Lietuvos Notariato Reforma: Nuo Valstybinio iki Laisvojo Notariato

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, drauge buvo paskelbta naujos teisinės sistemos kūrimo pradžia. Reikėjo iš pagrindų keisti tiek ekonominę, tiek teisinę visuomenės gyvenimo tvarką.

Valstybinio notariato sistema su naujais sunkumais susidūrė gana greitai. Jos negebėjimą prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių ekonominių santykių parodė butų privatizavimo istorija. Iki butų privatizavimo pradžios 48 valstybinėse notarų kontorose dirbo apie 90 valstybinių notarų.

1991 m. gegužės 28 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtame butų privatizavimo įstatyme numatyta, kad notariškai turėjo būti tvirtinama ir buto pirkimo-pardavimo sutartis, ir kartu gyvenančių asmenų susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas butas. Prie notarinių kontorų nutįso milžiniškos žmonių eilės. Nesumažėjo jos net iki 190-ies padidinus valstybinių notarų skaičių.

Situacija nepagerėjo dėl kelių priežasčių. Notarų kontorose nepadaugėjo aptarnaujančio personalo, todėl eilės nuo vienų kabinetų tiesiog persikėlė prie kitų. Teisingumo ministerijos vadovybė greitai suprato, kad tik fasadinė sistemos pertvarka nebus veiksminga, kad būtina esminė notariato reforma.

1991 m. rudenį buvo sudaryta darbo grupė Notariato įstatymui parengti. Į ją įėjo Teisingumo ministerijos notariato skyriaus viršininkė Marija Liutkevičienė, notariato skyriaus konsultantas Vytautas Gaivenis, Vilniaus m. 2-osios valstybinės notarinės kontoros vyr. notarė Janina Girnienė ir Kauno m. valstybinės notarinės kontoros vyr. notarė Dalytė Krikštolaitytė . Rengiant šį įstatymą patirtimi ir žiniomis prisidėjo Vokietijos Koblenco notarų rūmai.

Vokietijos kolegų patarimai iš dalies nulėmė tai, kad Lietuvoje buvo pasirinkta lotyniškojo notariato sistema. Jų nuomonė buvo svarbi ir renkantis lotyniškojo notariato sistemos modelį, t. y. atsakant į klausimą, ar Lietuvoje bus įtvirtinta „tik notaro“, ar „notaro-advokato“ sistema.

Vokietijoje, priklausomai nuo federalinės žemės, egzistuoja abi sistemos. Dvidešimtmetė patirtis parodė, kad reformos tėvai, pasirinkdami „tik notaro“ sistemą, padarė teisingą žingsnį. Būtent „tik notaro“ sistema labiausiai paplitusi Europoje, ji efektyviausiai padeda išvengti interesų konfliktų ir užtikrinti notaro nešališkumą bei nepriklausomumą.

Nepaisant nuolat pasikartojančių bandymų Lietuvoje advokatams suteikti teisę atlikti tam tikrus notarinius veiksmus, profesijų funkcijų supainiojimo pavyksta išvengti. 1992 m. rugsėjo 15 d., priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos.

Reikia pasidžiaugti, kad Lietuva liko ištikima kontinentinės teisės tradicijoms ir nesusigundė kraštutinumais: neriboti notarų skaičiaus, siaurinti jų teises ir pan. Laisvojo, arba lotyniškojo, notariato era prasidėjo 1992 m. gruodžio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos notariato įstatymui.

Po reformos privatus notariatas nebuvo laikomas valstybinio notariato teisių perėmėju, nes pastarasis buvo ne reorganizuotas, o likviduotas. Tai buvo pirma ne „pavadinimų keitimo“, bet tikra ir visa apimanti bei, kas labai svarbu, sėkminga tokios apimties teisinės institucijos reforma.

Pirmasis Lietuvos notarų rūmų visuotinis susirinkimas įvyko 1993 m. vasario 12 d. Jame dalyvavo 163 notarai. Susirinkime suformuotos pagrindinės notariato savivaldos institucijos: išrinktas Notarų rūmų prezidiumas, revizijos komisija, dalis garbės teismo narių. Pirmąja prezidente išrinkta Kauno rajono notarė Ramutė Siliūnienė .

