jokių pastangų išplaukiančios iš atminties gilumų. Užrašęs šį pastebėjimą, žvilgtelėjau į žodyną, o jame parašyta, kad reminiscencija - tai miglotas įvykio ar reiškinio atminimas. Manding, tas atminimas nėra miglotas, jis tik išplaukia iš miglų.
Taigi, kodėl tos ekskursijos į vaikystę padažnėja? Galimas daiktas, tos ekskursijos į vaikystę padažnėja todėl, kad senatvė nebėra atradimų metas. Atrodo, antroje knygelėje mano jau suvokta, kad „du trečdalius pasaulio atrandame vaikystėj“. Jaunystė ir vidutinis amžius yra raštingasis metas, - kas patirta, tas užrašyta. Vaikystėje sukaupiami dideli patirties turtai, kupina kraičio skrynia. Vaizdų ir įspūdžių iš tos skrynios jau skolintasi ir anksčiau, bet paslapčia, to neakcentuojant. Senatvėje vaikystės gėdytis nebereikia. Be to, dabartis pakliūva į daugelio jaunesnių rašytojų akiplotį, o jie šiuolaikinio gyvenimo reiškinius ir vaizdinius mato ryškiau, gali perteikti talentingiau.
Pakanka minties spindulį nukreipti ta kryptimi, ir iššoka Laumės Kūlis Salanto upelyje, ant kurio rytais tupėdavo ūdra, šaltasis mūsų namelio kambarys, kur žiemai būdavo sunešamos gėlės. Išsiskleidžia daug vaizdų vaizdelių, lydimų to meto emocijų atšvaitų. Atvirai šnekant, senatvėje pasijunti kaip koks praeities gelbėtojas, traukiantis iš užmaršties upės visokius skęstančius daiktus, žmones, įvykių detales. Trauki net už plaukų - kad tik nepradingtų gelmėje.
Mistifikacijos: Įgimtas Pomėgis ar Proto Išdaiga?
Mistifikacijos pomėgis turbūt įgimtas, nes jau vaikystėje vieni vaikai mėgsta vienokias pasakas, kiti kitokias, o treti nemėgsta jokių. Pasakos yra geriausias indikatorius, tiesiog lakmuso popierėlis, jei norima nustatyti vaiko polinkį į mistiką. Pasakų klausytis mėgsta visi, bet tik dalis į jas įsigyvena, įsimena siužetus ir personažus, vertina juos kaip realias būtybes. Dar mažesnė dalis organiškai perima pasakų sąlygiškumą, kuria girdėtų pasakų tęsinius ir naujus variantus.
Viena darželio auklėtoja pasakojo, kad jai teko sutikti vaikų, kurie pasakas interpretuodavo, sumaišydavo veikėjus, suvesdavo Raudonkepuraitę ir nykštuką Nosį, sukurdavo tokį pasakų koliažą, kad nebūdavo įmanoma atsekti, ką jie yra girdėję, o ką prigalvoję patys. Žinoma, toji pasakiškoji pasaulėjauta su amžiumi išskysta. Daugelis žmonių taip ir lieka jos nepatyrę, nes vaikystę praleidžia itin šiurkščiame pasaulyje, kur išmonei ir vizijoms nėra vietos. Kiti tą pasakišką nuostabą ir fantaziją atsineša į jaunystę ir ima ją tobulinti.
Taigi atsakant į klausimą, iš kur atsiranda mistifikatoriai, pirmučiausia dera manyti, kad jie tokie gimsta. Tik ne kiekvienas legendų ir stebuklų mėgėjas pats tampa mistifikacijų kūrėju ir skleidėju. Esu įsitikinęs, kad tai nėra instinktyvus noras, bet apgalvotas, net pragmatiškas pasirinkimas, kurį galima vadinti ir proto išdaiga.
Vieni mistifikacijų nemėgsta, kiti iš jų šaiposi, treti jas kuria ir platina. Žinoma, tokiai kūrybai, kaip ir bet kuriai kitai, reikia talento. Ir ne taip svarbu, kokios rūšies bei paskirties būna tos mistifikacijos - politinės, mokslinės, religinės ar meninės, kurios, žinoma, nekalčiausios.
