Bernardas Bučas (1903-1979) - žymus skulptorius, Salomėjos Nėries vyras, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Nors jo skulptūros puošia miesto aikštes, vestibiulius ir kapines, pats menininkas kartais jaučiasi primirštas ir neįvertintas. Tačiau jo kūrybinis palikimas tebekelia diskusijų ir žavi meno gerbėjus.
Bernardo Bučo biustas Panevėžyje
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kelias į Meną
Prieš 120 metų, 1903 m. lapkričio 18 d., Naurašiliuose (Panevėžio r.) gimė būsimasis skulptorius Bernardas Bučas. Naurašiliuose gimęs B. Bučas augo neturtingoje, gausioje - penkis brolius ir dvi seseris auginusioje šeimoje. Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet labai neturtingo vaiko likimas, jeigu gimtasis kaimas būtų buvęs kitur - ne greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno kitų žmonių likimams neabejinga G. Petkevičaitė-Bitė.
B. Bučas mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje. Dar keletas skulptoriaus prisiminimų: „Nuo mažens jaučiau palinkimą prie dailės. Tas pasireiškė piešiant, lipdant, drožinėjant, batus siuvant, staliaus amatu verčiantis, kol laikui bėgant man pakliuvus į G. Petkevičaitės-Bitės rankas.“
Talentingą jaunuolį pastebėjo, rėmė ir globojo Panevėžio krašto šviesuolės, visuomenės veikėjos, filantropės - rašytoja, švietėja, pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir bibliotekininkė, pirmosios Panevėžio viešosios bibliotekos įkūrėja bei vadovė Elžbieta Jodinskaitė. Pats B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „surado“ mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė. 1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji - mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo."
Po gimnazijos baigimo, Juozo Zikaro skatinamas, 1926 metais Bučas išvyko studijuoti dailės į Romą. 1928 metais atvyko iš Romos į Briuselio dailės akademiją.
Kūrybinė Veikla ir Svarbiausi Darbai
1930 metais B. Bučas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. Svarbiausi Bernardo Bučo darbai, sugrįžus po studijų užsienyje, 1930 m. Skulptorius kūrė tik iškilioms asmenybėms bei svarbiems įvykiams pažymėti: tai - karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, A. Smetona, Liudvika ir Stanislovas Didžiuliai, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir daugelis kitų.
1924 ir 1927 metais Pašto valdybos skelbtuose viešuose konkursuose premijuoti ir išleisti jo sukurti pašto ženklai. 1930 metais Lietuvoje minint jubiliejinius Vytauto metus, jis sukūrė kunigaikščio biustą. Tais pačiais metais buvo pašauktas į karinę tarnybą Ketvirtajame Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas B. Bučas nulipdė karaliaus Mindaugo skulptūrą. 1932 metais nulipdė prezidento A. Smetonos biustą. 1933 metais Kauno žemės ūkio banko fasadui kūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą ,,Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Šie darbai baigti 1934 metais.
Bernardo Bučo skulptūra "Nevėžis"
Šventas Aloyzas Panevėžyje
„Šventas Aloyzas - pirmasis Bernardo Bučo paminklas Panevėžyje“, - teigia B. Panevėžio pavasarininkų kuopa minėjo savo veiklos 15 metų sukaktį ir 1933 metų birželio 25 dieną iškilmingai atidengė B. Bučo sukurtą šv. Aloyzo paminklą. Ir nenuostabu, juk skulptūros autorius - šio garsaus menininko mokinys Bernardas Bučas. Kartais, nežinant, šis išraiškingas kūrinys priskiriamas skulptoriaus Juozo Zikaro rankai.
Skulptūra "Nevėžis"
Turistai, vestuvininkai, kultūros paveldo gerbėjai svarsto, ar nuotekų valymo stotis - išties tinkama vieta šio iškilaus menininko įspūdingo dydžio skulptūrai „Nevėžis“. Vietoj jo sankirtoje tarp Maironio tako, Liepų alėjos ir A. Jakšto gatvės 1974 metais iškilo varinė Panevėžio išvadavimo iš hitlerinių okupantų 30-mečiui skirta „Žemė-Motina-Taika“, stovinti iki šių dienų. Čia greta dekoratyvinio baseino ir įkurdinta ši įstabi skulptūra. Iš Panevėžio ištremtą „Nevėžio“ skulptūrą autorius dar patobulino - valdžia pareikalavo pridengti nuogus klubus. Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs.
Pats B. „Labai gaila, kad dėl ano meto miesto valdžios riboto požiūrio ir baimės įspūdingai „Nevėžio“ skulptūrai mieste vietos neatsirado“, - „Sekundei“ yra kalbėjęs L.