1994 m. vasario 11 d. Lietuvos notariatas buvo priimtas į Tarptautinę notariato sąjungą (UINL) - taigi sugrįžo į pasaulinę lotyniškojo notariato šeimą. 2004 m. gegužės 1 d. Vykdant reformą visi valstybiniai notarai be konkursų ir egzaminų tapo privačiais - buvo pasirinktas nuoseklios raidos kelias.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu buvo nustatyta, kad reformuotame notariate dirba 190 notarų. Po reformos notarų skaičius Lietuvoje kasmet augo: 1997 m. sausį dirbo 193, nustatytasis skaičius - 1952012 m. viduryje - 269 notarai (230-yje biurų), nustatytasis maksimalus skaičius yra 300 notarų.

Notarų daugėjo dėl subjektyvių ir dėl objektyvių priežasčių. Objektyviai nuolat aktyvėjo ir darėsi vis sudėtingesnė civilinė apyvarta. Per du dešimtmečius lotyniškojo notariato istorijos gana dažnai buvo bandoma eskaluoti notaro pasiekiamumo gyventojams problemą, tačiau ar gyvenimo pokyčiai tikrai buvo tokie dideli, kad būtų reikėję taip smarkiai didinti notarų skaičių?

Turime atkreipti dėmesį ir į subjektyvias priežastis: ko gero, nebuvo nė vieno teisingumo ministro, kuris nebūtų padidinęs notarų skaičiaus. Europoje ir kitur įvairiai sprendžiamos su notarų skaičiaus nustatymu susijusios problemos.

Vokietijoje kiekvienos žemės teisingumo ministras tvirtina notarų poreikio skaičiavimo metodiką, kuri grindžiama objektyviais duomenimis - gyventojų ir atliekamų notarinių veiksmų skaičiumi, vidutiniškai tenkančiu tam tikroje teritorijoje dirbančiam notarui. Austrijoje šis klausimas sprendžiamas teisingumo ministro ir Notarų rūmų derybose.

Lietuvoje pasirinktas racionalusis „vokiškasis“ kelias, kai notarų skaičių valstybėje turėtų lemti ne politikų ir notarų pageidavimai ar interesai, bet tam tikri objektyvūs kriterijai. Juk ne veltui įstatymo 6 str. 1 d. numatyta teisingumo ministro pareiga parengti ir patvirtinti notarų poreikio skaičiavimo metodiką. 2012 m. viduryje galiojo 2006 m. gruodžio 26 d. ministro patvirtinta Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikio vertinimo metodika.

Metodikos 2 p. nurodoma, kad jos tikslas yra objektyviai nustatyti notarų skaičių ir jų veiklos teritoriją. 1992 m. įstatymo redakcijoje numatyta, kad notaru gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, ne mažiau kaip trejus metus buvęs kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikęs notaro kvalifikacinį egzaminą.

1994 m. 1998 m. liepos 1 d. įstatymo redakcijoje asmeniui keliami tie patys pilietybės, išsilavinimo, kvalifikacinio egzamino reikalavimai, tačiau sutrumpintas buvimo asesoriumi laikotarpis nuo 3 metų iki metų.

1999 m. vasario 24 d. redakcijoje detalizuojamas išsilavinimo reikalavimas, t. y. 1999 m. birželio 30 d. 2003 m. vasario 12 d. įstatymo redakcijoje pakito išsilavinimo reikalavimas - jis galioja ir šiuo metu, - notaras privalo turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Reikalavimų sąrašas pasipildė šiais punktais: , įtrauktos sąlygos neturėti sveikatos sutrikimų, trukdančių atlikti notaro pareigas, bei laimėti viešą konkursą notaro pareigoms eiti.

Be to, pateiktas sąrašas atvejų, kada asmuo nelaikomas esančiu nepriekaištingos reputacijos. 2012 m. sausio 6 d. 2012 m. balandžio 28 d. redakcijoje nustatytas 70 (nebe 65) metų amžiaus cenzas. Šis pakeitimas buvo priimtas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas, prašydamas ištirti Notariato įstatymo nuostatos, leidžiančios teisingumo ministrui Notarų rūmų teikimu pratęsti notaro įgaliojimus iki 70 metų, nesant teisės aktuose nustatytų kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus, atitikimą konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, ir pripažino, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1992 m. rugsėjo 15 d. Notariato įstatyme privalomasis notarų civilinės atsakomybės draudimas nebuvo įtvirtintas, atsakomybės klausimus bandyta spręsti remiantis bendrąja Notariato įstatymo 16 str. nuostata: notaras, pažeidęs įstatymų ar kitų norminių aktų reikalavimus, traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

