Dešimtmečius dvaro vaizdinys lietuvių visuomenėje buvo susijęs su lenkų įtaka, o tai reiškė, kad jis nėra lietuviškas. Tai buvo dviejų tautų politinių ir kultūrinių konfliktų rezultatas. Dvaras su savo istorija ir paveldu buvo vaizduojamas neigiamomis spalvomis. Toks vaizdinys lietuvių sąmones valdė beveik visą XX a.
Tačiau vieną epochą keitė kita, ir nuo tada galime kalbėti apie masinį ir nuoširdų lietuvių atsigręžimą į dvarą. Tyrimo akiratyje - pastarųjų kelių dešimtmečių lietuviškieji dvaro vaizdiniai. Vaizdinys šiuo atveju suvokiamas kaip reiškinio „atspindys“ ar „konceptas“ kultūrinėje atmintyje, kartu apimant su tuo susijusius pasakojimus, aiškinimus, asociacijas ir kylančius jausmus, matant tai bendresnėse tapatybių ir vertybinėse schemose-kontekstuose.
Burbiškio dvaras - vienas gražiausių Lietuvos dvarų. Šaltinis: wikipedia.org
Būtent, kai kalbama apie XXI a. dvaro vaizdinius, reikšmingi ir paveikūs tampa ne tik įprasti ar tradiciniai praeities vaizdinius formuojantys diskursai, tokie kaip politika ir ideologija, bet ir naujieji veiksniai - verslas bei vartotojiškumas. Taigi tyrimo objektas bus ne dvaras, o jo vaizdiniai. Kaip patys vaizdiniai nėra nuoseklūs ir būna įvairios prigimties, taip ir dvaras (kaip vaizdinys) įgyja įvairius ir ne visada lengvai apibrėžiamus ar į vienus rėmus sutalpinamus pavidalus - kultūrinį, paveldosauginį, politinį, rinkodaros ir kt.
Išsamiau tyrinėti tarpukario meto vaizdiniai (Dangiro Mačiulio darbai), epizodiškai pabandyta atskleisti jų ypatumus sovietmečiu (Salvijus Kulevičius). Tačiau kas su šiais vaizdiniais vyko po 1990 m., regis, nėra susilaukę atidesnio žvilgsnio. Tyrime daugiausia bus pasitelkiama kritinių paveldo studijų prieiga.
Kelias į Atgimimą
Dvaras Lietuvoje dešimtmečius buvo politinio diskurso nelaisvėje. Dvaras lietuvių dėl istoriškai ten įsivyravusios lenkų kalbos ir kultūros buvo beveik sutartinai sutapatintas su lenkiškumu, o pats lenkiškumas suvoktas kaip gyvybiškai pavojingas lietuviškumui - valstybingumui ir kultūrai, visam tam, kas yra nacijos esmė. Moderniojo lietuvio savivoka XX a. antrame-trečiame dešimtmetyje galutinai ir griežtai atskyrė dvarą ir lietuvį.
Po 1918 m., kai lietuviai įkūrė savo modernią valstybę, politinė ir kultūrinė izoliacija kartu su ekonominiu spaudimu (omenyje turima prieš dvarų ekonominį gyvybingumą nukreipta žemės reforma) dvarą pavertė „gyvu lavonu“. Visgi tuo metu dvaras dar buvo gyvas reiškinys su savo žmonėmis, kultūra, nuostatomis, o kurį laiką ir pretenzijomis. Galutinį smūgį šimtmečius gyvavusiems dvarams Lietuvoje sudavė sovietai ir 1940-1941 m. jų pradėta nacionalizacija bei represijos.
Dvaras tapo praeitimi - istorija ir paveldu. Tačiau tai dvaro nereabilitavo, tik iš nacijos priešo jis virto klasiniu priešu. Sovietmečiu dvarų reliktai būdavo oficialiai pripažįstami paveldu, tačiau šis paveldas nebūdavo suvokiamas kaip dvarų palikimas. Jų dvariškąją praeitį siekta ištrinti ir pakeisti naujomis nedvariškomis ar antidvariškomis prasmėmis.
Dvaro interjeras. Šaltinis: muziejai.lt
Nuo 1985 m. dvaro klausimu Lietuvoje pradėjo pūsti kiek kitokie vėjai. Tuo metu pradėta nekilnojamojo dvarų paveldo kompleksinė inventorizacija pretenzingu pavadinimu Sodybinių ansamblių perspektyvinė pritaikymo schema (vykdyta Ričardo Stulpino). 1991 m. akimirksniu išsipūtė paveldu pripažintų dvarų sodybų ir statinių skaičius: nuo 128 (tiek per visą sovietmetį buvusių dvarų objektų buvo paskelbta kultūros ir istorijos paminklais) iki 789. 1992 m. priimtas pirmasis Lietuvos istorijoje specialiai dvarų sodybų apsaugai skirtas teisinis aktas.
