Vienas didžiausių vasaros džiaugsmų - tvyrant karščiams pūkštelti į vandenį. Tačiau net ir neturėdami sodybos ant ežero ar upės kranto, vis daugiau žmonių šią svajonę ryžtasi įgyvendinti tiesiog išsikasdami nedidelį tvenkinį. Tiesa, kai kuriais atvejais jį iškasti ne taip paprasta, todėl prieš imantis kasimo darbų būtina išsiaiškinti, ar tai daryti apsimoka.
Nusprendus įsirengti dirbtinį vandens telkinį svarbu žinoti, jog nuo 2012 metų liepos 18 dienos galioja dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių įrengimo ir priežiūros aplinkosaugos reikalavimai, kuriuose nurodyta, jog vandens telkinius draudžiama kasti:
- pelkių ir šaltinynų teritorijose, kurių plotas didesnis nei 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis nei 1 m;
- nenaudojamuose naudingųjų iškasenų telkiniuose;
- potvynio metu užliejamose teritorijose;
- natūraliose pievose ir akmenynuose;
- miško žemėje, išskyrus atvejus, kai įrengiamas iki 0,1 ha ploto dirbtinis vandens telkinys, kurio įrengimas numatytas miškotvarkos projekte;
- gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, kai vandens telkinys nesusijęs su draustinio paskirtimi ir didesnis nei 0,1 ha.
Sklypų prie ežerų ir upių trūksta, jie brangūs, todėl nemažai norinčių įsikurti gamtoje mielai kuria dirbtinį vandens telkinį. Tam nepakanka išrausti duobę. Kad dirbtinis ežeras teiktų malonumą, labai svarbu teisingai parinkti vandens telkinio vietą, gylį, plotą ir, svarbiausia, nenusižengti gamtos dėsniams.
Kaip nuspręsti, ar reikia leidimo?
Išsiaiškinus, ar numatomoje telkinio vietoje laikysis vanduo, sekantis žingsnis - įvertinti, ar kūdrai kasti reikalingas leidimas, projektas. Nuo 2013 m. nesaugomose ir nemelioruotose teritorijose be specialaus leidimo galima kasti kūdrą, kurios dydis - iki 10 a.
Jei planuojama kasti didesnę kūdrą, reikia pranešti Aplinkos apsaugos departamentui, suteikiant kuo daugiau informacijos apie planuojamas kasybas. Jeigu dirbtinį vandens telkinį formuoti planuojate valstybiniame parke, biosferos rezervate ar kitose saugomose teritorijose, reikalingas leidimas iš institucijų, kurioms ta teritorija priklauso, net jei kūdra bus mažesnė nei 10 a.
Drenažo sistemos
„Žemės ūkio paskirties žemėje kasant vandens telkinį pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ten nėra drenažo sistemų. Žinau ne vieną atvejį, kai buvo pradėta savavališkai kasti, ir taip sugadinti melioracijos statiniai. Drenažo sistemos Lietuvoje didelės. Dažnu atveju jos sausina ne vieno ir ne dviejų žemės savininkų žemes. Sugadinus drenažo sistemą viename sklype, tai greitai pajunta aplink esantys kaimynai. Už savivaliavimą ar neapsižiūrėjimą reikia ne tik mokėti už savo kūdros kasimą, bet ir atlyginti valstybei padarytą žalą“, - pasakoja VDU ŽŪA mokslininkas.
Jo teigimu, sužinojus, kad po žeme yra įrengta drenažo sistema, išsigąsti nereikia. Planuojant kasti kūdrą tokiame melioruotame sklype, būtina parengti kūdros kasimo bei naikinamos drenažo sistemos iškėlimo projektą ir jį suderinti su savivaldybės žemės ūkio skyriaus specialistais, atsakingais už melioracijos sistemas.
Kur dėti žemes?
Jei leidimas gautas, o geologiniai tyrimai kūdros kasimui uždegė žalią šviesą, dar vienas žingsnis svajonės link - apsvarstyti, kur dėsite iškastas žemes. Pagal galiojančius teisės aktus grunto parduoti negalima, todėl jį galima išvežti tik į kitą sau priklausantį sklypą.