Galiausiai dera pasakyti, kad tarp mistifikatorių būna nemažai užkietėjusių cinikų, kurie savo pramanus skleidžia apskaičiavę, kokį konkretų pelną tos pasakaitės jiems atneš. Pavyzdžiui, finansinės piramidės yra pačios primityviausios mistifikacijos, kurių sumanytojams, be išmonės, reikėjo dar ir akiplėšiškos drąsos. Beje, įvairių pertvarkų ir perversmų metu mistifikatoriai itin suaktyvėja, paskleisdami daugybę praturtėjimo, stebuklingo pagijimo, sėkmės ir laimės receptų.
Kalbos Sintaksė: Žodžių Ryšiai ir Jų Reikšmė
Žodžių junginio ir sakinio dėmenys vienas su kitu yra susiję tam tikrais sintaksiniais ryšiais.
- Prijungimas. Prijungiamuoju ryšiu būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurių vienas yra pagrindinis, o antras nuo jo priklausomas.
- Sujungimas. Sujungiamuoju ryšiu sakinyje būna susiję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurie vienas nuo kito nepriklauso. Jais kas nors išskaičiuojama, gretinama, priešinama, skiriama.
- Tarpusavio sąsaja. Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių sintaksinis ryšys yra abipusis, t. y. kad iš pirmojo dėmens galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai - iš antrojo pirmajam.
Svarbiausi sintaksiniai vienetai - sakiniai ir žodžių junginiai - susideda iš tarpusavy susijusių žodžių bei jų formų. Kiekvienas kaitomas žodis susideda iš pagrindinės dalies (kamieno) ir formaliosios dalies (galūnės). Žodžio ypatybė būti skaidomam į tas dalis ir vadinasi žodžio forma.
Tarnybiniai Žodžiai ir Jų Vaidmuo
Tarnybiniai žodžiai irgi padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius. Ypač jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose. Prielinksniai, jungtukai ir dalelytės, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonės, gerokai skiriasi vienos nuo kitų.
- Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies forma rodo sintaksinius santykius.
- Jungtukai rodo santykius tarp žodžių ir sakinių. Pagal funkcijas jie skirstomi į sujungiamuosius ir į prijungiamuosius.
- Dalelytės modifikuoja sakinio modalumą: neigiamosios, klausiamosios bei abejojamosios, geidžiamosios.
Žodžių Tvarka ir Intonacija
Lietuvių kalbai, turinčiai turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą, žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva). Intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio požymių. Intonacija sakiniui suteikia įvairių emocinių bei ekspresinių atspalvių, padeda išryškinti jo prasmini turinį, rodo jo vientisumą ir baigtumą.
Žodžių Junginiai ir Jų Tipai
Du ar keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu sintaksiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį. Žodžių junginiai susidaro sakinyje ir yra jo komponentai.
- Prijungiamieji žodžių junginiai.
- Sujungiamieji žodžių junginiai.
- Tarpusavio sąsajos žodžių junginiai.
Sakiniai ir Jų Klasifikacija
Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar liepiama, yra skatinamieji sakiniai. Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakomi pakeltu balsu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais.
| Ryšio Tipas | Aprašymas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Prijungimas | Žodžiai arba sakinio dėmenys, kurių vienas yra pagrindinis, kitas - priklausomas. | platus kelias, rašo laišką, garsiai kalba |
| Sujungimas | Žodžiai arba sakinio dėmenys, kurie nepriklauso vienas nuo kito, bet yra išskaičiuojami, gretinami, priešinami. | Visa klasė sujudo, subangavo, sušnarėjo. |
| Tarpusavio sąsaja | Abipusis žodžių sintaksinis ryšys, kai iš vieno dėmens galima kelti klausimą kitam ir atvirkščiai. | Aliukas atsargiai slinko paežere. |