Ankstesnį patį dvarą ignoruojantį ar devalvuojantį architektūrinį dvarų paveldo apibrėžimą keitė dvaro kaip atskiro ir savito paveldo tipo samprata. Naujovių atsirado ir muziejų baruose. Muziejus buvusio dvaro sodyboje ar pastate buvo žinomas reiškinys.
1991 m. Burbiškio dvaro sodyboje (Radviliškio r.) pradėta kurti jau būtent dvarui skirta ekspozicija. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų Lietuvos muziejų ir dvarų reprezentacijų istorijoje, kai pats dvaras tapo tema. Kartu su pastatų prikėlimu vyko ir dvariškumo atgaivinimas.
Dvarams skirti paveldosauginiai aktai buvo kuriami sostinės kabinetuose, sakytume, „iš viršaus“. Muziejuose veikė vietos entuziastai, „iš apačios“. Dvaro svarbą pripažįstančiųjų ratas plėtėsi. Jis netruko išaugti į valstybinį ar nacionalinį reikalą.
2002 m. Valstybinė paminklosaugos komisija pasiūlė valstybinės dvarų paveldo sampratos koncepciją. Po karštų komisijos raginimų ėjo vyriausybės žingsniai: 2003 m. 2001-2002 m. pasirodė keli dvarų paveldo apsaugai skirti Valstybinės paminklosaugos komisijos aktai gana iškalbingais pavadinimais: Dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos ir Dėl Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcijos.
Kita vertus, prasidėjo dvaro ir Lietuvos kraštovaizdžio, istorijos bei kultūros integracija. Visgi distancijos nuojauta ar šešėlis liko. Dvaras skelbtas „reikšminga Lietuvos kultūrinių simbolių sistemos dalimi“ - taigi Lietuvos, bet ne lietuvių kultūros. Pripažintas ir dvaro indėlis į Lietuvos valstybingumą - tiesa, vėlgi tik senosios bajorų, o ne moderniosios lietuvių Lietuvos.
Viena iš atsivėrimo dvarui priežasčių buvo nauji valstybės prioritetai: besikeičianti didžioji politika keitė ir didžiuosius naratyvus, pagrindinius atminties, tapatybės ir vaizdinių veiksnius. Tradiciniai lietuvių naratyvai buvo grįsti saviizoliacija ir antilenkiškumu. Iš čia galios sėmėsi ir antidvariška laikysena.
Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO išvakarėse (įstota 2004 m.) susidėliojo naujas naratyvas, siūlęs platesnę - europocentrinę, eurointegracinę ir kartu daugiaperspektyvę - Lietuvos sampratą. Tokia Lietuva tapo labiau atvira dvarui, jis pripažintas vienu iš įvairialypės Lietuvos kultūros elementų.
Paveldosauginis, daugiaperspektyvis-eurointegracinis - šie veiksniai ir naratyvai kūrė savus ir savitus dvaro vaizdinius ir jie dabar tapo labiau priimtini ir įtikinami nei senųjų naratyvų konstruktai.
Apie 1992 m. parduotuvių lentynose pasirodė lietuviški produktai su žymeniu „Dvaro“: „Dvaro“ alus, „Dvaro“ pienas, „Mūsų dvaro“ dešra. Šio vardo produktus pirmosios pradėjo gaminti alaus darykla „Gubernija“ (nuo 1992 ar 1993) ir alaus darykla „Kalnapilis“ (nuo 1995), pieno perdirbimo įmonė „Pieno žvaigždės“ (nuo 1998). Jis tapo prekės ženklu.
Apie 2002 m. Lietuvoje prasidėjo dvarų-fikcijų metas. Viena po kitos dygo „Dvarais“ vadinamos vietos. Šis reiškinys buvo būdingas vadinamiesiems etnorestoranams ir kaimo turizmo sodyboms.
Šiuolaikiniai Dvarai Aukštaitijoje
Beveik kiekviename Lietuvos krašte galima pasigėrėti puikiais Lietuvos istorinę praeitį menančiais dvarais. Aukštaitija - ne išimtis. Čia, naujam gyvenimui yra atgijęs ne vienas dvaras. O šiomis dienomis šie vilioja gyva muzika, gardžiu tautiniu maistu, įspūdingomis programomis ir aktyvia veikla. Tad ką verta pamatyti, kur nuvykti, ir kur apsistoti.
Taujėnų dvaras - neabejotinai vienas įspūdingiausių atgimusių dvarų, kuris savo gyvavimo metus skaičiuoja jau nuo XVI a. pabaigos. Kadaise čia šeimininkavo garsieji Radvilos. Mėgo čia lankytis ir pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lankydamiesi Taujėnuose galite pasivaikščioti po dvaro parką, apžiūrėti išlikusius pastatus: koplytėlę, bitininko namą, „peklužę", bei vienintelį Lietuvoje išlikusį trijų aukštų medinį svirną. Dabar tiek dvaro rūmai, tiek parkas yra puoselėjamas ir prižiūrimas naujųjų šeimininkų, čia vyksta įvairios šventės, menų festivaliai, koncertai.
