Kauno Bernardinų vienuolyno patalpos: Istorija, architektūra ir restauracija

Daugelis kauniečių ir miesto svečių gerai žino netoli Kauno pilies esančią Šv. Jurgio kankinio bažnyčią ir šalia įsikūrusį vienuolyną. Kauno Bernardinų vienuolynas - tai unikalus senamiesčio urbanistinis kompleksas. Vienuolynas, kaip ir Bernardinų bažnyčia, pastatytas XV a. ir ne kartą rekonstruotas bei perstatytas. Išlikę daug originalių fasadų, interjero bei eksterjero detalių ir formų, vienuolyno gotikinis planas išliko nepakitęs.

Ansamblis išsidėstęs Kauno Rotušės aikštės šiaurės vakarų kampe, aptvertas aklinomis mūro sienomis. Aukšti, raiškių formų bažnyčios ir centrinių vienuolyno rūmų tūriai sudaro glaudžią kompozicinę jungtį su kitais aikštės pastatais ir Rotuše.

Kauno Bernardinų vienuolynas

Vienuolyno istorija

1471 m. bernardinai savo nuosavybėn gavo gražiausią žemės sklypą Kaune su buvusio Sūdvajaus dvaro pastatais. Dovanojimo rašte rašoma, kad Stanislovas Sūdvajaitis dovanoja savo nuosavą niekam nepriklausomą ir laisvą dvarą, jam paveldėjimo teise priklausantį, kartu su sodu šalia švento Pranciškaus observantų ordino mažiesiems broliams statytis vienuolyną ir amžiniems laikams įsikurti.

Bernardinų vienuolyno fundatorius atsirado tik apie 1617 m., juo tapo Kauno pavieto maršalka Aleksandras Grigorijus Masalskis su žmona Apolonija Jasinskaite-Masalskiene. Jų dukra Sofija Viktorija Masalskytė įstojo į Bernardinų vienuolyną, greičiausiai tai paskatino vienuoles apdovanoti fundacija. 1619 m. Kauno pavieto maršalka Aleksandras Masalskis padovanojo iš naujo steigiamam vienuolynui valdą ir fundavo statybas 1634 m. vasario 4 d. Pasinaudojus Masalskių lėšomis, po 1624 m. miesto gaisro, sudegus gyvenamiesiems pastatams, čia pradėta kurti bernardinų valda.

Norėdamos sujungti naujai įsigytus sklypus, vienuolės išsirūpino karaliaus Zigmanto Vazos leidimą panaikinti kvartalus skyrusią gatvelę. Vietoje dviejuose gretimuose sklypuose buvusių pastatų panaudojant jų likučius 1624-1634 m. teritorija buvo perplanuota ir pastatyta mūrinė Švč. XVII a. bažnyčia ir vienuolynas kelis kartus niokoti ir deginti.

1864 m. Bernardinų vienuolynas buvo uždarytas, seserys perkeltos į Kauno ir Kražių benediktinų vienuolynus. Laisvose vienuolyno patalpose įsikūrė Žemaičių vyskupijos kunigų seminarija, Švč. Trejybės bažnyčia perleista parapijai. 1929 m. pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą ant vienuolyno vakarinės dalies pristatyti dar du aukštai. 1933 m. statinių kompleksą papildė Karolio Reisono suprojektuotas seminarijos administracinis pastatas. 1938-1948 m. komplekse šeimininkavo saleziečiai.

1995 m. vienuolyno pastatas grąžintas bernardinams. Bernardinų vienuoliai siekė išsaugoti ir atkurti nuniokotą bažnyčią.

Bernardinų vienuolynas po restauracijos

Vienuolyno architektūra ir patalpų išplanavimas

Dėl pavasarinių potvynių visi pastatai sklype grupavosi rytinėje dalyje ant aukštesnės terasos. Vienuolyno[2] ir miesto žemes skyrė tik siauras Bernardinų skersgatvis, kurio vakarinė kraštinė sutapo su vienuolyno rytine siena. Būtent ši ypatybė sąlygojo rytinio fasado struktūrą - pirmasis aukštas suformuotas kaip apsauginė siena. Jame įrengti tik keli langai su aukštai iškeltomis palangėmis, kad joks žmogus negalėtų pamatyti, kas dedasi viduje. Kiemo fasadai, atskirti nuo miesto mūrine tvora, daug atviresni. Pirmojo aukšto patalpos šviesios su erdviais aukštais langais.