Vis dėlto nebuvo aišku, ar tokiu atveju taikomas klasikinis lotyniškojo notariato modelio principas, t. y. ar notaras atsako kaip valstybės pareigūnas. Kitas akivaizdus įstatymo trūkumas - neįtrauktas privalomasis draudimas. Tad 1994 m. rugsėjo 22 d. priimtas Notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo numatyta, kad notaras privalo apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims būtų padaryta žala.

Tačiau ir tuomet dar liko neaiškumų dėl notaro civilinės atsakomybės. Mat įstatymo 16 str. 1 d. teigiama: notaras, atlikdamas įstatymo numatytas funkcijas, tačiau pažeidęs įstatymų bei kitų norminių aktų reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka kaip valstybės pareigūnas.

Vadinasi, galima daryti išvadą, kad notaro atsakomybė ribota. Todėl 1998 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja 16 str. redakcija, kuri numatė, kad notaras turi atlyginti visą savo ar savo biuro darbuotojų, atliekančių darbines pareigas, padarytą žalą fiziniams ir juridiniams asmenims. Buvo nustatyta ir minimali civilinės atsakomybės draudimo suma - 50 000 litų.

Pasikeitus ekonominei situacijai ši suma tapo per maža, todėl 2003 m. vasario 12 d. įstatymo pakeitimu ji padidinta iki 100 000 litų. Drauge privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistemoje buvo įvesta dar viena labai svarbi naujovė: notaras savo civilinę atsakomybę draudė nebe pats, bet Lietuvos notarų rūmai, kurie vienu draudimo polisu privalėjo apdrausti visus notarus.

Draudimo įmokos skaičiuojamos atskirai nuo tų, kurias notarai mokėjo Lietuvos notarų rūmams, o jų dydis tiesiogiai priklausė nuo to, kiek žalos atlyginimo buvo išmokėta už praėjusius metus. Notaro visiškos civilinės atsakomybės principo įtvirtinimas, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įvedimas, be to, lotyniškojo notariato taisyklės, jog baudžiamąja ir administracine tvarka notaras atsako kaip valstybės pareigūnas, įtvirtinimas 1998 m.

Notariato įstatymo 12 str. sakoma, jog notarai vykdo savo įgaliojimus, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. Tai reiškia, kad jokios valstybinės institucijos neturi teisės notarui duoti privalomų nurodymų dėl notarinio veiksmo atlikimo ar atsisakymo jį atlikti bei jo turinio.

Teisingumo ministerija, kaip už notariato sistemos tinkamą funkcionavimą atsakinga institucija, turi teisę nustatyti notarų skaičių, reikalavimus notarų biurams bei vykdyti notaro administracinės ir organizacinės veiklos kontrolę, tačiau jai nepriklauso notarinių veiksmų teisėtumo kontrolės funkcija (Notariato įstatymo 7 str. 2 d.) - tai teisminės valdžios kompetencija. Tas pat pasakytina ir apie Notarų rūmų vykdomą notarų administracinės veiklos priežiūrą.

Kalbant apie notaro nepriklausomumą nuo valstybinės valdžios institucijų, ypač svarbus santykis su Teisingumo ministerija. Notariato įstatymas numato, kad teisingumo ministras nustato notarų skaičių ir apibrėžia veiklos teritoriją, tvirtina reikalavimus notarų biurams, jų darbo laikui ir kartu su finansų ministru bei Notarų rūmais - įkainius už atliekamus notarinius veiksmus; be to, tvirtina notarų skaičiaus poreikio skaičiavimo metodiką ir atlieka notarų bei savivaldos institucijų veiklos tarnybinę priežiūrą.

Notaro nepriklausomumas nuo valstybinės valdžios bei savivaldos institucijų tiek tiesioginio, tiek netiesioginio kišimosi atliekant notarinį veiksmą yra tik viena šio labai svarbaus principo dalis. Ne mažiau svarbus yra ir notaro nepriklausomumas nuo kliento.