Talentingas skulptorius mirė, pasak žmonos, turėdamas daug nuoskaudų. Panevėžio archyvo vedėjas Leonas Kaziukonis spėja, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. „Nevėžio“ skulptūros eskizuose Nevėžis vaizduojamas susimąstęs, parimęs, senas ir su ilga barzda - taip, kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainavo Maironis.
Asmeninis Gyvenimas
1936 metais gavo Švietimo ministerijos stipendiją vykti į Paryžių pasitobulinti - kartu su juo važiavo ir garsi poetė Salomėja Nėris. Paryžiuje B. Bučas studijavo kalimą iš akmens ir marmuro. 1937 metais menininkų pora grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje. 1936 m. Paryžiuje susituokė su Salomėja Nėrimi.
„Iki pat savo gyvenimo pabaigos skulptorius negalėdavo kalbėti apie ją nesijaudindamas. Kai poetė mirė, sūnus be mamos liko aštuonerių metų. Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija. Bet neganda vėl tykojo - Zofija sunkiai susirgo. Po visų nesėkmių B. Bučui, jau bene šešiasdešimties sulaukusiam, vėl nusišypsojo laimė sutikti jauną, gražią merginą, kuri pamilo jį visa širdimi. Trečioji žmona, jo dviejų dukrų motina Onutė Kondrotaitė už vyrą buvo jaunesnė trisdešimčia metų. Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė.
Salomėja Nėris ir Bernardas Bučas
Sovietmečiu B. Bučas bandė mokytojauti, pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti. Tačiau didelio pripažinimo B. Bučas nepelnė, jautėsi atstumtas, nesavas. Išsakydamas nuoskaudas, menininkas rašė: „Kas norėta tuo pasiekti? Sugniuždyti mane moraliai ir fiziniai, ar visai nuvertinti, sukompromituoti kaip skulptorių? Laikas - gydytojas.
1979-aisiais ją pastatęs, tų metų gruodžio 21-ąją mirė. Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B.
Salomėjos Nėries Sūnus Saulius Bučas
Į Salomėjos Nėries memorialinį muziejų užsukantys lankytojai išgirsta daug detalių apie poetės ir jos šeimos gyvenimą. Tačiau vis lieka neatsakytų ir rūpimų klausimų, kaip vėliau susiklostė šeimos narių likimai. Dažnas klausia, koks užaugo Salomėjos Nėries sūnelis Sauliukas, kurio dar visai mažučio nuotraukas mato fotografuotas Palemone.
Muziejaus fonde saugoma 1955 m. nuotrauka, kurią muziejui perdavė muziejininkas Karolis Račkauskas-Vairas. Joje Sauliukas - Balandis jau tapęs pilnamečiu Sauliumi. 1958 m. jo tėvas skulptorius Bernardas Bučas laiške Salomėjos Nėries giminėms į JAV rašė, kad sūnus nepriima jokių pamokymų, nes jau užaugo tikras vyras. Saulius Bučas nufotografuotas savo tėvo namuose Seinų gatvėje, Žaliakalnyje, su pieštuku ir piešiniu rankoje - kaip ir daugybę valandų vaikystėje. Karo metais išvažiavęs kartu su mama į Rusiją jis prie popieriaus lapo praleido ne vieną valandą. Tik tie piešiniai buvo kupini karo baisumų, tankų ir ugnies... Piešti Sauliukui visada patiko ir sekėsi.
Po karo grįžus į Kauną S. Nėris rūpinosi sūnaus lavinimu ir pasamdė mokytoju buvusį savo mokinį, o tuo metu jau studentą Vincą Čepaitį. Ir jis mokytojauti sutiko: „Vaikas raides jau pažinojo ir šiek tiek paskaitė, gražiai piešėׅ“. Todėl gyvenimo kelias ir nuvedė mokytis dailės. Iš pradžių Saulius Bučas mokėsi Viduriniojoje dailės mokykloje, tačiau „per didelis apkrovimas buvo atėmęs „apetitą“ dailei“ (B. Bučas rašo laiške giminėms). Vėliau pradėjo lankyti Darbo jaunimo mokyklą ir svajojo tapti skulptoriumi.
Manoma, kad gėlių puokštę prie Bernardo Bučo sukurto žmonos paminklinės skulptūros būtent jis ir sukūrė.
Saulius ir Laima Bučia 2004 m. Neįmanoma gyventi už savęs, už savo sielos.
Neįmanomos skulptūros , Kaip akmuo virsta moliu 1dalis
tags: #bernardas #bucas #biografija