Vienuolyno pastatas plane yra „U“ raidės formos, sudarytas iš trijų fligelių: rytinio, pietinio ir vakarinio. Šiaurinėje pusėje vienuolyno rytinį ir vakarinį korpusus sujungia bažnyčia. Taip suformuojamas uždaras vidaus kiemelis. Pastatas dviejų aukštų. Pirmajame įrengtos bendro naudojimo patalpos: vidaus kiemelį iš visų pusių supa koridorius, rytiniame korpuse buvo įrengta žieminė ir vasarinė zakristijos, gvardiono celė, pietiniame - svečių priėmimo kambariai, refektorius, vakariniame - virtuvė. Antrajame aukšte gyvenamieji vienuolių kambariai - celės.

Pietinio fasado centre buvo dabar jau nebeišlikęs laiptinės priestatas, jungęs rūsio, pirmo ir antro aukšto patalpas. Architektūrinių tyrimų metu nustatyta, jog vienuolyno statyba prasidėjo nuo arčiausiai presbiterijos esančio korpuso. Pačioje pradžioje čia stovėjo atskiras namelis, kuriame statybos metu broliai gyveno ir meldėsi. Vėliau šis statinys buvo inkorporuotas į rytinį vienuolyno korpusą. Antroji vienuolyno dalis - pietinis fligelis, kurio vakarinis fasadas po buvusiu laiptuotu frontonu turi savarankišką ir išbaigtą kompoziciją. Trečioji dalis - vakarinis fligelis.

Refektorius

Refektoriaus patalpa - tai vienuolyno valgomasis, jo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „refectorius“, kuris reiškia pastiprinantis, gaivinantis. Čia vienuoliai susirinkdavo bendram pabuvimui, šventėms, iškilmėms ir gedului, čia būdavo priimami garbingiausi svečiai. Tradiciškai tai stačiakampė patalpa, dažniausiai dengta skliautu ir dekoruota sienų tapyba. Ji būdavo didžiausia ir puošniausia konvento patalpa po pačios šventovės.

Kaip teigiama menotyrinėje medžiagoje, iki mūsų dienų išlikę refektoriaus skliautai buvo naujai sumūryti po 1624 metų gaisro. Cilindrinio skliauto viduryje nutapyta juosta, tarsi ilgas padengtas stalas su ant jo išdėliotais patiekalais. Piečiau vidurio juostos matomi keturi evangelistai, kurie vaizduojami sėdintys, pasisukę į Nukryžiuotąjį. Priešingoje, šiaurinėje pusėje nutapyti keturi didieji Vakarų Bažnyčios tėvai. Itin daug dėmesio Kauno bernardinų konvento refektoriuje yra skiriama pagerbti Šv. Pietinėje pusėje nutapytos Šv. Pranciškaus Antrojo, moterų arba Šv. Klaros Neturto seserų ordino šventosios. Jos įkurdintos trilapių gėlių žieduose su stiebeliais ir lapeliais.

Restauracija

XVII a. pirmoje pusėje ansamblį nuniokojo net trys dideli gaisrai. Atstatytas vienuolyno pastatas išlaikė savo pirminę struktūrą, bet, apsisaugant nuo galimų gaisrų, visose patalpose vietoje medinių perdangų buvo sumūryti skliautai. Mūrijant skliautus pirmojo aukšto patalpose buvo sužemintos langų angos, todėl dabar išlikę pirmojo aukšto langai turi po dvi sąramas: pusapvalę XV a. Antrojo aukšto celių langeliai išsaugojo pirminę formą.

XIX a. viduryje, po 1812 m. karo, taip ir neatsigavęs vienuolynas buvo uždarytas. 1864 m. į jį iš Varnių atkelta Kunigų seminarija. Vienuolyno pastatas rekonstruotas. Skirtingo dydžio ir formos langai suvienodinti, suformuojant tipines stačiakampes angas. Fasadai nutinkuoti, paslepiant visas buvusias nišas. Vidaus kiemelyje nugriauta prie bažnyčios sienos stovėjusi dviaukštė galerija. Vietoje jos pastatytas pusę kiemelio užimantis auditorijų korpusas.