„Deja, ne visi turi tokią galimybę. Vieni pasidaro dekoratyvinę kalvelę, kiti pasikelia sklypą. Bet kai turi tiek daug žemių ir jas paskleidi nedideliame sklype, vėliau į kaimynus tenka žiūrėti iš viršaus. Prieš kasant vandens telkinį labai svarbu žinoti, kur dėsite iškastą gruntą“, - įspėja V.Vaičiukynas.
Forma ir dydis
Kokią kūdrą pasirinkti, kad ji reikalautų kuo mažiau priežiūros? Mokslininkas sako, kad kuo didesnis ir gilesnis vandens telkinys, tuo savarankiškiau jo ekosistema linkusi tvarkytis, t. y. reikalauja mažiau žmogaus įsikišimo. O štai kūdros formai parinkti jokių taisyklių nėra, tačiau patartina vengti aštrių kampų, įkvėpimo ieškoti gamtoje, formą derinti prie kraštovaizdžio. Iki šiol pačios populiariausios ovalios, lašo ar pupelės formos kūdros.
Pasirinkus formą reikia nuspręsti, kam kūdra tarnaus - rekreacijai, žvejybai, o galbūt ji bus dekoratyvinis kraštovaizdžio, sklypo elementas. Turint konkrečių idėjų reikia iš anksto pagalvoti apie numatomus vandens gylius skirtingose vandens telkinio vietose.
Būtinai tvirtinkite šlaitus
Vienas iš pirminių darbų iškasus kūdrą - sustabdyti šlaitų eroziją. Tam krantus reikėtų užsėti žole. Labai statiems šlaitams rekomenduojama patiesti jau užaugintą žolės kilimą. Manoma, kad eroziją sustabdyti gali ir karklai, tačiau jų pašnekovas siūlo vengti - mesdami lapus jie vandenį aprūpins perteklinėmis maisto medžiagomis ir taip blogins vandens kokybę.
„Priemolio grunte šlaitą reikėtų formuoti 1:2. Paprastai sakant, 1 metras kasamas vertikaliai, 2 - horizontaliai. Daug kas mėgsta kasti 1:1, t. y. 45 laipsnių kampu. Tokiais atvejais per kelerius metus vandens telkinio gylis gali sumažėti apie metrą, šlaitai nuslenka“, - įžvalgomis dalijasi V.Vaičiukynas.
Smėliniuose gruntuose, jeigu gruntiniai vandenys yra giliai, vandens telkinio geriau nekasti. Žinoma, šiais laikais yra įvairių vandens filtraciją stabdančių priemonių, bet jos brangios. Panaudojus priemones vėliau gali atsirasti problemų valant vandens telkinį, dėl galimybės jas pažeisti.
5 dalykai, kuriuos reikia žinoti prieš kasant ūkio tvenkinį!
Pašnekovo pastebėjimu, žmonėms, vediniems įsitikinimo, kad prie senelių negilioje kūdroje laikęsis vanduo - sėkmės garantas, dažnu atveju tenka nusivilti. Žema ir užpelkėjusi vieta dar nėra garantas, kad joje gali drąsiai kasti kūdrą. Dažnu atveju tokiose vietose pakasus giliau galima rasti vandeniui laidžius gruntus, kuriuose vanduo tikrai nesilaikys.
Jei telkinyje vanduo natūraliai nesilaiko, alternatyva - vandeniui nepralaidžios medžiagos. Tam puikiai tinka ir natūralus molis.
Norint palaikyti normalią kūdros ekosistemą, rekomenduojama aplink telkinį nesodinti lapuočių medžių, o jeigu jų yra - duburį kasti kiek toliau, kad į jį patektų kuo mažiau lapų. Prie kūdros galima sodinti spygliuočius. Jie neblogina vandens kokybės.
Priežiūra
Aplink vandens telkinį ir jame pačiame augančius augalus V.Vaičiukynas siūlo iš rudens nupjauti, kad artėjant žiemai jie nesugultų į vandens telkinį. Per didelį iš rudens sugulusį organikos kiekį ne visada sugeba suskaidyti vandens telkinyje esantys mikroorganizmai.