Notariato įstatymas neleidžia abejoti, jog notaras nėra ir negali būti laikomas savo kliento atstovu, ir tai jį iš esmės skiria nuo advokato. Galima teigti, jog tik objektyvus notaras gali būti nepriklausomas ir atvirkščiai. Notaro objektyvumo garantija yra jo „išaiškinimo pareiga“: jis privalo išaiškinti sandorio šaliai (šalims) apie atliekamo notarinio veiksmo sukeliamas civilines teisines pasekmes, taip pat atkreipti šalių dėmesį į galimas neigiamas sandorio pasekmes.

Įgyvendindamas objektyvumo principą notaras garantuoja, kad jo tvirtinamas sandoris atitiktų tikrąją šalių valią, nebūtų sudarytas apgaulingai, klystant ar per prievartą. Taigi per šiuos du principus geriausiai atsiskleidžia notaro kaip preventyviojo teisėjo funkcijų įgyvendinimas, užtikrinamas tikrosios šalių valios konstatavimas bei jos suderinamumas su galiojančia teise.

Šis principas, įtvirtintas Notariato įstatymo 14 str., ypač svarbus tarpusavio pasitikėjimui tarp notaro ir kliento pasiekti, drauge ir išsiaiškinti tikrąją šalių valią: suvokti sandorio bei jo sąlygų sudarymo motyvus, atitinkamas šalių gyvenimo aplinkybes ir pan. Minėtajame Notariato įstatymo 14 str. teigiama, jog privalu užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą.

Pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių pavedimu arba kuriems buvo atliekami notariniai veiksmai, ar jų įgaliotiniams. Teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno reikalavimu pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami dėl jų žinioje esančių baudžiamųjų ir civilinių bylų, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.

Pažymos apie testamentus gali būti išduodamos tik po testatoriaus mirties. Tad, kaip matyti, įstatymas gana patikimai saugo notarinio veiksmo slaptumą. Iš esmės informacija apie atliktą notarinį veiksmą be sandorio šalių valios gali būti pateikta tik atitinkamoms teisėsaugos institucijoms konkrečioje byloje arba apie įstatymų įtvirtintais pinigų plovimo prevencijos atvejais.

Atleisti notarą nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų paslaptį gali tik pačios sandorio šalys, jų teisių perėmėjai ir teisėti atstovai, o tais atvejais, kai viena šalių yra mirusi, - teisingumo ministras. 1992 m. gruodžio 1 d. Notariato įstatymo redakcijoje pasakyta, kad notarų skaičius nustatomas atsižvelgiant į gyventojų poreikius.

Notarų skaičių, jų buveinę ir veiklos teritoriją nustato Teisingumo ministerija. Atlikti notarinius veiksmus už aptarnaujamos teritorijos ribų notaras gali, tik kai suinteresuotas asmuo iškviečia jį į namus ar į medicinos pagalbos įstaigą. Notaro biuro patalpose turi būti sudarytos sąlygos kultūringai aptarnauti gyventojus ir užtikrinti notarinių veiksmų paslapties išsaugojimą.

1998 m. liepos 1 d. įstatymo redakcijoje numatyta, kad notarų skaičių nustato teisingumo ministras pagal jo paties patvirtintą Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką.

Pagrindiniai etapai:

1. 1990 m. kovo 11 d. - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
2. 1991 m. gegužės 28 d. - Butų privatizavimo įstatymas.
3. 1992 m. rugsėjo 15 d. - Notariato įstatymo priėmimas.
4. 1992 m. gruodžio 1 d. - Laisvojo notariato eros pradžia.
5. 1993 m. vasario 12 d. - Pirmojo Lietuvos notarų rūmų visuotinio susirinkimo.
6. 1994 m. vasario 11 d. - Priėmimas į Tarptautinę notariato sąjungą.
7. 2004 m. gegužės 1 d. - Visi valstybiniai notarai tampa privačiais.

Notariato įstatymo 12 str. sakoma, jog notarai vykdo savo įgaliojimus, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. Tai reiškia, kad jokios valstybinės institucijos neturi teisės notarui duoti privalomų nurodymų dėl notarinio veiksmo atlikimo ar atsisakymo jį atlikti bei jo turinio.

tags: #bendrija #gali #tureti #ir #neregistruotinu #nekilnojamojo