XX a. pradžioje seminarijai pradėjo trūkti patalpų, todėl pagal architekto Felikso Vizbaro projektą ant dviaukščio vienuolyno užstatytas trečiasis aukštas. Jis visas buvo skirtas auditorijoms. Ant kiekvieno korpuso suprojektuoti neobarokiniai frontonėliai. Po antrojo pasaulinio karo, vienuolyne įsikūrus P. Mažylio medicinos mokyklai, didelių pasikeitimų neįvyko. Didžiausi darbai vyko vidiniame kiemelyje. XIX a. priestate buvo išardyta perdanga, dviejų aukštų erdvėje įrengta sporto salė, o auditorijoms pastatytas dar vienas aukštas trečiojo aukšto lygyje.

Daugybės reikšmingų Kauno istorinių pastatų restauravimo ir pritaikymo projektus rengusi architektė-restauratorė Asta PRIKOCKIENĖ ne šiaip sau mėgsta cituoti restauratoriaus Ove Hidemarko įžvalgas. A. Prikockienė nesistebi, kad Lietuvoje senesnis laikotarpis neretai laikomas didesne vertybe. „Tokia pozicija vyravo Lietuvos paveldo sistemos susikūrimo pradžioje. Manau, tada iš tiesų buvo labai svarbu be didelių aiškinimų, visuomenei suprantamais ir akivaizdžiai matomais būdais atskleisti miesto amžiaus autentiškumą. Būtent pasirinkimas, ko gero, ir yra pati svarbiausia bet kokio restauravimo proceso dalis“, - sakė istorinių pastatų tvarkybos specialistė.

Architektų pažintis su pastatu prasidėjo labai pamažu. Savo architektūros išraiška vienuolyno pastatas buvo eilinis XIX amžiaus antrosios pusės statinys: vienodomis stačiakampėmis langų angomis, tinkuotais lygiais fasadais. Pirmo ir antro aukštų sienose buvo identifikuota didžioji dalis autentiškų XV-XVI amžiaus architektūros elementų.

Natūros tyrimų metu vakariniame vienuolyno korpuse bažnyčios sienoje buvo rastas buvusio vienuolyno stogo atspaudas. Tačiau ir architektams, ir pranciškonams, 1993 metais atgavusiems savo statinius, buvo sunku ryžtis nugriauti trečią aukštą. Pradėjus darbus kone visas vienuolyno vidaus kiemelis buvo užstatytas XIX-XX amžiaus statiniais. Vienuolynui grįžus į pranciškonų rankas, šie statiniai buvo demontuoti.

Atlikus detalius tyrimus, buvo sužymėti ir įvertinti visi šioje sienoje išlikę laikotarpiai. Išliko bažnyčios statybos metu įrengtos medinių pastolių tvirtinimo angos.

Restauravimo metu išsaugota ir eksponuota visa šioje vietoje rasta pastato raidos informacija: XVII amžiaus pakeltos langų palangės; dar vienas langų užmūrijimo etapas - XVIII amžiaus viduryje bažnyčios viduje įrengiant Kryžiaus kelio stotis; pirmo aukšto lygyje išlikusios klausyklų nišos; buvusios galerijos skliautų atspaudai, tinkuoti interjero sienos fragmentai.

„Dirbant bet kokiame paveldo objekte svarbiausia jį pažinti ir suprasti. Būtent nuo to priklauso restauravimo būdo pasirinkimas, būtent tada galime rasti geriausius jo savasties, tapatumo išsaugojimo būdus ir įgyvendinti profesoriaus O. Hidemarko priesaką - leisti pastatams oriai pasenti“, - sakė A. Prikockienė.

Prie bažnyčios prisiglaudusio vienuolyno interjere yra vertingų architektūros ir dailės elementų. Koridorius ir patalpas puošia žvaigždiniai arba kryžminiai skliautai. Į senąją zakristiją veda puošnios kaltos geležies durys ir renesansinis portalas. Vienuolyno koridoriuose taip pat yra išlikusios įvairių laikotarpių (gotikos ir renesanso) sieninės tapybos.

