Valstybės ir bažnyčios, teisės ir religijos santykiai turbūt yra vieni iš daugiausiai diskusijų keliančių teisės ir politikos teorijos klausimų, kuriais beveik kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų savo nuomonę. Bažnyčios ir valstybės sąveika bei religijos tema ne tik reguliariai aptariama spaudoje ar viešuose debatuose, bet sunkiai išsprendžiamais atvejais išryškėja ir teisminiuose ginčuose, kuriems teisės mokslo literatūroje kartais priskiriamas sunkių bylų terminas.
Šiame straipsnyje laikomasi pozicijos, kad į šį klausimą gali būti atsakoma tik gerbiant kiekvienos valstybės konstituciją (jos normas ir principus) ir konstitucinę tradiciją. Visgi net įtvirtinus teisę į religijos laisvę tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose, Vakaruose išliko įtampa tarp bažnyčios ir valstybės, kuri reiškiasi visų trijų pamatinių konstitucinių vertybių (teisės viešpatavimo, demokratijos, žmogaus teisių) kontekste. Todėl teisinių tyrimų reikšmės šioje srityje negalime pervertinti.
Pažymėtina, kad Lietuvos teisės moksle bažnyčios ir valstybės sąveikos tipologija (kurios samprata bus atskleista šiame straipsnyje) ir jos pritaikymo problemos, kiek jos susijusios su konkrečių tipų priskyrimu tam tikroms valstybėms, iš konstitucinės teisės perspektyvos iki šiol nebuvo detaliai analizuotos. Todėl šiame straipsnyje į valstybės ir bažnyčios sąveikos tipus bus žvelgiama ne iš istorijos (tai labiau tiktų istoriniam tyrimui) ar visuomenėje egzistuojančių socialinių santykių ir konvencijų (tai labiau tinka sociologijos mokslui), o iš konstitucinės teisės perspektyvos, svarbiausią dėmesį skiriant konstitucijos tekstui.
Šio straipsnio tikslas - išsamiai atskleisti ir kritiškai išanalizuoti britų teisininko Normano Doe formuluojamą bažnyčios ir valstybės sąveikos tipologiją, įvertinant jos pritaikymą lyginamosios konstitucinės teisės mokslui. Siekiant straipsnio tikslo daugiausiai naudojami analitinis, dedukcinis, loginis, lyginamasis ir sisteminis teisės mokslinio tyrimo metodai, remiamasi įvairia teisės mokslo literatūra, ES valstybių narių konstitucijomis, konstitucinės justicijos institucijų baigiamaisiais aktais.
Ortodoksų Bažnyčios Finansavimo Šaltiniai
Daugelis straipsnių apie Ortodoksų Bažnyčią paprastai rodo autorių visišką Bažnyčios vidaus gyvenimo neišmanymą ir įsivaizdavimą, kad Ortodoksų Bažnyčia funkcionuoja panašiai kaip Romos katalikų. Patriarchas - tai ne popiežius. Ortodoksų Bažnyčioje, skirtingai negu Romos katalikų, neegzistuoja žemiškas, vienvaldis Bažnyčios valdovas. Ortodoksų Bažnyčia - tai absoliučiai nepriklausomų viena nuo kitos Bažnyčių šeima, kurias vienija bendras tikėjimas, priimtas visų Bažnyčių atstovų Visuotiniuose susirinkimuose, ir eucharistinis bendravimas (tarpusavio pripažinimas švč. Komunijos sakramente).
Šiuo metu yra 15 Ortodoksų Bažnyčių, kurios vadinamos „autokefalinėmis“ (graikiškai „autokephalia“ reiškia „savivaldą“). Kiekviena autokefalinė Bažnyčia pati renkasi vyskupus, Bažnyčios vadovą, tvarkosi vidinius reikalus. Šitoks Bažnyčios sutvarkymas remiasi mokymu, kad aukščiausias galios šaltinis yra vyskupo sostas (gr. kathedra). Kiekvieno vyskupo sostas, kaip rašo šv. Grigalius Didysis, - tai Petro uola, ant kurios laikosi Bažnyčia.
Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra aukščiausia valdžia, tačiau praktiniais sumetimais vyskupai jungiasi į bendruomenes, kurioms vadovauja vyskupų tarybos (sinodai), o sinodams pirmininkauja vienas vyskupų (vadinamas arkivyskupu, metropolitu arba patriarchu). Nesvarbu, kad ir kas pagal titulą būtų pirmininkaujantis vyskupas, jis tėra pirmas tarp lygių (lot. primus inter pares) ir neturi išskirtinės galios kitiems vyskupams.
Du pagrindiniai cerkvių išlaikymo šaltiniai - prekyba cerkvėse žvakėmis, ikonomis ir kt. bei nekilnojamojo turto nuoma.
Svarbu pažymėti: Latvijos Bažnyčia, kuri turi seminarijas ir vienuolynus, yra autonominė. Tai reiškia, kad, nepaisant jos savarankiškumo, jos vadovaujantysis vyskupas yra paskiriamas Maskvoje ir gali būti apskųstas Maskvos bažnytiniame teisme.
Kaip rašo ortodoksų misiologijos teoretikas Nikolajus Iljinskis, autokefalija visada buvo ir yra kiekvienos ortodoksų misijos tikslas.
Pagrindiniai cerkvių išlaikymo šaltiniai:
- Prekyba cerkvėse žvakėmis, ikonomis ir kt.
- Nekilnojamojo turto nuoma.
Istorinės Aplinkybės ir Autonomijos Lygmenys
Todėl egzistuoja skirtingi savivaldos lygmenys.
Kodėl, jei negalime būti visiškai nepriklausomi, priklausome būtent Maskvos patriarchatui? Taip lėmė gausybė istorinių aplinkybių. Iki 1686 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksai priklausė Konstantinopolio patriarchatui, tačiau po Bizantijos imperijos žlugimo 1453 m. tai buvo visiškai neparanku. Konstantinopolio patriarchas buvo užimtas Bažnyčios išlikimu musulmoniškoje imperijoje.
Po 1596 metų Bresto unijos LDK prasidėjo ortodoksų religinės kovos su katalikais, kurie vertė priimti uniją ir tokiu būdu prisijungti prie Katalikų Bažnyčios. LDK Ortodoksų Bažnyčioje tuo metu vyravo visiškas chaosas, todėl Konstantinopolio patriarchas priėmė logišką sprendimą perduoti Bažnyčios, kuria rūpintis jis nebesugeba, tikinčiuosius Maskvos patriarchato globai. Labai panaši padėtis yra šiandienos Ukrainoje.
Ortodoksų Bažnyčios schema