Salų dvaras įsikūręs Dviragio ežero salos krante. Šis dvaras savo istoriją mena dar nuo XVI a. ir priklausė Radvilų giminei. Per ilgus metus šis ne kartą keitė šeimininkus, o tai atsispindi išlikusiuose pastatuose: dvaro rūmuose, prievaizdo name, kumetyne, svirne. Prie dvaro puikuojasi ir vienas seniausių parkų Lietuvoje. Pasakojama, jog kuomet šeimininkavo Radvilos, čia buvo miško parkas, medžiai nebuvo kertami, taip pat būta žvėryno. Dabar parkas atrodo kur kas kitaip - tačiau labai verta jį aplankyti.
Bebrusų dvaras, įsikūręs ant Bebrusų ežero kranto, šiluma ir jaukumu dvelkianti vieta, kuri idealiai pritaikyta vestuvėms, šeimos ir draugų šventėms, mokymams, seminarams ar tiesiog maloniam poilsiui. Nuostabioje vietoje stūksanti sodyba-dvaras gali pasigirti puikiu maistu, maloniu aptarnavimu, vandens pramogomis bei nepakartojama Lietuvos gamta. Čia galite mėgautis didele, į Bebrusų ežerą žvelgiančia terasa, vandens kubilu, pirtimi. Šią vietą ypač mėgsta ramybės ieškotojai - dvare dažnai vyksta jogos, savęs tobulinimo, asmeninio pažinimo stovyklos. Be to, nuo miesto triukšmo siūloma atvažiuoti ir norintiems padirbėti. Savo mokymų vykdyti čia atvyksta ne viena kompanija, o tam suteikiamos reikiamos sąlygos, įranga. Šis modernus ir naujai pastatytas dvaras yra XIX a. angliškos architektūros tipo, tad visi ieškantys estetikos, ramybės ir rafinuoto serviso - labai laukiami.
Rokiškio dvaras - dažnai dar vadinamas Aukštaitijos perlu. Dvaro istorija, kaip ir Taujėnų, Salų, Bebrusų dvarų savo istoriją pasakoja taip pat nuo XVI a. Didžiausią įtaką dvarui ir visam miesteliui turėjo čia gyventi atsikėlusi garsi Tyzenhauzų giminė. Plačiau apie Rokiškio dvaro istoriją susipažinsite lankydami rūmuose įkurtą krašto muziejų. Atvykus čia patariama pasivaikščioti po Rokiškio miesto centrą, apžiūrėti bažnyčią. Rokiškio dvare dabar vyksta parodos, koncertai, pristatomos naujos muziejaus ekspozicijos, rengiamos maisto ir gėrimų degustacijos.
Burbiškio dvaras yra įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai - XIX a. architektūros paminklas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą. Atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti židiniai. Ypatinga interjero puošmena - autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Šiandien šiame dvare veikia restoranas, rengiami įvairūs pobūviai, šventės, organizuojami renginiai.
Burbiškio dvaro interjeras. Šaltinis: vle.lt
Bebrusų Ežeras
Bebrusaĩ - ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, apie 5 km į pietryčius nuo Molėtų. Ilgis 5 km, plotis siekia 2,6 km. Altitudė 146,2 m. Didžiausias gylis siekia 24 m. Kranto linija (ilgis 19,25 km) labai raižyta, daug įlankų, užutėkių. Dvi ežero šakos eina šiaurės vakarų kryptimi, viena - pietvakarių. Dubuo rininės kilmės. Krantai daugiausia žemi, kai kur supelkėję, tik rytinis krantas aukštas (20-25 m). Ežere yra 2 salos, kurių plotai 0,3 ha ir 0,18 ha. Dugną dengia daugiausia dumblas ir sapropelis. Atabradas ir salų pakrantės smėlingos. Vandens skaidrumas vasaros metu yra 3,9-4,3 m. Ežerą supa Moliabesčio, Kaulakių, Rudesos, Pakriūtos miškai.
Bebrusų ežeras. Šaltinis: wikipedia.org
Į Bebrusus įteka Punta (iš Punto ežero), Lunta bei Lankaitė, šiaurėje išteka Siesarties (Šventosios baseinas) intakas Bebrusų upė link netoliese telkšančio Kirneilio ežero. Prie Bebrusų esantys kaimai: Bebrusai, Ažuožeriai, Pabebrusė, Kirneilė, Kaulakiai, Jauros II, Ščiūriškiai, Zamokėliai. Yra keletas poilsiaviečių ir stovyklaviečių. Šiaurrytine pakrante eina kelias Nr.2810 (Kirneilė - Pagaluonė - Gačkiškiai).
Ežerėvardis Bebrusaĩ kilo nuo gyvūno pavadinimo bebras. Bėbrūnų ežere senovėje buvę labai daug bebrų. Seniau Bėbrūnų, Lakajų, Stirnių ir kiti ežerai priklausė Giedraičių valdovams kunigaikščiams Giedraičiams, kurie griežtai draudė bebrus medžioti. Už nušautą ar spąstuose sugautą, bebrą brakonierius bajoras turėdavęs sumokėti 100 auksinių, o mužikui už tą nusikaltimą įkirsdavo 100 rykščių.