Didelę naudą atneš amūrai, plačiakakčiai. Ši kompanija ypač naudinga, nes amūras naikina perteklinę vandens augaliją, o štai plačiakaktis - planktofagas, vandens filtratorius. „Žuvų sportinei formai palaikyti galima įleisti ir plėšrių žuvų. Smulkmė bus išgaudyta, laikysis tik didesnės žuvys. Pastebėjome, kad karosus neblogai „įžuvina“ antys, juos pernešdamos iš vieno vandens telkinio į kitą“, - šypteli jis.
Kai kurie kūdras turintys sodiečiai pastebi, kad po metų kitų vanduo praranda savo skaidrumą. Tai gali lemti nesubalansuota ekosistema. Jei vanduo pasidarė rusvas ar balkšvas, vadinasi, kažkas neseniai džiaugėsi maudynėmis, sukilo molio dalelės.
Daug kas kūdras mėgsta įsirengti šalia pirties, o tam, kad būtų papildomai maitinamas vandeniu, į tvenkinį nuvedamas iš pirties nutekantis vanduo. Kita dažna klaida prižiūrint kūdrą - į tvenkinį išleidžiamas iš buitinių nuotekų valymo įrengimų išvalytas nuotekų vanduo. Taip pat klysta žmonės, kurie galvoja, kad iš drenažo atitekantis vanduo atšviežins jų kūdrą. Tokiu būdu „atnaujindami“ vandenį, mes jį papildysime dideliu kiekiu vandens žaliavimą skatinančių medžiagų.
Norint pagyvinti aplinką, suteikti natūralumo aplink vandens telkinį, atskirose vietose galima pasodinti vandens augalų. Teigiama, kad vandens augalai yra savotiškas kūdros biofiltras, savo biomasėje surišantis maisto medžiagas ir išlaikantis jas iki rudens. VDU ŽŪA mokslų daktaras siūlo per daug suvešėjusias augalų rūšis pašalinti ir stengtis neleisti joms plisti.
Išsikasus kūdrą, gerai jos būklei palaikyti svarbu, kad vanduo būtų aprūpinamas deguonimi. Pašnekovas pabrėžia, kad jeigu turite nedidelį vandens tekinuką - aeracija būtina. Tam tikslui galima įsigyti specialų aeratorių, įsirengti fontaną arba pastatyti dekoratyvų kriokliuką.
Atmintinė išsikasus kūdrą:
- Neleisti teršalams patekti į vandens telkinį nuo aplink jį esančių teritorijų.
- Šalinti organiką iš vandens telkinio.
- Valyti susikaupusį dumblą.
- Stebėti deguonies ir maisto medžiagų kiekį vandens telkinyje.
Planuojantiems aptverti savo žemės sklypą šalia vandens telkinio neretai kyla klausimų - kokiu atstumu nuo šio telkinio galima tverti tvorą, ar užtvarą būtina įrengti už pakrantės apsaugos juostos, kaip elgtis, kai pakrantės apsaugos juosta iš viso nėra nustatyta.
Žemės įstatyme nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus.
Kadangi mažesnių vandens telkinių, pavyzdžiui, iki 10 km ilgio upių, iki 0,5 ha ežerų ir tvenkinių, pakrančių apsaugos juostos plotis dažniausiai yra 2,5 m, o miestų ir miestelių dalyse juostos gali ir visai nebūti, Saugomų teritorijų įstatymas nustato prievolę žemės savininkams 5 m pločio sausumos atkarpoje neužtverti pakrančių, nepriklausomai nuo to, kokio pločio apsaugos juosta (0 m, 2,5 m, 5,0 m ir t. t.) tam sklypui nustatyta.
Net ir tveriant tvorą leistinu atstumu nuo vandens telkinio reikėtų nepamiršti pasidomėti, ar konkrečiu atveju neprivalomas šio statinio statybą leidžiantis dokumentas (SLD). Miesto teritorijoje norint tverti aukštesnę kaip 2 m tvoros, privaloma kreiptis į savivaldybės administraciją dėl SLD išdavimo. SLD taip pat privalomas statant tokį statinį saugomose teritorijose.