Įdomi yra XVI a. Nukryžiavimo scena, išlikusi koridoriuje šalia senosios zakristijos durų. Tai tik dalis kompozicijų ciklo, dengusio visas pirmojo aukšto vienuolyno galerijos sienas. Centrinė Nukryžiuotojo su Švč. Mergele Marija ir Šv. Jonu Evangelistu grupė nutapyta virš sienoje įmūryto didelio akmens, primenančio Golgotos viršukalnę.

2019 metais pradėtų darbų vertė - 400 tūkst. eurų. Šiemet lėšos - 110 tūkst. eurų.

Kretingos bernardinų vienuolyno ūkinis pastatas

Bernardinų vienuolyno ūkinis pastatas stovi į r. nuo Pranciškonų gimnazijos, J. Pabrėžos g. Nr. 4, dešinėje gatvės pusėje, ties gatvės susikirtimu su pėsčiųjų taku, vedančiu nuo Kretingos rajono kultūros centro link Rotušės aikštės. Pilnas pavadinimas: Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč.

Pastatas mūrinis, ištęsto stačiakampio plano (šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi), vieno aukšto su rūsiu š. dalyje ir pastoge. Pamatai akmens mūro, sienos skaldytų akmenų mūro, durų ir langų apvadai bei kitos architektūrinės detalės - degtų plytų mūro. Pirminė ir istoriškai susiklosčiusi paskirtis - ūkinė: vienuolyno svirnas su rūsiu pienui laikyti, minimas 1865-1895 m. vienuolyno pagalbinių-ūkinių pastatų aprašymuose.

Ūkinis pastatas (dar vadinamas svirnu) buvo beveik trečdaliu ilgesnis pietryčių kryptimi. Manoma, kad naujasis pastatas buvo pristatytas prie senesnio, XVIII a. pab. - XIX a. pr. mūryto, žemesnio ir trumpesnio ūkinio pastato.

1941 m. gaisro metu sudegus kitiems vienuolyno ūkiniams pastatams, šis pastatas nukentėjo mažiausiai, tad pranciškonai didžiąją svirno dalį pritaikė tvarto funkcijai, pagal pirminę paskirtį naudojo tik rūsį. Nuo XX a. 5-6 deš. jame veikė mokyklos dirbtuvės ir sandėlis. Statinį pritaikant kitoms funkcijoms esminių pastato fasadų ir planinės struktūros pakeitimų nebuvo daroma.

2009 m. Šv. Antano dienos centras šį pastatą atnaujina ir pritaiko naujai funkcijai - įrengti jame vaikų dienos centrą, labdaros valgyklą bei administracines patalpas.

2005 m. Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių komplekso ūkinis pastatas paskelbtas valstybės saugomu kultūros paminklu.

Kretingos bernardinų vienuolyno ūkinis pastatas

Kunigų seminarija

Krikščionybės Lietuvoje pradžioje, t. y., pirmuosius XV a. dešimtmečius, pastoracinį darbą Lietuvoje dirbo daugiausia svetimšaliai kunigai. Lietuvių klierikų tautinį sąmoningumą seminarijoje žadino kunigas Antanas Baranauskas, pradėjęs dėstyti lietuviu kalba. Atostogų metu klierikai platino lietuvišką spaudą. 1884 m. pradėjo leisti laikraštį „Lietuva“, tačiau išleidus tris ar keturis laikraščio numerius, seminarijos vadovybė leidybą sustabdė. Prisijungus klierikui Juozui Tumui-Vaižgantui, seminarija galutinai sulietuvėjo, o 1909 m. I-ojo pasaulinio karo metu seminarijos rūmus užėmė vokiečių kariuomenė ir pavertė juos karo ligonine. Lietuvai atgavus nepriklausomybę - 1918 m. seminarija pradėjo veikti, po keturių metų joje buvo 6 kursai. 1934 m. buvo pastatyti nauji seminarijos rūmai.

Lentelė: Svarbiausi įvykiai Kauno Bernardinų vienuolyno istorijoje

Netrukus viešoji įstaiga „Domus Pacis“ pradės įgyvendinti 2014-2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programos lėšomis finansuojamą projektą „Kauno Šv. Jurgio konvento kultūros paveldo objekto sutvarkymas. III etapas“.

tags: #bernardinu #vienuolynas #patalpos